Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų atlyginta 1000 000 000 Lt neturtinė žala, kurią, jo teigimu, jis iš esmės patyrė dėl to, kad atsakovas atsisakė pašalinti jo nurodytus buitinius trūkumus, pataisos namų gydytoja atsisakė paskirti maistą pagal jo virškinamojo trakto būklę, nebuvo suteikta dietologo konsultacija, trukdoma iš sporto aikštyno patekti į gyvenamąją patalpą ir atsakovas atsisako įrengti nesudėtingą prietaisą, kuris naudojamas jo sveikatai gerinti ir dėl to pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės, davusios pagrindą neturtinei žalai atsirasti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjas turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Vadovaujantis BVK 116 straipsniu, pataisos įstaigose nustatoma reglamentuota vidaus tvarka. BVK 64 straipsnyje numatyta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles tvirtina Teisingumo ministerija. Vadovaujantis paminėtomis BVK nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 buvo patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, reglamentuojančios BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013-04-17 prašymu (b.l. 36) kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją, kuriame nurodė, kad sanitarinio mazgo nutekėjimo sistema yra užsikimšusi, taip pat sugadinta sekcija. Atsakovas 2013-05-20 raštu Nr. 20/07-299 (b.l. 37) pareiškėjui atsakė, jog pareiškėjo minimi buitiniai trūkumai yra pašalinti. Atsakovas atsiliepime (b.l. 27) nurodė, kad buitiniai trūkumai yra šalinami nedelsiant, nors nuteistieji dažnai nesaugo valstybinio inventoriaus arba net piktybiškai jį gadina. Marijampolės pataisos namuose bausmę atlieka apie 1200 nuteistųjų ir Ūkio tarnyba nėra pajėgi atsiradusius trūkumus pašalinti tą pačią dieną tik jiems atsiradus. Iš byloje esančios Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko S. D. pažymos (b.l. 38) matyti, kad 2013 m. balandžio mėnesį, iš 12-to būrio (kuriame gyvena V. K. ) nuteistųjų nebuvo gauta jokių nusiskundimų dėl nesutvarkytos sanitarinės patalpos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buitiniai trūkumai nebuvo pašalinti.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas 2013-04-29 skundu kreipėsi į atsakovą dėl atsisakymo paskirti maistą pagal jo sveikatos sutrikimus (b.l. 30). Marijampolės pataisos namai 2013-05-17 atsakyme Nr. 20/07-289 į aukščiau paminėtą pareiškėjo skundą nurodė, jog V. K. 2013-04-29 apsilankymo Sveikatos priežiūros tarnyboje metu jokios kalbos apie maisto skyrimą nebuvo, ir, kad paskutinio lankymosi Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje yra įrašyta, kad V. K. rekomenduotina racionali mityba (b.l. 31).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006-04-26 įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-2 įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - Maitinimo organizavime taisyklės). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 7 p., ligoniai ir neįgalieji pagal medicinines indikacijas (pagal kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadas) maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) (atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes) maistą subalansuojant individualiai pagal sveikatos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Valgiaraščius koreguoja kalinimo įstaigos direktoriaus paskirtas asmuo ir Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas. Koreguotus valgiaraščius tvirtina kalinimo įstaigos direktorius. Ligoniai, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose ir kuriems pagal juos gydančių gydytojų išvadas yra paskirtas dietinis maitinimas, maitinami pagal Dietinio maitinimo valgiaraštį.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog atsisakė jam skirti maistą pagal jo ligos būklę ir nei karto nekonsultavo dietologas, tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas su tokiu prašymu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą, tokių įrodymų nepateikė nei pats pareiškėjas. Iš byloje pateiktų dokumentų (b.l. 32, 33) matyti ,jog pareiškėjas V. K. nėra ligonis, nėra gydomas pataisos įstaigos ligoninėje, todėl dietinis maitinimas jam nepriklauso.

Pareiškėjas 2013-05-08 pareiškimu kreipėsi į Marijampolės pataisos namus, kuriame nurodė, jog 2013-05-07, 10.30 val. jis iš sporto aikštyno norėjo sugrįžti į gyvenamąją patalpą, tačiau pareigūnas Ž. S. nenorėjo atidaryti vartų, neleido grįžti į gyvenamąją zoną, nors jam reikėjo nuvykti į Sveikatos priežiūros tarnybą, todėl buvo suvaržytos jo teisės (b.l. 40).

Marijampolės pataisos namai 2013-05-27 pateikė atsakymą Nr. 20/07-314 į pareiškėjo pareiškimą, kuriame paaiškino, kad lankymasis pataisos namų sporto aikštyne nuteistiesiems nėra privalomas, nurodė ,jog nuteistieji į sveikatos priežiūros tarnybą priimami kasdien nuo 8.00 val. iki 11.00 val., todėl į Sveikatos priežiūros tarnybą V. K. galėjo nuvykti prieš eidamas į sporto aikštyną (b.l. 41).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 113 straipsnyje nurodytos pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonės: pataisos įstaigų apsauga; teisės bei režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas; įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų tvarka; pataisos įstaigų vidaus tvarka; dienotvarkė. Šio kodekso 117 straipsnio 2 dalis numato, kad dienotvarkę tvirtina pataisos įstaigos direktorius. LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 pavirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73 punkte yra išvardintos nuteistųjų pareigos ir 11 dalyje sakoma, kad nuteistieji privalo nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Šių taisyklių 252 punkte nurodyta, jog nuteistieji, bausmę atliekantys pataisos įstaigose, kuriose patekimas į asmens sveikatos priežiūros tarnybas yra apribojamas, priėmimui pas medicinos specialistą registruojami iš anksto. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012-06-21 įsakymu Nr. 4/07-65 yra patvirtintas Sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafikas (b.l. 43). Nuteistieji leidžiami į sporto aikštyną ir išleidžiami iš jo grafike patvirtintomis valandomis. Šiame patvirtintame grafike nurodyta, jog individualus išleidimas į stadioną ir iš stadiono draudžiamas. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog su Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012-06-21 įsakymu Nr. 4/07-65 patvirtintu Sportinių užsiėmimų vykstančių sporto aikštyne grafiku visi nuteistieji yra supažindinti kiekviename būryje esančioje vaizdinės informacijos lentoje. Pareiškėjas šio fakto nepaneigė.

Taigi, visiems nuteistiesiems yra nustatyta vienoda tvarka ir V. K. laisvės nebuvo suvaržytos, o jis, žinodamas lankymosi stadione grafiką ir apsilankymo pas medicinos specialistus tvarką, privalėjo pasirūpinti, kad šie laikai nesutaptų. Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmuose neteisėtų veiksmų nenustatyta.

Pareiškėjas 2013-05-15 prašymu kreipėsi į Marijampolės pataisos namus prašydamas įrengti prietaisą, kuris reikalingas jo sveikatai gerinti (b.l. 34).

Marijampolės pataisos namai 2013-05-31 pateikė atsakymą Nr. 20/07-328 į pareiškėjo prašymą, kuriame informavo, jog Sveikatos priežiūros tarnyba neturi prašomo fizinės reabilitacijos įtaiso, tarnyboje nėra fizinės reabilitacijos kabineto nedirba reabilitologas, todėl Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai prašyme paminėtų rekomendacijų nedavė (b.l. 35).

Pareiškėjas nei Marijampolės pataisos namams, nei teismui nepateikė įrodymų, jog jam yra būtinas toks prietaisas ir nustatyti nugaros pažeidimai. Pataisos namai nėra įpareigoti tokį įtaisą pagaminti, kadangi neturi sveikatos priežiūros įrangos gamybos sertifikato. V. K. sudaryta galimybė lankytis sporto salėje ir jis pats gali pasirinkti tinkamus pratimus gerinančius jo sveikatos būklę.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2013-06-07 Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos buvo gautas pareiškėjo skundas dėl atsisakymo pašalinti pareiškėjo nurodytus buitinius trūkumus, pataisos namų gydytojos atsisakymo paskirti maistą pagal jo virškinamojo trakto būklę, dėl dietologo konsultacijos, trukdymo iš sporto aikštyno patekti į gyvenamąją patalpą ir atsisakymo įrengti nesudėtingą prietaisą, kuris naudojamas pareiškėjo sveikatai gerinti. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, jog dėl skunde išdėstytų reikalavimų nenustatyta, jog Marijampolės pataisos namai būtų viršiję suteiktus įgaliojimus ar pažeidę pareiškėjo teises (b.l. 7-9).

Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas akcentuoja, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6. 250 str. 1 d.). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (2009 m. vasario 20 d. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 1000 000 000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ir 87 straipsniais bei 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.