Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus „Swedbank“, AB pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Skolininkas A. K. užtikrindamas iki 2025-03-31 suteikto kredito grąžinimą hipotekos lakštu Nr. 01120050006139, 2005-04-11 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė kreditoriui AB bankui „Hansabankui“ (pavadinimas pakeistas į „Swedbank“, AB) skolininkui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Skolininkas A. K. prašo nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neteisingai aiškino ir taikė CPK 558 straipsnio 1,2 ir 3 dalių nuostatas, pažeidė įstatyme nustatytą priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūra, neteisėtai ir nepagrįstai išnagrinėjo 2012-10-29 kreditoriaus pateiktą pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2011-12-20 nutartis, kuria areštuotas įkeistas turtas, skolininkui buvo įteikta 2011-12-27, todėl kreditorius su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto turėjo kreiptis vėliausiai iki 2012-02-27, tačiau kreditorius kreipėsi 2012-10-29, t.y. praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Skolininkas taip pat nurodo, kad sudaryta kredito sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Teismas netinkamai vertino banko vienašalio kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, nenagrinėjo kredito sutarties sąlygų sąžiningumo vartotojų teisių apsaugos aspektu, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Kredito sutarties, numatančios banko teisę 30 dienų nesumokėjus einamosios įmokos ir/ar kitų mokėjimų, nutraukti kredito sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjas iki nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą skolą, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl teismas įvertinęs kredito sutarties sąlygas, turėjo pareigą pripažinti jas negaliojančiomis ab initio. Pažymi, kad kredito sutarties nutraukimo metu, skolininko pradelsta sumokėti suma sudarė vos 4 procentus bendros grąžintino kredito sumos. Skolininkas taip nesutinka su kreditoriaus paskaičiuotu delspinigių dydžiu, nurodydamas, jog 0,08 procentų delspinigių dydis yra per didelis, teismas nevertino kreditoriaus nurodytos delspinigių sumos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojmo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Hipotekos teisėjų funkcijos nėra susijusios su ginčo nagrinėjimu, todėl bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių atskirieji skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Pagal CPK XXXVI skyriaus nuostatas prašymai dėl priverstinio skolos išieškojimo nagrinėjami rašytinio proceso tvarka ir sprendžiami hipotekos teisėjo nutartimis, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip (CPK 554 str.). Rašytinio proceso tvarkai teikiamas prioritetas, nes šio pobūdžio bylose teismui pateikiami standartinės formos dokumentai ir teismas kontroliuoja ar jie užpildyti tinkamai, ar laikytasi teisės aktų nuostatų. Hipotekos teisėjas tik reikiamais atvejais atlieka tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju prašymas yra nagrinėjamas, o jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2009). Hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-241/2009). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, vertina būtent hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumą, kad kreditorius savo privilegijuota padėtimi naudotųsi nepiktnaudžiaudamas savo teisėmis ir nepažeistų skolininko interesų.

Kasacinis teismas formuodamas bylų dėl priverstinio skolos išieškojimo praktiką yra nurodęs, jog tuo atveju, kai tarp kreditoriaus ir skolininko sudaryta pagrindinė sutartis, kurios įvykdymas yra užtikrintas hipoteka įkeistu turtu, yra kvalifikuotina kaip vartojimo, tai hipotekos teisėjas ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (nagrinėjamoje byloje – sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-7-272/2011). Byloje nustatyta, jog skolininkas A. K. ir kreditorius „Swedbank“, AB 2005-03-31 sudarė kredito sutartį Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA. Kredito sutarties sąlygose kredito paskirtis numatyta – buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir remontui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus kredito sutarties sąlygas darytina išvada, jog minėta kreditavimo sutartis, sudaryta tarp skolininko bei kreditoriaus priskirtina vartojimo sutartims. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika, teismui kyla pareiga patikrinti, ar tarp skolininko ir kreditoriaus sudarytos kreditavimo sutarties nuostatos, kurių pagrindu kreditorius nutraukė sutartį, yra sąžiningos.

Bylos medžiaga nustatyta, jog kreditorius „Swedbank“, AB kreditavimo sutartį Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA (su visais pakeitimais ir papildymais) nutraukė vadovaudamasis 2005-03-31 kredito sutarties Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA, 2005-12-15 susitarimo Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA-1, 2009-03-30 susitarimo Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA09-021424-FA-2, pagal 2009-10-07 susitarimą Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA-09-021424-FA-3, pagal 2010-12-07 susitarimą Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA/09-021424-FA-4. Minėtame Kredito sutarties 11.2.1.p. numatyta, jog bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai iki sutarties nutraukimo dienos grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš esminių sutarties pažeidimų. 11.2.1.1 p. vienašaliu kredito sutarties nutraukimo pagrindu nustatytas – ilgesnis kaip 30 kalendorinių dienų vėlavimas grąžinti nustatytą kredito dalį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kredito sutarties Bendrosios dalies 11.2.1.p. ir 11.2.1.1 p. nuostatos, įtvirtinančios kreditoriaus teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį įspėjus prieš 15 kalendorinių dienų, jei kredito gavėjai vėluoja mokėti įmokas pagal kredito sutartį ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų, ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, formaliai pripažintinos kaip pažeidžiančios kredito sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (skolininko – kredito gavėjo) nenaudai, todėl laikytinos negaliojančiomis (CK 6.188 str. 7 d.).

Pripažinus Kredito sutarties 11.2.1.p. ir 11.2.1.1 p. nuostatas negaliojančiomis, 2005-03-31 kredito sutarties Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA (su visais pakeitimais ir papildymais) vienašalio nutraukimo teisėtumas spręstinas CK 6.209 ir 6.217 str. apimtyje. Byloje nustatyta, jog 2009-03-30 kreditorius „Swedbank“, AB ir skolininkas A. K. sudarė susitarimą Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA/09-021424-FA-2, kuriuo susitarė, jog skolininko pradelstų mokėti palūkanų, viso – 2 012,21 EUR, mokėjimas atidedamas, palūkanų suma padidinant kredito gavėjų negrąžintą kredito sumą nuo 170 046,13 EUR iki 172 058,34 EUR (b.l. 49, t. 1). Bylos šalys 2009-10-07 susitarimu Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA/09-021424-FA-3 susitarė, kad kredito gavėjams iki 2010-06-15, 2010-12-07 susitarimu Nr. 05-017250-FA/05-01751-FA/09-021424-FA-4 iki 2011-06-15 atidedamas kredito grąžinimas. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, jog skolininkas su sunkumais tinkamai ir kredito sutartyje Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA nustatytais terminais mokėti kredito įmokas susidūrė dar 2009-03-30. Skolininkai ir po 2009-03-30 susitarimo su kreditoriumi sudarymo ir toliau tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų, tą patvirtina 2009-10-07 ir 2010-12-07 susitarimai. Iš kreditoriaus „Swedbank“, AB 2011-09-19 pranešimo skolininkams dėl skolos „Swedbank“, AB aišku, jog 2011-09-19 skolininko įsiskolinimas pagal 2005-03-31 kredito sutartį Nr. 05-017250-FA/05-017251-FA (su visais pakeitimais) sudarė 5 593,89 EUR. 2011-09-19 pranešime kreditorius skolininkui nustatė, jog pradelstus įsiskolinimus jie turi padengti iki 2011-10-24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad formaliai toks papildomas terminas prievolei įvykdyti pagal CK 6.207 str. 4 d. negalėjo būti nustatytas, kadangi pradelstų įsiskolinimų dydis 2011-09-19 palyginant su visa kredito suma (171 823,95 EUR ir 5 593,89 EUR) buvo nedidelis, tačiau aplinkybės, jog kreditorius sudarė su skolininku 2009-03-30 susitarimą ir 2009-10-17 susitarimą bei 2010-12-07 susitarimą, rodo, jog kreditorius su skolininku bendradarbiavo, stengėsi padėti jam tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, tačiau skolininko negalėjimas savalaikiai mokėti kredito sutartyje numatytų sumų leidžia teigti, jog kreditorius turėjo teisę 2005-03-31 kredito sutartį (su visais pakeitimais) nutraukti nustatydamas papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti (CK 6.207 str. 3 d., 6.217 str. 3 d.). Atsižvelgdamas į minėtas kreditoriaus ir skolininko tarpusavio bendradarbiavimo ir skolininko įsipareigojimų vykdymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog kreditoriaus nustatytas terminas susidariusiam įsiskolinimui padengti laikytinas atitinkančiu CK 6.207 str. 3 d. sąlygas, t.y. 2005-03-31 kredito sutartis (su visais pakeitimais) buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos.

Bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad skolininkui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas: butas, (duomenys neskelbtini), įkeistas užtikrinti iki 2025-03-31 suteikto kredito grąžinimui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-12-20 nutartimi Nr. 7368/2011 buvo areštuotas. Skolininkas buvo įspėtas, kad jeigu per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos nebus grąžinta skola kreditoriui, tai įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytinių arba perduoti kreditoriui administruoti. Duomenų apie tai, kad skolininkas būtų grąžinęs skolą kreditoriui „Swedbank“, AB, nėra.

Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog hipotekos kreditorius turi teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto, jeigu įkeitimo sutartyje nustatytu terminu skolininkas nevykdo prievolės grąžinti skolą arba nepilnai tokią prievolę įvykdo (CK 4.192 str. 1 d., 4.216 str.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti pareikšto pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko įkeisto nekilnojamojo turto.

Tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole, t.y. dėl skolos atsiradimo pagrindo, jos dydžio, netinkamo paskolos sutarties sąlygų vykdymo, paskolos sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą teisėtumu ir pagrįstumu ir kt., jis byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjamas, nes nėra šios kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-201/2007; 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-103/2008; 2010-01-11 nutartis c.b. Nr.3K-3-50/2010; 2010-05-28 nutartis c.b. Nr.3K-3-260/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentus dėl netinkamai paskaičiuotų delspinigių, kadangi apeliantas nesutikdama su kreditoriaus paskaičiavimu turi teisę ginčyti kreditoriaus prašomų priteisti delspinigių dydį bendra ginčo teisenos tvarka. Tuo pačiu būtina pabrėžti, jog apeliantui nesutinkant su kreditavimo sutarties nutraukimu, ji turi teisę kreditoriaus vienašalį sutarties nutraukimą ginčyti taip pat bendra ginčo teisenos tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog kreditorius pakartotinį pareiškimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pasibaigus CPK 558 straipsnio 3 dalyje nustatytam terminui, kadangi byloje esanti medžiaga tvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-20 nutartimi buvo areštuotas kreditoriaus naudai įkeistas turtas, dėl šios nutarties skolininkas padavė atskirąjį skundą. Kadangi atskirasis skundas buvo su trūkumais, 2012-01-10 nutartimi skolininkas buvo įpareigotas pašalinti nutartyje nurodytus skundo trūkumus. Skolininkas nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino, todėl 2012-02-24 nutartimi jo skundas laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. 2012-03-08 gautas skolininko skundas dėl 2012-01-10 ir 2012-02-24 nutarčių, kuriam teismas 2012-03-13 nustatė terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti. Dėl pastarosios nutarties skolininkas vėl padavė atskirąjį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2012-20 nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-13 nutartį paliko nepakeistą ir nustatė apeliantui terminą iki 2012-10-12 atskirojo skundo trūkumams pašalinti. Tačiau skolininkas teismo įpareigojimų neįvykdė, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-31 skolininko atskirąjį skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, nutartis įsiteisėjusi. Kreditorius į teismą su pakartotinių pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą kreipėsi 2012-10-29, t.y. nepraleidęs CPK 558 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įstatyme nustatytą priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą ir dėl nepagrįstai išnagrinėjo 2012-10-29 kreditoriaus pateiktą pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.