Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir nubausta laisvės atėmimu 5 metams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

E. V. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti S. G. (S. G.), D. S., B. B., A. M., V. Z. (V. Z.), D. V., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. V. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad veikdama bendrininkų grupe su D. V., turėdami tikslą parduoti ir kitaip platinti, dalį (didelį kiekį) D. V. įgytų narkotinių bei psichotropinių medžiagų – 2,748 g narkotinės medžiagos heroino, 65,176 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir 0,05 g psichotropinės medžiagos diazepamo – neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje bute (duomenys neskelbtini), kol 2009 m. spalio 1 d., apie 20.20 val., šias narkotines bei psichotropines medžiagas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėja prašo nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. V. kaltė padarius nusikaltimą, dėl kurio ji pripažinta kalta, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl E. V. veikos kvalifikavimo

Nuteistoji E. V. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Ji neneigia laikiusi narkotines medžiagas, tik akcentuoja jas platinusi vos vieną mėnesį ir labai nedidelį kiekį.

Apeliacinio skundo argumentai dėl nusikalstamos veikos netinkamo kvalifikavimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmiausia atkreipiamas apeliantės dėmesys, kad ji nepripažinta kalta ir nenuteista dėl narkotinių bei psichotropinių medžiagų platinimo. Ji nuteista dėl to, jog dalį (didelį kiekį) D. V. įgytų narkotinių bei psichotropinių medžiagų, surastų kratos metu jų gyvenamojoje vietoje, neteisėtai laikė veikdama kartu su D. V., abu turėdami tikslą šias medžiagas parduoti ir kitaip platinti.

Medžiagų laikymas – tai bet kokie tyčiniai veiksmai, susiję su narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimu kaltininko žinioje (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ir kitose vietose).

Paprastai medžiagas laiko jas pagaminęs ar įgijęs asmuo. Esant asmenų grupei, kuris nors iš jų medžiagas gali laikyti nepaisant to, kad nėra jų pagaminęs ar įgijęs.

Būtent tokia situacija nustatyta šioje byloje: narkotinių bei psichotropinių medžiagų visada įgydavo E. V. sugyventinis D. V. ir jas laikydavo namuose. Šiomis medžiagomis pradžioje disponavo jis vienas, o nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio pradžios (pagal jos pačios parodymus) – ir E. V.. Ji tai darė savo iniciatyva matydama, kaip gana lengvai pinigus uždirba D. V., ir norėdama turėti savo pinigų.

E. V. nusikalstami veiksmai nustatyti jos pačios ir nuteistojo D. V. teisme duotais parodymais, taip pat liudytojų V. N., M. K. parodymais. Abiejų nuteistųjų, liudytojų teisme duoti parodymai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistosios parodymai yra žymiai detalesni (t. 5, b. l. 150-154). Jie ištirti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, todėl yra tinkami byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis).

Nors apeliantė betarpiškai pati platino nenustatytiems asmenims tik metamfetaminą (šią psichotropinę medžiagą nuteistoji vadino amfetaminu, tačiau tikrąją namuose rastos medžiagos sudėtį nustatė specialistai), bylos duomenys įrodo, jog jos telefonu prašydavo ir narkotinės medžiagos heroino. Tokiu atveju apie klientą ji pasakydavo D. V., ir namuose laikytą narkotinę medžiagą parduoti veždavo jis vienas arba abu kartu.

Tiesa, nuteistieji D. V. ir E. V. neigė pastarąją savarankiškai svėrus bei fasavus platintas medžiagas, tačiau pirmosios instancijos teismas tai patikimai nustatė iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų duomenų, kai buvo kontroliuojami jų pokalbiai mobiliojo ryšio telefonais, abonentų Nr. xxxx ir Nr. xxxx (t. 1, b. l. 22-36, 66-71; t. 2, b. l. 48-51). Aptariamą aplinkybę įrodančių pokalbių turinys išsamiai išdėstytas nuosprendyje ir šioje nutartyje nekartojamas.

Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad E. V. nebuvo aktyvi nusikaltimo dalyvė.

Iš jau minėtų ikiteisminio tyrimo metu duotų išsamių apeliantės parodymų matyti, jog ji intensyviai vertėsi draudžiama veikla: nors ši veikla truko tik apie vieną mėnesį, tačiau apie apeliantę greitai sužinojo daug narkomanų, ji turėjo savo klientų ratą ir būdavo dienų, kai per dieną uždirbdavo po 200 Lt ir daugiau; per dieną nemažai parduodavo, tačiau šios medžiagos namuose beveik nesibaigdavo, nes D. V. nuolat jų parveždavo. Be to, jau aptarta, kad esant reikalui E. V. pati ruošė platinimui medžiagas, t. y. jas svėrė ir fasavo.

Apeliantė teigia išplatinusi labai nedidelį kiekį draudžiamos medžiagos, tačiau teismas teisingai nustatė ir tinkamai motyvavo (nuosprendžio 18-19 lapai), jog ji su D. V. bendrai disponavo (E. V. inkriminuotas tik laikymas) visu sugyventinio platinimui įgytu ir kratos metu surastu kiekiu, kurį laikė bendruose namuose abiem žinomoje vietoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais ir jų nekartoja.

Šiuo atveju neturi reikšmės, kas yra draudžiamų medžiagų savininkas ir kad E. V. sulaikymo metu pas ją šių medžiagų nerado. Svarbu ne tai, kokį kiekį medžiagos betarpiškai E. V. realizavo, o tai, koks kiekis buvo laikomas namuose, kuriuo ji galėjo disponuoti savarankiškai (pati realizuodama metamfetaminą), kadangi pripažino turėjusi savo klientų ratą, arba per D. V., jam pasakydama apie klientus, kuriems galima realizuoti namie laikomą narkotinę medžiagą heroiną ar kitą medžiagą. Nusikalstama veika buvo nevienkartinė, ji tęsėsi apie vieną mėnesį, todėl atsižvelgiama į visą abiejų asmenų dispozicijoje buvusį ir kratos metu namuose rastą draudžiamų medžiagų kiekį.

Teismas tinkamai pasirėmė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis“ bei teisingai nustatė, jog apeliantės ir D. V. namuose surastas psichotropinių bei narkotinių medžiagų kiekis laikomas dideliu. Dėl to, vadovaudamasis BK 269 straipsnio 2 dalies nuostatomis, E. V. veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

Beje, nuteistoji klysta galvodama, kad teismas jos nusikalstamą veiką iš švelnesnės perkvalifikavo į griežtesnę. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu suformuluotą kaltinimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kartu su D. V. laikius labai didelį kiekį narkotinių bei psichotropinių medžiagų teismas perkvalifikavo į švelnesnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už didelio kiekio tokių medžiagų laikymą, o dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį E. V. iš viso išteisino.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, todėl jų detaliai nekartoja.

Teismas atsižvelgė, jog E. V. dėl savanaudiškų motyvų (nejausdama materialinių nepriteklių, sekdama D. V. pavyzdžiu, norėjo turėti lengvai uždirbamų pinigų) tyčia padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), keliantį pavojų žmonių sveikatai; ji neteista, nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametė ir turėjo vos 16 metų amžiaus, mokėsi, mokymo įstaigoje iš esmės gerai charakterizuojama, nors linkusi pasiduoti draugų ir bendraklasių įtakai, turi žalingų įpročių (t. 5, b. l. 187).

Kita vertus, teismas teisingai nustatė, kad nusikaltimas neatsitiktinis reiškinys E. V. gyvenime, nes veika truko gana ilgai ir buvo intensyvi; pagrįstai nurodė ir nuosprendyje tinkamai motyvavo jos silpnus teigiamus socialinius ryšius; įvertino ne visišką apeliantės nuoširdumą, kadangi dalį esminių bylos aplinkybių pripažino tik priremta įrodymų, taip pat tai, jog kurį laiką slapstėsi nuo teismo.

Teismas nustatė vieną E. V. atsakomybę lengvinančią ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybes.

Nuteistoji apeliaciniame skunde ginčija teismo išvadą dėl jos itin silpnų teigiamų socialinių ryšių ir nurodo, kad gerai sutaria su mama, pastaroji ją palaiko, tačiau tokie skundo motyvai atmetami, nes ne visai atitinka tikrąją padėtį.

E. V. teisme pripažino (t. 7, b. l. 85), jog 2010 m. gegužės 24 d. be teismo leidimo pasišalinusi iš teisiamojo posėdžio (t. 7, b. l. 39) gyveno ne namuose, bet pas draugę. Nuteistosios atstovė pagal įstatymą, motina R. V., teismui paaiškino (t. 7, b. l. 86), kad duktė kartais grįždavo namo, pasiimdavo drabužių ir išeidavo, su motina daug nešnekėdavo, o į klausimą, kur ji bus, nieko nesakydavo.

Išdėstyti duomenys bei kiti skundžiamame nuosprendyje nurodyti motyvai, kurie šioje nutartyje nekartojami, teismui pagrįstai leido padaryti jau minėtą išvadą dėl E. V. itin silpnų teigiamų socialinių ryšių.

Visapusiškai įvertinęs bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgęs į bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus, pirmosios instancijos teismas motyvuotai parinko bausmės rūšį ir jos trukmę teisingai nurodęs, jog bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. V. paskirta nedaug didesnė, nei nepilnamečiui asmeniui galima paskirti minimali bausmė, atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti bei sunkinanti aplinkybės, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), yra teisinga ir nėra per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Nuteistosios E. V. apeliacinį skundą atmesti.