- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-130/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- J. G., L. J., B. J., I. D., O. S.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“
- Kategorijos
- 16.5.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B. J. , I. D. (I. D. ), J. G. , L. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-228-544/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Mažeikių nafta“ ieškinį atsakovams I. D. , O. S. , L. J. , J. G. , B. J. (T.) dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB ,,Mažeikių nafta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 717 311,47 Lt turtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovai 1999 metais pagal darbo sutartis ėjo AB ,,Mažeikių nafta“ atsakingas pareigas: I. D. dirbo filialo direktoriumi, O. S. – vyriausiąja finansininke, L. J. – vyriausiojo finansininko padėjėja investicinei veiklai, J. G. – buhaltere, B. J. – kasininke. Po 2000 m. balandžio 1 d. anoniminio skundo dėl filiale nesąžiningai vykdomos ūkinės-komercinės veiklos atlikus patikrinimą buvo kreiptasi į Biržų rajono apylinkės prokuratūrą, kad ši nustatytų kaltus neteisėtas finansines operacijas vykdžiusius filialo darbuotojus ir jiems taikytų įstatymo numatytas poveikio priemones bei užtikrintų, kad bendrovei padaryta žala būtų atlyginta. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03, joje pareikštas 717 311,47 Lt civilinis ieškinys. 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo atsakovėms O. S. , J. G. buvo nutrauktas baudžiamojo proceso nustatytais terminais nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams dėl atsakomybės už aplaidumą finansinėje, komercinėje, ūkinėje veikloje I. D. , O. S. , L. J. , J. G. , B. J. (T.) ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Po šių procesinių sprendimų priėmimo baudžiamojoje byloje ieškovui dėl žalos atlyginimo buvo pasiūlyta kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Minėtoje baudžiamoje byloje buvo nustatyta, jog 1998 m. gruodžio 1 d. – 2000 m. balandžio 30 d. laikotarpiu AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo ūkinėje-komercinėje veikloje, klastojant buhalterinius dokumentus, darbuotojų parašus, užpajamuojant nepirktas ir negautas prekes bei paslaugas, jas nurašant ir sumokant už negautas prekes, bendrovei buvo padaryta 717 311,47 Lt turtinė žala. Filiale minėtus buhalterinius dokumentus tvarkė atsakovės O. S. , L. J. , J. G. , B. T. , kurios, būdamos atsakingos už tinkamą buhalterinę apskaitą, pažeisdamos Buhalterinės apskaitos įstatymų reikalavimus, fiksavo neįvykusias finansines operacijas pagal neturinčius juridinės galios apskaitos dokumentus. B. T. , neturėdama tam įgaliojimų, paimdavo iš parduotuvių PVM sąskaitas faktūras, pasirašydavo, kad gavo prekes, tačiau prekių į filialą nepristatydavo, dokumentus įmonei pateikdavo be parašo. Toliau pagal šiuos dokumentus buvo surašomi fiktyvūs prekių pajamavimo bei nurašymo aktai. L. J. , būdama atsakinga už sutarčių ir finansinių dokumentų kortelių užpildymo kontrolę, šį darbą atliko aplaidžiai ir nerūpestingai ir pati padarė pažeidimų, nes materialinės vertybės buvo pajamuojamos tiesiai materialiai atsakingiems asmenims aplenkiant sandėlį ir surašant sandėlio pajamų orderius, kurie nebuvo pateikti pasirašyti materialiai atsakingiems asmenims, o juos surašydavo ir pasirašydavo pati J. G. . Tvarkant buhalterinę apskaitą negautų prekių fiktyvūs dokumentai bei nurašymo aktai buvo kaupiami buhalterinėse bylose, už kurių vedimą buvo atsakingos atsakovės O. S. , L. J. , J. G. , B. J. (T.). Ieškovo Biržų filialo direktorius I. D. , būdamas atsakingas už filialo darbo organizavimą ir darbo rezultatus, tinkamą apskaitos vedimą, turto apsaugą, neužtikrino bendrovės galiojančių lokalinių teisės aktų nuostatų vykdymo ir tinkamos finansinės buhalterinės veiklos kontrolės, viršydamas jam bei filialui suteiktus įgaliojimus 1999 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 4 paskyrė komisiją susidėvėjusiam ir nenaudojamam ilgalaikiam turtui nurašyti. Minėto įsakymo pagrindu atliekant materialinių vertybių nurašymą, neužtikrino bendrovės lokalinių teisės aktų vykdymo, taip sudarė prielaidas ir sąlygas iškraipyti finansinę atskaitomybę.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu atnaujino dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą, ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui AB „Mažeikių nafta“ iš I. D. 128 396 Lt žalai atlyginti, 2 979 Lt žyminio mokesčio, 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; iš O. S. – 152 988 Lt žalai atlyginti, 2 979 Lt žyminio mokesčio, 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; iš L. J. – 152 988 Lt žalai atlyginti‚ 2 979 Lt žyminio mokesčio, 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; iš J. G. – 71 731 Lt žalai atlyginti, 1 118 Lt žyminio mokesčio, 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; iš B. J. – 71 731 žalai atlyginti, 1 118 Lt žyminio mokesčio, 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad atsakovai laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. pagal darbo sutartis ėjo AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale atsakingas pareigas: I. D. užėmė filialo direktoriaus pareigas nuo 1999 m. balandžio 12 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d., O. S. – vyriausiojo finansininko, L. J. – vyriausiojo finansininko padėjėjo investicinei veiklai, J. G. – buhalterio, B. J. – kasininko pareigas, minėtu laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. klastojo materialinių vertybių buhalterinės apskaitos dokumentus bei PVM sąskaitose faktūrose materialiai atsakingų asmenų parašus, pajamuodavo faktiškai nepirktas ir negautas prekes bei paslaugas ir vėliau jas nurašydavo bei už negautas prekes ir paslaugas pervesdavo pinigus tariamai sandorius sudariusioms 24 įmonėms ir taip ieškovui padarė 717 311,47 Lt turtinę žalą. Teismo teigimu, šias išvadas pagrindžia šalių paaiškinimai bei rašytinių įrodymų visuma. Iš baudžiamojoje byloje esančios AB „Mažeikių nafta“ 2000 m. spalio 30 d. dokumentinės revizijos akto, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apskrities Revizijų skyriaus 2003 m. gegužės 30 d. specialisto išvados matyti, jog 1998 m. gruodžio 1 d. – 1999 m. spalio 30 d. laikotarpiu AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialas negavo prekių ir paslaugų iš UAB „Kaligma“, S. B. įmonės „Maranta“, UAB „Dželada“, S. S. firmos „Roboteka“, S. K. ir N. G. TŪB, UAB „Žydruva“, UAB ,,Panevėžio transvesta“, UAB „Savaeigis“, UAB „Lavoriškis“, UAB „Satla“, K. S. įmonės, UAB „Senukų prekybos centras“, UAB „Ogmios pulsas“, UAB „Bauer Vertrieb“, B. IĮ „Panevėžio Kemi“, A. D. įmonės, UAB „Ektonas“, UAB „Orestina“, V. K. IĮ, UAB „Lotora“, V. B. firmos „Meteksa“, UAB „Kemi prekyba“, G. V. automobilių remonto dirbtuvių, UAB „Tyla“, tačiau už jas ieškovas nepagrįstai minėtoms įmonėms išmokėjo 717 311,47 Lt, ir dėl to patyrė turtinę žalą (baudž. byla, t. 5, b. l. 9-59, t. 11, b. l. 1-213, t. 8, b. l. 8-118, 191, 229-241). Teismas nurodė, kad ieškinys kildinamas iš delikto, todėl byloje turi būti nustatytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos (padaryta materialinė žala, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, žalą padariusio asmens kaltė), taip pat specialiosios sąlygos, būtinos darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti (žalos padarymo metu tęsėsi darbo teisiniai santykiai ir žalos padarymas vykdant darbines pareigas (DĮK 142 str.). Teismo teigimu, šioje byloje ieškovas žalą iš atsakovų prašė priteisti solidariai, tačiau DĮK normos tokios atsakomybės nenumatė, sutarčių su atsakovais dėl solidariosios materialinės atsakomybės taikymo sudaryta nebuvo, todėl atsakovų argumentai dėl solidariosios atsakomybės jiems netaikymo yra pagrįsti. Tiek galiojusios, tiek galiojančios materialinę darbuotojų atsakomybę reglamentuojančios teisės normos numatė ribotą ir pilnutinę (visišką) darbuotojų materialinės atsakomybės rūšis. Teismo nuomone, byloje nustatytos sąlygos pilnutinei (visiškai) atsakovų materialinei atsakomybei taikyti, nes tuo metu galioję įstatymai numatė, kad darbuotojas atsako už visą dėl jo kaltės įmonei padarytą žalą, kai turtą ar kitas vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus (DĮK 145 str. 2 p.), kai žala padaroma veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais numatytų veikų požymių (DĮK 145 str. 3 p.). Šiuo atveju teismas, nustatydamas kiekvieno atsakovo individualią civilinę atsakomybę, atsižvelgė į kiekvieno atsakovo kaltės formą, laipsnį, vaidmenį dėl žalos padarymo, į kiekvienam iš atsakovų suteiktų įgaliojimų ribas, darbo laikotarpį, konkrečias bylos aplinkybes (DĮK 147 str., DK 257 str. 5 d.). Atsižvelgdamas į šiuos kriterijus, teismas tarp atsakovų pilnutinę (visiška) materialinę atsakomybę paskirstė tokia tvarka: nuo 717 311,47 Lt sumos po 10 proc., arba 71 731 Lt, iš atsakovių J. G. ir B. J. (T.), po 26,66 proc., arba po 152 988 Lt, iš atsakovių O. S. ir L. J. bei 26,66 proc., arba 128 396 Lt, iš atsakovo I. D. (nuo 625 067 Lt padarytos žalos sumos jo darbo laikotarpiu ir atskaičius iš atsakovių J. G. ir B. J. priteistą žalą). Teismas nurodė, kad darbuotojų kaltę paprastai turi įrodyti nukentėjusios įmonės administracija, išskyrus atvejus, kai darbuotojo kaltė preziumuojama išimtiniais atvejais, t. y. taikant pilnutinę materialinę atsakomybę, kaip kad yra ir šiuo atveju (DĮK 142 str. 2 d., 145 str. 1 d.). Teismo teigimu, byloje esančių įrodymų visuma atsakovų neteisėta veika, kaip turtinės atsakomybės sąlyga, įrodyta. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale, direktoriaus I. D. 1999 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 59 „Dėl sutarčių ir finansinių dokumentų kortelių įvedimo filiale“ buvo nurodyta, kad nuo 1999 m. balandžio 16 d. prekių, paslaugų ar darbų apmokėjimas vykdomas tik esant prie apmokėti pateikto dokumento pridėtai ir nustatyta tvarka užpildytai finansinio dokumento kortelei, kurią ruošia apmokėjimą inicijuojantis filialo darbuotojas, kuris pateikia dokumentą apmokėjimui vykdyti filialo vyriausiajam finansininkui. Aprūpinti darbuotojus šiais dokumentais, registruoti jų išdavimą bei kontroliuoti dokumentų vedimą buvo pavesta vyriausiojo finansininko pavaduotojai investicinei veiklai L. J. , o šio įsakymo vykdymo kontrolė pavesta vyriausiajai finansininkei O. S. (t. 1, b. l. 48, t. 2, b. l. 99-100). Tačiau atsakovė L. J. , nors pagal pareigas buvo atsakinga už sutarčių finansinio dokumento kortelių užpildymo kontrolę, šį darbą atliko aplaidžiai ir nerūpestingai, nes ne tik nekontroliavo, kaip vykdomas įsakymas, ar tinkamai užpildomos finansinio dokumento kortelės, bet ir pati pažeidinėjo minėto direktoriaus įsakymo 3 punkto reikalavimus, nes neturėdama tam teisės pati užpildydavo korteles taip sudarydavo galimybę bei pagrindą tolesnėms neteisėtoms buhalterinėms operacijoms ir lėšoms pervesti. Tariamai gautos prekės buvo užpajamuotos, fiktyvūs pajamų orderiai patvirtinti J. G. , o vėliau jos parengtais aktais prekės buvo nurašomos (baudž. byla t. 18, b. l. 23-29). Tokiu būdu atsakovė L. J. , vykdydama savo tiesiogines pareigines funkcijas, numatytas vyriausiojo finansininko pavaduotojos investicinei veiklai pareiginiuose nuostatuose, nekontroliavo finansinių lėšų panaudojimo pagal paskirtį, aplaidžiai vykdė investicinės veiklos kontrolę, dėl ko už neva įgytas prekes buvo atlikti mokėjimai (pareiginių nuostatų 4, 6, 9 punktai, baudž. byla t. 6, b. l. 38-40, 9 t., b. 1-210). Būtent atsakovei tinkamai nevykdant kontrolės, buvo nepagrįstai sumokėta už dalį nereikalingų ir investiciniame plane nenumatytų prekių ir paslaugų, tarp jų ir už prekes UAB „Kaligma“. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad atsakovės L. J. tinkamas tiesioginių pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas sudarė sąlygos žalai atsirasti.
Taip pat teismas nurodė, kad pagal pareiginių nuostatų reikalavimus ir bylos duomenis atsakovė J. G. , dirbdama buhaltere, vykdydama prekių ir materialinių vertybių, atsiskaitymų su tiekėjais ir užsakovais apskaitą, būdama atsakinga už buhalterinėje apskaitoje įforminamas materialinių vertybių operacijas, tvarkydama medžiagų, atsarginių dalių ir kitų materialinių vertybių gavimo ir panaudojimo apskaitą, surašydama sunaudotų materialinių vertybių nurašymo aktus, netinkamai vykdė jai pavestas pareigas (t. 2, b. l. 48-51, baudž. byla t. 18, b. l. 8-118, 229-241, t. 10, b. l. 222-223, t. 19, b. l. 126-127). Tyrimo metu nustatyta, kad atsakovė J. G. , pajamuodama prekes, t. y. surašydama sandėlio pajamų orderius ir prekes įrašydama į registrus „Medžiagų apyvartos žiniaraštis pagal materialiai atsakingus asmenis“, įrašydavo neteisingus duomenis apie gautas prekes, kurios įmonei nebuvo reikalingos, keitė prekių pavadinimus į kitus, nei buvo nurodyti pardavėjų PVM sąskaitose faktūrose. Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad materialinės vertybės bendrovės filiale buvo pajamuojamos tiesiai materialiai atsakingiems asmenims aplenkiant sandėlį, surašant sandėlio pajamų orderius, kurie nebuvo pateikiami pasirašyti materialiai atsakingiems asmenims, sandėlio pajamų orderius surašydavo ir juos pasirašydavo ir pati atsakovė J. G. . Ji užpajamavo tariamai gautas prekes, tačiau prekės materialiai atsakingiems asmenims nebuvo perduotos, sandėlyje neužpajamuotos. Ši atsakovė tinkamai nevykdė ir pagal pareiginius nuostatus jai nustatytos pareigos tikrinti, ar teisingai nurašomos materialinės vertybės, nes faktiškai negautos prekės pagal neturinčius juridinės galios dokumentus buvo nepagrįstai įrašomos į prekių nurašymo aktus.
Atsakovė B. J. (T.), atstovaudama ieškovą, iš UAB „Žydruva“, S. S. įmonės „Roboteka“, S. B. įmonės „Maranta“, UAB „Dželada“, S. K. ir N. G. TŪB, K. S. įmonės pagal PVM sąskaitas faktūras gavo įvairių medžiagų ir prekių, PVM sąskaitose faktūrose pasirašė, kad jose nurodytas medžiagas, prekes už nurodytas sumas gavo. Atlikus materialinių vertybių patikrinimą, nustatyta, jog ieškovas dalies nurodytų prekių, kurias minėta atsakovė gavo atsiskaitytinai, kad jas perduotų ieškovui, nėra gavęs. Atsakovė prekes gavo pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios prilygintinos vienkartiniams dokumentams (DĮK 145 str. 2 p.). Todėl teismas nurodė, kad ji turėjo perduoti ieškovui visas pagal jas gautas prekes, iki perdavimo užtikrinti saugumą, o to nepadarius jai atsirado visiška materialinė atsakomybė (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 29 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2006, 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2005). Teismo teigimu, pagal nuostatus ši atsakovė turėjo kontroliuoti ir įgaliojimų atlikti pinigines operacijas autentiškumą (t. 2, b. l. 52-53, baudž. byla t. 10, b. l. 218-221, t. 19, b. l. 130-132), be to, nors ji ir nevykdė buhalterinės apskaitos darbų kontrolės, sutarčių su paslaugų tiekėjais sudarymo ir jų kontrolės, materialinių vertybių apskaitos ir kontrolės, tačiau savo parašais patvirtindama, jog gauna prekes atsiskaitytinai, kad perduotų ieškovui, ir nepatikrindama, ar realiai dokumentuose nurodytos prekės įmonėje gautos, elgėsi aplaidžiai, sudarė sąlygas tretiesiems asmenims klastoti dokumentus, pasisavinti pinigus ir/ar ieškovo turtą, todėl ir šiuo pagrindu atsakovė būtų visiškai materialiai atsakinga už ieškovo patirtą 104 044,06 Lt turtinę žalą (DK 145 str. 3 p.).
Atsakovė O. S. , nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d. dirbdama filialo vyriausiąja buhaltere ir turėdama antrojo parašo teisę pasirašyti atsiskaitomuosius dokumentus, būdama atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, tvarkydama bankinius dokumentus, nurodydama, į kokias buhalterines sąskaitas (registrus) turi būti įrašomos sumokėtos tiekėjams pinigų sumos, kartu formuodama bankinių dokumentų registrus bei tvarkydama filialui suteiktų paslaugų registrą, netinkamai vykdė Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo bei pareiginių nuostatų reikalavimus, nevykdė filialo direktoriaus 1999 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 59 jai pavestos kontrolės ir taip savo veiksmais (neveikimu) sudarė sąlygas žalai atsirasti (t. 1, b. l. 43-47, baudž. byla t. 6, b. l. 28-31, t. 10, b. l. 224-227, t. 18, b. l. 8-118, 191, 229-241).
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat teismas nurodė, kad AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatų 7.1 punkte numatyta, jog direktorius atsako už filialo darbo organizavimą ir darbo rezultatus, teisingą apskaitos vedimą (kartu su vyriausiuoju finansininku), turto apsaugą ir t. t. (baudž. byla t. 1, b. l. 43-47). Atsakovas I. D. AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriumi dirbo nuo 1999 m. balandžio 12 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d. ir šiuo laikotarpiu, netinkamai vedant buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo bei paties atsakovo pasirašytus įsakymus, bendrovei buvo padaryta 625 067 Lt turtinė žala dėl to, kad bendrovė vykdė mokėjimus už prekes ir paslaugas, kurios jai faktiškai nebuvo suteiktos. Be to, ieškovas nurodė, jog atsakovas, kaip filialo direktorius, viršydamas suteiktus įgaliojimus, 1999 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 4 skyrė komisiją susidėvėjusiam ir nenaudojamam ilgalaikiam turtui nurašyti, nors teisė sudaryti tokią komisiją filialui nebuvo suteikta. Funkcijas, susijusias su ilgalaikio turto ir materialinių vertybių nurašymo teisingumo ir atitikties bendrovės lokaliniams teisiniams aktams priežiūra, atsakovas perdavė vyriausiajai finansininkei O. S. ir jos pavaduotojai investicinei veiklai L. J. . Šios darbuotojos netinkamai atliko pareiginiuose nuostatuose nustatytas funkcijas, nevykdė atskirų direktoriaus įsakymų, nesilaikė aktų, susijusių su ilgalaikio turto ir materialinių vertybių nurašymu, ir tai taip pat sudarė sąlygas netinkamai atlikti ūkines-finansines operacijas, kurių pagrindu be teisinio ir faktinio pagrindo buvo nurašomas bendrovės turtas (baudž. byla t. 6, b. l. 53-57, t. 8, b. l. 27). Teismo teigimu, iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų, matyti jog 1999 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. 4 priėmė ir keitė tuo metu filialo direktoriumi esantis J. J., o ne atsakovas I. D. (baudž. byla t. 6, b. l. 48-49, 78). Tačiau, vykdydamas filialo vadovo pareigas nuo 1999 m. balandžio 12 d., atsakovas I. D. , kaip filialo administracijos vadovas, kurį su bendrove siejo pavedimo tarpusavio pasitikėjimu pagrįsti santykiai, privalėjo susipažinti su anksčiau įmonėje priimtais lokaliniais aktais, juos pakeisti ar panaikinti, jeigu jie prieštaravo galiojantiems bendrovės įstatams ar filialo nuostatams. Aplaidus pareigų atlikimas sudarė galimybę klastoti įmonės buhalterinius dokumentus bei vykdyti mokėjimus už filialui nereikalingas prekes bei paslaugas arba už prekes ir paslaugas, kurios nebuvo bendrovei perduotos ar suteiktos. Nors atsakovas neigė savo kaltę, tačiau jokių patikimų ir objektyvių įrodymų, kurie įrodytų, kad jo kaltės dėl žalos atsiradimo bendrovei nėra, taip pat kurie patvirtintų civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos sąlygas nepateikė. Teismas nurodė, kad paminėtos atsakovų veikos turi nusikaltimo požymių. Tuo metu galiojusio BK 321/1 straipsnio (1996-01-18 įst. Nr. I-1173 red.) numatyta atsakomybė už asmens, paskirto ar įgalioto valdyti komercinę, ūkinę ar finansinę įmonę ar atsakingo už atskiras jų veiklos sritis, ar veikiančio pagal atskirą įgaliojimą arba užsiimančio profesine veikla, netinkamą pavesto darbo atlikimą dėl nerūpestingumo, padariusį tokiai įmonei, valstybei ar asmeniui didelę žalą. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvieji požymiai yra nerūpestingi paskirto, įgalioto valdyti įmonę ar atsakingo už atskiras įmonės veiklos sritis asmens veiksmai, kuriais įmonei, valstybei ar asmeniui padaroma didelė žala. 2006 m. gruodžio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03, be kita ko, konstatuota, kad, nors nenustatyta, kas klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, surašė neatitinkančius tikrovės mokėjimo dokumentus ir jų pagrindu neteisėtai kitiems subjektams pervedinėjo ieškovo pinigus už negautas prekes ar nesuteiktas paslaugas, tačiau atsakingi filialo darbuotojai O. S. , L. J. , J. G. , B. T. ir I. D. netinkamai vykdė jiems pavestas pareigas, susijusias su įmonės finansine veikla, dėl nerūpestingumo, t. y. dirbo aplaidžiai, dėl to įmonei, kurios akcininkė yra ir valstybė, buvo padaryta 717 311 Lt turtinė žala, kuri vertintina kaip didelė. Teismas nurodė, kad, tiriant baudžiamąją bylą, buvo konstatuoti atsakovų padaryti tiek objektyviosios, tiek ir subjektyviosios nusikaltimo sudėties, numatytos BK 321/1 straipsnyje, požymiai. Šios aplinkybės yra konstatuotos oficialiais rašytiniais įrodymais, esančiais baudžiamojoje byloje, t. y. 2006 m. gruodžio 6 d. prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03 atsakovams pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nesurinkus pakankamai kaltės įrodymų, o kitiems atsakovams nepradėti ikiteisminio tyrimo pagal BK 321/1 straipsnį todėl, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal nurodytą straipsnį terminai (BK 49 str. 1 d. 2 p.), taip pat ekspertų ir specialistų išvadomis, esančiomis ikiteisminio tyrimo medžiagoje baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-06 (21 tomas). Kalti dėl įmonei padarytos žalos asmenys materialiai atsako tik tuo atveju, kai padaryta tiesioginė tikroji žala (DĮK 142 str. 2 d.). Ieškovas byloje esančių įrodymų visuma įrodė ir nė vienas atsakovas neginčijo aplinkybės, kad po atlikto ikiteisminio tyrimo ieškovo komisijos akto, dokumentinės inventorizacijos akto, dokumentinės revizijos akto, teismo ekspertizės, valstybės kontrolės atlikto patikrinimo akto bei kitų įrodymų duomenimis yra nustatyta 717 311,47 Lt tiesioginė tikroji žala dėl nepagrįsto mokėjimo už paslaugas ir prekes, nepagrįsto materialinių vertybių nurašymo, jų neperdavimo ieškovui pagal vienkartinį įgaliojimą ir kitus sprendime aptartus neteisėtus veiksmus (DĮK 146/1 str.). Pagal tokius dokumentus gavusios ieškovo pinigus įmonės yra nutraukusios veiklą, išregistruotos iš įmonių rejestro, todėl ieškovas šias lėšas yra praradęs. Šios aplinkybės nustatytos atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje ir konstatuotos 2006 m. gruodžio 6 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 16-20). Byloje taip pat nustatyta, kad 1998 m. gruodžio 1 d. – 1999 m. spalio 30 d. laikotarpiu, kai, kaip buvo nustatyta, buvo padaryta 717 311 Lt žala, atsakovai buvo AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo darbuotojai, o atsakovas I. D. filialo direktoriaus pareigas ėjo 1999 m. balandžio 12 d. – 1999 m. lapkričio 15 d. laikotarpiu ir tuo metu buvo padaryta 625 067 Lt žala (nepriskaičiuojama žala pagal 1998-12-18 – 1999-04-09 apskaitos dokumentus). Teismo teigimu, tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovui padarytos žalos yra nustatytas teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.
Taip pat teismas nurodė, kad tuo metu galiojusio DĮK 242 straipsnio 2 dalyje ir 4 dalyse buvo numatyta, jog administracijai kreiptis į teismą, kad iš darbuotojo būtų išieškota materialinė žala, padaryta įmonei, įstaigai, organizacijai, nustatomas vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, taip pat šį terminą galima atnaujinti dėl svarbių priežasčių. 1964 m. CK 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Teismo nuomone, 2000 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto turinys neleidžia vienareikšmiai teigti, jog už padarytą žalą yra atsakingi šios bylos atsakovai, nes patikrinimo akte aprašyti atskirų darbuotojų veiksmai, ir tai neduoda pagrindo išvadai, kad šiuo aktu buvo nustatyta konkretaus darbuotojo įmonei padaryta žala, kalti asmenys, žalos dydis ir buvo aiškus ieškovo subjektinės teisės pažeidimas, nuo ko prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Tačiau 2000 m. spalio 31 d. dokumentinės revizijos akte jau buvo konstatuota, kad bendrovėje tvarkant buhalterinę apskaitą buvo klastojami finansiniai dokumentai, nepagrįstai pervedamos piniginės lėšos įmonėms, iš kurių prekės bei paslaugos AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialui nebuvo gautos bei suteiktos, minimi asmenys, netinkamai tvarkę buhalterinius dokumentus (baudž. byla t. 5, b. l. 10-59, t. 10, b. l. 224-227, t. 11, b. l. 1-213). Todėl teismas padarė išvadą, jog atlikus minėtą patikrinimą ieškovui tapo žinomas ir padarytos žalos dydis, ir žalą padarę darbuotojai. Biržų rajono PK 2003 m. birželio 18 d. raštu AB „Mažeikių nafta“ pranešė, kad 2003 m. birželio 17 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl nepagrįsto atsiskaitymo su paslaugų ir materialinių vertybių tiekėjais laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį bei nurodyta, kad bendrovei gali būti padaryta 717 311,47 Lt žala. Prašymą pripažinti minėtos sumos civiliniu ieškovu AB ,,Mažeikių nafta“ pateikė 2003 m. birželio 19 d. (t. 2, b. l. 71, baudž. byla t. 1, b. l. 4, t. 19, b. l. 1-5), todėl tuo metu galiojęs ieškinio senaties terminas jau buvo pasibaigęs. Tačiau teismas sprendė, kad ieškinį atmesti CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindais nėra pagrindo, nes nustatytos svarbios priežastys, dėl kurių ieškinio senaties terminas atnaujintinas (CK 1.131 str. 2 d.). Byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Ieškovo veiksmai siekiant nustatyti žalos padarymo aplinkybes buvo intensyvūs ir aktyvūs. Kad buvo būtina atlikti ikiteisminį tyrimą siekiant nustatyti tikslų žalos dydį, jos padarymo mechanizmą, kaltus asmenis bei kad veikos aplinkybės buvo pakankamai neaiškios, patvirtina ir tas faktas, kad pagal ieškovo 2000 m. birželio 12 d. pranešimą prokurorui apie žinomas neteisėtas finansines operacijas baudžiamoji byla nebuvo iškelta, buvo renkama papildoma medžiaga, o 2002 m. gruodžio 11 d. priimtas nutarimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, kuris panaikintas 2003 m. birželio 17 d. nutarimu ir nutarta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o 2003 m. birželio 19 d. pareikštas civilinis ieškinys (baudž. byla t. 1, b. l. 9-11, 33). Ikiteisminis tyrimas užsitęsė dėl ikiteisminio tyrimo institucijų kaltės. Kai 2006 m. gruodžio 6 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir jo nebepradėti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu bei ieškovui dėl žalos atlyginimo iš kaltų asmenų buvo pasiūlyta kreiptis į teismą CPK numatyta tvarka, ieškovas ieškinį pateikė 2007 m. sausio 15 d. (t. 1, b. l. 3-13, 16-20). Todėl teismas nurodė, kad yra pakankamai duomenų išvadai, kad ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, savo teises įgyvendino rūpestingai ir nuosekliai, aktyviai veikė tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso metu. Tai reiškia, kad ieškovas aktyviai siekė žalos atlyginimo iš kaltų asmenų ir ėmėsi procesinių priemonių savo teisėms realizuoti. Ieškovas yra įmonė, kurios akcijos priklauso ir valstybei, strateginis ūkinės veiklos subjektas, todėl byla turi viešąjį interesą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių ir pažeista ieškovo teisė ginama.
Šalies argumentai
Atsakovas I. D. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pripažinti, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, ir praleisto ieškinio senaties termino neatnaujinti, taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovui I. D. atmesti. Skunde nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovo I. D. ir ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ santykiai atitiko tik darbo teisinius santykius, o ne civilinius teisinius santykius ir jiems netaikytinos pavedimo sutartį reglamentuojančios teisės normos, atsakovo ir darbdavio nesiejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai. Šiam ginčui taikytini ginčo metu galioję AB ,,Mažeikių nafta“ įstatai bei AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatai. Nuostatų 7.3 p. nustatė filialo direktoriui atsakomybę tik pagal Darbo įstatymų kodekso normas ir tik esant kaltei. Pagal AB ,,Mažeikių nafta“ įstatus bei nuostatus įmonės generalinis direktorius, t. y. įmonės vadovas, buvo atsakingas už finansinę-ūkinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir jos kontrolę visoje įmonėje, visos įmonės veiklos organizavimą, pavaldinių darbo kontrolę. AB ,,Mažeikių nafta“ buvo organizuota savarankiška finansinius reikalus ir buhalterinę apskaitą tvarkanti tarnyba, kurios veikla (funkcijos) buvo reglamentuota jos veiklos nuostatuose, ši tarnyba turėjo struktūrinį padalinį AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filiale, kurio veikla (funkcijos) buvo reglamentuota jos nuostatuose ir kuriam vadovavo pastarojo struktūrinio padalinio vyriausiasis finansininkas, kuris ir turėjo garantuoti finansinių dokumentų bei buhalterinių įrašų, tarp jų ir ieškovo minėtų finansinių operacijų bei atsiskaitymo už jas, teisingumą. Būtent ieškovo centrinė finansinė tarnyba bei šios tarnybos vyriausioji finansininkė ir turėjo kontroliuoti visų struktūrinių padalinių finansinių tarnybų darbą. Be to, AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filiale ieškovas kiekvieną mėnesį darydavo auditą, taigi kiekvieną mėnesį ieškovas žinojo ir turėjo žinoti apie Biržų filialo finansinių operacijų teisingumą ir teisėtumą.
2. Remiantis bylos duomenimis nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo I. D. padaryti veiksmai apima baudžiamajame įstatyme, o būtent 1961 m. BK 321/1 straipsnyje, numatytos veikos požymius (DĮK 145 str. 3 p.), t. y. kad atsakovas dėl nerūpestingumo aplaidžiai atliko savo, kaip įmonės filialo direktoriaus, pareigas. Pagal AB ,,Mažeikių nafta“ nuostatus atsakovas neturėjo teisės vykdyti savarankiškai įmonės filialo finansinės-ūkinės veiklos kontrolės, skirti auditoriaus atlikti audito ir pan., nes tokią teisę turėjo išimtinai tik įmonės generalinis direktorius ir valdyba. Atsakovas nieko nežinojo apie ieškovo nurodytus suklastotus finansinius dokumentus ir jų panaudojimą buhalterinėje apskaitoje, nes jis šios finansinės-buhalterinės apskaitos netvarkė, o tai atliko už tai atsakingas savarankiškas struktūrinis padalinys. Žala ieškovui buvo padaryta nežinomų ir nenustatytų asmenų neteisėtais ir nusikalstamais veiksmais, ne dėl atsakovo kaltės, todėl atsakovas nuo žalos atlyginimo turėtų būti atleistas 1964 m. CK 483 straipsnio 2 dalies pagrindu. Be to, atsakovo veiksmai yra susiję su normalia gamybine-ūkine rizika, kurios atsakovas neviršijo, todėl (net ir darant prielaidą, kad jo veiksmai kažkiek lėmė žalos atsiradimą) nuo žalos atlyginimo turėtų būti atleistas 1999 m. galiojusio DĮK 142 straipsnio pagrindu. Spręsdamas, ar atsakovo veika pasižymi 1961 m. BK 321/1 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymiais, teismas turėjo nurodyti, kokie konkrečiai atsakovo atlikti veiksmai atitinka minėtą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovo aplaidus darbas yra konstatuotas 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03 dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Minėtas prokuroro nutarimas ir jame išdėstyti teiginiai negali būti laikomi tinkamais rašytiniais įrodymais vertinant atsakovo kaltės buvimą ar nebuvimą. Prokuroras negali konstatuoti asmens kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo, kadangi nekaltumo prezumpcija nustato, kad asmuo yra nekaltas, kol jo kaltė neįrodyta įstatymo nustatyta tvarka baudžiamojoje byloje priimtu ir įsiteisėjusiu nuosprendžiu.
3. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovui I. D. dirbant filialo direktoriumi (nuo 1999 m. balandžio 12 d. iki 1999 m. spalio 30 d. ir nuo 1999 m. lapkričio 2 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d.) buvo padaryta 625 067 Lt dydžio žala, tačiau teismas nenurodė ir nedetalizavo, kokios neįvykusios operacijos yra įformintos ir buhalterijoje neteisingai apskaitytos laikotarpiais nuo 1999 m. balandžio 12 d. iki 1999 m. spalio 30 d. ir nuo 1999 m. lapkričio 2 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d. bei likusiais laikotarpiais nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d. Taip pat nedetalizavo, kokio dydžio atitinkamais laikotarpiais žala ieškovui buvo padaryta. Kad ieškovo ieškinyje nurodytos žalos padarymo laikotarpis yra nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 2000 m. balandžio 30 d., yra konstatuota ir Biržų rajono prokuratūros 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-591-03 nutraukimo, 2000 m. birželio 19 d. valstybės kontrolės akto Nr. 240-34 išvadoje bei po ieškovo atliktos dokumentinės inventorizacijos surašytame dokumentinės inventorizacijos Biržų filiale 2000 m. spalio 31 d. akte. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovo kaltė grindžiama ir AB ,,Mažeikių nafta“ generalinio direktoriaus 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 456 nevykdymu, nurodant, kad su šiuo įsakymu atsakovas pats turėjo susipažinti. Tačiau 1996 metais atsakovas AB ,,Mažeikių nafta“ nedirbo ir apie minėtą įsakymą žinoti negalėjo. Nepagrįstai teismas atsakovo kaltę grindė ir ta aplinkybe, kad I. D. nepanaikino 1999 m. sausio 5 d. J. J. priimto įsakymo Nr. 4, kuriuo buvo paskirta komisija susidėvėjusiam ir nenaudojamam ilgalaikiam turtui nurašyti, ir taip viršijo savo įgaliojimus. Tačiau I. D. AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriumi pradėjo dirbti nuo 1999 m. balandžio 12 d. ir nežinojo, kad šis įsakymas, galiojantis ir pradėtas vykdyti, prieštarauja generalinio direktoriaus 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymui Nr. 453, apie kurio egzistavimą atsakovui nebuvo žinoma. Teismas neteisingai vertino atsakovo galimybę sužinoti apie neteisėtus atitinkamų darbuotojų veiksmus ir jais padarytą žalą. Be to, nepaisant ieškinio nepagrįstumo, atsakovo atsakomybės ribos yra ribojamos jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio (1964 m. CK 483 str. 1 d., DĮK 142 str., Nuostatų 7.3 p.).
4. DĮK solidarioji atsakomybė nebuvo numatyta, todėl kiekvienas darbuotojas turi atsakyti už savo konkrečiais veiksmais padarytą žalą. DĮK 147 straipsnio 1 dalis nustatė, kad dėl kelių darbuotojų kaltės padarytos atlygintinos žalos dydis kiekvienam iš jų nustatomas atsižvelgiant į kaltės laipsnį, materialinės atsakomybės rūšį ir ribas. Pagal darbo įstatymus darbuotojai materialiai atsako tik tada, kai padaryta tiesioginė tikroji žala. Kadangi ieškinys visiems atsakovams pareikštas solidariai, o solidariosios atsakomybės šiuo atveju taikyti negalima, todėl ieškinys turėjo būti atmestas. Teismas tinkamai nepagrindė, kokiu pagrindu nustatė kiekvieno iš atsakovų subsidiarios atsakomybės ribas, kurios gali būti nustatytos tik detalizavus, kokios neįvykusios operacijos yra įformintos ir buhalterijoje netinkamai apskaitytos.
5. Neteisingas teismo argumentas, kad ieškovo pinigus gavusios įmonės yra nutraukusios veiklą ir išregistruotos iš įmonių rejestro, todėl ieškovas šias lėšas yra praradęs. Beveik visos minėtos įmonės yra registruotos VĮ Registrų centre ir vykdo šiuo metu veiklą, todėl yra galimybių šias pinigų sumas išieškoti iš jurinių asmenų, kurie gavo lėšas be teisinio pagrindo.
6. Ieškovas praleido tiek 1964 m. CK 84 straipsnyje, 2000 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų, tiek DĮK 242 straipsnyje nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos ir šį terminą jis praleido dėl priežasčių, kurios nevertintinos kaip svarbios, todėl teismas nepagrįstai šį terminą atnaujino. Ieškinio senaties termino nutraukimą tam laikotarpiui, kuriuo buvo pareikštas ieškinys baudžiamojoje byloje, nustatė 1964 m. CK 89 straipsnio 5 dalis. Skaičiuojant ieškinio senaties terminą, ieškovo nurodytas laiko tarpas, kai neišnagrinėtas civilinis ieškinys buvo pareikštas baudžiamojoje byloje iki atitinkamo procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo, tik sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą mažinti šiuo laikotarpiu, tačiau nesudaro pagrindo ieškinio senaties terminą skaičiuoti iš naujo po atitinkamo procesinio sprendimo byloje priėmimo. Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, pareiškimas ieškinio senaties termino eigos nenutraukia. Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl išsamesnių faktų tyrimo (prokuratūros ar kt.) negali būti laikomos trukdymu kreiptis į teismą.
Atsakovė B. J. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš jos priteista 71 731 Lt žalos atlyginimo atsakovui AB ,,Mažeikių nafta“, taip pat 1 118 Lt žyminio mokesčio ir 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pagal kasininko pareiginius nuostatus atsakovės B. J. tiesioginis darbas AB ,,Mažeikių nafta“ buvo išimtinai susijęs su gautų ir išmokamų piniginių lėšų apskaita, tinkamu įforminimu, kasos knygos vedimu, darbo užmokesčio išmokėjimu, įgaliojimų kontrole ir kitų vertybinių popierių autentiškumo, piniginių ženklų autentiškumo tikrinimu. Teismas nepagrįstai teigė, kad atsakovė B. J. , dirbdama kasininke, turėjo kontroliuoti ir kitus buhalterinius dokumentus. Vykdydama savo pareigines funkcijas, atsakovė taip pat vykdė ir kitus atsakingų pareigūnų duotus nurodymus atvežti sąskaitas faktūras iš įmonių. Tačiau darbuotojų materialinė atsakomybė netaikoma tais atvejais, kai žala padaroma teisėtais veiksmais ar vykdant neteisėtus administracijos patvarkymus. Atsakovei nebuvo nurodoma atvežti ir kartu su sąskaitomis faktūromis paimti prekes ar kontroliuoti, ar tos prekės pagal sąskaitas faktūras yra gautos ir apskaitytos sandėliuose, tai pagal pareiginius nuostatus turėjo atlikti kiti buhalterijos, sandėlio darbuotojai.
2. Teismas sprendime nurodė, kad yra nustatytos sąlygos pilnutinei atsakomybei taikyti, nes tuo metu galioję įstatymai nustatė, kad darbuotojas atsako už visą dėl jo kaltės įmonei padarytą žalą, kai turtas ar kitos vertybės darbuotojui perduotos atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus. Teismas nustatė, kad atsakovė B. J. atsiskaitytinai yra gavusi materialinių vertybių, kurių vertė 104 044,06 Lt. Teismas nustatęs, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų įmonė patyrė 104 044,06 Lt žalą, nepagrįstai atsakovei taikė pilnutinę materialinę atsakomybę ir, įvertinęs kaltės formą, laipsnį, vaidmenį darant žalą, įgalinimų ribas, darbo laikotarpį, kitas bylos aplinkybes, nepagrįstai priteisė 10 proc. nuo 717 311,47 Lt sumos.
3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad nėra pagrindų taikyti DK 257 straipsnio 5 dalyje numatytas sąlygas, t. y. sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, bei turtinę padėtį, nes tokių nuostatų taikymo neprašė atsakovai. CPK 410-148 straipsniai, reglamentuojantys darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, numato, kad teismas turi pareigą tokio pobūdžio bylose veikti aktyviai ir, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą, gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė yra pensininkė, jokio turto neturi, savo iniciatyva taikydamas DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatas turėjo sumažinti priteistos žalos dydį.
Atsakovė L. J. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Skunde nurodo, kad:
1. Teismas nepagrindė kaltės paskirstymo procentais ir nenurodė sprendime, kuo vadovaudamasis atsakovei L. J. nustatė 26,66 proc. materialinės atsakomybės, arba 152 988 Lt, dėl to pažeidė CPK 263, 268, 270 straipsnius. Teismas taikė galiojusio DĮK 145 straipsnio 3 punktą ir sprendė, kad žalą atsakovai padarė nusikalstamais veiksmais. Išvadą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tačiau nenurodė konkretaus teismo sprendimo ar nutarties, kuriuose būtų nustatyta taisyklė, jog pilnutinei darbuotojų materialinei atsakomybei atsirasti nebūtina jų veiksmų pripažinti nusikalstamais įsiteisėjusiu nuosprendžiu. DĮK 145 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pilnutinė materialinė atsakomybė atsiranda tuomet, kai žala padaroma veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais numatytų veikų požymių. Šis straipsnis taikytinas atsižvelgiant į Konstitucijos 31 straipsnį. Tai reiškia, kad darbuotojo veiksmuose turi būti nustatyta konkretaus nusikaltimo sudėtis ir jis turi būti pripažintas kaltu, nuteistas, dėl jo nuosprendis turi būti įsiteisėjęs. Tačiau šioje byloje nėra įrodymų, kad dėl atsakovų yra įsiteisėjęs nuosprendis.
2. Teismas nurodydamas, kad atsakovai neįrodė, jog žala galėjo atsirasti ne dėl jų veiksmų, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovams. Be to, teismas sprendime nustatė, kad žala ieškovui padaryta suklastojus materialinių vertybių buhalterinės apskaitos dokumentus bei PVM sąskaitose faktūrose materialiai atsakingų asmenų parašus, užpajamavus faktiškai nepirktas ir negautas prekes bei paslaugas ir vėliau jas nurašius bei už negautas prekes ir paslaugas pervedus pinigus tariamai sandorius sudarančioms 24 įmonėms, bet šiuos veiksmus atliko ne atsakovai.
3. Ieškovas atsakovės L. J. kaltę siejo tik su vienu epizodu – pinigų pervedimu UAB ,,Kaligma“. Faktiškai atkartojo prokuroro 2006 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodytas aplinkybes, kad L. J. , užpildydama korteles Nr. 326, 327 ir 1999 m. birželio 10 d. kortelę be numerio, sudarė galimybę bei pagrindą tolesnėms neteisėtoms buhalterinėms operacijoms ir pervesti UAB ,,Kaligma“ stambias pinigų sumas. Teismas be pagrindo peržengė ieškinio ribas ir nustatė atsakovės pilnutinę materialinę atsakomybę dėl visos sumos, t. y. 717 311,47 Lt. Be to, teismas nepagrindė teisės norma išvados, jog finansinio dokumento kortelė suteikė teisę sumokėti už prekes ir paslaugas. Pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymą kortelė nėra dokumentas, kurio pagrindu gali būti atliekami mokėjimai. Iš AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriaus 1999 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 59 matyti, kad tai informacinio pobūdžio filialo vidaus dokumentas, kurio paskirtis racionaliau panaudoti filialui skirtus finansinius išteklius bei kontroliuoti pasirašytų sutarčių vykdymo eigą.
4. Teismas nepagrįstai atnaujino DĮK 242 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą ieškovui kreiptis į teismą iš esmės pripažindamas svarbia tik vieną aplinkybę – ieškovo aktyvų vaidmenį baudžiamojo proceso metu, t. y. laikotarpiu, kai buvo tiriama baudžiamoji byla dėl turto pasisavinimo. AB ,,Mažeikių nafta“ yra juridinis asmuo, pelno siekianti verslo įmonė, kuriai faktiškai nuo įsteigimo teisinę pagalbą nuolat teikia advokatai, tačiau ieškovas, netgi baudžiamojoje byloje reikšdamas ieškinį, praleido 1 metų terminą. Aktyvus vaidmuo baudžiamojoje byloje pasireiškė tik ieškinio pareiškimu. Ieškovui tinkamai pasinaudojus advokatų pagalba niekas netrukdė tinkamai ir laiku pareikšti ieškinį.
Atsakovė J. G. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės J. G. priteistas žalos atlyginimas ir bylinėjimosi išlaidos ieškovui AB ,,Mažeikių nafta“, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovei J. G. atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pareikštas atsakovams kaip solidariems skolininkams. Solidariosios atsakomybės taikymas nenumatytas DĮK normų, be to, ir galiojančio CK 6.6 straipsnis nustato, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Pagal DĮK 147 straipsnio 1 dalį darbo teisėje darbuotojų materialinė atsakomybė yra dalinė. Sutarčių su atsakovais dėl solidariosios materialinės atsakomybės taikymo sudaryta nebuvo. Todėl teismas, nustatęs, kad solidarioji darbuotojų atsakomybė negalima, esant ieškovo reikalavimui priteisti žalos atlyginimą solidariai iš visų atsakovų, ieškinį turėjo atmesti kaip nepagrįstą.
2. Ieškovas neįrodė atsakovės J. G. padarytos žalos dydžio, nekonkretizavo atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nenustatė kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir kilusios žalos, todėl reikalauti priteisti solidariai iš bendraatsakovių žalos atlyginimą nėra pagrindo (DĮK 142 str. 2 d., 4 d., 143 str.). Teismas nepagrįstai taikė DĮK 145 straipsnį, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų sudariusi su ieškovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį, aplinkybę, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, pripažino ir ieškovas. Remiantis 2006 m. gruodžio 6 d. Biržų rajono apylinkės prokuratūros nutarimu, ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl svetimo turto iššvaistymo J. G. nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo institucija konstatavo, kad duomenų, pagrindžiančių J. G. kaltę, nėra ir tuo pagrindu ikiteisminį tyrimą nutraukė.
3. Teismas iš esmės neteisingai nustatė individualią civilinę darbuotojų atsakomybę, atsižvelgdamas į kiekvieno atsakovo kaltės formą, laipsnį, vaidmenį darant žalą, į kiekvienam iš atsakovų suteiktų įgaliojimų ribas, darbo laikotarpį, konkrečias bylos aplinkybes (DĮK 147 str., DK 257 str. 5 d.), pilnutinę materialinę atsakomybę paskirstė nuo 717 311,47 Lt sumos. Individuali civilinė darbuotojų atsakomybė remiantis DĮK 142 straipsnio 2, 4 dalimis nustatoma įvertinus konkrečius veiksmus, kuriais darbdaviui padaryta tiesioginė tikra žala, t. y. žalos dydis, nustatytas procentine išraiška nuo 717 311,47 Lt sumos, negali būti laikomas tiesiogine tikra darbuotojo veiksmais padaryta žala įmonei. Dirbdama pas ieškovą J. G. vykdė vadovų O. S. , L. J. , A. D. nurodymus. Prekių pajamavimas vyko pagal PVM sąskaitas faktūras ir gabenimo važtaraštį su gavėjo parašu. Pajamų orderio forma buvo paruošta pagal kompiuterinės programos reikalavimus, nurodoma sąskaitų kontrolė ir su vieno buhalterio parašu. Nurašymo aktai buvo ruošiami pagal materialiai atsakingų asmenų nurodymus, likučių žiniaraštyje buvo jų pažyma, ką reikia įtraukti į nurašymo aktą. Atsakovė J. G. tik surašydavo aktą ir jį atiduodavo atsakingiems asmenims. Atsakovei J. G. aktai sugrįždavo su komisijos parašais ir įmonės vadovo parašu. Tokiu būdu materialinių vertybių nurašymą atliko materialiai atsakingi asmenys, tačiau ne J. G. , kuri tik parengdavo akto formą. Atsakovė tiekėjų apskaitos nevedė, ši apskaita buvo tvarkoma A. D. . Teismo nurodyta 102 095,65 Lt turtinė žala kilo ne dėl atsakovės veiksmų. Atsakovė J. G. nebuvo atsakinga nei už sutarčių sudarymą, nei už atsiskaitymą su tiekėjais, nei už prekių nurašymą. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovės J. G. veiksmais įmonei žala nebuvo padaryta ir negalėjo būti padaryta dėl atliekamų pareigų ir paskirstytų darbų pobūdžio.
4. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą. Šioje byloje nėra ginamas viešasis interesas, ieškovas yra privatus juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Ieškovas, 2000 m. spalio 31 d. dokumentinės revizijos akto duomenimis nustatęs, jog jam padaryta žala, o baudžiamąją bylą atsisakyta iškelti (2002 m. gruodžio 11 d. pranešimas), nepasinaudojo teisinėmis gynybos priemonėmis, t. y. veikė rizikos sąlygomis.
Atsiliepimas
Ieškovas AB ,,Mažeikių nafta“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su skundais argumentus:
1. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. AB ,,Mažeikių nafta“ generalinis direktorius 2000 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 3663 Biržų rajono apylinkės prokuratūrai nusiuntė pranešimą, kuriame nurodė, kad 2000 m. balandžio 1 d. AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filiale faksimiliniu ryšiu buvo gautas anoniminis pranešimas, kuriame iš esmės teigiama, jog nurodyto Bendrovės filialo darbuotojai ,,atsiskaitant už fiktyvias paslaugas ir prekes, pagal suklastotus finansinius dokumentus“ vykdė Bendrovės turto grobimą ir/ar pasisavinimą stambiu mastu. Biržų rajono apylinkės prokuratūros 2000 m. balandžio 20 d. nutarimu buvo iškelta baudžiamoji byla. Kadangi dėl kaltų asmenų buvo aiškinamasi ir tiriamos aplinkybės baudžiamojoje byloje, todėl ir civilinis ieškinys galėjo būti pareikštas tik baudžiamojoje byloje pagal BPK normas. Civilinis ieškinys buvo pareikštas 2003 m. birželio 19 d. raštu, gavus Biržų rajono policijos komisariato 2006 m. birželio 18 d. pranešimą Nr. IR-659k. AB ,,Mažeikių nafta“ 2003 m. birželio 19 d. parašė Biržų rajono apylinkės prokuratūrai raštą dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje. Biržų rajono apylinkės prokuratūra 2003 m. birželio 20 d. nutarimu pripažino AB ,,Mažeikių nafta“ civiliniu ieškovu. Baudžiamojoje byloje ieškinys buvo pareikštas 2003 m. birželio 19 d., todėl ieškinio senaties terminas buvo sustabdytas iki nuosprendžio baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 5 d.). Taigi ieškinio senaties termino pradžia 2003 m. birželio 18 d., sustabdytas terminas 2003 m. birželio 19 d., toliau tęsėsi nuo 2006 m. gruodžio 6 d. prokuratūros nutarimo priėmimo dienos. Ieškovas į teismą bendra ieškinine tvarka kreipėsi 2007 m. sausio mėnesį. Taigi trejų arba vienerių metų ieškinio senaties terminas niekaip negalėjo būti praleistas.
2. Įmonės filialo vadovo veiksmai atlikti išeinant už suteiktų įgaliojimų ribų negali būti laikomi darbo santykiais ar darbine veikla ir reguliuojami tik DĮK normomis. AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatų 7.1 p. nustatė, jog direktorius atsako už filialo darbo organizavimą ir darbo rezultatus, teisingą apskaitos vedimą (kartu su vyriausiuoju finansininku), turto apsaugą bei kt. Atsakovas I. D. AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriumi dirbo 1999 m. balandžio 12 d. – 1999 m. lapkričio 15 d. ir šiuo laikotarpiu, vedant buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo bei atsakovo pasirašytus įsakymus, bendrovei buvo padaryta žala, t. y., bendrovė vykdė apmokėjimus už prekes ir paslaugas, kurios AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialui nebuvo suteiktos. Atsakovui I. D. turi būti taikoma ne tik DĮK normos, bet ir civilinė atsakomybė. DĮK 142 straipsnio nuostatos riboja žalos išieškojimą konkrečiais atvejais kai žala atsiranda vykdant darbines pareigas (žala atsiranda dirbant darbdavio interesais ir žala susijusi su gamybine rizika ar pan.). Žalos, padarytos veikomis, nesusijusiomis su darbo funkcijų vykdymu (kaip, šiuo atveju, žala yra fiktyvių ūkinių-finansinių operacijų pasekmė, paslėpta apgaulingai tvarkoma buhalterine apskaita) negalima perkelti į ribotą atsakomybę pagal darbo santykius. Be to, apeliantą ir ieškovą siejo pasitikėjimo santykiai, todėl jis privalo atsakyti už visą žalą.
3. Atsakovė L. J. dirbdama vyr. finansininko pavaduotoja investicinei veiklai ir būdama atsakinga už sutarčių finansinio dokumento kortelių užpildymo kontrolę, šį darbą atliko aplaidžiai ir nerūpestingai – ne tik nekontroliavo kaip vykdomas įsakymas, ar pildomos finansinio dokumento kortelės, bet ir pati pažeidinėjo įsakymo 3 p., t. y., neturėdama tam teisės, užpildydavo savo ranka korteles ir tuo sudarė galimybę bei pagrindą tolimesnėms neteisėtoms buhalterinėms operacijoms ir lėšų pervedimui. Vykdydama savo tiesiogines pareigines funkcijas, numatytas vyr. finansininko pavaduotojos investicinei veiklai pareiginiuose nuostatuose, L. J. nekontroliavo finansinių lėšų panaudojimo pagal paskirtį, aplaidžiai vykdė investicinės veiklos kontrolę, ko pasėkoje už tariamai įgytas prekes buvo daromi apmokėjimai.
4. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad J. G. pagal pareiginius nuostatus vykdydama prekių ir materialinių vertybių, atsiskaitymą su tiekėjais ir užsakovais apskaitą, būdama atsakinga už buhalterinėje apskaitoje įforminamas materialinių vertybių operacijas, tvarkydama medžiagų, atsarginių dalių ir kitų materialinių vertybių gavimo ir panaudojimo apskaitą, surašydama sunaudotų materialinių vertybių nurašymo aktus, netinkamai vykdė jai pavestas pareigas.
5. Nors atsakovė B. J. (B. T. ) pagal pareigas nevykdė buhalterinės apskaitos darbų kontrolės, sutarčių su paslaugų tiekėjais sudarymų ir jų kontrolės, materialinių vertybių apskaitos, jos kontrolės, tačiau atsakovė, savo parašu patvirtindama, jog gauna prekes ir netikrindama ar realiai, dokumentuose nurodytos prekės įmonėje yra gautos, sudarė sąlygas tretiesiems asmenims klastoti dokumentus, dėl ko įmonė patyrė 104 044,06 Lt žalą ir atsako pagal DĮK 145 straipsnio 1, 2 ir 3 punktus.
Atsakovės J. G. ir O. S. atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje pareikšti reikalavimai dėl darbuotojų I. D. , O. S. , L. J. , J. G. , B. J. darbdaviui AB ,,Mažeikių nafta“ padarytos žalos atsakovams vykdant darbo veiklą atlyginimo. Atsakovė O. S. , iš kurios Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimu priteistas žalos atlyginimas ieškovui AB ,,Mažeikių nafta“, apeliacinio skundo nepadavė, todėl dėl šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.
Nagrinėjamos bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. pagal darbo sutartis atsakovai dirbo AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale: I. D. ėjo direktoriaus pareigas nuo 1999 m. balandžio 12 d. iki 1999 m. lapkričio 15 d., O. S. – vyriausiojo finansininko, L. J. – vyriausiojo finansininko padėjėjo investicinei veiklai nuo 1971 m. birželio 25 d. iki 2000 m. balandžio 25 d., J. G. – buhalterio nuo 1993 m. balandžio 19 d. iki 2000 m. balandžio 19 d., B. J. – kasininko nuo 1979 m. spalio 10 d. iki 2000 m. balandžio 19 d. Baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03 esančiais AB „Mažeikių nafta“ 2000 m. spalio 30 d. Dokumentinės revizijos akto ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apskrities revizijų skyriaus 2003 m. gegužės 30 d. specialisto išvados duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d. AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialas negavo prekių ir paslaugų iš UAB „Kaligma“, S. B. įmonės „Maranta“, UAB „Dželada“, S. S. firmos „Roboteka“, S. K. ir N. G. TŪB, UAB „Žydruva“, UAB ,,Panevėžio transvesta“, UAB „Savaeigis“, UAB „Lavoriškis“, UAB „Satla“, K. S. įmonės, UAB „Senukų prekybos centras“, UAB „Ogmios pulsas“, UAB „Bauer Vertrieb“, B. IĮ „Panevėžio Kemi“, A. D. įmonės, UAB „Ektonas“, UAB „Orestina“, V. K. IĮ, UAB „Lotora“, V. B. firmos „Meteksa“, UAB „Kemi prekyba“, G. V. automobilių remonto dirbtuvių, UAB „Tyla“, tačiau už jas ieškovas minėtoms įmonėms sumokėjo 717 311,47 Lt ir dėl to patyrė turtinę žalą (baudž. byla t. 5, b. l. 9-59, t. 11, b. l. 1-213, t. 18, b. l. 8-118, 191, 229-241).
Kaip minėta, atsakovai AB ,,Mažeikių nafta“ dirbo laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 1 d. iki 1999 m. spalio 30 d., kada ieškovui buvo padaryta žala, todėl, sprendžiant padarytos žalos atlyginimo klausimą, ginčo santykiui taikomas 1972 m. Darbo įstatymų kodeksas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 str.).
Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Darbuotojo materialinė atsakomybė kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šios konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų dydžiu ir tvarka. Teismas, būdamas aktyvus, turi imtis priemonių visoms svarbioms aplinkybėms nustatyti bei išlaikyti darbdavio ir darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesų pusiausvyrą. Spręsdamas padarytos žalos atlyginimo klausimą, teismas privalo tinkamai nustatyti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, parinkti ir tinkamai pritaikyti ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas (CPK 414 str.).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 22 nutartis civilinėje byloje UAB „Taurmida“ v. K. D., bylos Nr. 3K-3-649/2002; 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-144/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004, ir kt.). Žala atlyginama nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas traukiamas drausminėn, administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn už veiksmą (neveikimą), kuriuo darbdaviui padaryta žala (DĮK 142 str. 4 d.). Tokias materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas reglamentuoja ir šiuo metu galiojančio DK 246 straipsnis. Esant visų nurodytų sąlygų visetui, yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti. Materialinės atsakomybės taikymo ypatumas yra tai, kad atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija darbo įstatymuose nenustatyta. Skolininko kaltės prezumpcija civilinėje atsakomybėje yra išimtis iš bendrojo sąžiningumo principo, todėl pagal analogiją netaikoma, o darbo įstatymai darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuoja kaip taikomą už nusikalstamą pažeidėjo veiką (DĮK 142 str. 2 d., DK 246 str. 4 p.). DĮK 145 straipsnyje (DK 255 str.) yra įtvirtintas baigtinis darbuotojų visiškos (pilnutinės) materialinės atsakomybės taikymo atvejų sąrašas. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai yra ir tada, kai turtą ir kitas vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus (DĮK 145 str. 2 p.), kai žala padaryta darbuotojo veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių (DĮK 145 str. 3 p.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, darbuotojo visiškai materialinei atsakomybei atsirasti nėra būtina konstatuoti, kad yra nusikaltimo sudėtis, o pakanka nustatyti tik tam tikrus nusikaltimo sudėties elementus. Be to, nereikalaujama, kad darbuotojas už savo veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, būtų nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teisės doktrina taip pat pripažįsta, kad visiška darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai baudžiamoji byla nekeliama ar nutraukiama dėl senaties termino pasibaigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus universiteto Onkologijos institutas v. J. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-478/2005).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra materialinės atsakomybės sąlygos: ieškovo patirta žala – nuostoliai dėl ieškovo piniginių lėšų, panaudotų neteisėtai ir nepagrįstai atsiskaityti už negautas prekes ir paslaugas; neteisėti atsakovų veiksmai aplaidžiai ir nerūpestingai vykdant darbino pareigas; priežastinis neteisėtų atsakovų veiksmų ir neteisėto bei nepagrįsto ieškovo piniginių lėšų sumokėjimo ryšys, atsakovų kaltė dėl neteisėtų piniginių lėšų panaudojimo; žalos padarymo metu ieškovą ir atsakovus sieję darbo santykiai; žalos atsiradimo ryšys su darbine atsakovo veikla.
Bylos duomenimis, AB „Mažeikų nafta“ Biržų filialas yra neturintis juridinio asmens teisių, pagal bendrovės įstatus ir valdybos suteiktus, filialo nuostatuose nurodytus įgaliojimus atskiroje buveinėje veikiantis bendrovės padalinys, kurio veiklos ekonominį pagrindą sudaro bendrovės turto dalis, kurią bendrovė patiki filialui valdyti, naudoti, disponuoti pagal įgaliojimą, ir kuris privalo užtikrinti jam patikėto bendrovės turto išsaugojimą ir pelningą naudojimą, filialo gautos pajamos (pelnas) nuosavybės teise priklauso bendrovei (AB „Mažeikių nafta“ įstatų (toliau – Įstatai) 4.2 p., AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialo nuostatų (toliau – Nuostatai) 1.3, 1.4, 5.1, 5.7, 5.8 p.) (t. 1, b. l. 38-47). Filialui vadovauja direktorius, kurio skyrimo bei atleidimo tvarką ir jo veiklą reglamentuoja Įstatai ir Nuostatai, pagal kuriuos filialo vadovą skiria ir atleidžia bendrovės valdyba administracijos direktoriaus teikimu, filialo direktorius veikia pagal bendrovės įstatus, filialo nuostatus bei kitus bendrovės administracijos vadovo įpareigojimus ir suteiktus įgalinimus (Įstatų 4.6 p.), jo funkcijas nustato Įstatų 4.2 punktas, pagal kurį filialo direktorius vadovauja filialo komercinei-ūkinei veiklai, disponuoja filialo turtu ir lėšomis Nuostatuose ir bendrovės valdymo organų nutarimuose nustatyta apimtimi ir tvarka (Nuostatų 4.2.1, 4.2.8 p.). Filialo direktorius yra atsakingas už filialo darbo organizavimą ir darbo rezultatus, teisingą apskaitos vedimą (kartu su vyriausiuoju finansininku), turto apsaugą ir kt., atsakomybė už bendrovei padarytus nuostolius jam taikoma esant kaltei DĮK nustatyta tvarka (Nuostatų 7 skirsnis). Įvertinus aptartais lokaliniais teisės aktais reglamentuotą filialo veiklos ekonominį pagrindą, filialo pareigą užtikrinti jam patikėto bendrovės turto išsaugojimą ir pelningą naudojimą, filialo direktoriaus funkcijas, susijusias su filialui patikėto bendrovės turto ir piniginių lėšų išsaugojimu ir naudojimu, ir jo atsakomybę, yra pagrindas pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovą I. D. , kuris yra atsakingas už filialo kasdienės veiklos, kurios tikslas – siekti bendrovei ekonominės ir finansinės naudos, organizavimą, ir bendrovę siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, kas reiškia, kad filialo vadovas privalėjo veikti rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai ir tik bendrovės interesais.
Darbuotojo materialinės atsakomybės sąlyga yra ta, kad žala padaroma neteisėta veika. Neteisėta veika kaip materialinės atsakomybės sąlyga yra suprantama kaip teisinės pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai vykdyti darbo pareigas, kurias nustato įstatymai, kiti teisės aktai, įmonės dokumentai. Kiekviena darbuotojo kaltės forma – tyčia, neatsargumas – ir rūšis – tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo – yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Byloje nustatyta, kad atsakovas I. D. AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriumi dirbo 1999 m. balandžio 12 d. – 1999 m. lapkričio 15 d. laikotarpiu ir šiuo laikotarpiu, vedant buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo nuostatas bei atsakovo I. D. pasirašytus įsakymus, bendrovei buvo padaryta žala, t. y. bendrovė vykdė mokėjimus už prekes ir paslaugas, kurios AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialui nebuvo suteiktos. Įmonės filialo direktorius I. D. neužtikrino bendrovės galiojančių lokalinių teisės aktų nuostatų vykdymo ir kontrolės. Be to, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, 1999 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 4 skyrė komisiją susidėvėjusiam ir nenaudojamam ilgalaikiam turtui nurašyti, nors teisė sudaryti tokią komisiją filialui nebuvo suteikta (baudž. byla t. 6, b. l. 78). Nors minėtą įsakymą priėmė tuo metu filialo direktoriumi dirbęs J. J. , tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, vykdydamas filialo vadovo pareigas nuo 1999 m. balandžio 12 d., atsakovas I. D. , kaip filialo administracijos vadovas, kurį su bendrove siejo pavedimo tarpusavio pasitikėjimu pagrįsti santykiai, privalėjo susipažinti su anksčiau įmonėje priimtais lokaliniais aktais, juos pakeisti ar panaikinti, jeigu jie prieštaravo galiojantiems bendrovės įstatams ar filialo nuostatams. Taip pat susipažinti su AB ,,Mažeikių nafta“ 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 453 ,,Dėl sutarčių įforminimo, jų vykdymo kontrolės ir atsiskaitymų tvarkos“ ir kitais lokaliniais norminiais aktais, kaip ir kitais bendrovės lokaliniais aktais buvo atsakovo, kaip filialo administracijos vadovo, pareiga. Tačiau įmonės dokumentuose nustatytas filialo vadovo pareigas atsakovas I. D. vykdė aplaidžiai, dėl to buvo sudarytos sąlygos nurašyti įmonės apmokėtas, bet neįsigytas prekes ir paslaugas, kurių įmonei nereikėjo arba kurios nebuvo įsigytos ar suteiktos.
Bendrovės Įstatų 4.5 punkte buvo nustatyta, kad filialų ūkinei veiklai vadovauja filialo direktorius, kuris veikia pagal bendrovės įstatus, filialo nuostatus bei kitus bendrovės administracijos vadovo įpareigojimus ir suteiktus įgalinimus. Filialo direktoriaus pareiga vadovauti filialo ūkinei-komercinei veiklai, vykdyti filialo padalinių veiklos kontrolę įtvirtinta ir filialo nuostatuose, kuriuose nustatyta, kad filialo direktorius ne rečiau kaip kartą per ketvirtį turi atsiskaityti bendrovės generaliniam direktoriui už filialo veiklą (Nuostatų 4.2.1, 4.2.15, 6.3 p.). Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad pagal AB ,,Mažeikių nafta“ įstatus bei nuostatus įmonės generalinis direktorius buvo atsakingas už finansinę-ūkinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir jos kontrolę visoje įmonėje, visos įmonės veiklos organizavimą, pavaldinių darbo kontrolę. Taip pat aplinkybė, kad filiale buvo reguliariai atliekami finansinės veiklos auditai, todėl ieškovui turėjo būti žinomi filialo finansiniai reikalai, finansinių operacijų teisingumas ir teisėtumas, nėra pakankamas pagrindas atleisti atsakovą, kaip filialo vadovą, nuo atsakomybės už nustatytą Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo reikalavimus pažeidžiantį finansinės apskaitos vedimą. Nors akivaizdu, kad pats filialo direktorius netvarkė ir neturėjo tvarkyti buhalterinės apskaitos, o šis darbas buvo patikėtas tiesiogiai finansinį darbą dirbantiems darbuotojams, tačiau tai neatleidžia filialo vadovo nuo lokaliniais teisės aktais nustatytos pareigos kontroliuoti buhalterinės apskaitos vedimo teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrinti jos tinkamą, teisės aktų reikalavimus atitinkantį vedimą. Aplaidus filialo vadovo pareigų atlikimas ir sudarė galimybę klastoti filialo buhalterinius dokumentus bei vykdyti mokėjimus už filialui nepateiktas prekes ir negautas paslaugas.
Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriaus I. D. 1999 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 59 ,,Dėl sutarčių ir finansinių dokumentų kortelių įvedimo filiale“, siekiant racionaliau panaudoti filialui skirtus finansinius išteklius bei kontroliuoti pasirašytų sutarčių vykdymo eigą, buvo nustatyta, kad nuo 1999 m. balandžio 16 d. prekių, paslaugų ar darbų apmokėjimas vykdomas tik esant prie apmokėti pateikto dokumento pridėtai ir nustatyta tvarka užpildytai finansinio dokumento kortelei; šią kortelę ruošia apmokėjimą inicijuojantis filialo darbuotojas, kuris pateikia dokumentą apmokėjimui vykdyti filialo vyr. finansininkui; aprūpinti darbuotojus šiais dokumentais, registruoti jų išdavimą bei kontroliuoti dokumentų vedimą buvo pavesta vyr. finansininko pavaduotojai investicinei veiklai L. J. , o šio įsakymo vykdymo kontrolė pavesta vyr. finansininkei O. S. (t. 1, b. l. 48). Tačiau byloje nustatyta, kad atsakovė L. J. , būdama atsakinga už sutarčių ir finansinio dokumento kortelių užpildymo kontrolę, šį darbą atliko aplaidžiai ir nerūpestingai – ne tik nekontroliavo, kaip vykdomas įsakymas, ar pildomos finansinio dokumento kortelės, bet ir pati pažeidinėjo įsakymo 3 p., t. y., neturėdama tam teisės, užpildydavo savo ranka korteles ir taip sudarė galimybę bei pagrindą tolesnėms neteisėtoms buhalterinėms operacijoms ir lėšoms pervesti. Pagal vyriausiojo finansininko pavaduotojo investicinei veiklai pareiginių nuostatų 4, 6, 9 punktus atsakovė L. J. privalėjo kontroliuoti įmonės finansinių lėšų panaudojimą pagal paskirtį, tikrinti vertybių nurašymo teisingumą, vykdyti investicinės veiklos kontrolę (baudž. byla t. 6, b. l. 38-40). Tačiau vykdydama savo tiesiogines pareigines funkcijas, numatytas vyr. finansininko pavaduotojo investicinei veiklai pareiginiuose nuostatuose, L. J. nekontroliavo finansinių lėšų panaudojimo pagal paskirtį, aplaidžiai vykdė investicinės veiklos kontrolę, dėl ko buvo mokama už tariamai įgytas prekes (baudž. byla t. 9, b. l. 1-210). Atsakovei netinkamai vykdant kontrolę, už dalį prekių ir paslaugų, taip pat ir už UAB ,,Kaligma“ prekes, kurios įmonei nebuvo reikalingos ir nebuvo numatytos filialo investicijų plane, buvo nepagrįstai sumokėta ir šiais veiksmais – tiesioginių pareigų neatlikimu – buvo sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad ieškovas atsakovės L. J. kaltę siejo tik su vienu epizodu – pinigų pervedimu UAB ,,Kaligma“. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė L. J. netinkamai kontroliavo 1999 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 59 ,,Dėl sutarčių ir finansinių dokumentų kortelių įvedimo filiale“ vykdymą bei pati jį pažeidinėjo užpildydama ir kitas korteles dėl gautų prekių bei paslaugų apmokėjimo: iš S. S. firmos ,,Roboteka“ korteles Nr. 1029, Nr. 942, Nr. 944, Nr. 988,,a“, Nr. 989, S. B. įmonės ,,Maranta“ korteles Nr. 199, Nr. 833, Nr. 833, Nr. 1071, Nr. 1071, UAB ,,Dželada“ kortelę Nr. 409 ir kt. finansinių dokumentų korteles. O pagal pirkimus iš UAB „Kemi prekyba“ (PVM sąskaita faktūra Nr. 7523376), UAB „Ogmios pulsas“ (Nr. 6125096), G. V. automobilių remonto dirbtuvės (Nr. 203704), UAB „Maranta“ (GCA Nr. 1771003, 2204069), UAB „Dželada“ pagal 33 sąskaitas bei kitų įmonių sąskaitos faktūros apmokėti pateiktos visai nesant užpildytų finansinio dokumento kortelių arba nesant kortelėse nurodytų visų asmenų parašų (baudž. byla t. 10, b. l. 224-227, t. 11, b. l. 1-213, t. 18, b. l. 8-118, 191, 229-241).
Pagal buhalterio pareiginius nuostatus atsakovė J. G. , vykdydama prekių ir materialinių vertybių apskaitą, atsiskaitymą su tiekėjais ir užsakovais apskaitą, būdama atsakinga už buhalterinėje apskaitoje įforminamas materialinių vertybių operacijas, tvarkydama medžiagų, atsarginių dalių ir kitų materialinių vertybių gavimo ir panaudojimo apskaitą, surašydama sunaudotų materialinių vertybių nurašymo aktus, netinkamai vykdė jai pavestas pareigas (Pareiginiai nuostatai 3, 4, 5 p., t. 2, b. l. 48-51, baudž. byla t. 18, b. l. 8-118, 229-241, t. 10, b. l. 222-223, t. 19, b. l. 126-127). Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2003 m. gegužės 30 d. išvadose nurodyta, kad buhalterė J. G. , pajamuodama prekes, t. y. surašydama sandėlio pajamų orderius ir prekes įrašydama į registrus ,,Medžiagų apyvartos žiniaraštis pagal materialiai atsakingus asmenis“, įrašydavo kitus prekių pavadinimus negu buvo nurodyti pardavėjų PVM sąskaitose faktūrose arba iš dalies keitė prekių pavadinimus. Atsakovė pajamavo prekes be dokumentų, pagal neturinčius juridinės galios dokumentus pajamavo negautas prekes, kurios vėliau buvo nurašomos. Taip pat nustatyta, jog materialinės vertybės įmonėje buvo pajamuojamos tiesiai materialiai atsakingiems asmenims aplenkiant sandėlį, surašant sandėlio pajamų orderius, kurie nebuvo pateikiami pasirašyti materialiai atsakingiems asmenims, sandėlio pajamų orderius surašydavo ir juos pasirašydavo pati J. G. . Prekės materialiai atsakingiems asmenims nebuvo perduotos ir sandėlyje neužpajamuotos, atsakovei užpajamavus tariamai gautas prekes iš UAB ,,Dželada“, S. S. firmos ,,Roboteka“, V. K. individualios įmonės, S. B. įmonės ,,Maranta“, UAB ,,Ektonas“, G. B. individualios įmonės ,,Panevėžio kemi“, A. D. įmonės, V. B. firmos ,,Meteksa“, UAB ,,Kaligma“ (t. 2, b. l. 29-37). Atsakovė užpajamuodama prekes materialiai atsakingiems asmenims P. D., A. D. , V. M., P. A., J. V. , A. V. ir kt., ir įrašydama į įmonės apskaitos registrus, t. y. sandėlio pajamų orderius, kuriose nebuvo materialiai atsakingų asmenų parašų, ir į registrą ,,Medžiagų apyvartos žiniaraštis pagal materialiai atsakingus asmenis“, duomenis apie iš 19 tiekėjų gautas prekes įrašė be dokumentų, t. y. užpajamavo negautas prekes arba tokias prekes, kurios nenurodytos tiekėjų PVM sąskaitose faktūrose, arba iš dalies pakeitė prekių pavadinimus, jas vėliau nepagrįstai įrašė į prekių nurašymo aktus, nurašė nuo apskaitos. Taigi atsakovė J. G. aplaidžiai vykdė pareiginius nuostatus, neteisingai tvarkė ir vedė jai patikėtą gaunamų įmonės filiale prekių bei medžiagų apskaitą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė B. J. (B. T. ), dirbama kasininko pareigose, netinkamai vykdė jai pavestas pareiginiuose nuostatuose nustatytas funkcijas (t. 2, b. l. 52-53). Atsakovė B. J. , neturėdama įgaliojimų, tačiau savavališkai veikdama įmonės filialo vardu, iš UAB ,,Žydruma“, S. S. įmonės ,,Roboteka“, S. B. įmonės ,,Marinta“, UAB ,,Dželada“, S. K. ir N. G. TŪB, K. S. įmonės pagal atskiras PVM sąskaitas faktūras gavo įvairių medžiagų ir šiuose dokumentuose pasirašė, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytas medžiagas, prekes ji gavo už nurodą sumą, tačiau nustatyta, kad dalies prekių įmonė nebuvo gavusi (baudž. byla t. 18, b. l. 8-118, 229-233, 234, 238, 239). Pagal tokias fiktyvias PVM sąskaitas faktūras buvo surašomi prekių pajamavimo bei nurašymo aktai, finansinio dokumento kortelės bei kiti buhalterinės apskaitos dokumentai. Prekės pagal PVM sąskaitas faktūras buvo gautos galiojant DĮK 145 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, kad darbininkai ir tarnautojai atsako už visą dėl jų kaltės įmonei, įstaigai ar organizacijai padarytą žalą, kai turtą ir kitas materialines vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus. Atsakovė prekes gavo pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios prilyginamos kitiems vienkartiniams dokumentams pagal DĮK 145 straipsnio 2 punktą net ir nesant specialiai surašyto įgaliojimo vertybėms gauti.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esant įrodytas atsakovų materialinės atsakomybės sąlygas ir apeliacinių skundų argumentai jų nepaneigia.
Byloje nustatyta, kad dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, t. y. dėl neteisėto pinigų, priklausančių AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialui, pervedimo įvairioms įmonėms, prisidengiant tariamais prekių ir paslaugų pirkimais, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Biržų rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03. Minėtame nutarime konstatuota, kad I. D. dirbant AB ,,Mažeikių nafta“ Biržų filialo direktoriumi, O. S. dirbant šio filialo vyriausiąja finansininke, vyr. finansininko pavaduotoja investicinei veiklai – L. J. , buhaltere – J. G. ir kasininke – B. J. (T.), Biržų filiale buvo sistemiškai klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai, surašomi neatitinkantys tikrovės mokėjimo pavedimai ir sudarytų dokumentų pagrindu buvo neteisėtai pervedamos įmonei priklausančios piniginės lėšos į banko sąskaitas. Nors nenustatyta, kas klastojo buhalterinės apskaitos dokumentus, surašė neatitinkančius tikrovės mokėjimo dokumentus ir jų pagrindu neteisėtai kitiems subjektams pervedinėjo ieškovo pinigus už negautas prekes ar nesuteiktas paslaugas, tačiau filialo atsakingi darbuotojai O. S. , L. J. , J. G. , B. T. ir I. D. netinkamai vykdė jiems pavestas pareigas, susijusias su įmonės finansine veikla, dėl nerūpestingumo, dėl to įmonei buvo padaryta 717 311 Lt turtinė žala. Baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nurodė, kad baudžiamąją atsakomybę už aplaidumą finansinėje, komercinėje, ūkinėje ar profesinėje veikloje numatė 1961 m. BK 321-1 straipsnis, tačiau pagal jį I. D. ir O. S. , L. J. , J. G. , B. T. pripažinti kaltais trukdo procesinės kliūtys, nes dėl tokios veikos procesas jiems nebuvo pradėtas ir yra suėję patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal nurodytą straipsnį senaties terminai, kuriems suėjus pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas. 1961 m. BK 321-1 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra asmens, paskirto ar įgalioto valdyti komercinę, ūkinę ar finansinę įmonę, netinkamas pavesto darbo atlikimas, padaręs įmonei didelės žalos. Subjektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai – kaltė neatsargumo (nerūpestingumo) forma. Toks baudžiamojoje byloje teismų procesiniuose dokumentuose nurodytas atsakovų veiksmų vertinimas yra pakankamas pripažinti, kad jų veiksmai pasižymi baudžiamaisiais įstatymais baudžiamos veikos požymiais, ir tai konstatuota baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra pagrindas reikalauti iš atsakovų visiškos materialinės atsakomybės.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovams visišką materialinę atsakomybę, pagrįstai rėmėsi ir DĮK 145 straipsnio 2, 3 punktais, nes, kaip minėta, filialas, kuriam vadovauti buvo paskirtas atsakovas I. D. , pagal Nuostatuose nurodytus bendrovės suteiktus įgaliojimus patikėjimo teise valdė bendrovės turtą, o jo vadovas turėjo teisę šiuo turtu, taip pat ir piniginėmis lėšomis disponuoti ir buvo atsakingas už jų panaudojimą, tačiau neužtikrinus tinkamo filialo turto apsaugos tuo pasinaudojo kiti asmenys ir įmonei buvo padaryta žala, todėl atsakovai turi atlyginti visą ieškovui padarytą žalą.
Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškinys turėjo būti atmestas vien dėl to, jog pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstu ieškovo reikalavimą taikyti atsakovams solidariąją prievolę pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį. Tai, kad esant skolininkų daugetui ieškovas pasirinko neteisingą kelių asmenų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo prievolės būdą, nereiškia, kad dėl to ieškinys turėjo būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavęs ginčo santykius ir iš esmės teisingai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai pagal DĮK 147 straipsnio 1 dalį nustatė bendrąją dalinę atsakovų atsakomybę, todėl minėtas apeliacinio skundo argumentas teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia.
Tačiau nustatydamas atlygintinos žalos dydį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė DĮK 147 straipsnio 2 dalies nuostatų. Ši teisės norma suteikia teismui diskrecijos teisę mažinti iš darbuotojo priteistinos žalos dydį, atsižvelgiant į numatytas konkrečias aplinkybes.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas I. D. yra darbingo amžiaus, tačiau dėl sveikatos būklės iš dalies darbingas, serga keliomis ligomis, dabar gaunamos pajamos nėra didelės, VĮ Registrų centro duomenimis, nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi (t. 4, b. l. 24-38), dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti iš atsakovo priteistinos žalos dydį iki 60 000 Lt.
Atsakovė J. G. šiuo metu yra pensinio amžiaus ir gauna senatvės pensiją, VĮ Registrų centro duomenimis, neturi nuosavybės teise įregistruoto nekilnojamojo turto (t. 4, b. l. 95-96), dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti iš atsakovės priteistinos žalos dydį iki 30 000 Lt.
Iš byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos matyti, kad atsakovė B. J. šiuo metu gauna senatvės pensiją, jai paskirta 50 procentų valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, VĮ Registrų centro duomenimis, nuosavybės teise registruotų nekilnojamųjų daiktų atsakovė neturi (t. 4, b. l. 6-8). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti iš atsakovės priteistinos žalos dydį iki 30 000 Lt.
Bylos duomenimis, atsakovės L. J. dabar gaunamas darbo užmokestis nėra didelis, VĮ Registrų centro duomenimis, nuosavybės teise turi butą Biržų rajone, registruotų transporto priemonių savo vardu neturi, šiuo metu nuomoja butą Vilniuje (t. 4, 102-107, 115-117), dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sumažinti iš atsakovės priteistinos žalos dydį iki 80 000 Lt.
Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šis terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri siejama su teisės pažeidimo faktu (objektyvusis momentas) ir su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti (subjektyvusis momentas) apie savo teisės pažeidimą (CPK 1.127 str. 1 d.).
Pagal DĮK 242 straipsnio, galiojusio iki 2000 m. liepos 12 d., 2 dalį darbdavio ieškiniams dėl darbuotojo padarytos materialinės žalos atlyginimo buvo nustatytas vienerių metų terminas, kuris buvo skaičiuojamas nuo tos dienos, kai paaiškėjo darbuotojo padaryta žala. Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojęs 2000 m. birželio 20 d. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas tokiems reikalavimams nustatė trejų metų ieškinio senaties terminą (10 straipsnio 4 dalis). Tokios pačios trukmės terminas žalos atlyginimo reikalavimams yra nustatytas ir 2000 m. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teisė pareikšti ieškinį ieškovui atsirado, kai 2000 m. spalio 31 d. Dokumentinės revizijos akto duomenimis buvo konstatuota, jog bendrovėje tvarkant buhalterinę apskaitą buvo klastojami finansiniai dokumentai, nepagrįstai pervedamos piniginės lėšos įmonėms, iš kurių prekės bei paslaugos AB „Mažeikių nafta“ Biržų filialui nebuvo suteiktos, minimi asmenys, netinkamai tvarkę buhalterinius dokumentus (baudž. byla t. 5, b. l. 10-59, t. 10, b. l. 224-227, t. 11, b. l. 1-213), nes atlikus minėtą patikrinimą ieškovui tapo žinomas ir padarytos žalos dydis, ir žalą padarę darbuotojai. Teismas konstatavo, kad, ieškinį teisme pareiškęs 2007 m. sausio 15 d., ieškovas praleido ieškinio senatį, bei baudžiamojoje byloje ieškinys 2003 m. birželio 19 d. buvo pareikštas taip pat jau pasibaigus senaties terminui. Tačiau esant atsakovų reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, kad senaties terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, ir pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį jį atnaujino.
Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 pažymėjo, kad ieškinio senaties institutas, kurio paskirtis – saugoti civilinių teisinių santykių stabilumą, nustatytu ieškinio senaties terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, vis dėlto šio instituto normose įtvirtinta teismo teisė atnaujinti nurodytą terminą, kai teismas pripažįsta, kad šis praleistas dėl svarbios priežasties, kurią nustačius pažeista teisė turi būti ginama (1964 m. CK 90 str. 2 d., 2000 m. CK 1.131 str. 2 d.). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad jeigu teismas konstatuoja, jog pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis ar buvo kitų aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškinio atmetimas dėl senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123/2002; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad, gavęs anoniminį pranešimą apie bendrovės lėšų Biržų filiale grobstymą, ieškovas nedelsdamas kreipėsi į teisėsaugos institucijas, siekdamas išaiškinti galimus nusikaltimus, su prokuratūra bendradarbiavo, laikėsi tam tikrų veiksmų atlikimo terminų, domėjosi baudžiamosios bylos tyrimo eiga, baudžiamosios bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme metu buvo pakankamai aktyvus, rūpestingas ir atidus ir pagrįstai tikėjosi, kad joje pareikštas ieškinys bus patenkintas. Dėl ilgai užsitęsusio baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo ieškovas nėra kaltas. Kai 2006 m. gruodžio 6 d. buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir jo nepradėti BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ilgai nedelsdamas ieškovas pareiškė teisme ieškinį dėl žalos atlyginimo.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertintos aplinkybės paneigia apeliantų argumentus, kad baudžiamosios bylos tyrimas negali būti laikomas trukdymu kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, o ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir ieškinio nepareiškė dėl subjektyvių, nuo ieškovo valios priklausančių aplinkybių. Ieškovas yra įmonė, kurios akcijų dalis priklauso valstybei, strateginis ūkinės veiklos subjektas, todėl byla turi viešąjį interesą ir teisėtas reikalavimas atlyginti nusikalstamos veikos požymius turinčiais veiksmais padarytą žalą, o kartu ir galimybė apginti jo pažeistą teisę negali būti paneigti atsakovų reikalavimu taikyti ieškinio senatį.
Iš dalies tenkinant atsakovų apeliacinius skundus bei pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas šalims atlygintinų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 4 d.). Ieškovui AB ,,Mažeikių nafta“ priteisiamas iš atsakovų žyminis mokestis: iš I. D. – 915 Lt, iš L. J. – 1 310 Lt, iš J. G. – 512 Lt, iš B. J. – 512 Lt. Atsakovai pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti: I. D. – 4 700 Lt (t. 1, b. l. 182-183, t. 3, b. l. 78, 207), L. J. – 7 080 Lt (t. t. 1, b. l. 185, t. 3, b. l. 44, 209), J. G. – 1 500 (t. 2, b. l. 98, 208), B. J. – 540 Lt (t. 1, b. l. 186, t. 3, b. l. 71, t. 4, b. l. 6). Įvertinant patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį iš ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ priteistinos atsakovams jų turėtos advokatų atstovavimo išlaidos: I. D. – 2 397 Lt, L. J. – 3 610 Lt, J. G. – 765 Lt, B. J. – 275 Lt. Bylos duomenimis, atsakovas I. D. pateikdamas apeliacinį skundą sumokėjo 1 000 Lt dydžio žyminį mokestį (t. 4, b. l. 4), o nuo likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimo Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartimi buvo atleistas (t. 4, b. l. 40-41), todėl iš ieškovo priteistinas 1 890 Lt žyminis mokestis valstybei. Atsakovė B. J. pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 60 Lt žyminį mokestį (t. 4, b. l. 4), o nuo likusios dalies žyminio mokesčio Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartimi buvo atleista (t. 4, b. l. 13-14). Todėl atsižvelgiant į tai iš ieškovo priteistinas 1 270 Lt žyminis mokestis valstybei. Atsakovė J. G. pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 2 152 Lt žyminį mokestį (t. 4, b. l. 89, 97), todėl iš ieškovo atsakovei J. G. priteistina 1 270 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Atsakovė L. J. pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 500 Lt (t. 4, b. l. 108), o likusios sumos – 3 560 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą Panevėžio apygardos teismas 2008 m. birželio 28 d. nutartimi atidėjo iki sprendimo priėmimo (t. 4, b. l. 120). Todėl atsižvelgiant į tai iš ieškovo priteistina 1 948 Lt, o iš L. J. – 1 612 Lt žyminio mokesčio valstybei. Atsakovai I. D. ir L. J. pateikė įrodymus, jog apeliacinės instancijos teisme turėjo advokato atstovavimo išlaidų: I. D. – 2 000 Lt (t. 4, b. l. 164-165), L. J. – 2360 Lt (t. 4, b. l. 163). Todėl iš ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ atsakovo I. D. naudai priteisiamos 1 060 Lt dydžio, o L. J. – 1 132 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Taip pat paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei (CPK 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui AB ,,Mažeikių nafta“ iš atsakovų: I. D. – 128 396 Lt, iš L. J. – 152 988 Lt, iš J. G. – 71 731 Lt, iš B. J. – 71 731 Lt žalai atlyginti, po 2 979 Lt žyminio mokesčio ir po 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pakeisti ir ją išdėstyti taip:
- priteisti iš atsakovo I. D. ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ naudai 60 000 Lt (šešiasdešimt tūkstančių litų) žalai atlyginti, 915 Lt (devynis šimtus penkiolika litų) žyminio mokesčio ir valstybės naudai 15 Lt (penkiolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;
- priteisti iš atsakovės L. J. ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ naudai 80 000 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių litų) žalai atlyginti, 1 310 Lt (tūkstantį tris šimtus dešimt litų) žyminio mokesčio ir valstybės naudai 18 Lt (aštuoniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;
- priteisti iš atsakovės J. G. ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ naudai 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) žalai atlyginti, 512 Lt (penkis šimtus dvylika litų) žyminio mokesčio ir valstybės naudai 8 Lt (aštuonis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;
- priteisti iš atsakovės B. J. ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ naudai 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) žalai atlyginti, 512 Lt (penkis šimtus dvylika litų) žyminio mokesčio ir valstybės naudai 8 Lt (aštuonis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“: atsakovo I. D. naudai 3 457 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt septynis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose; atsakovės L. J. naudai 4 742 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt du litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose; atsakovės J. G. naudai 765 Lt (septynis šimtus šešiasdešimt penkis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme; atsakovės B. J. naudai 275 Lt (du šimtus septyniasdešimt penkis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ valstybės naudai 5 108 Lt (penkis tūkstančius šimtą aštuonis litus) žyminio mokesčio už apeliacinius skundus.
Priteisti iš ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ atsakovei J. G. 1 270 Lt (tūkstantį du šimtus septyniasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti iš atsakovės L. J. valstybės naudai 1 612 Lt (tūkstantį šešis šimtus dvylika litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti iš ieškovo AB ,,Mažeikių nafta“ 69 Lt (šešiasdešimt devynis litus), iš atsakovo I. D. 11 Lt (vienuolika litų), iš atsakovės L. J. 16 Lt (šešiolika litų), iš atsakovės J. G. ir atsakovės B. J. po 5 Lt (penkis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.