Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokato padėjėjai I. S. ir atsakovės atstovei L. G., liudytojui J. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundas tenkintas iš dalies.

Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjos J. L. teisės reikalauti atlyginti turtinę žalą, kurią ji teigia patyrusi, nes jos automobilis buvo apgadintas ant jo užvirtusio medžio, augusio savivaldybės teritorijoje.

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta valstybės ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės.

CK 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą negali kilti.

Pagal CK 6.271 str. 4 d., valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Aplinkos apsaugos įstatymo 6 str. 7 d. 7 p. nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 26 p., savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų.

Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). To paties straipsnio 1 d. 2 p. nustatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos.

Medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, vejų ir gėlynų priežiūros pagrindinius reikalavimus nustato aplinkos ministro 2008-01-18 įsakymu Nr. D1-45 Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės (toliau – Taisyklės). Šios taisyklės privalomos prižiūrint medžius ir krūmus, vandens telkinius, esančius želdynuose, vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus esančius privačioje žemėje ir privačioje namų valdoje, jomis vadovaujasi savivaldybės, valstybinės kelių priežiūros įmonės, fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys medžių ir krūmų (išskyrus augančių privačioje žemėje) priežiūros darbus. Pagal Taisyklių nuostatas, medžių ir krūmų priežiūros darbai apima, inter alia, ir vėjo ir sniego nulaužtų, aplaužytų, pavojingai palinkusių, pavojų praeiviams ir pastatams keliančių, baigiančių džiūti stiebų ir šakų šalinimą, tikrinamą, ar seni medžiai nėra supuvę ir jei reikia jų pašalinimą (43 ir 44 p.).

Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad būtent savivaldybei nustatyta pareiga atlikti jos teritorijoje esančių, valstybinėje ar jai priskirtoje žemėje augančių medžių ir krūmų priežiūrą, kas apima ir tikrinimą, ar medžiai nėra supuvę, supuvusių medžių šalinimą, taip pat pavojų keliančių šakų ir medžių stiebų šalinimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, ar ginčo medis augo savivaldybei priskirtoje ar valstybinėje žemėje, už jo priežiūrą ir savalaikį pašalinimą buvo atsakinga Administracija. Pažymėtina, kad ginčo, jog medis augo privatiems asmenims priklausančioje žemėje, byloje nėra.

Atsikirsdama į pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji ėmėsi atitinkamų priemonių, jog minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jo būklė. Pareiškėja teigia, kad dėl medžio šalinimo aplinkinių namų gyventojai buvo kreipęsi į Administraciją, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi. Šiuos pareiškėjos argumentus iš esmės patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas. Kita vertus, teismas pažymi, kad pareigą vykdyti tinkamą ir savalaikę medžių ir krūmų priežiūrą savivaldybei nustato teisės aktai, todėl suinteresuotų asmenų prašymas nėra būtinas.

Pareiškėjos pateiktos fotonuotraukos ir liudytojo parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad ant jos automobilio nuvirtęs medis buvo iš dalies supuvęs, todėl, pagal Taisyklių 44 p., Administracija privalėjo laiku įvertinti jo būklę ir pašalinti, tačiau to nepadarė.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl gali būti nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK kilti, t. y. neteisėti veiksmai.

CK 6.253 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Pagal CK 6.253 str. 2 d., nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (6.212 str.).

Atsakovės argumentus, kad medis nulūžo dėl nenugalimos jėgos, t. y. veikiamas stipraus vėjo, teismas vertina kritiškai. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2013-12-30 pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (5.58.10)-B8-2163 patvirtina, kad 2013-08-09 apie 3.00 val. nakties didžiausias vėjo greitis Vilniaus mieste siekė 15 m / s. Nustatant vizualinį vėjo stiprumą pagal tarptautinę Boforto skalę, vėjas, kai jo greitis 15 m / s yra laikytinas stipriu (7 balai), dėl jo linguoja medžių kamienai, linksta didelės šakos ir šakelės, eiti prieš vėją sunkoka, prie pastatų ir kitų nejudrių daiktų girdisi vėjo švilpimas. Medžiai lūžta tuomet, kai pagal Boforto skalę, vėjo stiprumas yra 10 balų, o greitis 24,5 – 28,4 m / s. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad 2013-08-09 apie 3.00 val. nakties vėjo greitis nebuvo toks, dėl kurio galėtų lūžti nesupuvę ar nepažeisti medžiai, todėl vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą, ir vertinamas kaip nenugalima jėga, atleidžianti atsakovę nuo atsakomybės.

Atsakovės nuomone, pareiškėjos reikalavimas atlyginti žalą atmestinas arba mažintinas priteistinos žalos dydis, nes jos atsiradimą nulėmė pačios pareiškėjos neatsargumas – ji turėjo numatyti, kad automobilį palieka ten, kur jis gali būti apgadintas.

CK 282 str. 1 d. nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją ir tai, kad Administracija nevykdė teisės aktuose jai nustatytos pareigos – užtikrinti tinkamą medžių priežiūrą, laiku pašalinti supuvusius bei pavojų žmonėms ir jų turtui keliančius medžius, teismas atsakovės argumentus dėl pareiškėjos kaltės atmeta kaip nepagrįstus. Pareiškėjai nėra ir negali būti taikomi didesnio rūpestingumo ir apdairumo standartai, todėl iš jos negalėjo būti reikalaujama įvertinti nulūžusio medžio keliamą pavojų ir / ar jo laipsnį.

CK 6.249 str. 1 d. nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėjas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį.

Nagrinėjamoje byloje, žalos padarymo faktas yra nustatytas, nes byloje esanti medžiaga neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjai priklausęs automobilis buvo apgadintas ant jo užgriuvus nulūžusiam medžiui.

Grįsdama reikalaujamos priteisti žalos dydį, pareiškėja pateikė teismui UAB ,,Finance property“ parengtą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 140418V-05, kurioje nurodyta, kad automobilio ,,Hyundai i20“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 2013 metų rugpjūčio mėnesį buvo 7 703,89 Eur (26 600 Lt), taip pat 2013-09-27 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtinančią, kad minėtas automobilis buvo parduotas už 2 606,58 Eur (9 000 Lt) sumą. Pareiškėja mano, kad atsakovė turi atlyginti jai 5 097,31 Eur žalą, t. y. skirtumą tarp automobilio vertės 2013 metų rugpjūčio mėnesį ir sumos, už kurią automobilis buvo parduotas.

Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Kadangi duomenys apie tai, kad pateikta Transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 140418V-05 neatitinka Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo reikalavimų ar yra nuginčyta teisme, teismui nėra pateikti, pagrindo ja nesiremti teismas neturi. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėja nereikalauja priteisti jai 2 606,58 Eur (9 000 Lt) sumą, už kurią buvo parduotas automobilis, todėl atsakovės argumentai, kad ji neturi teisės remtis neįregistruota pirkimo–pardavimo sutartimi, nevertintini.

Būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002; 2007-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007; 2008-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Administracija tinkamai neįvykdė pareigos užtikrinti jos teritorijoje esančių medžių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, o 5 097,31 Eur nuostolius pareiškėja patyrė lūžus medžiui, vadinasi, atsakovės neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai (nuostoliams dėl automobilio apgadinimo) atsirasti.

Kita vertus, pareiškėjos prašomos atlyginti išlaidos, susijusios su skundo teismui padavimu, t. y. 86,88 Eur už transporto priemonės vertinimo ataskaitos parengimą ir 16,63 Eur už Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymos parengimą, negali būti atlyginamos kaip žala, nes jų atsiradimą nulėmė ne nulūžęs medis, t. y. šios išlaidos priežastiniu ryšiu nėra susiję su neteisėtais Administracijos veiksmais (neveikimu).

Įvertinęs nurodytų išlaidų pobūdį, teismas konstatuoja, kad jų atlyginimo klausimas spręstinas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis proceso šalių išlaidų atlyginimą.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos skundas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies ir iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, jai priteistina 5 097,31 Eur turtinė žala.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d. nustatyta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas.

Nustatyta, kad pareiškėjos atstovas T. L., veikdamas pagal 2013-12-13 išduotą įgaliojimą, už Transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. 140418V-05 parengimą UAB ,,Finance property“ 2014-04-29 sumokėjo 86,89 Eur (300 Lt) sumą. Nurodytos išlaidos yra tiesiogiai susiję su skundo teismui padavimu, todėl atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos skundas yra tenkintinas ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 2 d., jai priteistinos iš atsakovės.

Taip pat pažymėtina, kad atlygintinos tik realiai proceso šalies patirtos išlaidos. Teismui nėra pateikti duomenys, kad pareiškėja Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai yra sumokėjusi prašomą priteisti 16,63 Eur sumą už pažymos parengimą, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimo teismas nesprendžia.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 ir 129 str. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos J. L. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjai J. L. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteisti 5 097,31 Eur (penkių tūkstančių devyniasdešimt septynių eurų ir 31 cento) turtinę žalą.

Pareiškėjai J. L. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteisti 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus ir 89 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.