- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-21
- Bylos Nr.
- 1A-321-417/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11013-2017-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Arvydas Daugėla, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- I. M.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Zigmo Pociaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir jam paskirta bausmė – 35 MGL dydžio (1318,10 Eur) bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. kovo 8 d., t. y. dvi paros, ir prilyginus jas 4 (keturių) MGL dydžio baudai, I. M. nustatyta galutinė 31 MGL dydžio (1167,46 Eur) bauda, kuri turi būti sumokėta per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. I. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento – vairuotojo pažymėjimo – paėmimas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, I. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones - 2 (dvejiems) metams. Šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, konfiskuotas I. M. priklausantis automobilis „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)
Taip pat atmestas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 125,41 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš I. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. M. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio: I. M. 2017 m. kovo 6 d., laikotarpiu nuo 18.06 val. iki 18.15 val., Klaipėdos mieste, nuo (duomenys neskelbtini) namo iki (duomenys neskelbtini) namo, vairavo automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,75 promilės etilo alkoholio.Nuteistasis I. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, ir jį išteisinti.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas itin šališkai, neobjektyviai ir neišsamiai, tačiau apie šiuos ikiteisminio tyrimo trūkumus apeliantas sužinojo tik užbaigus ikiteisminį tyrimą. Tyrimo metu nebuvo atsižvelgta į I. M. paaiškinimus, kad jis, klausydamas areštinėje buvusių sulaikytų asmenų neobjektyvių patarimų, davė klaidingus parodymus, jo sulaikymas ir policijos pareigūnų šiurkštus elgesys paveikė jį psichologiškai neigiamai. Su juo taip buvo elgiamasi, nes atvykęs į darbą išgėrė stipraus alkoholinio gėrimo siekdamas pagerinti savo fizinę sveikatos būklę, jam buvo sunku kvėpuoti ir trūko oro. I. M. atkreipia dėmesį, jog greitosios medicininės pagalbos vairuotoju yra dirbęs 30 metų ir žino, kad sutrikus širdies ritmui bei neturint medikamentų, stiprus alkoholis gali padėti širdies ritmo atstatymui. Jo sveikatos būklė pablogėjo vos išvažiavus iš namo kiemo ir nenuostabu, kad eismo dalyviams galėjo kelti įtarimų, tačiau jis viešajam eismui pavojaus nekėlė, nes važiavo, esant slidžiai kelio dangai, 40 km/h greičiu. Važiavo Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), vienos krypties, dviejų eismo juostų keliu. Liudytojų V. ir R. B. teigimas, kad apeliantas ne kartą išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, yra visiškai neteisingas. Iš savo kiemo (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, jis važiavo (duomenys neskelbtini) prospektu, (duomenys neskelbtini) plentu, kur visas kelias yra vienos krypties, dviejų eismo juostų, eismo krypties juostas vieną nuo kitos skiria 6 metrų pločio žalios vejos apsauginė zona. R. B. teiginiai, kad automobilis „Ford Galaxy“, kurį I. M. vairavo būdamas blaivus, bet veikiamas blogos sveikatos būklės, net kelis kartus buvo išvažiavęs į priešpriešinės krypties eismo juostą ir net užvažiavęs ant vejos bortelio, kurio aukštis 25 centimetrai, yra išgalvoti, nes, apelianto tvirtinimu, per eismo krypčių apsauginę 6 metrų pločio skiriamąją žalios vejos juostą neįmanoma pervažiuoti į priešpriešinio eismo juostą ir grįžti atgal.Apeliantas neneigia, kad atvykęs į darbovietės saugomą aikštelę (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir suvokęs, kad galbūt sutriko širdies ritmas, išlipęs iš automobilio ir nuėjęs keletą metrų, pradėjo dusti, o neturėdamas su savimi medikamentų, išgėrė alkoholinio gėrimo 0,35 l., 50 laipsnių stiprumo. Tai I. M. padarė iki pareigūnų atvykimo. Rėmimasis nuosprendyje V. B. ir R. B. teiginiais, kad nuteistasis, vairuodamas savo automobilį, buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, parodo asmenų siekį apsunkinti apelianto teisinę padėtį, o teismo nuosprendį daro niekiniu ir neatitinkančiu tikrovės. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas vairavimo ir važiavimo faktas, važiavimo kelyje kryptis, transporto priemonės sustabdymas, vairuotojo girtumas transporto priemonės sustabdymo metu, transporto priemonės nuvežimas į saugomą policijos aikštelę, todėl nustatytos aplinkybės neatitinka veikos kvalifikavimo. Visos šios reikšmingos aplinkybės neišsiaiškintos, netirtos ir nenustatytos, o visi byloje užfiksuoti duomenys yra neišsamūs, užfiksuoti netinkamai ir nesivadovaujant BPK nuostatomis, todėl negali būti laikomi įrodymais. Apelianto nuomone, jo pateiktą medžiagą su fotonuotraukomis teismas privalėjo išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, tačiau nuosprendyje apie nuteistojo pateiktus dokumentus neužsiminta, fotonuotraukų reikšmė neaptarta. Apeliantas tvirtina, kad jis policijos pareigūnų nebuvo sustabdytas patikrinimui ir nebuvo nustatytas vairavimo, esant neblaiviam, faktas, todėl nusikalstama veika nebuvo išsamiai ir nešališkai ištirta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi V. ir R. B. parodymais, kad I. M. kelis kartus vairuodamas automobilį išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, o teisėja šių parodymų neanalizavo ir patikėjo nepagrįstais liudytojų teiginiais. Be to, policijos pareigūnas D. K. teigė, kad į (duomenys neskelbtini), bendrovės saugomą teritoriją, kartu su liudytoju pareigūnu G. D. atvyko per 1–2 minutes. Tačiau tai yra paneigta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pažymoje, kurioje nurodyta, kad pranešimą šis policijos ekipažas apie įvykį gavo 2017 m. kovo 6 d. 18.08 val. ir į įvykio vietą atvyko 18.15 val. Liudytojai V. ir R. B. teigia, kad nuo telefoninio pranešimo bendrajam pagalbos centrui iki (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, saugomos teritorijos, jie važiavo ne daugiau kaip 5–6 minutes. Tai įrodo, kad policijos pareigūnų ekipažas, reagavęs į šį pranešimą, važiavo ne mažiau kaip 7 minutes, todėl jis, būdamas (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, bendrovės saugomoje teritorijoje, pablogėjus sveikatos būklei turėjo pakankamai laiko išgerti alkoholinį gėrimą.Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad teismas apribojo I. M. galimybę gintis, nes nuosprendyje neaptarė jo pateiktos medžiagos, nors I. M. pateiktose nuotraukose akivaizdžiai matyti, kad V. ir R. B. teikia teismui melagingus parodymus, teigdami, kad vairuotoją I. M. jie visą laiką iki atvykstant pareigūnams stebėjo, nors iš pateiktų nuotraukų matyti, kad stovint už automobilio I. M. ūgis yra mažesnis nei automobilio aukštis, o visi automobilio langai užtamsinti. I. M. teigia, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta, kadangi pirmosios instancijos teismas ignoravo jo pateiktus dokumentus, neįvykdė 2017 m. birželio 27 d. prašymo išreikalauti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus vieningų policijos pajėgų valdymo duomenų bazės išrašo, kuriame būtų užfiksuotas policijos pareigūnų vykimo į įvykio vietą maršrutas nuo pranešimo apie įvykį gavimo iki vietos, kurioje pareigūnai pranešė, jog yra įvykio vietoje, bei laikas ir susitikimo vieta su liudytojais V. ir R. B., kurie teigė, jog į bendrovės teritoriją buvo įvažiavę apie 25 metrus. Pagal pateiktą stovėjimo schemą ir VĮ „Registrų centras“ teritorijos sklypo plano išrašą matyti, kad I. M. automobilis buvo paliktas apie 100 metrų atstumu nuo įvažiavimo į saugomą teritoriją. Tyrėjas, prokuroras bei teismas lengvabūdiškai patikėjo R. ir V. B. teiginiais ir konstatavo, kad tarp šių vietų yra tik 2–3 metrų atstumas.Apelianto teigimu, jo parodymai, jog alkoholinį gėrimą vartojo darbovietės saugomoje aikštelėje po to, kai, būdamas blaivus, savo automobiliu atvyko į šią aikštelę, kad tą dieną nebuvo sustabdytas policijos pareigūnų, vairuojantis automobilį būdamas neblaivus, nėra paneigti. Taigi apeliantas tvirtina, kad policijos pareigūnai nesulaikė jo neblaivaus vairuojančio automobilį, todėl net jeigu pareigūnai darė prielaidą, kad I. M. automobilį vairavo neblaivus, neaišku, koks iš tikrųjų tuo metu buvo jo neblaivumo laipsnis, kadangi blaivumas buvo tikrinamas I. M. sulaikius saugomoje privačioje teritorijoje. Aplinkybę, kad I. M. buvo ką tik vartojęs alkoholį, neginčijamai įrodo alkotesteriu nustatyta alkoholio koncentracija – 3,23 promilės alkoholio, po penkių minučių, paėmus kraują, specialisto išvada nustatytas etilo alkoholio kiekis kraujyje – 2,75 promilės. Tai rodo, kad per 5 minutes alkoholio kiekis I. M. organizme laipsniškai sumažėjo daugiau nei 0,48 promilės. Apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, o ne nenuginčijamais įrodymais, todėl yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.Teismo posėdyje nuteistojo I. M. gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nors nuteistasis I. M. apeliaciniu skundu neigia padaręs jam inkriminuotą BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl I. M. kaltės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikydamasis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės dėl vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti duomenys. Apeliaciniame skunde I. M. savo kaltę neigia, tvirtina, jog automobilį jis vairavo blaivus, o alkoholinį gėrimą išgėrė tik atvykęs į (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, esančią darbovietės teritoriją, nes pasijuto labai blogai, todėl jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, tokie nuteistojo I. M. skundo argumentai visiškai nepagrįsti bei paneigti bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nors I. M. savo kaltės ir nepripažino, tačiau jo kaltė įrodyta liudytojų V. B., R. B., policijos pareigūnų D. K. ir G. D. parodymais, kurie paneigia I. M. pateiktą versiją. Pažymėtina, kad viso proceso metu nuteistojo pozicija nebuvo nuosekli ir prieštarauja kitai bylos medžiagai. Pirmos apklausos 2017 m. kovo 7 d. metu I. M. savo kaltės dėl jam pareikšto įtarimo nepripažino ir nurodė, kad jis 2017 m. kovo 6 d., apie 18 val., jam priklausančio automobilio „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo, o automobilį vairavo jo pažįstamas V., kurio pavardės nežino (1 t., b. l. 97-98). Praėjus kiek laiko I. M. pakeitė savo anksčiau duotus parodymus ir 2017 m. kovo 28 d. apklausos metu pripažino, kad jis 2017 m. kovo 6 d., apie 18 val., vairavo automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau tai jis darė blaivus, ir į savo darbovietės teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, atvyko būdamas blaivus, tačiau ten atvykęs pasijuto blogai, dėl to išlipęs iš automobilio išgėrė alkoholinį gėrimą, kurį turėjo su savimi (1 t., b. l. 101-102). Taigi, nors nuteistasis viso proceso metu neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau įvertinus jo pateiktą versiją ir kitų šioje byloje apklaustų liudytojų parodymus bei sugretinus juos su kita baudžiamosios bylos medžiaga, teismui nekyla abejonių, kad I. M. 2017 m. kovo 6 d., apie 18 val., automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo būdamas neblaivus.Apylinkės teismas, pripažindamas I. M. kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, rėmėsi ir įvykio vietos apžiūros protokolu, ir liudytojų V. B., R. B., policijos pareigūnų D. K. ir G. D. parodymais, ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui aktu Nr. 104, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitais bylos duomenimis. Visi šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, yra nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip I. M. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, įrodymus.Apeliantas skunde be pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik jį kaltinančius parodymus, o kitus duomenis, kurie įrodo jo nekaltumą, atmetė neįsigilinęs į jų esmę. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis ginčija atskirų bylos duomenų įrodomąją reikšmę, o pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą. Šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl nuteistojo kaltumo nekyla. Teismas palygino liudytojų, kaltinamojo parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, specialisto išvadas ir kitus bylos duomenis, ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo I. M. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Ginčydamas savo kaltę nuteistasis taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi liudytojų V. B. ir R. B. parodymais, kurie yra melagingi ir neatitinka bylos aplinkybių. Tačiau, priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais, Liudytojas V. B. viso proceso metu laikėsi nuoseklių parodymų, kad 2017 m. kovo 6 d. vakare kartu su sutuoktine išvažiuojant iš savo namo kiemo, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, pastebėjo iš kiemo išvažiuojantį šviesios spalvos automobilį „Ford Galaxy“, kuris važiavo labai lėtai, po to pasuko į (duomenys neskelbtini) pr., matė, kaip minėtas automobilis du kartus buvo įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, važiuodamas vingiavo, užvažiavo ant šaligatvio. Sutuoktinei paskambinus į policiją, visą laiką važiavo paskui šį automobilį, matė, kaip jis pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę, įvažiavo į aikštelę, apsisuko ir sustojo, matė, kaip kaltinamasis išlipo iš automobilio ir stovėjo šalia automobilio, netrukus atvyko policijos automobilis ir sulaikė automobilio vairuotoją, priėjus prie I. M. pamatė, kad jis tikrai yra neblaivus. Liudytojas patvirtino, kad minėtu automobiliu važiavo vienas asmuo, nebuvo pametęs automobilio iš akiračio, I. M. išlipęs iš automobilio nebuvo niekur nuėjęs nuo automobilio, alkoholinių gėrimų nevartojo (1 t., b. l. 31-32, 2 t., b. l.20-21). Šio liudytojo sutuoktinė davė analogiškus parodymus ir papildomai patvirtino, kad automobilyje kaltinamasis važiavo vienas, išlipęs iš automobilio jis jokių alkoholinių gėrimų nevartojo, gyvūnų nešėrė, visą laiką važiavo automobiliui „Ford Galaxy“ iš paskos ir nebuvo jo pametę iš akiračio (1 t., b. l. 38-40, 2 t., b. l. 34-35). Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs, jie davė logiškus, neprieštaringus parodymus, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti, kadangi jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojai V. B. ir R. B. nepažįsta I. M., jų nesieja jokie giminystės ryšiai, jie nėra suinteresuoti šios bylos baigtimi, nėra jokių duomenų, kad jie siektų melagingai apkalbėti nuteistąjį. Be to, šie liudytojai buvo įspėti apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė šių asmenų parodymais. Be to, nuteistojo kaltė įrodyta ne tik šių liudytojų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais (policijos pareigūnų D. K. ir G. D., 2017 m. kovo 6 d. garso įrašu), kurių visuma sudaro logišką ir nuoseklią duomenų grandinę, leidžiančią besąlygiškai konstatuoti apelianto kaltumą. Apeliantas ginčija minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes, kad jis važiuodamas ne vieną kartą buvo išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą ir taip sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. I. M. akcentuoja aplinkybę, kad prieš įsukdamas į (duomenys neskelbtini) gatvę jis važiavo (duomenys neskelbtini) plentu, kuriame priešingos krypties eismo juostos yra atskirtos žalios vejos skiriamąją juosta, todėl jis neturėjo galimybės išvažiuoti į priešingos krypties eismo juostą. Tačiau pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog I. M. važiavo ne tik (duomenys neskelbtini) plentu, tačiau prieš įvažiuodamas į (duomenys neskelbtini) plentą, nemažą atstumą važiavo (duomenys neskelbtini) gatve, kurioje, pasak liudytojų, ir buvo išvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą. Šioje gatvėje nėra jokios žalios vejos skiriamosios juostos, priešingos krypties eismo srautai atskirti kelio ženklinimo linijomis, taigi liudytojų parodymai atitinka tikrovę ir nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad šie liudytojų parodymai yra išgalvoti. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad vien tai, jog I. M. nuosekliai laikosi savo versijos ir bando paneigti kitų asmenų parodymus, neduoda pagrindo besąlygiškai jo versiją laikyti teisinga. Byloje esantys ir anksčiau aptarti duomenys patvirtina apelianto kaltę padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl tai, kad teismo jie buvo įvertinti nuteistojo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai.Apeliantas skunde didelį dėmesį skiria jo 2017 m. birželio 27 d. pirmosios instancijos teismui pateiktoms nuotraukoms ir teigia, kad būtent šios jo pateiktos nuotraukos, jo darytos įvykio vietoje, paneigia tiek liudytojų V. B. ir R. B. parodymus, kad jie galėjo matyti, ką jis veikia prie savo automobilio. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas šias nuotraukas prijungė prie bylos, tačiau nuosprendyje dėl jų nepasisakė, todėl bylą išnagrinėjo šališkai, buvo pažeistas rungimosi principas. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais, nes tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. M. kaltu, rėmėsi liudytojų V. B., R. B., policijos pareigūnų D. K. ir G. D. parodymais, ir Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui aktu Nr. 104, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurių pakanka nuteistojo kaltumui konstatuoti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl I. M. pateiktų nuotraukų, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo neobjektyviai. Be to, iš I. M. pateiktų nuotraukų įrodomoji vertė abejotina, kadangi šiose nuotraukose užfiksuota automobilio pozicija neatitinka 2017 m. kovo 3 d. apžiūros metu užfiksuotų duomenų ir nepaneigia aplinkybės, kad liudytojai V. B. ir R. B. galėjo matyti, ką I. M. veikė išlipęs iš automobilio.Pateiktame skunde taip pat akcentuojama, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pateikta informacija apie tai, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą pagal gautą R. B. pranešimą atvyko per 7 minutes, patvirtina, kad jis turėjo pakankamai laiko atvykęs prie (duomenys neskelbtini) pastato išgerti alkoholinį gėrimą. Tačiau šie apelianto teiginiai yra paneigti byloje esančia medžiaga. Iš apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad liudytojas V. B. sekė I. M. automobilį nuo (duomenys neskelbtini) gatvės, automobilio nebuvo pametęs iš savo akiračio, policijai paskambino maždaug po dviejų minučių nuo automobilio sekimo pradžios, po to kalbant su policijos pareigūnais automobilį sekė apie 5-6 minutes iki kol jis sustojo, ir iš karto atvyko ir policijos pareigūnai. Iš byloje esančio 2017 m. kovo 6 d. Bendrojo pagalbos centro garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad iš pradžių pranešėja R. B. kalbėjo su Bendrojo pagalbos centro operatore, po to buvo sujungta tiesiogiai su policijos pareigūnais, kurie ir atvyko į įvykio vietą, šio įrašo trukmė 9 min. 16 s. Taigi iš šio įrašo matyti, kad liudytojai V. B. ir R. B. viso pokalbio su pareigūnais metu sekė I. M. vairuojamą automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbio įrašo trukmė patvirtina Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pateiktą informaciją apie tai, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą pagal gautą R. B. pranešimą atvyko per 7 minutes. Tai, kad liudytojai policijos pareigūnai D. K. ir G. D. nurodė, kad prie I. M. automobilio jie atvyko per 1-2 minutes, nepaneigia Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pateiktos informacijos apie tai, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą pagal gautą R. B. pranešimą atvyko per 7 minutes, nes minėtame Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus pranešime užfiksuotas pranešimo apie įvykį gavimo laikas ir policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą laikas, bet ne pokalbio laikas. Remiantis liudytojų V. B. ir R. B. parodymais, kad jie visą laiką iki kol atvyko policijos pareigūnai stebėjo I. M. automobilį ir iš jo išlipusį I. M., ir matė, kad I. M. jokių gyvūnų nešėrė ir nieko negėrė, paneigta apelianto versija, kad jis alkoholį vartojo po automobilio vairavimo. Nors apeliantas skunde daug dėmesio skiria aplinkybėms, kad byloje nėra pateikta informacija iš policijos automobilio, neišreikalauta informacija iš policijos vieningos pajėgų valdymo sistemos, todėl mano, kad policijos pareigūnai neįvykdė savo pareigos pagrįsti jo kaltę tinkamais įrodymais. Tačiau pabrėžtina, kad vien ši aplinkybė nepaneigia policijos pareigūnų parodymų ir baudžiamojoje byloje surinktų duomenų apie I. M. padarytą nusikaltimą. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla. Be to, įrodymų rinkimas negali būti begalinis, jų rinkimas nėra savitikslis, nes jų turi būti surinkta tiek, kad asmenį būtų galima pripažinti kaltu surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė nusikalstamą veiką. Šiuo atveju ir be apelianto nurodytų duomenų byloje yra pakankamai jo kaltę patvirtinančių duomenų, kurių pagrindu I. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, tokiai pirmosios instancijos teismo pozicijai pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas.Apeliantas savo kaltę ginčija ir tuo aspektu, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas vairavimo ir važiavimo faktas, transporto priemonės sustabdymas ir vairuotojo girtumas transporto priemonės sustabdymo metu, todėl nustatytos aplinkybės neatitinka veikos kvalifikavimo. Tačiau pažymėtina, kad aplinkybė, jog I. M. automobilį vairavo neblaivus, buvo nustatyta iš liudytojų parodymų, kurie sekė jo vairuojamą automobilį nuo pat (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kur jam sustojus atvyko policijos pareigūnai. Tai, kad I. M. nebuvo stabdomas policijos pareigūnų, negali paneigti liudytojų V. B. ir R. B. parodymų. Be to, tai, kad sulaikius ir pristačius I. M. į gydymo įstaigą jam buvo nustatytas 3,23 promilės girtumas (paėmus ir ištyrus jo kraują nustatytas 2,75 promilės girtumas), tik patvirtina liudytojų parodymus, kad I. M. buvo neblaivus, ir nepaisant to, vis tiek vairavo automobilį. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad I. M. iš pradžių iš viso neigė vairavęs jam priklausantį automobilį, o versiją, kad alkoholį gėrė išlipęs iš automobilio, pateikė tik vėliau, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokią I. M. versiją, nes ji prieštarauja kitai bylos medžiagai.Apibendrindamas anksčiau aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo I. M. kaltė dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo I. M. (I. M.) apeliacinį skundą atmesti.