- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-03
- Bylos Nr.
- A-706-502/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01121-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Artūras Drigotas, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą (b. l. 2–4) , prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės iki 2017 m. kovo mėnesio ji buvo laikoma Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis, gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, kamerose buvo drėgna, nes neveikė ventiliacija, apšvietimas buvo netinkamas. Sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto. Kamerose buvo tarakonų, pelių. Pareiškėjai nepakako vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore, taip pat ji turėjo galimybę nusiprausti tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Dėl šių aplinkybių pareiškėja teigė patyrusi gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, jai sutriko miegas, jautė nuolatinę depresiją.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino skunde nurodytas aplinkybes bei papildomai paaiškino, jog Šiaulių TI pateiktoje pažymoje teisingai nurodyti laikotarpiai, kada ji buvo laikoma Šiaulių TI, prašė netaikyti senaties termino.
Atsiliepimas
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą (b. l. 14–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Šiaulių TI prašė taikyti senaties terminą, nurodė, kad pareiškėja Šiaulių TI buvo laikoma periodiškai nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 16 d., nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 5 d. ir nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 13 d. Paaiškino, kad pareiškėjai buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, atkreipė dėmesį, kad pareiškėja dažnai nebūdavo kamerose, asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.
6. Atsakovo atstovas nurodė, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir VSC) patikrinimo aktuose nustatyta, kad kameroje Nr. 72 buvo užfiksuoti nežymūs oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos pažeidimai, tačiau kitų pažeidimų nustatyta nebuvo. Kitų kamerų, kuriose buvo laikoma pareiškėja, VSC netikrino.
7. Šiaulių TI manė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję pareiškėjos argumentais dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikoma pareiškėja, įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjos pretenzijos nepagrįstos, o neturtinės žalos atlyginimas už ginčo laikotarpį nepriteistinas.
II.
8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė jai 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.
9. Teismas daliai pareiškėjos reikalavimų taikė senaties terminą ir konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 28 d. iki 2017 m. vasario 13 d. 13 dienų pareiškėjai Šiaulių TI teko mažiau 3 kv. m gyvenamojo ploto.
10. Įvertinęs byloje pateiktus VSC patikrinimo aktus, atsakovo atstovo pateiktus duomenis teismas nurodė, jog pareiškėja buvo laikoma kameroje Nr. 72, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų. Kameroje buvo netinkama dirbtinė apšvieta, per žema oro temperatūra. Teismas pažymėjo, kad buvo neįrodyta, jog kitos patalpos, kuriose pareiškėja buvo laikoma, neatitiko higienos normų reikalavimų.
11. Teismas nurodė, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo laikoma pareiškėja, nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kameros ploto, todėl pripažino pagrįstomis pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir dėl to sklidusio blogo kvapo.
12. Teismas atmėtė pareiškėjos skundo teiginius, jog kamerose buvo tarakonų ir pelių, nebuvo vykdoma dezinfekcija ir deratizacija. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI nepažeidė teisės aktų, suteikdamas pareiškėjai galimybę kasdien būti gryname ore vieną valandą ir vieną kartą per savaitę 15 minučių pasinaudoti dušu.
13. Įvertinęs pareiškėjos sveikatos istoriją, teismas konstatavo, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad sveikata jai pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.
III.
14. Pareiškėja S. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107–111), kuriame prašo priteisti jai 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
15. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir papildomai nurodo, jog teismo posėdžio metu buvo nurodžiusi, kad buvo atvejų, kai jai visai nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu. Taip pat nurodo, jog ne visose kamerose buvo vandens šildytuvai. Atkreipia dėmesį, kad ji yra infekuota ŽIV. Teigia, kad senatis negali būti taikoma, kai padaryta žala žmogaus sveikatai.
16. Pareiškėja nurodo, kad kamerose nebuvo tualeto dangčių, užuolaidų. Dėl šių aplinkybių, taip pat dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, netinkamo apšvietimo ji kreipėsi į Šiaulių TI ūkio skyrių, tačiau jos prašymai buvo ignoruojami.
17. Apeliantė teigia, kad aplinkybė, jog VSC patikrino ne visas kameras, parodo, kad yra bandoma nuslėpti netinkamas kalinimo sąlygas. Apeliantės manymu, minėta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad jos kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
18. Šiaulių TI atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad pirmos instancijos sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nepateikė jokių pirmos instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Be to, Šiaulių TI manymu, apeliantė nedetalizuoja savo teiginių, jog ji buvo kalinama antisanitarinėmis sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų, nuo 2014 m. gegužės iki 2017 m. kovo mėnesio neužtikrinant jai teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
20. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjos skundą – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja Šiaulių TI periodiškai buvo laikoma nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. vasario 13 d., daliai pareiškėjos reikalavimų priteikęs ieškinio senatį, nustatęs, kad pareiškėjai 13 dienų teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusio kamerų ploto, iš jo sklido blogas kvapas, kameroje Nr. 72 buvo netinkama dirbtinė apšvieta ir per žema oro temperatūra, kitus pareiškėjos nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus, priteisė jai 120 Eur neturtinei žalai atlyginti.
21. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų, o tik pakartoja jos skunde išdėstytas aplinkybes, taip pat nurodo papildomus, t. y. pirmosios instancijos teismui teiktame skunde neįvardytus nusiskundimus, jog buvo atvejų, kai jai visai nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, ne visose kamerose buvo vandens šildytuvai, nebuvo tualeto dangčių, užuolaidų, taip pat kad buvo ignoruojami jos kreipimaisi į Šiaulių TI ūkio skyrių dėl tualeto dangčio, užuolaidų, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, netinkamo apšvietimo.
22. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2014 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. birželio 27 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėja 2017 m. birželio 28 d. į teismą kreipėsi praleidusi paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog apeliaciniame skunde jokių argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, nėra, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje įtvirtintas bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas, bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.
24. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016).
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės, kurių ji nebuvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui (t. y. dėl atvejų, kai jai visai nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, vandens šildytuvų kamerose, tualeto dangčių, užuolaidų nebuvimo, taip pat dėl jos kreipimųsi į Šiaulių TI ūkio skyrių ignoravimo) apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad perklausius pirmosios instancijos teismo posėdžio įrašą nustatyta, kad, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėja teismo posėdžio metu taip pat nenurodė, jog buvo atvejų, kai Šiaulių TI jai visai nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu. Be to, nors apeliaciniame skunde pareiškėja teigia, kad jos kreipimaisi į Šiaulių TI ūkio skyrių buvo ignoruojami, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji teigė, kad į daugumą jos kreipimųsi į Šiaulių TI ūkio skyrių buvo atsižvelgta.
27. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
28. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
29. Atsakovas nurodė ir pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu sutiko, kad pareiškėja Šiaulių TI buvo laikoma periodiškai nuo 2014 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. liepos 16 d., nuo 2015 m. balandžio 2 d. iki 2015 m. birželio 5 d. ir nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 13 d. Kaip minėta, pareiškėjos reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų iki 2014 m. birželio 27 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Įvertinusi byloje pateiktus duomenis, t. y. kamerų, kuriose pareiškėja buvo laikoma, plotą, ir šiose kamerose kartu su pareiškėja laikytų asmenų skaičių (b. l. 24–26), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu 13 dienų pareiškėjai Šiaulių TI teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, ir pripažįsta, kad tokiu būdu 13 dienų buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjai naudojantis Šiaulių TI nevisiškai nuo bendros kamerų erdvės atskirtu tualetu, buvo pažeista jos teisė į privatumą, taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjos nusiskundimus dėl sklidusio blogo kvapo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sanitarinį mazgą nuo bendros kameros erdvės atskiriant tik 1,5 m pertvara, nėra tinkamai užtikrinimas kalinamų asmenų, kurie naudojasi tualetu taip įrengtame sanitariniame mazge, privatumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; 2016 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017).
31. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad, įvertinus byloje pateiktus VSC patikrinimo aktus ir atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pareiškėja dalį ginčo buvo laikoma kameroje Nr. 72, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų dėl apšvietos ir oro temperatūros. Dėl kitų kamerų, kuriose buvo laikoma pareiškėja, atitikties higienos normų reikalavimams pirmosios instancijos pažymėjo, kad buvo neįrodyta, jog kitos patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų.
32. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 134:2015). Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 134:2015).
33. Byloje esantys duomenys (b. l. 74–77) patvirtina, kad VSC 2017 m. vasario 2 d. nustatė, jog kameroje Nr. 72 buvo HN 134:2015 14, 16 punktų reikalavimų neatitinkanti dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra, santykinė drėgmė atitiko normos ribas, taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kameros Nr. 72 neatitikimo HN 134:2015 reikalavimams dėl apšvietos ir oro temperatūros. Pažymėtina, kad kameroje Nr. 72 ginčo laikotarpiu pareiškėja buvo laikoma 11 dienų. Likusį ginčo laikotarpį pareiškėja buvo laikoma kamerose Nr. 107, 108, 109. Byloje nėra pateikta duomenų apie VSC atliktus šių kamerų patikrinimus. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad suimtajam / nuteistajam buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013; 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Šaiulių TI pareiškėjai buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui.
34. Byloje esantys VSC patikrinimo aktų (b. l. 49–77) duomenys apie kameras, kuriose pareiškėja nebuvo laikoma, yra nevienareikšmiški, t. y. dalyje kamerų HN 134:2015 ir HN 76:2010 reikalavimų pažeidimai nustatyti, o dalyje kamerų – nenustatyti. Įvertinusi minėtus nevienareikšmiškus duomenis ir atsižvelgusi į tai, kad Šiaulių TI nepateikė duomenų, jog kameros Nr. 107, 108, 109, kuriose pareiškėja buvo laikoma, atitiko higienos normų reikalavimus, teisėjų kolegija pareiškėjos nusiskundimus dėl drėgmės ir netinkamo apšvietimo pripažįsta nepaneigtais ir atsižvelgusi į aptartą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja Šiaulių TI kamerose Nr. 107, 108, 109 buvo laikoma higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
35. Dėl kitų pareiškėjos nusiskundimų pažymėtina, jog, kaip minėta, pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja jos skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjos pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pasivaikščiojimo gryname ore, nepakankamų galimybių nusiprausti duše, tarakonų ir pelių, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Teismas pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
36. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (13 dienų neužtikrinta minimalus 3 kv. m gyvenamojo ploto norma, visą pareiškėjos laikymo Šiaulių TI ginčo laikotarpiu laiką pažeista jos teisė į privatumą naudojantis tualetu ir nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios sąlygos) konstatuotina, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėja dėl to patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.
37. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
38. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjos nurodytus patirtus nepatogumus, tai, jog nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, kad būtent nustatyti pažeidimai iš esmės pakenkė pareiškėjos sveikatai, tačiau taip pat įvertinus tai, kad pareiškėja turi sveikatos problemų (b. l. 13), dėl ko ji galėjo jautriau reaguoti į dėl netinkamų kalinimo sąlygų kilusius nepatogumus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjai padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 250 Eur.
40. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai nustatė bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturinės žalos dydį. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjai priteisiant 250 Eur jos patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 30 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjai S. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.