- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-17
- Bylos Nr.
- I-7953-561/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01976-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Jolanta Malijauskienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- F. C.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. C. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja F. C. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013-05-24 sprendimą Nr. 7S-541; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 16 581,98 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos dalį; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti priteistą valstybinės pensijos dalį.
Pareiškėja paaiškino, kad Departamentas 2002 m. paskyrė pareiškėjai valstybinę pensiją. Tačiau taikant nuo 2010-01-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių nuostatas, pareiškėjai buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Pareiškėja remėsi Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, ir aiškino, kad pareiškėjai turi būti grąžinta visa dėl Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjos nuomone, Departamento atsisakymas grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Pareiškėja taip pat prašė teismo atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, nurodydama, kad iki jos skundo padavimo teismui nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, nei Valstybinių pensijų įstatyme nebuvo sureguliuoti valstybinės pensijos nepriemokos klausimai.
Atsiliepimas
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas – Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Departamentas nepažeidė pareiškėjos teisių, nes valstybinė pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Kol įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai, valstybės institucijos, taigi, ir atsakovas, privalėjo jomis vadovautis. Departamentas neatliko neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimui, apskaičiuojant ir mokant valstybines pensijas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nebetaikomos. Priimdamas skundžiamą sprendimą Departamentas vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir neturėjo jokio teisinio pagrindo elgtis kitaip. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja prašė priteisti nuo 2010-01-01 neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, o dėl jos grąžinimo kreipėsi tik 2013-05-22, prašė taikyti trejų metų senaties terminą.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2012 metais.
Šalies argumentai
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Departamento 2002-11-19 išvada Nr. 72 pareiškėjai nuo 2002-11-12 paskirta 1 126,14 Lt valstybinė pensija (b. l. 15). Pareiškėja su 2013-05-22 prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydama perskaičiuoti ir išmokėti jai paskirtą valstybinę pensiją (b. l. 16).
Departamentas 2013-05-24 sprendimu Nr. 7S-541 paaiškino pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo jai išmokėti valstybinės pensijos nepriemokos (b. l. 17).
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (pagal redakciją galiojusią nuo 2010-01-01 iki 2010-11-27 Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalyje (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012-09-01, kol minėtos normos neteko galios.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalį (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 dalį (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 dalį (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalis (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 punktus nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalis (2009-12-09 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 dalis (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 daliai.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalimi (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010-10-22 nutartis adm. b. Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 str. 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą.
Nenukrypdama nuo nurodytos praktikos, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje, priimtoje adm. b. Nr. A444-2232/2013, pateikė nagrinėjamam ginčui aktualaus kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą ir nurodė, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Teismas taip pat išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.
Nustatyta, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010-01-01. Departamento pateikta pažyma patvirtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 metų sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį (b. l. 18). Skundą teismui pareiškėja pateikė 2013-06-12 (b. l. 1–6), t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašė teismą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodydama, kad iki jos skundo padavimo teismui nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme, nei Valstybinių pensijų įstatyme nebuvo sureguliuoti valstybinės pensijos nepriemokos klausimai (b. l. 69-70).
Pagal ABTĮ 34 str. 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio, ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją.
Pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuojančiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai nėra nustatyti. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013-03-12 nutartį. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis), t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Išaiškinimas dėl procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo buvo pateiktas tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje. ABTĮ 33 str. 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 metų vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 dalis). Atsižvelgęs į tai, kad iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010-04-20 sprendimu, 2010-06-29 ir 2012-02-06 nutarimais konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.
Įvertinęs pareiškėjos prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą ir tai, kad po išplėstinės LVAT kolegijos 2013-03-12 nutarties paskelbimo, pareiškėja savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą, teismas konstatuoja, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido dėl nuo jos nepriklausiusių aplinkybių. Teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėja galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą tvarkos, tačiau, gindama savo teises, veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 str. 1 dalies nuostatų, kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, ir atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuoja, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (adm. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011-11-14 nutartis adm. b. Nr. A575-1831/2011).
Pareiškėja siekia gauti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuotos pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 metų sausio mėnesio iki 2012 metų rugpjūčio mėnesio, iš viso – 16 581,98 Lt. Pateikta Departamento pažyma patvirtina, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. susidarė 16 581,98 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 16 581,98 Lt suma.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama iš esmės analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad nors ABTĮ 48 str. 2 dalies nuostatų prasme atsakove tokio pobūdžio bylose laikytina Vidaus reikalų ministerija, t. y. institucija, kuri yra įgaliota mokėti valstybinę pensiją pareiškėjui (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 dalis), pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Vadinasi, tinkamas atsakovas byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo yra Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija (2013-03-12 nutartis adm. b. Nr. A552-519/2013). Teismo vertinimu, toks LVAT aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Departamento kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 16 581,98 Lt, pareiškėjai priteistina ne iš Departamento, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2014-09-29 nutarimu Nr. 1054 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento.
Pareiškėja taip pat prašė panaikinti 2013-05-24 Departamento sprendimą Nr. 7S-541. Departamento 2013-05-24 sprendime Nr. 7S-541 yra pateikiama informacija apie pareiškėjai mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti išmokėti pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį. LVAT 2013-03-12 nutartyje adm. b. Nr. A-552-519/2013 konstatavo, jog remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau nurodė, kad teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.
Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas bei LVAT išaiškinimus, daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tą Departamento 2013-05-24 sprendimo Nr. 7S-541 dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies taikymo.
Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnas ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 14 str. 1 dalis). Todėl nėra teisinio pagrindo papildomai įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai priteistą valstybinės pensijos dalį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 ir 2 punktais, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjos F. C. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2013-05-24 sprendimo Nr. 7S-541 dalį, kurioje atsisakyta grąžinti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančia pripažintos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies taikymo.
Priteisti F. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, 16 581,98 Lt (šešiolika tūkstančių penkis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą ir 98 ct) (4 802 Eur (keturis tūkstančius aštuonis šimtus du eurus)) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01.
Kitoje dalyje pareiškėjos F. C. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.