Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. L. bei nuteistojo P.U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 straipsnio 1 dalį (dėl I. B. priklausančio turto vagystės) laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu 13 metų;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl T. T. priklausančio turto vagystės) laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 9 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu su bausmėmis paskirtomis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005-10-05 baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005-10-12 nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 13 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. P. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš P. U. priteista 1332,80 Lt I. B., 7844,60 Lt V. L. ir 1140 Lt T. T. turtinės žalos atlyginimui bei 25 000 Lt V. L. neturtinės žalos atlyginimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės bei nuteistojo apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. U. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 20 d., apie 7.30 val., kavinėje, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą pagrobti I. B. priklausantį mobilaus ryšio telefoną, paprašė pastarojo telefono, sakydamas, kad nori paskambinti, o nukentėjusiajam sutikus ir davus savo mobilaus ryšio telefoną NOKIA 6230, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 1332,80 Lt vertės, išėjo iš kavinės ir pasišalino, tokiu būdu P. U. pagrobė nukentėjusiajam I. B. priklausantį 1332,80 Lt vertės turtą;

taip pat jis nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 24 d., apie 19.00 val., turgelyje esančiame prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos asmenybės vyriškiu, pagal iš anksto paruoštą planą, siekiant pagrobti G. L. priklausančius pinigus ir mobilaus ryšio telefoną NOKIA 3310, tyčia sudavė ranka sėdinčiam ant suoliuko G. L. į galvą, padarydamas kraujosruvą minkštuose audiniuose apatinio žandikaulio dešinio kampo projekcijoje, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš dešiniojo smegenų pusrutulio, dešinės smilkininės skilties sumušimą, ko pasėkoje dešiniame smegenų pusrutulyje plyšo kraujagyslės jungiančios kietąjį dangalą su smegenimis, padarė dešinės smilkininės skilties sumušimą bei kraujo išsiliejimą smegenėlių dešiniame pusrutulyje po minkštaisiais dangalais, dėl ko nukentėjusysis kitą dieną, tai yra 2005 m. liepos 25 d., savo bute, adresu (duomenys neskelbtini), mirė. Nuo P. U. suduoto smūgio G. L. nukrito ant žemės ir pastarajam gulint, jis su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos asmenybės vyriškiu iškraustė gulinčio G. L. kišenes ir pagrobė nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną Nokia 3310, IMEI (duomenys neskelbtini), 200 Lt vertės bei 40 litų, savo bendrais veiksmais padarydami 240 litų materialinę žalą ir tokiu būdu jis plėšimo metu tyčia nužudė G. L. dėl savanaudiškų paskatų;

be to, jis nuteistas dar ir už tai, kad 2005 m. rugpjūčio 20 d., apie 15.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą pagrobti T. T. priklausantį mobilaus ryšio telefoną, paprašė pastarojo telefono, sakydamas, kad nori paskambinti, o nukentėjusiajam sutikus ir davus savo mobilaus ryšio telefoną NOKIA 7260, IMEI (duomenys neskelbtini), 1130 Lt vertės, kartu su jame buvusia 10 Lt vertės SIM kortele, pasišalino, tokiu būdu P. U. pagrobė nukentėjusiajam T. T. priklausantį 1140 Lt vertės turtą.

E. P. buvo kaltinama nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., padarymu, o būtent:

ji buvo kaltinama tuo, kad būdama apsvaigus nuo alkoholio, 2005 m. gegužės 20 d., laikotarpyje nuo 3 val. iki 7 val., viešoje vietoje – kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), dėvėdama I. B., su kuriuo susipažino minėtoje kavinėje, duotą striukę, iš jo striukės kišenės pagrobė nukentėjusiajam I. B. priklausančius pinigus – 1500 Lt, raktą nuo automobilio BMW 325, v/n (duomenys neskelbtini) 130 Lt vertės, kartu su signalizacijos pulteliu 30 Lt vertės ir pasišalino iš kavinės, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajam I. B. priklausantį 1660 Lt vertės turtą.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir dėl netinkamo civilinio ieškinio išsprendimo (BPK 328 straipsnio 2 ir 4 punktai). N. P. U. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo P. U. apeliacinio skundo argumentų

Taip pat byloje nėra duomenų, kurie duotų pagrindo kolegijai daryti išvadą, kad nuteistasis veikė neatsargiai dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo.

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia.

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Nuteistojo skundo teiginiai dėl jo veiksmų apimties ir kaltės formos yra paneigti byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visuma.

Taigi esant aptartoms aplinkybėms, kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio buvimo tarp nuteistojo P. U. suduoto nukentėjusiajam G. L. smūgio ir jo mirties yra teisinga. Nukentėjusiojo mirties priežastis yra P. U. padarytas sveikatos sutrikdymas.

Iš bylos duomenų matyti, kad incidentas tarp nuteitojo P. U. ir nukentėjusiojo G. L. įvyko 2005 m. liepos 24 d., apie 19.00 val., o G. L. mirė kitą dieną po įvykio, tai yra 2005 m. liepos 25 d. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia nuteistojo P. U. kaltės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje yra nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo P. U. suduoto nukentėjusiajam G. L. smūgio ir jo mirties. Ekspertai byloje nustatė, kad dėl galvos smegenų rotacijos ir dėl galvos smegenų sumušimo smūgio per galvą momentu G. L. galėjo patirti trumpalaikį sąmonės sutrikimą, po kurio jis galėjo būti sąmoningas ir aktyvus iki tol kol po dangalu išsiliejusio kraujo spaudžiamose galvos smegenyse sutriko mikro cirkuliacija, ir smegenys išbrinko, sukeldamos antrinį negrįžtamą sąmonės netekimą bei antrinį kraujo išsiliejimą į smegenų kamieną, pasibaigusį mirtimi. Šis specialioje medicininėje literatūroje ,,šviesiuoju“ vadinamas periodas gali tęstis iki keleto dienų. Kokia ,,šviesaus“ periodo trukmė buvo šiuo atveju ekspertai nustatyti negalėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas J.M. P. parodė, kad nustatyti nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti maždaug nuo 0,5 iki 2 parų iki mirties, tai yra laiko intervale nuo 12 iki 48 val. Ekspertai nustatė, kad G. L. mirė maždaug prieš 1 – 1,5 paros iki jo lavono tyrimo pradžios 2005-07-26, 14 val. Byloje duomenų, kad nukentėjusysis būtų sužalotas iki apelianto ir nukentėjusiojo konflikto arba po jo, nėra. Dėl to, kas išdėstyta, aplinkybė, kad nukentėjusysis mirė ne tuoj po nuteistojo padarytos veikos, o praėjus kuriam laikui, neturi reikšmės nuteistojo veikos kvalifikavimui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo nuteistojo suduoto vieno smūgio į galvos sritį sukelti padariniai. Kolegija, pripažindama šį faktą, laiko, kad nukentėjusiojo mirtis byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo būtinoji nuteistojo veikos padarymo pasekmė.

Kiekvienas normalaus išsivystymo žmogaus darydamas baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką suvokia jos pavojingumą ir numato, kaip vystysis priežastinis ryšys, kokius padarinius gali sukelti jo padaryta veika. Jei asmuo suvokė daromos veikos pavojingumą, numatė padarinius, teismas juos inkriminuoja kaip padarytus tyčia – tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Šioje byloje apelianto veiksmai, suduodant smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, įvertinus jo amžių, gyvenimo patirtį, rodo galimų padarinių suvokimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad P. U. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, jog dėl jo veikos gali kilti nusikalstami padariniai, ir nors nukentėjusiojo mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido jai kilti. Suduodamas smūgį nukentėjusiajam į galvą jis suvokė daromos veikos pavojingumą, ir jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės nesudarė pagrindo tikėtis, kad bus išvengta padarinių, už kuriuos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl apygardos teismo išvados, kad nuteistasis P. U., veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė G. L. ir kad tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, yra teisingos ir pagrįstos. Todėl kolegija neranda teisinio pagrindo tenkinti P. U. prašymą jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Be to, apeliantas neigia, kad nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų plėšimo metu. Teigia, kad jis neturėjo nei ketinimo apiplėšti G. L. nei kitų savanaudiškų paskatų. Šie apelianto skundo teiginiai atmestini, nes jie paneigti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir liudytojų parodymais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 20 punkte išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl savanaudiškų paskatų), kai nužudoma siekiant turėti iš to kokią nors turtinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas turtines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai, išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Pagal šį punktą veika kvalifikuojama, kai tokias paskatas kaltininkas turėjo iki nužudymo pradžios arba jos kilo kėsinimosi į gyvybę metu. Jei siekis turėti turtinės naudos dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įgyvendintas, tai neturi įtakos nužudymo kvalifikavimui.

Šioje byloje yra nustatyta, kad po to, kai nukentėjusysis buvo sumuštas, jis dar buvo ir apiplėštas. Ši aplinkybė įrodyta liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas Nr. 0409, liudytojų G.P., R. M. parodymais.

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas Nr.0409 parodė, kad po to, kai P. U. ranka trenkė G. L. į galvos arba kaklo sritį ir šis nuo smūgio nukrito, P. U. ir nenustatytasis vyras prišoko prie G. L. ir pradėjo tikrinti jo kišenes. Apieškoję G. L. vyrai pasiėmė butelį degtinės ir greitu žingsniu nuėjo. Po to G. L. sakė, kad nebėra pinigų, mobilaus ryšio telefono ir raktų. Asmens parodymo atpažinti metu liudytojas Nr.0409, kuriam taikomas anonimiškumas, pateiktose atpažinimui nuotraukose atpažino P. U., kaip asmenį, kuris trenkė G. L., ir kraustė jo kišenes. Liudytojas G. P. taip pat patvirtino matęs kaip P. U. kartu su savo draugu gulintį senuką apieškojo, matė, kad jie apieškojo kelnių kišenes. Liudytoja R. M. parodė, kad įvykio dieną ji matė sumuštą nukentėjusįjį, kuris sakė jai, kad buvo sumuštas ir iš jo pagrobti daiktai. Nurodė, kad jį apiplėšė aukštas, šviesus jaunas vaikinas. Minėjo, kad tas vaikinas trenkė jam per galvą, pargriovė, po ko apieškojo jo kišenes ir viskas kas jose buvo pagrobė.

Taigi visos šios aplinkybės rodo, kad P. U. darydamas nusikalstamą veiką turėjo tikslą G. L. apiplėšti. t.y. savanaudiškus tikslus.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad P. U. nukentėjusįjį G. L. nužudė dėl savanaudiškų paskatų plėšimo metu, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto ir 180 straipsnio 1 dalies sutaptį.

Apelianto manymu, jis nepagrįstai nuteistas ir dėl T. T. mobilaus ryšio telefono vagystės, nes jo kaltė pagrįsta tik remiantis nukentėjusiojo parodymais. Prašo dėl šio nusikaltimo jį išteisinti. Šis apelianto prašymas taip pat atmestinas.

Iš tikrųjų P. U. dalyvavimas T. T. mobilaus ryšio telefono vagystėje yra pagrįstas iš esmės nukentėjusiojo T. T. parodymais, bei išvestiniais liudytojų parodymais. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nuosprendį pagrįsti vien nukentėjusiojo, kurio asmenybė nėra įslaptinta parodymais, jeigu jie buvo gauti teisėtais būdais, išnagrinėti ir patikrinti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Pranešdamas apie nusikaltimą nukentėjusysis nurodė jo aplinkybes bei nusikaltimą padariusį asmenį. Nukentėjusysis T. T. parodė, kad įvykio dieną jis kartu su A. G. ir P. U. girtavo, po to jie nuvažiavo į barą, kur gėrė alų. Jam ir P. U. išeinant iš baro, pastarasis paprašė mobilaus ryšio telefono, sakydamas, kad nori paskambinti. Nukentėjusysis jam davė savo mobilųjį telefoną, su kuriuo P. U. paėjo kiek toliau, o po to dingo. Supratęs, kad P. U. telefoną pasisavino, jis grįžo į namus. Kitą dieną paklausė P. U. dėl telefono, pastarasis pasakė, kad apie tai nieko nežino. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė vienodus ir nuoseklius parodymus, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo. Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojai A. G. ir D. D. patvirtino nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusysis jiems sakė, kad dingo jo telefonas ir kad jį pavogė P. U. . Duomenų, kad nukentėjusysis turėtų kokį nors pagrindą apkalbėti nuteistąjį P. U., byloje nėra. Apeliantas naujų aplinkybių, kurios paneigtų jo kaltę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistojo P. U. kaltė dėl jo dalyvavimo pagrobiant nukentėjusiojo T. T. turtą yra įrodyta byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje ištirtais įrodymais ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad P. U. yra nuteistas tuo pačiu nuosprendžiu ir už I. B. mobilaus ryšio telefono vagystę, kuri buvo padaryta analogiškomis aplinkybėmis ir būdu, tačiau P.U. šios nuosprendžio dalies neskundžia.

Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija mano, kad nuteistojo P. U. apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentų

Dėl nuteistajam P. U. paskirtų bausmių

Tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji nesutinka su nuteistajam P. U. paskirtomis bausmėmis. Abu apeliantai savo skunduose prašo paskirti nuteistajam griežtesnes bausmes.

Prokuroro manymu, nuteistajam P. U. paskirtos neteisingos, aiškiai per švelnios, bausmės. Mano, kad teismas, skirdamas P. U. bausmę, netinkamai vadovavosi bendrais bausmių skyrimo pagrindais, nepakankamai atsižvelgė į nuteistojo asmenybę bei konkrečias bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, minėti skundų argumentai yra pagrįsti, todėl apygardos teismo nuosprendis dėl nuteistajam neteisingai paskirtos bausmės keistinas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam P. U. bausmę, netinkamai taikė BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžių surašymą“ 3.1.12 punkte akcentuojama, kad motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos jų reikšmę ir nurodo, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. Šio reikalavimo apygardos teismas nesilaikė.

Skundžiamu nuosprendžiu P. U. yra nuteistas už keturių nusikalstamų veikų padarymą. Jis nuteistas už dviejų nesunkių, vieno apysunkio ir vieno labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Pastarojo nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Nuteistojo padarytas nužudymas kvalifikuotas esant šį nusikaltimą kvalifikuojančiam požymiui – savanaudiškoms paskatoms. P. U. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarė 2005 m. liepos 24 d., t.y. galiojant šio įstatymo 2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijai, kuri numatė už tyčinį kvalifikuotą nužudymą bausmę laisvės atėmimą nuo 5 iki 20 metų. Apygardos teismas, nuosprendyje nurodęs, kad P. U. praeityje teistas 7 kartus, baustas administracine tvarka, esantis įskaitoje psichiatrijos ligoninėje bei Vilniaus priklausomybės centre, nusikalto esant sunkinančiai jo atsakomybę aplinkybei, nes nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui, padarė išvadą, kad jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės artimos sankcijose numatytiems vidurkiams. Tokia teismo išvada neteisinga ir prieštaraujanti BK 61 straipsnyje numatytoms bausmių skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių taisyklėms. Šio įstatymo 2 dalyje yra nurodoma, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir(ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnė ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Apygardos teismo nuosprendžiu P. U. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už abi nusikalstamas veikas (I. B. turto vagystę ir T. T. turto vagystę) paskirtos bausmės-laisvės atėmimas po vienerius metus- yra mažesnės nei sankcijos vidurkis; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 metams atitinka sankcijos vidurkį; pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 13 metų, yra 6 mėnesiais didesnė už sankcijos vidurkį. Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas tokias bausmes, nepakankamai įvertino tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nuteistasis veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nepakankamai buvo atsižvelgta ir į nuteistojo asmenybę.

Kaip jau minėta ir teismas nuosprendyje nurodė, kad P. U. charakterizuojamas neigiamai, jis praeityje 7 kartus teistas, baustas administracine tvarka, įrašytas į įskaitas psichiatrijos ligoninėje bei Vilniaus priklausomybės ligų centre. Jis niekur nedirbo ir nesimokė. Šios aplinkybės rodo, kad P. U. antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių ir padaryti nusikaltimai buvo tik loginė jo gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio pasekmė. P. U. visus nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė per pakankamai trumpą laiko tarpą. Visi nusikaltimai padaryti siekiant užvaldyti svetimą turtą.

Esant aptartoms aplinkybėms, P. U. laisvės atėmimo bausmės dydį turėjo nulemti jo asmenybę neigiamai charakterizuojančios aplinkybės bei nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, todėl kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nuteistajam paskyrė bausmes mažesnes už sankcijos vidurkį, vidurkio dydžio, o už labai sunkaus nusikaltimo padarymą tik pusmečiu didesnę už sankcijos vidurkį. Kolegija sutinka su prokuroro skundo argumentais, kad nuteistajam turi būti paskirtos bausmės viršijančios jo padarytų nusikaltimų sankcijose numatytus bausmių vidurkius. Dėl to, kas išdėstyta prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir nuteistajam griežtinamos paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliantė nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. L. nesutinka su jai priteistos neturtinės žalos dydžiu. Mano, kad teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį, visiškai neįvertino jos dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinio sukrėtimo, emocinės depresijos masto bei šiuo klausimu egzistuojančios teismų praktikos. Prašo jai priteisti neturtinei žalai atlyginti 50 000 Lt. Šis apeliantės prašymas tenkintinas.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis. Pagal šiame straipsnyje įtvirtintą prezumpciją neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtinis.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurios ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai V. L. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo P. U. veiksmais, kuriais atimta gyvybė artimam žmogui – vyrui. Be abejonės, dėl tragiškos vyro G. L. mirties, su kuriuo nukentėjusioji pragyveno santuokoje beveik 32 metus, nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis atėmė nukentėjusiajam gyvybę tyčia dėl savanaudiškų paskatų. Kolegijos nuomone, teismas sumažindamas nukentėjusiosios prašomo 50000 lt neturtinės žalos dydį iki 25000 lt, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. L. prašoma padidinti iki 50 000 Lt neturtinė žala visiškai atitinka susiformavusią teismų praktiką, todėl jos prašymas tenkinamas. Žuvusysis gyveno šeimoje, žmoną su juo siejo artimas ryšys, ir nukentėjusioji neabejotinai patyrė dideles dvasines kančias dėl vyro žūties.

Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais su kitais, tokiais kaip padarytos turtinės žalos dydis bei jos atlyginimo aplinkybės, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.

Dėl išdėstytų argumentų apeliantės nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. L. prašymas priteisti jai neturtinės žalos atlyginimui 50 000 Lt tenkinamas. Šiuo nuosprendžiu padidinamas iš nuteistojo P. U. skundžiamu nuosprendžiu priteistas neturtinės žalos atlyginimui priteistas dydis iki 50 000 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus bei susiklosčiusią teismų praktiką baudžiamosiose bylose.

Apygardos teismo nuosprendžiu iš nuteistojo P. U. yra priteista 7844,60 Lt V. L. ir turtinės žalos atlyginimui.

Byloje yra pateiktas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos raštas, iš kurio matyti, kad yra priimtas sprendimas avansu kompensuoti nukentėjusiajai V. L. smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos dalį, tai yra išmokėti 3250 litų dydžio kompensacija už padarytą turtinę žalą (t. 4, b.l. 317-318).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, priėmus sprendimą kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, laikoma, kad sprendime nurodyto dydžio žala atlyginta. Žalos kompensavimas šio įstatymo nustatyta tvarka neatleidžia už žalą atsakingo asmens nuo pareigos atlyginti likusią smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą.

Kadangi, kaip jau buvo paminėta, nukentėjusiajai V. L. smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos dalis -3250 lt yra kompensuota, šia suma yra mažinamas iš nuteistojo P. U. priteistos civilinio ieškinio sumos turtinei žalai atlyginti dydis.

Kartu pažymima, kad vadovaujantis Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nustatyta tvarka kompensavus smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, valstybė įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę iš už žalą atsakingo asmens, jeigu šis yra nustatytas, teismo tvarka išieškoti tokio dydžio sumas, kiek yra sumokėta šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims.

Dėl E. P. išteisinimo

Nagrinėjamoje byloje E. P. buvo kaltinama tuo, kad ji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, 2005-05-20 laikotarpyje nuo 3 val. iki 7 val., viešoje vietoje – kavinėje, esančioje Pašilaičių g. 1, Vilniuje, dėvėdama I. B. , su kuriuo susipažino minėtoje kavinėje, duotą striukę, iš jo striukės kišenės pagrobė nukentėjusiajam I. B. priklausančius pinigus – 1500 Lt, raktą nuo automobilio, 130 Lt vertės, kartu su signalizacijos pulteliu 30 Lt vertės ir pasišalino iš kavinės, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajam I. B. priklausantį 1660 Lt vertės turtą.

Pirmosios instancijos teismas E. P. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisino, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teismas padarė išvadą, kad E. P. kaltė grindžiama spėjimais ir abejonėmis.

Prokuroras, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, mano, kad teismas nepagrįstai išteisino E. P. , teismo nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Prašo E. P. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: E. P. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Toks apelianto prašymas netenkinamas.

Išteisintoji E. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė iš nukentėjusiojo I. B. pavogusi pinigus ir automobilio raktelius. Išteisintoji apklausta tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme nuosekliai parodė, kad ji įvykio dieną buvo su P. U. kavinėje, kurioje buvo ir nukentėjusysis I. B. su savo draugu Drungilu bei dar viena panele. Kad ją I. B. pasikvietė prie savo stalo, davė jai užsimesti ant pečių savo striukę, kad jie kartu šoko, o sušilusi ji atidavė striukę I. B. . Išteisintoji kategoriškai neigia landžiojusi po nukentėjusiojo striukės kišenes ir paėmusi pinigus. Dėl I. B. automobilio raktelių išteisintoji paaiškino, kad jie gulėjo ant stalo ir ji juos buvo paėmusi, tokius būdu norėdama pastarojo dėmesio. Nurodė, jog I. B. jai siūlė važiuoti linksmintis kitur ir ji sutiko. Tačiau po to nukentėjusysis persigalvojo, dėl to ji supykusi numetė raktukus ant žemės ir išėjo (t. 4, b. l. 298-299). Tokie išteisintosios parodymai nepaneigti.

Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sureikšmino neatitikimus nukentėjusiojo I. B. parodymuose, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo parodymai iš tikrųjų yra nenuoseklūs ir prieštaringi.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis pirminės apklausos metu nurodė, kad iš jo buvo pavogtas tik mobilaus ryšio telefonas (t. 1, b. l. 13-14). Praėjus 6 dienoms po pirmos apklausos nukentėjusysis apklaustas papildomai parodė, jog jis vėliau pastebėjo, kad iš jo striukės buvo pavogta dar ir 1500 litų (t. 1, b. l. 15), o apie tai, kad buvo pavogti dar ir jo automobilio rakteliai nukentėjusysis nurodė tik akistatos su išteisintąją metu rugsėjo mėn., tai yra praėjus 4 mėnesiams po įvykio, be to tuo pačiu nukentėjusysis ėmė aiškinti, kad buvo pavogta 1800 lt. (t. 1, b. l. 56-58). Apygardos teisme nukentėjusysis I. B. vėl nurodė, kad mergina pavogė 1500 lt ir automobilio raktelius su signalizacijos pulteliu. Tokie nenuoseklūs nukentėjusiojo parodymai pagrįstai sukėlė teismui abejones davė pagrindo abejoti jų patikimumu.

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis I. B. parodė, kad 2005-05-20 naktį kavinėje P. U. ir E. P. pavogė jo pinigus, telefoną ir automobilio raktelius. Tačiau jis pats nematė kaip E. P. ištraukė iš jo striukės jo daiktus ir pinigus. Tai neva matė viena mergina ir jam pasakė, tačiau jis nekreipė dėmesio, netikrino striukės kišenių ir tik vėliau pamatė, kad nėra pinigų, telefono ir automobilio raktelių. Kad E. P. buvo paėmusi jo automobilio raktelius matė ir jo draugas D. Tai, kad dingo jo pinigai jis pastebėjo ne iš karto po įvykio, o vėliau. Be to nurodė, kad įvykio vakarą kavinėje turėjo dvi pinigų sumas- vieną 7000 lt ir kitą 2000 lt., kelis kartus atsiskaitinėjo, galėjo išleisti kelis šimtus. Todėl mano, kad ir 2000 lt sumos galėjo likti apie 1500 lt, kuriuos ir galėjo pavogti mergina. (t. 4, b. l. 296-298).

Nukentėjusiojo nurodytų pinigų dingimo aplinkybių nepatvirtino nei liudytojai, nei kita bylos medžiaga. Kaip jau buvo minėta, išteisintoji neigia naršiusi po nukentėjusiojo kišenes ir pagrobusi jo pinigus. Nukentėjusysis I. B. nukentėjusiosios naršančios po jo kišenes ir imančios jo pinigus nematė. Kartu su nukentėjusiuoju kavinėje buvęs jo draugas A. D. pas nukentėjusįjį pinigų nematė, taip pat jis pats nematė, kad išteisintoji būtų ištraukusi iš nukentėjusiojo striukės pinigus (t. 4, b. l. 129). Nukentėjusysis pinigų iš karto nepasigedo. Kaip matyti iš bylos medžiagos apie tai, kad iš jo pagrobti pinigai jis nurodė tik praėjus 6 dienoms po įvykio. Liudytojas A. D. teisme parodė, kad jie įvykio dieną po kavinės važiavo dar į kitą miestą (t. 4, b. l. 129). Nukentėjusysis I.B. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad po įvykio sekančią dieną važiavo į Visaginą (t. 4, b. l. 297). Taigi nukentėjusiajam iš karto nepastebėjus ir nepranešus apie pinigų dingimą, teigti, kad juos pagrobė būtent E. P. negalima, nes nėra tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis pats tiksliai nežino kokia pinigų suma iš jo buvo pavogta, apie pinigų turėtas ir dingusias sumas nurodo vis skirtingai. Tokie nukentėjusiojo parodymai, išties kelia abejones, todėl remtis jais pagrindžiant E. P. kaltę negalima.

Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad jis pats buvo uždėjęs išteisintajai savo striukę, liudytojo A. D. parodymus apie tai, kad jis matė kaip E. P. naršė po I. B. striukės kišenes, taip pat liudytojos R. M. parodymų apie P. U. ir E. P. elgesį bare bei pastarosios neigiamą charakteristiką. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino išteisintosios elgesio po įvykio, tai yra, kad ši mėgino įkalbėti, suvilioti nukentėjusįjį, kad pastarasis atsiimtų savo pareiškimą iš policijos.

Visos šios apelianto nurodytos aplinkybės – striukės uždėjimas išteisintajai, jos elgesys bare ir ją charakterizuojantys duomenys – jokiu būdu neįrodo išteisintosios kaltės pagrobus nukentėjusiojo pinigus. Taip pat išteisintosios kaltės neįrodo ir aplinkybė, kad išteisintoji buvo susitikusi su nukentėjusiuoju po įvykio, juolab, kad kaip pripažino ir pats nukentėjusysis, susitikimas po įvykio su išteisintąją įvyko jo, o ne išteisintosios, iniciatyva.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, išteisintoji neneigia, kad ji buvo paėmusi nukentėjusiojo automobilio raktelius. Paaiškino ji ir tokio savo veiksmo priežastis, kurios liko nepaneigtos. Byloje nėra duomenų, kad E. P. turėjo tyčia pagrobti ir pasisavinti nukentėjusiojo automobilio raktelius. Kadangi vagystė yra tiktai tyčinis nusikaltimas, tai nenustačius išteisintosios veikoje subjektyvinės šio nusikaltimo pusės - tyčios pasisavinti automobilio raktelius, nėra pagrindo ją pripažinti kalta ir nuteisti už minėto nusikaltimo padarymą.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad E. P. pagrįstai išteisinta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroro skunde nurodyti argumentai dėl E. P. kaltės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Be to, prokuroras apeliaciniame skunde teigdamas, kad yra pagrindas E. P. pripažinti kalta dėl I. B. pinigų ir automobilio raktelių su signalizacijos pulteliu vagystės, nurodo, kad jos veika turi būti kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą prašo jai skirti bausmę. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad E. P. teismui buvo atiduota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir dėl šio nusikaltimo ji buvo skundžiamu nuosprendžiu išteisinta. Prokuroras nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. P. veiksmų perkvalifikavimo neaptarė ir nepagrįstai prašė ją nuteisti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 4 punktais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti:

P. U. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą paskirti bausmę laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl I. B. priklausančio turto vagystės) paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams;

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (dėl T. T. priklausančio turto vagystės) paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 9 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu su bausmėmis paskirtomis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005-10-05 baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005-10-12 nuosprendžiu, ir paskirti P. U. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 14 (keturiolikai) metų.

Iš P. U. priteistą V. L. neturtinės žalos atlyginimui dydį padidinti iki 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų.

Iš P. U. priteisto V. L. turtinės žalos atlyginimui dydį sumažinti iki 4594 (keturių tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt keturių) litų, 60 ct.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo P. U. apeliacinį skundą atmesti.