Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Virginijaus Vitkūno įmonės savininko apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1819-748/2012 pagal ieškovės individualios Virginijaus Vitkūno įmonės patikslinto ieškinio pareiškimą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl vežimo sutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl Sutarties 12.1 punkto pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu

Dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Nurodo, kad neteisingai buvo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Teismas konstatavo, kad aš atsakovui pateikiau klaidingus duomenis apie dirbantį asmenį. CK 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališkas sutarties nutraukimo sąlygas. Pagal šias sąlygas apelianto manymu aplinkybė, jog jo įmonėje kurį laiką nebuvo įdarbintas asmuo, galintis vadovauti vienam vairuotojui, konkrečiai įmonės savininkui, negali būti traktuojama kaip esminis keleivių vežimo sutarties pažeidimas, dėl kurio galima būtų nutraukti vienašališkai sutartį. Tai, kad įmonėje nebuvo vadovaujančio asmens, nuo to keleivių pervežimo kokybė ir saugumas nenukentėjo. Teismo posėdžio metus apklaustas liudytojas P. K. nesugebėjo paaiškinti, kokius konkrečiai darbus privalo įmonėje atlikti įdarbintas vadovaujantis asmuo, už ką konkrečiai jis turi būti atsakingas.Apeliantas nurodo, kad jo įmonė vežimo reguliariais reisais užsiima nuo 1996 metų, dirba tik vienas vairuotojas, pats savininkas. Dėl sunkių materialinių sąlygų įdarbinti dar vieno žmogaus neturėjo galimybės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 16 metų apeliantas užsiima tik šiuo verslu ir iš šio verslo gaunamos pajamos yra vienintelis jo šeimos pajamų šaltinis, be to atsakovė vienintelė Kaune gali sudaryti sutartis su vežėjais dėl keleivių pervežimo maršrutiniais taksi Kauno mieste.Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad apeliantas pažeidė viešą interesą. Apelianto manymu, jo interesas yra turėti darbą, kuri buvo užtikrinusi su atsakovu sudaryta keleivių pervežimo sutartis. Apeliantas atsakovės reikalavimą įvykdė, skubiai pašalino pažeidimą, įdarbino vadovaujantį asmenį, todėl mano, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas.

Nurodo, kad apeliantas nenurodė kuo pasireiškė skundžiamo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas, kokių įrodymų teismas nevertino arba vertino neteisingai, kokias proceso ar materialines teisės normas netinkamai taikė, kaip tai reikalauja CPK 306 straipsnis. Atsakovo manymu, teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė turėjo pagrindą nutraukti šalių sutartį.Apeliantas mano, kad asmens neįdarbinimas negali būti traktuojamas kaip esminis sutarties sąlygų pažeidimas. Pažymi, kad apeliantas tyčia atsakovei pateikė klaidingą informaciją apie asmenį, atsakingą už vadovavimą keleivių vežimo veiklai, todėl teismas teisingai sprendė, kad apeliantas sąmoningai nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, vykdydama įsipareigojimus pagal sutartį.Apelianto teiginys, kad jis vykdė sutartį, vežė keleivius, neturėjo nuobaudų yra neteisingi, kadangi byloje esantis 2011-03-14 administracinio teisės pažeidimo protokolas apeliantui buvo surašytas už tai, kad keleivius vežė be bilietų. Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad nutraukus sutartį, jo šeima praras vienintelį pajamų šaltinį. Pažymėtina, kad sudarydamas sutartį, apeliantas suprato prisiimamus įsipareigojimus ir jų nesilaikė, todėl privatūs komerciniai interesai negali būti aukščiau už visuomenės interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apelianto argumentai, jog dėl įmonėje nebuvimo vadovaujančio asmens keleivių vežimo kokybė nenukentėjo, bei kad šis pažeidimas nėra esminis, atmestini, kaip nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1996 m. lapkričio 8 d. Juridinių asmenų registre įregistruota apelianto Virginijaus Vitkūno individuali įmonė (1 t., b. l. 8). Vadovaujantis Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalimi (Žin., 2002, Nr. 37-1342), kurioje nurodyta, jog savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi, apeliantas su Kauno miesto savivaldybės administracija 2009 m. vasario 5 d. sudarė Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutartį Nr. 201-2-107 (1 t., b. l. 13-18) bei 2009 m. vasario 11 d. apelianto įmonei Kauno miesto savivaldybė išdavė Leidimą vežti keleivius vietiniais reguliaraus susisiekimo maršrutais (1 t., b. l. 19). Šio leidimo išdavimo metu galiojo 1996 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 96/26/EB Dėl leidimo verstis krovinių ir keleivių vežėjo kelių transportu verslu, kurios 3 straipsnyje buvo numatyta, kad įmonės, norinčios verstis vežėjo kelių transportu verslu, privalo būti geros reputacijos, būti tinkamos finansinės padėties, atitikti profesinei kvalifikacijai keliamas sąlygas. Vėlesniame 2009 m. spalio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1071/2009 „Nustatantis bendrąsias profesinės vežimo kelių transportu veiklos sąlygų taisykles ir panaikinantis Tarybos direktyvą 96/26/EB“ taip numatyta analogiška sąlyga. Šios direktyvos 3 straipsnyje nurodyti Vertimosi profesine vežimo kelių transportu veikla reikalavimai. To paties straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta, kad įmonės, kurios verčiasi profesine vežimo kelių transportu veikla, turi turėti reikalaujamą profesinę kompetenciją.

Pagal LR civilinio kodekso 6.807 straipsnio 2 dalį, vežimo sąlygas nustato šis kodeksas, atskirų transporto šakų kodeksai ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys bei kiti transporto teisės aktai. Leidimo išdavimo apelianto įmonei metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 patvirtintos Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklės, kurių 25.2. punkte numatyta, jog įmonės vadovas arba jo įgaliotas asmuo, kuriam pavesta vadovauti keleivių ir (arba) krovinių vežimo veiklai, privalo turėti atitinkamą profesinę kompetenciją, kuri nustatoma išlaikius profesinės kompetencijos egzaminą Susisiekimo ministerijos patvirtinta tvarka. Asmenys, turintys Europos Sąjungos valstybės narės pagal Tarybos direktyvą 96/26/EB išduotus profesinės kompetencijos pažymėjimus, laikomi turintys reikiamą profesinę kompetenciją. Apeliantas neneigia, kad tokio profesinės kompetencijos pažymėjimo jis neturėjo, todėl, norėdamas gauti leidimą vežti keleivius vietinio susisiekimo maršrutais, apeliantas nurodė asmenį Z. D., kuris turi profesinės kompetencijos pažymėjimą (1 t., b. l. 136). Įvertinus visus nurodytus teisės aktus, darytina išvada, kad apeliantas, pateikdamas prašymą gauti leidimą vežti keleivius vietinio susisiekimo maršrutais, Kauno miesto savivaldybės administracijai buvo pateikęs visus reikiamus dokumentus, tame tarpe ir nurodęs atsakingą už keleivių vežimą asmenį.

Iš byloje esančio 2011 m. balandžio 4 d. Tarnybinio pranešimo, adresuoto Kauno miesto savivaldybės administracijos Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjui P. K. matyti, kad apeliantas buvo pateikęs duomenis, jog nuo 2010 m. birželio 2 d. jo įmonėje vadovauja turintis atitinkamą profesinę kompetenciją Z. D. (1 t., b. l. 32), tačiau atsakovė iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos nustatė, jog šie apelianto duomenys yra klaidingi. Šias aplinkybes patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Transporto ir eismo organizavimo skyriaus 2011 m. kovo 30 d. raštas Nr. 39-2-214 (1 t., b. l. 53), 2011 m. balandžio 4 d. raštas Nr. 39-2-228 (1 t., b. l. 55), paties apelianto 2011 m. balandžio 1 d. pasiaiškinimas (1 t., b. l. 54). Iš 2011 m. liepos 28 d. Kauno miesto savivaldybės Keleivių transporto komisijos posėdžio protokolo Nr. 39-16-3 nustatyta, kad apeliantas komisijai negalėjo pateikti duomenų, patvirtinančių atsakingo už keleivių vežimą asmens įdarbinimą ir atleidimą iš darbo apelianto įmonėje laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 6 d. iki 2010 m. birželio 2 d. (1 t., b. l. 59). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad apeliantas tyčia pateikė atsakovei klaidinančią informaciją apie asmenį, atsakingą už vadovavimą keleivių vežimo veiklai. Tyčinis klaidingos informacijos pateikimas vertinamas todėl, kad ieškovė ne tik pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie įmonėje įdarbintą asmenį, atsakingą už vadovavimą keleivių vežimo veiklai Z. D., bet ir siekė tuo atitinkamų pasekmių, t.y. ieškovė ir toliau, nors ir neatitikdama įstatymų ir norminių aktų nustatytų sąlygų kaip asmuo, užsiimantis keleivių vežimo veikla, galėtų vykdyti šią veiklą ir su ja nebūtų nutraukiama Sutartis, jai nebūtų panaikintas leidimas bei licencija. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė sąmoningai pažeidė Sutarties sąlygas, t.y. sąmoningai nesilaikė įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų, vykdydama įsipareigojimus pagal Sutartį.

Pagal LR CK 6.812 straipsnio 2 dalį, vežimo viešuoju transportu sutartis yra viešoji sutartis, o savivaldybių institucijos užtikrina bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą (Kelių transporto kodekso 17¹ straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo minėta, pagal Kelių transporto kodekso 4 straipsnį, kuriame nustatyta, kad kelių transporto valstybinį valdymą vykdo Susisiekimo ministerija ir savivaldybių institucijos; Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės aktus, reglamentuojančius kelių transporto veiklą ir keleivių bei krovinių vežimą; savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Pagal leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų LR susisiekimo ministro 1997-04-15 įsakymu Nr. 130, 1.1 ir 1.2 punktus, jos nustato leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo tvarką ir sąlygas, numato vežėjų, naudojančių kelių transporto priemones keleiviams vežti, pareigas, teises ir atsakomybę už šių taisyklių reikalavimų nevykdymą; jos yra privalomos visoms savivaldybėms, leidimus išduodančioms tarnyboms, visiems vežėjams, ekipažams bei asmenims, kontroliuojantiems keleivinį kelių transportą. Pagal šiuos teisės aktus turi būti užtikrintas tinkamas keleivių vežimo paslaugų teikimas, o tai yra visuomenės interesas. Tokių paslaugų teikimas nesilaikant atitinkamų taisyklių pažeidžia viešąją sutartį ir visuomenės interesą, todėl apelianto argumentai, kad šis pažeidimas yra formalus, kad jis nepažeidė viešo intereso, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nekartodamas pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatytas pažeidimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, todėl atsakovė turėjo pagrindą nutraukti 2009 m. vasario 5 d. Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutartį Nr. 201-2-107.

Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas atsakovo reikalavimą įvykdė skubiai ir nuo 2010 m. balandžio 1 d. įdarbino Z. D., turintį teisę vadovauti keleivių vežimui vietinio susisiekimo maršrutais, atmestini, kadangi, kaip jau buvo minėta, apeliantas, žinodamas teisės aktų reikalavimus, jų nesilaikė sąmoningai, ir vadovaujantį asmenį įdarbino tik tuomet, kai buvo nustatytas pažeidimas, t.y. praėjus keleriems metams po leidimo išdavimo.

Kauno miesto apylinkės teismas skundžiamo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje išvardino, detaliai išanalizavo ir įvertino visus įrodymus, bei padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.