- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-23
- Bylos Nr.
- e2A-780-258/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08189-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liuda Uckienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Rita Kisielienė
- Ieškovas
- R. R.
- Atsakovas
- sodininkų bendrijai „Elfa“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei sodininkų bendrijai „Elfa“ dėl teisės naudotis įvažiavimu nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas R. R. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę sodininkų bendriją „Elfa“ suteikti teisę ieškovui neatlygintinai naudotis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dalimi, žemės sklypo plane pažymėta 5-6-7-8 taškais, suteikiant teisę važiuoti transporto priemonėmis – tikslu patekti į ieškovo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareikštus reikalavimus ieškovas grindžia šiais esminiais argumentais:
1.1. ieškovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis atsakovės teritorijos ribose. Įvažiavimas į sklypą buvo numatytas iš Rokantiškių Sodų 9–osios g. pusės. Atsakovė 2017 m. balandžio 28 d. įgijo nuosavybės teise valstybinės žemės sklypą, per kurį buvo patenkama į ieškovo sklypą. Šiuo metu atsakovė yra pranešusi, kad planuoja išpirktą žemės sklypą aptverti tvora, ir reikalauja, jog ieškovas perkeltų įvažiavimą į ieškovo žemės sklypą į kitą vietą. Tokį reikalavimą atsakovė reiškia ignoruodama tai, kad naudojamas įvažiavimas 55 metus buvo priimtinas kitiems sodininkams ir pačiai atsakovei.
1.2. Perkelti įvažiavimo į kitą vietą ieškovas negali dėl objektyvių priežasčių. Kita ieškovo žemės sklypo dalis nėra pritaikyta įvažiavimo įrengimui: žemės sklypo lygio neatitikimai siekia apie 0,5 m, joje auga ilgamečiai medžiai ir yra dirbama žemė, greta einančio kelio plotis neleistų saugiai patekti į sklypą.
1.3. Atsakovės sklypas yra bendro naudojimo ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems sodininkams (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1690-232/2019, 41 punktas). Ieškovo siūlomas praėjimas niekaip neapsunkintų atsakovės planų naudoti sklypą pagal paskirtį. Jeigu teismas laikytų, kad nėra pagrindo taikyti bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų, tuomet turėtų būti nustatytas analogiškos apimties servitutas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė sodininkų bendrija „Elfa“ atsiliepime į ieškinį prašo ieškovo reikalavimų netenkinti, priteisti iš ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo poziciją atsakovė grindžia remdamasi šiais esminiais atsikirtimais:
2.1. Atsakovės narių susirinkime, vykusiame 2017 m. gegužės 21 d., nuspręsta ieškovo minimame žemės sklype įrengti vaikų žaidimų aikštelę. Ieškovo reikalavimas leisti jam naudotis žemės sklypu buvo netenkintas, nes ieškovo norimas nustatyti įvažiavimas dalina sklypą į dvi dalis, o tai labai sumenkintų atsakovės sklypo tinkamumą jo paskirčiai.
2.2. Ieškovo siūlomas naudojimosi tvarkos planas neatitinka kriterijų, taikytų nustatant naudojimosi bendru žemės sklypu tvarką, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Ieškovas pageidauja naudotis 1/6 atsakovės sklypo ploto. Ieškovo proporcinga dalis bendrojoje sodininkų nuosavybėje yra apytiksliai 1/401 (ieškovo sklypo plotas 0,0646 ha, o visų sodininkų sklypų plotas 25,9162 ha). Taigi ieškovo reikalavimas neatitinka adekvatumo kriterijaus. Neproporcingai didelė ieškovo reikalaujama naudotina bendro daikto dalis diskriminuotų kitus bendraturčius, apribotų atsakovės galimybes plėtoti bendrąją infrastruktūrą. Ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi tvarka neatitinka ir racionalumo bei efektyvumo kriterijų: ieškovo pageidavimu suskaldžius sklypą į dvi dalis, nebus galima užtikrinti vaikų žaidimo aikštelei ir bendrojo naudojimo statiniams tinkamos vientisos erdvės. Be to, sodininkų bendrijos žemė gali būti naudojama tik bendram viešam naudojimui.
2.3. Servitutas pagal ieškovo reikalavimą negali būti nustatytas, nes ginčo žemės sklypas yra bendrojo naudojimo. Be to, ieškovas turi galimybę patekti į savo sklypą iš Rokantiškių Sodų 9–osios g. pusės. Kiti šioje gatvėje išsidėsčiusių sklypų savininkai patenka į savo sklypus būtent iš nurodytos gatvės pusės. Ieškovas nėra išnaudojęs visų objektyvių ir įmanomų galimybių įsirengti kitą įvažiavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad pagal ieškovo siūlomą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektą ieškovui turėtų būti priskirta naudotis 48 kv. m. ploto ginčo žemės sklypo dalis, t. y. 1/6 (0,0287 / 0,0048) sklypo. Atsakovės administruojamos teritorijos plotas – 25,9162 ha. O ieškovui priklausančio žemės sklypo plotas – 0,0646 ha. Tai reiškia, kad ieškovo dalis bendrojoje nuosavybėje yra 1/401 (25,9162 / 0,0646). Teismas sprendė, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka, pritariant atsakovės atsikirtimams, aiškiai neatitinka ieškovo turimos bendrosios nuosavybės dalies proporcijos.
5. Teismas pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas, kaip bendrojo naudojimo žemė, yra skirtas tik bendram viešam naudojimui – bendrojo naudojimo statiniams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti, taip pat rekreacijai ir kitiems bendriems veiksmams; taip pat sklypas negali nuosavybės teise priklausyti atskiriems (pavieniams) sodininkų bendrijos nariams ar kitiems privatiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019, 48 punktas). Ieškovo pareikšto reikalavimo tikslas iš esmės prieštarauja nurodytiems iš teisės aktų kylantiems sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemės paskirties tikslams. Tai yra, ieškovas faktiškai pageidauja dalį sklypo naudoti išimtinai asmeninėms reikmėms. Ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi tvarka neatitinka sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemės panaudojimo funkcinės paskirties. Be to, jeigu būtų patenkintas toks ieškovo reikalavimas, būtų suvaržyta išimtinė atsakovės narių susirinkimo teisė disponuoti ginčo žemės sklypu bei nevaržomai realizuoti priimtus sprendimus dėl sklypo panaudojimo (SBĮ 15 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
6. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai teigia, jog ieškovo siūlomas naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas neatitinka ir kitų reikalavimų: naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo; geresnio bendros nuosavybės valdymo. Vien tik aplinkybė, kad į ieškovui priklausantį žemės sklypą yra patenkama per ginčo žemės sklypą, savaime nėra pakankama priežastis ieškinį traktuoti kaip pagrįstą. Visų pirma, ginčo žemės sklypas iki 2017 m. nuosavybės teise priklausė ne sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet valstybei. Atitinkamai tai lemia išvadą, kad atsakovės neprieštaravimas, jog ginčo žemės sklypas būtų naudojamas patekti į ieškovo sklypą, neturi teisinės reikšmės. Leidimą naudotis žemės sklypu galėjo suteikti tik įgaliotas subjektas – valstybinės žemės patikėtinis. Antra, tai, kad ieškovo minima situacija atsakovei galimai buvo priimtina iki 2017 m., negalėjo sukurti ieškovui lūkesčio, jog atsakovės pozicija negali pasikeisti. Ieškovo akcentuojamas sutikimas nebuvo formalizuotas. O teisė disponuoti ir valdyti ginčo žemės sklypą priklauso atsakovės narių susirinkimui, kuris ir yra priėmęs prieš tai minėtus sprendimus dėl sklypo panaudojimo. Ieškovo individualus interesas negali nusverti visos bendrijos narių intereso.
7. Teismas ieškovo argumentus, kad į jam priklausantį žemės sklypą jis gali patekti tik per ginčo žemės sklypą, laikė nepagrįstais. Teismas nurodė, kad teisminio nagrinėjimo metu ieškovas neneigė atsakovės atsikirtimo, kad kitų žemės sklypų, išsidėsčiusių toje pačioje gatvėje, savininkai į savo sklypus patenka iš Rokantiškių Sodų 9–osios g.. Ieškovas taip pat turi galimybę patekti į jam priklausantį žemės sklypą iš nurodytos gatvės. Teismas sprendė, kad nei kelio ir ieškovo žemės sklypo lygių skirtumai, nei būtinybė dėl naujo įvažiavimo formavimo perkelti į kitą vietą dalį sodinių nepatvirtina, kad ieškovas į savo žemės sklypą negali patekti iš Rokantiškių Sodų 9–osios g. pusės ar iš šios pusės įsirengti naują įvažiavimą. Priešingai, pats ieškovas, teikdamas patikslintą ieškinį, teigė priešingą faktą – kitas įvažiavimas gali būti įrengtas, tačiau tai susiję su tam tikro dydžio išlaidų patyrimu. Teismas sprendė, kad ieškovo noras išvengti naujo įvažiavimo įrengimo išlaidų savaime nėra aplinkybė, turinti suponuoti ieškinio pagrįstumą.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovas turi galimybę patekti į jam priklausantį žemės sklypą per kitą vietą. Vien tai, kad ieškovas nenori patirti su tuo susijusių išlaidų bet kuriuo atveju nesudarytų pagrindo, jeigu tai būtų galima pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, nustatyti ieškovo norimo servituto. Naujo įvažiavimo įrengimo sunkumai negali būti prilyginti aplinkybei, patvirtinančiai, kad ieškovas neturi kitų objektyvių galimybių tinkamai naudoti jam priklausantį žemės sklypą pagal paskirtį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo panaikinti 2020 m. gruodžio 18 d sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
9.1. Ieškovas pateikė į bylą galiojančius juridinius dokumentus, kuriuose yra nurodomas įvažiavimas į jam priklausantį sklypą. Jų pagrindu ieškovas naudojasi sodo sklypu. Ieškovo sklypo išdėstymas buvo iš anksto žinomas atsakovei. Tuo tarpu atsakovė nagrinėjamoje byloje nėra pateikusi jokių įrodymų, kad ieškovas neteisėtai naudojasi įvažiavimu į sodo sklypą.
Žemesnės instancijos teismas
9.2. Remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimu galima daryti išvadą, jog ieškovas privalo perkelti įvažiavimo vartus į SB Elfa pirmininkės nurodytą vietą, nes tai būtų vienintelis teisingas sprendimas, o SB Elfa neprivalo atsižvelgti į ieškovo teisėtus interesus. Ieškovo reikalavimas dėl jo teisės patekti į savo sklypą per atsakovės naujai suformuotą sklypą grindžiamas LR Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. „Sodininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir jos įgyvendinimas“ 1 d. ir įsipareigojimu atsakovei suteikti / netrukdyti ieškovui patekti į jo sodo sklypo teritoriją.
9.3. Atsakovės vienintelis argumentas, prieštaraujantis ieškovo planui, jog ieškovo prašoma dalis neatitinka jo turimai proporcijai. Ieškovas formuluodamas ieškininį reikalavimą galvojo ne apie proporcijas, o apie galimybę nevaržomai patekti į jam priklausantį sklypą – t.y. turėti galimybę pereiti per sklypą arba su transporto priemonė važiuoti. Todėl ieškovo turimos bendrosios nuosavybės dalies proporcija nėra reikšminga ginčo išsprendimui. Atsakovė taip pat neįrodė, jog ieškovo siūlomas projektas kažkaip pažeidžia jų teisės arba darys neįmanomu naudojimo sklypo pagal paskirtį.
9.4. Teismas klaidingai interpretuoja ieškovo ieškininio reikalavimo turinį, nurodant, kad ieškovo pareikšto reikalavimo tikslas iš esmės prieštarauja nurodytiems iš teisės aktų kylantiems sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo žemės paskirties tikslams ir faktiškai pageidauja dalį sklypo naudoti išimtinai asmeninėms reikmėms. Ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, jog yra priešingai. Tai atsakovė formuodama sklypą ignoravo ieškovo teisę į patekimą į jam priklausančio sklypo teritoriją. Šis klausimas turėjo būti išspręstas žemės sklypo formavimo metu Nacionalinėje Žemės Tarnyboje.
9.5. Teismas neįvertino ieškovo pateiktų įrodymų, kad iki šiol ieškovas neturi kitos realios alternatyvos patekti į savo sklypą. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, jog egzistuoja iki šiol nepašalinti kelio ir žemės sklypo lygių neatitikimai (apie 0.50 m.). Atsakovė vėl pakeitė kelio naudojimą užtverdama jo dalį - Stop Juosta. Ieškovas pateikė darytas nuotraukas, kurie parodo kelio lygio skirtumus, kelio dangos skirtumus. Tokia kelio būsena neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. D1-533 Dėl statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai 6.16. p. kelio elementų išdėstymas vienoje plokštumoje ir yra potencialiai pavojinga.
9.6. Teismui buvo pateiktas patvirtinimas dėl ieškovo sklypo zonavimo, kuriame kraštovaizdžio architekte nurodė, jog dėl įvažiavimo perkėlimo ieškovas turės atsisakyti dalies sodo ir keisti pačio sklypo zonavimą. Esant dabartinei padėčiai suformuoti įvažiavimo ieškovas negali. Šie įrodymai patvirtina, kad ieškovas negali įrengti kito įvažiavimo protingomis sąnaudomis. Tai laikoma objektyviu trukdžiu. Teismas šių aplinkybių neįvertino.
9.7. Teismas nevertino atsakovės alternatyvų dėl sklypo naudojimo. Atsakovė planuodavo tverti tvoras tikslui įrengti vaikų žaidimo aikštelę. Ieškovas pateikė įrodymus, kad atsakovė turi kelias vietas vaikų žaidimo aikštelei įsirengti. Buvo pateiktos nuotraukos jau įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, todėl būtinumo įrengti kitą žaidimo aikštelę tiesiog nėra. Atsakovė negali paneigti ieškovo teisės naudotis įvažiavimu, nes ieškovas naudojasi įvažiavimu teisėtai sutinkamai su teisės aktų reikalavimais.
Šalies argumentai
9.8. Ieškovas pateikė 2020-08-07 patikslintą ieškinį „Dėl teisės naudotis įvažiavimu nustatymo ir išlaidų atlyginimo“. Ieškinyje buvo pateikta sąmatą 3587,30 Eurų būsimų išlaidų atlyginimui. Teismas 2020-08-07 parengiamojo teismo posėdžio metu atsisakė priimti minėtą ieškinį protokoline (žodine) nutartimi, nurodydamas, kad ieškinį atsisako prijungti ir tokia nutartis nėra skundžiama. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė prievoliniai santykiai, kai ieškovas nori įpareigoti atsakovė suteikti teisę naudotis dabartiniu įvažiavimu per atsakovės sklypą, o atsakovė siekia to neleisti ir faktiškai įpareigoti ieškovą perkelti įvažiavimą. Tokia prievolinio santykio struktūra suponuoja pareigą atsakovei atlyginti ieškovui įvažiavimo perkėlimą arba netrukdyti naudotis dabartiniu (LR CK 6.1-6.4 str.).
9.9. Priteistos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo yra nepagristai didėlės ir atsižvelgiant į bylos specifiką negali būti priteisiamos iš ieškovo apskritai. Teismas neanalizavo advokatės darbo šioje byloje, nurodant, kad darbo apimtis yra adekvati paslaugų kainai.
Atsiliepimas
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-12-18 sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti visiškai. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:
10.1. Atsakovė yra įgijusi sklypą 2017 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi dėl žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypo, prieš tai atlikusi visas formuojant žemės sklypą pagal teisės aktus privalomas procedūras ir tinkamai paviešinusi sklypo formavimo procesą. Sklypas buvo suformuotas 2017 m. kovo 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 49SK-717-(14.49.109.) Minėtos sutarties sudarymo teisėtumas yra neginčijamai ir galutinai nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1690-232/2019. Taigi, Sklypas, įgytas Atsakovės, kaip nurodyta minėtoje nutartyje, yra bendro naudojimo ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems sodininkams.
10.2. Ieškovo reikalaujama teisė naudotis beveik 1/6 sklypo dalimi (48 kv. m iš 287 kv. m) neabejotinai būtų atsakovės nuosavybės teisės į sklypą ribojimas, kadangi tai būtų vienos iš nuosavybės teisę sudarančių komponenčių – naudojimo teisės – suteikimas ieškovui. Pažymi, kad norint užtikrinti ieškovo teisę naudoti jo pageidaujamą sklypo dalį transporto priemonėms važiuoti, atsakovė privalėtų riboti savo veiklą šioje sklypo dalyje, t.y. neįrengti vaikų žaidimo ar sporto įrenginių, užtikrinti važiavimui tinkamą sklypo plokštumą bei dangą, reikiamo pločio vartus, galų gale, spręsti planuojamos žaidimų aikštelės lankytojų papildomo saugumo klausimus.
10.3. Nepaisant to, kad ieškovas iki valstybinės žemės sklypo perėjimo atsakovės nuosavybėn 2017 m. balandžio 28 d. ieškovas naudojosi įvažiavimu į savo sklypą, įrengtu buvusiame nesuformuotame valstybinės žemės sklype, toks naudojimasis neturi jokio CK 4.39 straipsnyje įtvirtinto teisinio pagrindo po to, kai atsakovė teisėtai įgijo sklypo nuosavybės teises: Byloje nėra jokių įrodymų, kad savininkas (t.y. sodininkai, veikiantys per atsakovę) būtų suteikę ieškovui teisę naudotis dalimi sklypo savo valia, taip pat dėl to nėra ir nebuvo jokio teismo sprendimo, ir tokios ieškovo teisės nenustato jokie įstatymai. Ieškovo sklypo planai, kuriuose pateiktas vidinis sklypo išplanavimas, numatantis įvažiavimą ar įėjimą į ieškovo sklypą iš atsakovės sklypo pusės, taip pat ankstesnis generalinis atsakovės teritorijos planas negali būti pagrindu ieškovui naudoti sklypo dalį, kadangi jie negali būti prilyginti savininko valios pareiškimui, teismo sprendimui ar įstatymų įgyvendinimui.
10.4. Ieškovo argumentai, kad LR sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnis pagrindžia jo teisę naudotis sklypo dalimi, taip pat yra nepagrįsti, kadangi šis straipsnis tik išvardina objektus, kurie sodininkų bendrijose gali priklausyti sodininkams kaip jų bendroji dalinė nuosavybė, tačiau nesudaro pagrindo išskirtiniam vieno iš sodininkų naudojimuisi tokia bendrąja nuosavybe.
10.5. Su skundu pateikdamas naujus įrodymus (Rokantiškių Sodų 9-osios g. nuotraukas ties vakarine ieškovo sklypo riba) ieškovas klaidina teismą dėl to, jog atsakovė neva dalį kelio užtvėrė „stop“ juosta. Tačiau ieškovo pateiktose nuotraukose, „stop“ juosta yra pažymėtas kelio sankasos kraštas, kad jis būtų matomas tamsoje ar iškritus sniegui. Atsakovės vertinimu, esama 3,20 – 3,50 m pločio gatvė jau yra pakankama automobiliams, įskaitant ir sunkiasvorę techniką, pravažiuoti, taip pat iš gatvės įsukti į sklypą, juo labiau atsižvelgiant į aplinkybę, kad, kaip nustatyta sprendime, visi minėtos gatvės savininkai į savo sklypus patenka iš Rokantiškių Sodų 9–osios g.
Šalies argumentai
10.6. Skunde ieškovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovė privalėjo suformuoti žemės sklypą keliui, numatyti jo raudonąsias linijas, atstumus, tinkamus įvažiavimui įsirengti, tačiau to nepadarė. LR sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 1 d. numato ne imperatyvų reikalavimą, o galimybę perduoti savivaldybėms bendrojo naudojimo žemėje esančius žemės sklypus su juose esančiais keliais (gatvėmis) ir (ar) kelių juostomis bendrijų iniciatyva (bendrijos susirinkimo sprendimu). Vadovaujantis minėtu įstatymo punktu, kelių (gatvių) kadastriniai matavimai ir įregistravimas Nekilnojamojo turto registre finansuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Iš šių nuostatų negalima daryti išvados, kad atsakovė yra įpareigota savo lėšomis atlikti kadastrinius matavimus, suformuoti ir įregistruoti žemės sklypus, kuriuose yra keliai, todėl ieškovo reikalavimai stokoja pagrįstumo ir yra atmestini.
10.7. Sprendimai dėl vaikų žaidimo aikštelės įrengimo buvo priimti atsakovės narių eiliniuose susirinkimuose 2016 m. ir 2017 m. bei užfiksuoti šių susirinkimų protokoluose. Vadovaujantis LR sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, mėgėjų sodo teritorijoje esančius bendrojo naudojimo objektus bendrija valdo Civilinio kodekso, Sodininkų bendrijų įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, bendrijos narių susirinkimas turi išimtinę teisę spręsti svarbiausius sodininkų bendrijos veiklos klausimus, tame tarpe dėl disponavimo bendrijos turtu (15 str. 1 d. 8 p.). Susirinkimas yra aukščiausiasis bendrijos valdymo organas. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, nustatantį išimtinę susirinkimo kompetenciją, bei tai, kad minėti sprendimai nebuvo pakeisti, atšaukti ar nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, ieškovo argumentai dėl alternatyvių vaikų žaidimo aikštelių vietų nesudaro pagrindo spręsti, jog minėti susirinkimų sprendimai turėtų būti nevykdomi tam, kad ieškovas galėtų tenkinti savo asmeninius interesus ir naudotis įvažiavimu per atsakovės sklypą.
10.8. Ieškovo patikslintą ieškinį, apimantį reikalavimus dėl 3 587,30 Eur išlaidų atlyginimo, įsiteisėjusia teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti, ir dėl šių priežasčių byloje tokie reikalavimai nebuvo nagrinėti. Vadovaujantis LR civilinio proceso kodekso 312 straipsniu, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl ieškovo argumentai, susiję su 3 587,30 Eur išlaidų dėl įvažiavimo į kitą kelio pusę perkėlimo atlyginimu, negali būti vertinami byloje, ir juo labiau negali būti laikomi pagrindu perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
10.9. Atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su advokato teikta teisine pagalba, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus užmokesčio už advokato teisinę pagalbą dydžio, yra realios, todėl atsakovės prašomos priteisti teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos pagrįstomis (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
11. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
12. Ieškovas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.
13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
15. Ieškovas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – po ginčijamo sprendimo priėmimo padarytas Rokantiškių Sodų 9 g. Vilnius kelio važiojamosios dalies nuotraukas.
16. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys gali būti reikšmingi vertinant skundžiamo sprendimo turinį bei apeliacinio skundo argumentus, todėl priimtini (CPK 314 straipsnis). Atsakovei, kuriai buvo siųstas apeliacinis skundas su priedais, turėjo galimybę su jais susipažinti ir dėl jų pasisakyti.
Dėl ekspertizės skyrimo
17. Ieškovas jau bylai esant apeliacinės instancijos teisme pareiškė prašymą dėl ekspertizės skyrimo, kuriame nurodo, kad tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai dėl įvažiavimo perkėlimo galimybių ir sąnaudų nebūtų pakankami, tuomet prašo skirti ekspertizę ekspertui užduodant klausimą: ar yra galimas įvažiavimo įrengimas iš Rokantiškių Sodų 9 g., kokiomis sąlygomis ir koks būtų skirtumas tarp dabartinio įvažiavimo ir perkelto įvažiavimo pagal darbų ir kainos kriterijus?
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti bylos nagrinėjimo eigoje buvo nuolat renkami nauji įrodymai, ieškovas buvo atstovaujamas advokato, todėl turėjo pakankamai objektyvių galimybių savalaikiai teikti prašymą dėl ekspertizės paskyrimo. Pažymėtina, kad atsakovė dar 2020 m. balandžio 14 d. pateiktame atsiliepime į ieškinį buvo nurodžiusi atsikirtimus į ieškovo reikalavimą dėl servituto nustatymo atsakovės žemės sklype, kad ieškovas turi galimybę patekti į savo žemės sklypą ne per atsakovės žemės sklypą, o iš Rokantiškių Sodų 9-osios g.. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad kiti šioje gatvėje išsidėsčiusių sklypų savininkai patenka į savo sklypus būtent iš Rokantiškių Sodų 9-osios g. pusės. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad ieškovas, turėjo objektyvią galimybę dar pirmosios instancijos teisme pateikti visus įrodymus, taip pat pareikšti prašymą skirti ekspertizę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pakanka įrodymų dėl įvažiavimo perkėlimo galimybių. Be to, vien ekspertizės pagalba surinktų naujų įrodymų sąsajumas su byloje nagrinėtinomis aplinkybėmis negali nulemti pavėluoto prašymo surinkti naujus įrodymus patenkinimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas netenkina ieškovo prašymo skirti byloje ekspertizę.
Dėl ginčo esmės
19. Byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės neatlygintinai naudotis atsakovei nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo dalimi.
20. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas pateikė į bylą galiojančius juridinius dokumentus, kuriuose yra nurodomas įvažiavimas į jam priklausantį sklypą (1992 m. kovo mėn. 23 d. ieškovo žemės sklypo Nr. 151 planas su įvažiavimu iš kiemo pusės, suderintas SB Elfa pirmininko I. L. parašu; ieškovo žemės sklypo Nr. 151 planas su įvažiavimu iš kiemo pusės, suderintas 2011 m. gegužės mėn. 09 d. su VĮ „Registrų Centras“; įvažiavimas užfiksuotas SB Elfa pradiniame generaliniame plane). Taip pat, ieškovo nuomone, teismas netinkamai suprato ieškinio reikalavimą, nes ieškovas siekė neatsidalinti sklypą, o per atsakovės sklypą patekti į savo sklypą, t. y. nustatyti naudojimosi tvarką. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais nesutinka.
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo žemės sklypas yra sodininkų bendrijos bendro naudojimo žemė, kuri sodininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – SBĮ) 7 straipsnio 1 dalis).
22. CK 4.37 straipsnyje numatyta nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji.
23. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, ieškovo dalis ginčo žemės sklypo nuosavybėje turi būti nustatyta pagal ieškovo žemės sklypo ir sodo teritorijos sklypų ploto santykį (SBĮ 7 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Bylos duomenimis, atsakovės administruojamos teritorijos plotas – 25,9162 ha, o ieškovui priklausančio žemės sklypo plotas – 0,0646 ha. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada ir atsakovės argumentais, kad ieškovo prašoma nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarka aiškiai neatitinka ieškovo turimos bendrosios nuosavybės dalies proporcijos. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei ieškovas nurodo, nagrinėjo ieškinio reikalavimus ne dėl žemės atidalijimo, o dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.
24. Ieškovas nurodo, kad ieškovo turimos bendrosios nuosavybės dalies proporcija nėra reikšminga ginčo išsprendimui, nes ieškovas siekia per atsakovei priklausantį sklypą turėti įvažiavimą į savo sklypą. Taip pat ieškovo vertinimu, jo nurodomas žemės sklypu naudojimosi būdas atsakovės interesų nepažeidžia.
25. Nesutikdama su tokiu argumentu, teisėjų kolegija pažymi, kad Sodininkų bendrijų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrijos narių susirinkimo išimtinė kompetencija, o 8 punkte – teisė nustatyti disponavimo bendrijos turtu ir lėšomis tvarką, spręsti lėšų skolinimosi bei pajamų paskirstymo klausimus; 15 punkte – teisė spręsti bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimus.
26. Byloje nustatyta, kad sprendimai dėl vaikų žaidimo aikštelės įrengimo ginčo sklype buvo priimti atsakovės narių eiliniuose susirinkimuose 2016 m. ir 2017 m. Šių susirinkimų nutarimai panaikinti nebuvo, todėl jie galiojantys. Leidus ieškovui neatlygintinai naudotis atsakovės žemės sklypo dalimi, kuri net neatitinka ieškovo žemės sklypo ir sodo teritorijos sklypų ploto santykio, atsakovė ir bendrijos nariai negalėtų įgyvendinti bendrijos nariams reikšmingų sprendinių, susijusių su ginčo sklypu, nes jis būtų skirtas išskirtinai vieno bendrijos nario poreikių tenkinimui. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad jo nurodomas žemės sklypu naudojimosi būdas atsakovės interesų nepažeidžia.
27. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas ir prieš jį buvusi sklypo savininkai nuo sodo sklypo gavimo laiko naudojosi būtent tokiu įvažiavimu į sklypo teritoriją, kokiu naudojasi ieškovas ir tai, ieškovo nuomone, visa tai įrodo ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Byloje nustatyta, kad atsakovė įgijo ginčo žemės sklypą 2017 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartimi prieš tai atlikusi visas formuojant žemės sklypą pagal teisės aktus privalomas procedūras. Sklypas buvo suformuotas 2017 m. kovo 31 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 49SK-717-(14.49.109.).
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teisės aktai nustato aiškų ir konkretų sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypo naudojimo būdo turinį, t. y. sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemė skirta tik bendram viešam naudojimui – bendrojo naudojimo statiniams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti, taip pat rekreacijai ir kitiems bendriems veiksmams. Mėgėjų sodo teritorijoje esanti bendrojo naudojimo žemė dėl jos naudojimo būdo, skirto visų sodininkų bendrijos narių bendriems interesams tenkinti, negali nuosavybės teise priklausyti atskiriems (pavieniams) sodininkų bendrijos nariams ar kitiems privatiems asmenims. Perleidusi bendrojo naudojimo žemę privatiems asmenims Bendrija neturi galimybės užtikrinti, kad sklypas būtų naudojamas bendriems visų Bendrijos narių interesams tenkinti. (2019 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-248/2019). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti Kasacinio Teismo išaiškinimai aktualūs ir sprendžiant klausimą dėl bendrijai priklausančio žemės sklypo dalies suteikimo naudotis neatlygintinai atskiriems (pavieniams) sodininkų bendrijos nariams. Kaip minėta, suteikus ieškovui naudotis bendrijai priklausančiu žemės sklypu, šis žemės sklypas negalės būti naudojamas bendriems visų Bendrijos narių interesams tenkinti. Vien ilgalaikis (iki atsakovės ginčo sklypo įgijimo) valstybinės žemės naudojimosi sklypu, nesudaro pagrindo jį toliau naudoti išskirtinai ieškovo interesų tenkinimui. Tuo labiau, kad ieškovas turi galimybę įvažiuoti į savo sklypą iš kitos sklypo pusės, t. y. Rokantiškių Sodų 9-osios g.
29. Atsakovės pateiktais duomenimis nustatyta, kad gatvės faktinis plotis, pro kurį ieškovas turėtų įvažiuoti į savo sklypą yra apie 5 m 80 cm. Ieškovo su apeliaciniu skundu pateikti nauju įrodymai – kelio nuotraukos šios aplinkybės nepaneigia. Priešingai, iš nuotraukų matyti, kad plotis net ir neskaičiuojant pločio esančio tarp „stop“ juosta pažymėto ploto ir privačios tvoros, yra pakankamas automobilio pravažiavimui. Sutiktina su atsakove, kad esama 3,20 – 3,50 m pločio gatvė jau yra pakankama automobiliams, įskaitant ir sunkiasvorę techniką, pravažiuoti, taip pat iš gatvės įsukti į sklypą.
30. Aplinkybės, kad egzistuoja galimybė naudotis kitu įvažiavimu, t .y ne per atsakovei priklausantį žemės sklypą, ieškovas neginčijo. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pakeitus įvažiavimą į savo sklypą jis turės atsisakyti dalies sodo ir keisti pačio sklypo zonavimą, sulyginti įvažiavimo kelio dalies nelygumus, kas reikalauja didelių investicijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodomi nepatogumai dėl įvažiavimo sutvarkymo negali suvaržyti atsakovės nuosavybės teisių į ginčo sklypą, o taip pat varžyti bendrijos narių teisės naudoti ginčo sklypą savo nuožiūra bendrijos narių poreikių tenkinimui.
31. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę sodininkų bendriją „Elfa“ suteikti teisę ieškovui neatlygintinai naudotis atsakovės žemės dalimi, tikslu patekti į ieškovo žemės sklypą.
32. Įvertinus bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundų motyvais naikinti ar perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Dėl patikslinto ieškinio (ne)priėmimo pirmosios instancijos teisme
33. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neleisdamas ieškovui patikslinti ieškinio. Taip pat ieškovas pažymi, kad teismas naudojo įrodymus, kuriuos pats atsisakė prijungti prie bylos ir nagrinėti. Tokiu būdu yra pažeidžiamas teisminio proceso rungtiniškumo principas ir teismo nešališkumo principas. Teisėjų kolegija su tokiu ieškovo argumentu nesutinka.
34. Visų pirma pažymėtina, kad atsakovei pirmosios instancijos teisme savo atsikirtimuose į ieškinį nurodžius, kad ieškovas turi įvažiavimą iš kitos pusės, ši aplinkybė buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog ieškovas, teikdamas patikslintą ieškinį, nurodė, kad kitas įvažiavimas gali būti įrengtas, tačiau tai susiję su tam tikro dydžio išlaidų patyrimu, laikytina šalies paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas sprendimą, rėmėsi ne patikslinto ieškinio, kuris nebuvo priimtas, aplinkybėmis, o šalių paaiškinimais teisme. Antra, susipažinus su pirmosios instancijos teismo 2020-08-07 protokoline nutartimi, nustatyta, kad teismas patikslintą ieškinį atsisakė priimti vadovaudamasis CPK 141 straipsniu, kuris numato, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į šią nurodytą imperatyvaus pobūdžio nuostatą nėra pagrindo išvadai, kad teismas patikslintą ieškinį atsisakė priimti nepagrįstai ir tai lėmė sprendimo nepagrįstumą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Ieškovas nesutinka su priteista bylinėjimosi išlaidų suma ir nurodo, kad teismo priteista suma advokato teisinei pagalbai yra aiškiai neadekvati advokatės darbui šioje byloje.
36. Byloje nustatyta, kad atsakovės išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalbą sudaro 1 452 Eur. Šias išlaidas sudaro: 653,40 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą; 363 Eur ir 435,60 Eur už atsakovės atstovavimą teisme ir pasirengimą posėdžiams civilinėje byloje.
37. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (Rekomendacijos) 1 punkte nustatyta, kad šios rekomendacijos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį. Detaliau kriterijai, pagal kuriuos nustatomas išlaidų, patirtų už advokato pagalbą, atlygintinas dydis, išvardyti Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), tai yra: bylos sudėtingumas; teisinių paslaugų kompleksiškumas, specialių žinių reikalingumas; ankstesnis (pakartotinis) dalyvavimas toje byloje; būtinybė išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydis; teisinių paslaugų teikimo pastovumas ir pobūdis; sprendžiamų teisinių klausimų naujumas; šalių elgesys proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudos; bei kitos svarbios aplinkybės (Rekomendacijų 2 punktas). Taikant šiuos kriterijus reikia vadovautis jų visuma ir nesant pakankamo pagrindo neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Sprendžiant dėl advokato išlaidų pagrįstumo reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindu padidinti, o kurie sumažinti priteisiamas išlaidas.
38. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kokio dydžio išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovei iš ieškovės, į visus šiuos kriterijus iš esmės atsižvelgė ir sprendime pagrindė, kodėl nėra pagrindo sumažinti atsakovei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio.
39. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą ir atsižvelgiant į atsiliepimo parengimo datą, maksimali atsiliepimo į ieškinį suma sudaro 3637 Eur. Atsakovei iš ieškovo priteista suma už atsiliepimą ir atstovavimo teisme paslaugas sudaro mažiau nei maksimali už atsiliepimo į ieškinį priteistina suma. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su ieškovu, kad atsakovei už advokato teisinę pagalbą priteista suma yra aiškiai neadekvati advokatės darbui šioje byloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
40. CPK 98 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 ir 3 d.).
41. Atsakovė prašo teismo priteisti 762,30 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo surašymą į apeliacinį skundą. Kaip įrodymus, patvirtinančius, jog sumokėjo už apeliacinio skundo surašymą, pateikė 2021-03-02 PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą, kad sąskaita už teisinę pagalbą apmokėta. Atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už apeliacinio skundo surašymą neviršija Rekomendacijų 8.9 p. nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 18d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei sodininkų bendrijai „Elfa“ iš ieškovo R. R. 762,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.