Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo E. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1890-924/2013 pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui E. S., išvadą teikianti institucija - Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, ir atsakovo E. S. priešieškinį ieškovei R. S. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2012 m. gruodžio 20 d. atsakovas pateikė teismui prašymą pakeisti 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi Kajumi Sakalausku tvarką pagal priešieškinyje nurodytą grafiką. Atsakovas pageidauja matytis su sūnumi vaiko lankomame darželyje, kartą per savaitę pasiimti sūnų iš darželio pas save nakvoti, pasiimti sūnų kas antrą savaitgalį, taip pat, jei vaikas serga, pasiimti jį iš darželio ir nuvesti pas šeimos gydytoją. Nurodė, kad yra rūpestingas tėvas, sveikatos problemų, kurios trukdytų tinkamai rūpintis sūnumi, neturi, paskutinis psichikos ligos paūmėjimas buvo 2005 metais, dabar jaučiasi gerai, alkoholio nevartoja, nerūko. Vaikui yra dveji metai, jis pradeda kalbėti, atsakovas vaiko kalbą supranta. Atsakovas nurodė, kad visada rūpinasi sūnaus sveikata, veda jį pas gydytojus, nes ieškovė tam neskiria pakankamai dėmesio. Vaikas dažnai serga, todėl susitikimai darželyje ne visada įvyksta. Turi tinkamas buities sąlygas rūpintis vaiku. Atsakovas nurodė, kad ieškovė už tai, kad leistų atsakovui daugiau bendrauti su sūnumi, reikalauja pinigų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria teismas pakeitė taikytas laikinąsias apsaugos priemones – bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką iki sprendimo byloje priėmimo, – teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal CK 3.65 straipsnį, teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti šio straipsnio 2 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys numatytos ir CPK 145 straipsnio 1 dalyje, tačiau nei vienoje paminėtoje teisės normoje kaip laikinosios apsaugos priemonė nėra įvardintas laikinosios bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymas.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Taigi, CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnio nustatytų priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, taigi, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje. Išimtiniais atvejais byloje teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) bei specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principais, gali ad hoc pritaikyti originalaus pobūdžio apsaugos priemonę.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartimi nustatė atsakovo E. S. bendravimo su nepilnamečiu vaiku K. S., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną bendravimo tvarką iki bus priimtas teismo sprendimas byloje. Atsakovui kaip nepilnamečio vaiko tėvui suteikta galimybė bendrauti su vaiku jo lankomo darželio patalpose, nenustatant konkretaus grafiko, taip pat kiekvieną penktadienį pasiimant sūnų iš darželio ar ieškovės gyvenamosios vietos tarp 15-16 val. ir parvežant sūnų tą pačią dieną ieškovei į jos gyvenamąją vietą tarp 19-20 val. Apeliantas nurodo, kad teismas, netenkindamas jo prašymo dalies dėl bendravimo tvarkos su sūnumi nustatymo - pasiimant jį kiekvieną trečiadienį iš darželio ir nuvedant į darželį sekančią dieną, taip pat pasiimant jį kas antrą savaitgalį, nuo penktadienio iki pirmadienio, - užkirto galimybę apeliantui tiesiogiai bendrauti su sūnumi, suvaržė apelianto teises maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką, kartu teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė pažeidžia ir vaiko interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šie apelianto argumentai atmestini, nes visų pirma, bendravimo tvarka su sūnumi jo lankomo darželio patalpose nustatyta paties apelianto iniciatyva. Jeigu atsakovui nustatyta tokia bendravimo su vaiku tvarka darželio patalpose kliudo jam tiesiogiai bendrauti su sūnumi, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos laikinosios bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, o teismas, nustatęs, kad tai atitiktų vaiko interesus, gali pakeisti nustatytą skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, teismas, atsižvelgdamas į CK 3.175 straipsnio nuostatas, pagal kurias motinai ar tėvui, gyvenančiam skyrium, būtina sudaryti maksimalias galimybes dalyvauti auklėjant vaiką ir bendrauti su juo, pagrįstai sprendė, kad šioje proceso stadijoje turi būti laikinai ribojamas maksimalus tėvo bendravimas su vaiku. Atsižvelgdamas į byloje pateiktą VĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės 2013-01-03 pažymą, kurioje nurodyta, kad atsakovas Psichiatrijos ligoninės stacionare gydėsi nuo 2000 metų 15 kartų, į 2013-01-09 VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos Psichikos sveikatos centro išduotą medicininį pažymėjimą, kuriame nurodoma, kad atsakovo psichinės sveikatos būklės paskutinis pablogėjimas buvo 2005 metų sausio mėnesį, nuo tada atsakovas reguliariai kas mėnesį lankosi Psichikos sveikatos centre, stebima ligos remisija, būsena stabili, palaikomajam gydymui skiriami medikamentai, taip pat į ieškovės nurodomas aplinkybes, jog atsakovas neprognozuojamas, kerštingas, pedantiškas, vaikas po susitikimų su tėvu tampa irzlus, isteriškas, dėl vaiko nervingumo lankosi pas neurologą, į tai, kad šioje proceso stadijoje nėra ištirtos atsakovo buities sąlygos, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino visa apimtimi atsakovo prašymo dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, nes minėtos aplinkybės leido įsitikinti teismui galimos grėsmės mažamečio vaiko interesams buvimą. Tai, kad pasak apelianto, nepritaikius jo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, yra pažeidžiamos tėvo teisės maksimaliai bendrauti su vaiku, nesudaro pagrindo pripažinti apelianto prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinumą, kadangi laikinoji apsaugos priemonė yra visuomet susijusi su tam tikrų teisių suvaržymais, tačiau toks suvaržymas yra pateisinamas, jeigu jis padeda garantuoti dar svarbesnių teisių, tokių kaip vaiko psichinė ir fizinė sveikata, jo gerovė, apsaugą. Nagrinėjamu atveju šalių vaikas yra mažametis, jam šiuo metu yra apie pusantrų metukų, ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prioritetiškai svarbiau užtikrinti tokio vaiko saugią aplinką, jam įprastą maitinimo ir poilsio režimą, psichinę ir fizinę sveikatą bei gerovę negu vaiko teisę bendrauti su tėvu, o tėvo teisę bendrauti su vaiku. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ilgalaikis (kelių parų) vaiko išsiskyrimas su motina vaikui gali sukelti stresą, paskatinti nervingumą, irzlumą, miego sutrikimus. Pernelyg dažnas gyvenamosios vietos keitimas (tenkinus atsakovo prašymą, vaikas faktiškai praleistų apie pusę savaitės ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje) gali emociškai traumuoti mažametį šalių sūnų. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vienokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas ar netaikymas nereiškia tarp šalių kilusio ginčo išnagrinėjimo iš esmės, nes jų paskirtis, kaip jau buvo minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju yra prioritetinių nepilnamečio vaiko interesų apsauga, kol nebus teismo galutinai išspręsti šalims reikšmingi klausimai byloje dėl santuokos nutraukimo.

Apeliantas taip pat teigia, kad byloje esantys įrodymai (apie jo sveikatos būklę) nepatvirtina, kad pakanka objektyvių duomenų apie realią grėsmę vaiko interesams, tačiau su tokiu argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Dar kartą pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Pagal byloje esančias aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas pagal atsakovo nurodomą grafiką gali daryti neigiamą įtaką mažamečio vaiko interesams, todėl pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl nurodytos laikinosios apsaugos priemonės visa apimtimi.

Šalims taip pat išaiškintina, kad remiantis CK 3.156 straipsniu, tėvo ir motinos teisės bei pareigos savo vaikams yra lygios. Todėl, visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu, jo poreikiais ir interesais, nesant teismo procesiniu sprendimu nustatytos tvarkos, šalys privalo derinti tarpusavyje, vadovaudamosi CK 3.165 straipsnio 3 dalimi, o taip pat bendradarbiavimo ir prioritetinio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos principais.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.