Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-01-22 · Administracinė byla Nr. AS-146-88-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-22
Bylos Nr.
AS-146-88-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Veiverita“
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Administracinė byla Nr. AS146 – 88/2010Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2010 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Veiverita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Veiverita“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Zarasų rajono agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Veiverita“ (toliau – ir UAB „Veiverita“, ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Zarasų rajono agentūros (toliau – ir Agentūra, ir atsakovas) 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. Z-SPA-1. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui reikalauti sumokėti padidintą mokestį kol bus išnagrinėtas UAB „Veiverita“ skundas.

Pareiškėjo ginčijamu 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. Z-SPA-1 atsakovas nusprendė patvirtinti 2009 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktą Nr.13-KD-41, kuriuo buvo nustatyta, kad UAB „Veiverita“ be leidimo išgavo valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas leidimas, išduotas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymu nustatyta tvarka, todėl Bendrovei buvo priskaičiuotas didesnis mokesčio tarifas už valstybinius gamtos išteklius – 65 541, 96 Lt.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 16 d. nutartimi išsprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą – pareiškėjo skundą priėmė (ABTĮ 37 straipsnio 1 ir 4 dalys). Taip pat išsprendė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo - šį prašymą atmetė (ABTĮ 71 straipsnis).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pažymėjo, kad vadovaujantis minėta norma, proceso dalyvių prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti motyvuotas, tai yra jame turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės ir faktai, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Akcentavo, kad šios aplinkybės konstatavimas yra būtina reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlyga. Teismas nustatė, kad UAB „Veiverita“ savo prašymo neargumentavo ir nepagrindė konkrečiais įrodymais. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė bus išieškota iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo, esminių kliūčių buvusios padėties atkūrimui, t. y. į biudžetą pervesto mokesčio grąžinimui, teismo vidiniu įsitikinimu, nekils. Todėl teismas padarė išvadą, kad taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netikslinga.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Mano, kad teismas atmetė UAB „Veiverita“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nepilnai ir nevisapusiškai išsiaiškinęs šio prašymo esmę. Teismas atsisakymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, kad nekiltų esminių kliūčių buvusios padėties atkūrimui, t. y. į biudžetą pervesto mokesčio grąžinimui UAB „Veiverita“, jeigu pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė būtų išieškota iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Pažymi, kad teismo nutartyje nurodytas regreso variantas yra įmanomas, tačiau UAB „Veiverita“ yra silpnesnioji šalis ir kreipdamasi į teismą dėl pažeistos teisės apgynimo (ABTĮ 5 straipsnis), prašydama teismo panaikinti skundžiamą įsakymą prašė taikyti šio reikalavimo užtikrinimo priemonę stipresniosios ginčo šalies atžvilgiu. Pažymi, kad Agentūros reikalavimas sumokėti didesnio tarifo mokestį už valstybės išteklius - 65 541,96 Lt per 20 dienų, labai pablogintų Bendrovės finansinę padėtį. Pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymą nustatytą mokestį (6554 Lt) UAB „Veiverita“ buvo sumokėjusi 2009 m. vasario mėnesį. Mano, kad nepatenkinus prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra pažeidžiami teisingumo ir protingumo principai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį, kuria teismas atmetė UAB „Veiverita“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - uždrausti atsakovui reikalauti iš Bendrovės didesnio mokesčio už valstybinius gamtos išteklius iki bus išnagrinėtas Bendrovės skundas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvio prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (žr. administracines bylas Nr. AS15-622/2006, Nr. AS11-367/2007, AS8-488/2007; AS16-528/2007, Nr. AS2-646/2007, AS502-470/2008; AS525-328/2009 ir kt.). Taip pat laikomasi pozicijos, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5‑230/2005 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog teismas, spręsdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turi įvertinti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybes bei pasunkėjimo jį įvykdyti riziką, jei nebūtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat turi vadovautis reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos bei kitais principus. Taip pat turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei šių teisių faktinį realizavimą.

Pirmosios instancijos teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutarties skundžiamoji dalis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, iš esmės yra teisėta ir atitinka pirmiau aptartą ABTĮ 71 straipsnio taikymo praktiką. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nagrinėjamoje byloje iškelto administracinio ginčo teisinę prigimtį ABTĮ 71 straipsnio taikymo kontekste. Pareiškėjas skundžia administracinį aktą (Agentūros 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. Z-SPA-1), kuriuo jam nurodyta sumokėti 65 541, 96 Lt. mokestį už valstybinius gamtos išteklius.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 13 straipsnio 6 punkto ir 16 straipsnio nuostatas mokestis už valstybinius gamtos išteklius yra administruojamas pagal šį įstatymą. Taigi pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui dėl Agentūros 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. Z-SPA-1, iškėlė mokestinį ginčą. Pagal savo teisinę prigimtį kilęs ginčas atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje pateiktą mokestinio ginčo sąvoką. Minėtos įstatymų normos apibrėžia, kad mokestiniais ginčais yra laikomi ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Nors mokesčio už valstybinius gamtos išteklius administravimas, šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo apskundimas pasižymi tam tikra specifika, numatyta Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 ir 3 dalyse, šį mokestį nustatantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nenumato specialiųjų mokesčio už valstybinius gamtos išteklius išieškojimo taisyklių. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad nesumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtoms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojų prašymu), tačiau tai nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad pareiškėjo ginčijamo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius priverstinis išieškojimas yra sustabdytas pagal įstatymą, nes pareiškėjas yra padavęs skundą (iškėlęs mokestinį ginčą). Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamus viešojo administravimo subjekto veiksmus (šiuo atveju mokesčio administratoriaus veiksmus išieškoti ginčijamą mokestį) kilus ginčui (šiuo atveju – mokestiniam ginčui) stabdo įstatymas, tokių veiksmų uždraudimas teismo skiriamomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis būtų nepagrįstas ir teisiškai beprasmis.

Teisėjų kolegija pastebi, kad Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 1 dalis mokestiniams ginčams nustato privalomą ikiteisminę jų nagrinėjimo procedūrą. Pagal pateiktus į bylą dokumentus nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskundė centriniam mokesčių administratoriui, tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad pareiškėjo iškeltas ginčas pagal teisinę prigimti yra mokestinis, todėl sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir šiuo konkrečiu atveju galėjo būti remiamasi Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrąja taisykle.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nors ir neatkreipė dėmesio į kilusio ginčo teisinę prigimtį (mokestinis ginčas), tačiau priimta nutartis iš esmės yra teisėta, todėl paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Veiverita“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius