Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-03-27 · Administracinė byla Nr. P-552-75-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-27
Bylos Nr.
P-552-75-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02487-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei „Litmilma“
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P552-75/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02487-2011-8Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. kovo 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2583/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Litmilma“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį(-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 „Dėl administracijos direktoriaus 2008-12-24 įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 į atsakovą nustatęs, jog 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakyme nurodytiems namams administruoti. Administracijos direktorius tik įpareigojo administratorių neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau įsakyme konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Pažymėjo, kad nuo 2010 kovo 19 d. įsigaliojęs Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto pakeitimas ir nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojanti analogiška (su kai kuriais papildymais) šio punkto nuostata numatė būtinybę sprendime skirti administratorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Teigė, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, administracijos direktorius, minėtame 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl įsakymas turi būti pakeistas, jame nustatant bendrosios nuosavybės administravimo mokestį. Vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas teikimu atsakovui pasiūlė apsvarstyti įsakymo pakeitimo klausimą, nustatant jame priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius, tačiau nustatytu terminu Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimo įvykdymą.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutiko, nurodęs, kad 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 30-830 priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtintais Vyriausybės nutarimu Nr. 603, ir įgyvendinant savarankišką savivaldybių funkciją (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas). Nurodė CK 4.84 straipsnio 3 dalį ir pažymėjo, kad Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis skaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Pažymėjo, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti administracijos direktorių ginčijamame 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Pabrėžė, kad pagal Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktą paskirtas administratorius mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą apskaičiuoja vadovaudamasis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Vadinasi, administratorius negali nusistatyti mokesčio už administravimo paslaugų teikimą, nes jis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Todėl nėra pagrindo teigti, kad savivaldybė perdavė jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį. Tvirtino, jog vykdant pareiškėjo reikalavimą, ginčijamas įsakymas būtų papildytas ir jame būtų nurodytas konkretus mokestis, tačiau administratorius turėtų skaičiuoti mokestį vadovaudamasis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, todėl galimos situacijos, kad įsakymu nustatytas mokestis ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis skirtųsi, būtų neaišku, kurį iš jų taikyti. Teigė, kad pareiškėjo prašymas, nenuginčijus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, negali būti tenkinamas, nes jį patenkinus nebūtų įmanomas ginčijamo Įsakymo vykdymas. Atkreipė dėmesį, kad Vyriausybės patvirtinti Pavyzdiniai nuostatai negali būti perkeliami į savivaldybės teisės aktus, kadangi tokių nuostatų tvirtinimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kildinama iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Civilinio kodekso.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su prašymu nesutiko, nurodęs, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pasirinkimas būtent tokia forma įsakyme dėl konkretaus administratoriaus skyrimo nustatyti administravimo mokestį yra tinkamas Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimų įgyvendinimas. Pažymėjo, jog vadovaujantis nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusios Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų redakcijos 8.1. punktu, kuris numatė galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, savivaldybės institucija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, nurodžius, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, Vyriausybės nutarimo nuostatos buvo įgyvendintos vienu iš leistinų būdų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį(-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl administravimo mokesčio nustatymo skiriant daugiabučių namų administratorių prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Nurodė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktą (redakcija nuo 2010 m. kovo 19 d.), CK 4.84 straipsnį, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 ir priėjo išvadą, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktas įpareigoja savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti daugiabučio namo administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Atsakovo teiginį, kad įvykdžius pareiškėjo reikalavimą įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes jame ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos, teismas laikė nepagrįstu. Pažymėjo, kad savivaldybės administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte būtų skirtas konkrečiam daugiabučiam namui prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Tuo tarpu daugiabučio namo administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų (konkrečiam butui) bendrosios nuosavybės daliai, jie neturėtų viršyti Vilniaus miesto administratoriaus nustatyto bendrojo namo administravimo mokesčio, t. y. neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1. punkto redakcija nustato, kad administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Taigi priešingai nei teigė atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

III.

Nesutikdamas su priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d sprendimu, atsakovas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 17 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsakovo apeliacinį skundą patenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 „Dėl UAB „Justiniškių būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkių bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr. 30-830, kuris papildė minėtą administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Nurodė, jog atsakovui priėmus 2012 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 30-1518, į jo priede nurodytą UAB „Justiniškių būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, be kita ko, įtraukti daugiabučiai gyvenamieji namai Taikos g. Nr. 30, 37, 80, 92, 94, 100 ir 102, Vilniuje, kurie buvo nurodyti 2010 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 30-830 papildant 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Justiniškių būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“). Taigi šių daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų administravimo teisinius santykius reguliuoja ne 2010 m. balandžio 20 d. įsakymas Nr.30-830, o 2012 m. liepos 20 d. įsakymas Nr.30-1518.

Pastebėjo ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir jų 8.1 punktą. Pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Pažymėjo, kad nors įsakymo Nr.30-830 priėmimo metu galiojo 2005 m. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, tačiau vertintina, jog atsakovas nurodytu nuostatų 8.1 punkto pakeitimu iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto reikalavimo savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti 2010 m. balandžio 20 d. įsakymą Nr. 30-830, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame 2010 m. balandžio 20 d. įsakyme Nr. 30-830 – įgyvendinimas objektyviai yra neįmanomas. Todėl nagrinėjamu atveju nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

IV.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje 2013 m. sausio 16 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-2583/2012, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais (b. l. 126-134).

Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, kadangi apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis). Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria remiantis apeliacinės instancijos teismas pagal jam suteiktą kompetenciją patikrina priimto teismo sprendimo teisėtumą minėto straipsnio nurodyta apimtimi ir apeliacinės instancijos teismui nėra reikšminga, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje atsakovas geranoriškai įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą (2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-636/2010 ir kt.). Mano, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendime nenurodė nei vieno iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 141, 142 ir 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl priimdamas sprendimą padarė esminį materialinių teisės normų pažeidimą, kadangi konstatavo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau jį panaikino ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Prašymą procesą atnaujinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu grindžia tuo, kad 2012 m. spalio 17 d. išnagrinėta byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos kitoms Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartims (2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2484-12; 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2450-12; 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444- 2621-12; 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2785-12; 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2487-12; 2012 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2584-12; 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2581-12; 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2839-12; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2851-12; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2852-12). Pažymi, kad visų šių bylų faktinės aplinkybės yra identiškos nagrinėjamai bylai. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A143-2484-12, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1523 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. balandžio 11 d. įsakymas Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ pripažintas netekusiu galios. Pripažinus minėtą įsakymą netekusiu galios, kartu neteko galios ir šio įsakymo papildymas - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 30-1513 „Dėl administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 11d. įsakymo Nr. 30-758 „Dėl UAB „Fixum“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje nepanaikintas, apeliacinis skundas atmestas. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visose nurodytose bylose tyrė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialines teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, administracinėje byloje Nr. A442-2583/2012, priimta 2012 m. spalio 17 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2013 m. sausio 16 d. (b. l. 126-134), konstatuotina, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju yra nepraleistas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, bei kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikindama jo sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį pareiškėjo nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog priešingai nei nurodo pareiškėjas, ABTĮ 140 straipsnio teisės norma yra procesinės, o ne materialinės teisės norma. Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl procesinės teisės normos pažeidimo, todėl ši aplinkybė nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo atitinkamu klausimu suformuota vienoda administracinių teismų praktika analogiškose Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. A143-2484-12, Nr. A146-2450-12, Nr. A444- 2621-12, Nr. A662-2785-12, Nr. A261-2487-12, Nr. A858-2584-12, Nr. A143-2581-12, Nr. A261-2839-12, Nr. A858-2851-12 ir Nr. A858-2852-12), kuriose apeliacinės instancijos teismas ištyrė pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A662-2481/2012 pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nustatė, jog šis įsakymas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu yra pripažintas netekusiu galios (o jį pakeitusiu įsakymu Vyriausybės atstovo reikalavimas (nustatyti konkretų mokestį) yra realizuotas). Minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1922 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujoji Pilaitė“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1922 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėtoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjusi administracinę bylą Nr.⁴⁴²-2583/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nustatė iš esmės analogiškas faktines aplinkybės, t. y. tai, kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1518 „Dėl UAB „Justiniškių būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu pripažino netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. Dėl tos pačios priežasties Įsakymo Nr. 30-2587 papildymas, kuris buvo atliktas Įsakymu Nr. 30-830 ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymą Nr. 30-2587, pareiškėjo prašymu suformuluotas reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-830, kuriuo papildytas 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 30-2587, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose Nr. A143-2484-12, Nr. A146-2450-12, Nr. A444- 2621-12, Nr. A662-2785-12, Nr. A261-2487-12, Nr. A858-2584-12, Nr. A143-2581-12, Nr. A261-2839-12, Nr. A858-2851-12, Nr. A858-2852-12, pradėtose pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, prašant įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, analogiškų faktinių aplinkybių nenustatyta, t. y. nenustatyta, kad įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius ir kuriame prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, yra pripažintas netekusiu galios, todėl, esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms šiose administracinėse bylose priimtas kitoks nei prašomoje atnaujinti administracinėje byloje procesinis sprendimas. Tuo tarpu administracinėse bylose, kuriose nustatyta situacija buvo tapati, t. y. įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius buvo netekęs galios buvo nuosekliai vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012 (žr., pvz., administracines bylas Nr. Nr. A146-2840/2012, Nr. A492-2842/2012 ir kt.).

Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A442-2583/2012 atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A442-2583/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Litmilma“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasRamūnas GadliauskasVeslava Ruskan