- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-07
- Bylos Nr.
- 1S-118-134/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- D. L.
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo D. L., a.k. (duomenys neskelbtini) gynėjo skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutarties, kuria buvo patenkintas Jungtinės Karalystės valstybinės nusikaltusių asmenų priežiūros tarnybos prašymas dėl Jungtinės Karalystės Linkolno Karališkojo teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje ir,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2015-05-08 Jungtinės Karalystės Linkolno Karališkasis teismas D. L. pagal Jungtinės Karalystės 1861 m. įstatymo dėl nusikaltimų prieš asmenį 18 straipsniu pripažino kaltu dėl tyčinio sužalojimo, o pagal Jungtinės Karalystės 1988 m. baudžiamojo teisingumo įstatymo 139(1) straipsnį pripažino kaltu dėl daikto su aštria briauna arba su aštriu galu laikymo. D. L. nuteistas už tai, kad 2015-03-02 piktybiškai su sulankstomu peiliu sužalojo S.D., ketindamas sunkiai sutrikdyti jam sveikatą. D. L. paskirta 4 metų 6 mėnesių (1645 dienų) laisvės atėmimo bausmė kalėjime. Laisvės atėmimo bausmės pradžia 2015-05-08, kuri vykdoma iki šiol.
LR Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamentas teismui pateikė Jungtinės Karalystės valstybinės nusikaltusių asmenų priežiūros tarnybos prašymą dėl Jungtinės Karalystės Linkolno karališkojo teismo 2015-05-08 sprendimo, priimto Lietuvos Respublikos piliečiui D. L., gimusiam 1989-05-25 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), gyvenančiam Lietuvos Respublikoje, Rokiškio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Skundžiama nutartimi apylinkės teismas patenkino nurodytą prašymą - Jungtinės Karalystės Linkolno Karališkojo teismo 2015-05-08 sprendimas pripažintas, o D. L. 2015-05-08 Jungtinės Karalystės Linkolno Karališkojo teismo paskirta 4 (keturių) metų 6 (šešių) mėnesių metų laisvės atėmimo bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalimi 135 straipsnio 1 dalimi ir palikta ta pati 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskiriant atlikti ją pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuotas Jungtinėje Karalystėje atliktas laisvės atėmimo laikas nuo 2015-05-08.
Šalies argumentai
Skundu nuteistojo D. L. gynėjas prašo Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016-03-07 nutartį panaikinti ir dėl prašymo priimti naują nutartį – atsisakyti tenkinti prašymą dėl bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvoje.
Gynėjas nurodo, kad pirmos instancijos teismas, tenkindamas prašymą, nepagrįstai vadovavosi LR Įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamose bylose pripažinimo ir vykdymo“ 3 str. 1 d., o ne 3 str. 2 d., kuriame viena iš privalomų sąlygų yra nuteistojo sutikimas dėl bausmės vykdymo perėmimo. Apeliantas nurodo, kad teismas formaliai atmetė tokį jų atsiliepime nurodytą prašymą taikyti Įstatymo 3 str. 2 d., nurodydamas, kad šio straipsnio nuostatos taikomos tuomet, kai nėra galimybės taikyti Įstatymo 3 str. 1 d. nuostatų, tačiau toks teismo motyvas yra nelogiškas, neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto nuomone, Įstatymo 3 str. 1 d. taikymo viena iš būtinų sąlygų yra ta, kad nuteistasis atlikęs bausmę bus deportuojamas į Lietuvos Respubliką, tuo tarpu D. L. dar neatlikus bausmės, ši nuostata netaikytina, o taikytina Įstatymo 3 str. 2 d. , kurioje kalbama apie neatliktos bausmės perėmimą ir kitais atvejais, negu numatyta šio straipsnio 1 dalyje, kai yra nurodytos sąlygos: nuteistasis yra Lietuvos pilietis arba nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, jis sutinka, kad LR perimtų vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, LR teisingumo ministerija sutinka, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas LR sudarytų palankesnes sąlygas nuteistojo reabilitacijai, nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.
Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad nuteistojo palankiausią socialinę reabilitaciją galima sudaryti tik LR, nes jo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje bei priimtas sprendimas dėl deportacijos, nors Įstatymo 3 str. nurodyta, kad pagrindinė užsienio valstybės sprendimo pripažinimo ir perėmimo vykdyti paskirtis - siekis sudaryti kuo palankesnes sąlygas reabilitacijai, o šio įstatymo 6 str. 1 d. nurodo, kad palankesniu sąlygų nuteistojo reabilitacijai klausimas nagrinėjamas atliekant konsultacijas tiek su kitos ES valstybės narės kompetentingomis institucijomis, tiek pateikiant kitoms institucijoms užklausas dėl reikalingos informacijos. Apeliantas teigia, kad dėl D. L. nebuvo pateikta jokia medžiaga, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės perkėlimas atlikti Lietuvoje sudarys palankesnes sąlygas socialinei reabilitacijai ir vien nuteistojo gyvenamosios vietos kriterijus nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jam LR bus lengviau reabilituotis, nes apribojus laisvę judėti, gyvenamosios vietos kriterijus neturi logiškos prasmės, bausmės atlikimo metu jis negali būti savo gyvenamoje vietoje. Gynėjo nuomone, deportacijos sprendimas logiškai nesuderinamas su palankesne socialine reabilitacija, nes tai, kad nuteistasis atlikęs bausmę bus išsiustas iš šalies nei gerina, nei blogina galimą socialinę nuteistojo reabilitaciją, todėl mano, kad byloje nėra duomenų apie palankesnes nuteistajam socialinės reabilitacijos sąlygas, nors Įstatymo 6 str. 3 d. įpareigoja šiuo klausimu atlikti konsultacijas. Gynėjas nurodo, kad D. L. padarė sveikatos sutrikdymą, kuris pripažintas sunkiu užsienio valstybėje, tačiau iš faktinių aplinkybių matyti, kad sužalojimas lengvas, o sunkiu vertinamas tik užpuolimas, durtinė žaizda nukentėjusiojo nugaroje buvo 1 colio, ligoninėje jis praleido tik 2-3 dienas ir nukentėjusysis visiškai pasveiko. Tai leidžia manyti, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – BK) veika gali būti kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 str. 1 d., už kurį straipsnio sankcijoje numatyta maksimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė, todėl užsienio valstybėje paskirta bausmė, suderinus ją LR, mažintina. Apeliantas nurodo, kad jei teismas nuspręstų, kad toks suderinimas yra teisingas, esant pasikėsinimui, bausmė gali būti švelninama pritaikius BK 62 straipsnį arba atsižvelgus į tai, kad nuteistasis teigiamai charakterizuojamas, nusikalto pirmą kartą, veika sunkių padarinių nesukėlė, bausmė gali būti mažinama iki 4 metų ir pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas. Skunde nurodyta, kad skundžiamoje nutartyje nesvarstė klausimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo, nors esant nurodytam teisiniam pagrindui, teismas turėjo galimybę kreiptis į užsienio valstybę konsultuotis dėl šio instituto taikymo, tačiau teismas tokios iniciatyvos nesiėmė, todėl nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjo atsiliepime nurodytus argumentus. Be to, teismas neteisingai į suderintos bausmės laiką įskaitė laisvės atėmimo bausmę, atliktą Jungtinėje Karalystėje nuo 2015-05-08, nors ši diena yra sprendimo įsiteisėjimo diena, o sulaikytas D. L. buvo nuo 2015-03-02, todėl į bausmės laiką turi būti įskaitytas laikas ir nuo 2015-03-02 iki 2015-05-08.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, prašymas turėtų būti netenkintinas ir tuo pagrindu, kad perėmus paskirtą bausmę vykdyti Lietuvoje, pasunkėtų jo teisinė padėtis, nes bausmės vykdymo įstatymai Jungtinėje Karalystėje yra švelnesni, t.y. lygtinio paleidimo iš įkalinimo įstaigos klausimą galima svarstyti atlikus pusę paskirtos bausmės, kai Lietuvos Įstatymai numato tokio klausimo svarstymą tik atlikus 2/3 paskirtos bausmės, be to, teismas neturi duomenų apie užsienio valstybėje galiojančius įstatymus, kurie reglamentuoja bausmės termino sutrumpinimą asmeniui sutikus su deportacija, nes nuteistajam sutikus su jo deportacija JK, institucijos paskirtos bausmės laiką mažino ir D. L. teigimu jis būtų paleistas 2016-09-09 ir ši informacija liko nei paneigta nei patvirtinta.
Skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365⁵ straipsnio nuostatos numato, jog Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimo nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ (toliau Įstatymas) ir šio Kodekso VII dalies nuostatas.
Apylinkės teismo išvados pripažinti ir vykdyti Lietuvoje Jungtinės Karalystės 2015-05-08 Linkolno Karališkojo teismo nuosprendį pagrįstos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios numato, sąlygas, kada Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės: nuteistasis yra Lietuvos pilietis, nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiustas į Lietuvos Respubliką, nenustatoma Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad D. L. atitinka visas šias sąlygas, nes yra Lietuvos Respublikos pilietis, jo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje – Rokiškio rajone (duomenys neskelbtini) kaime, be to, Jungtinės Karalystės VRM 2015-07-22 yra priimtas sprendimas dėl D. L. deportacijos iš Jungtinės Karalystės, nėra Įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės ir apeliantas šių teismo argumentų apeliaciniame skunde nepaneigė. Apylinkės teismas aptarė ir gynėjo atsiliepime apylinkės teismui (ir šiame apeliaciniams skunde) nurodytą teiginį, kodėl pripažįstant ir vykdant nurodytą nuosprendį Lietuvoje netaikomos Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, kai viena iš sąlygų yra būtinas nuteistojo sutikimas - jos taikomos tada, kai nėra galimybės pritaikyti Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų ir apeliacinis teismas sutinka su tokiomis išvadomis, o apeliacinio skundo teiginys, kad Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies straipsnio nuostatos taikomos tik tada, kai nuteistasis deportuojamas atlikęs bausmę nepagrįsta, nes tokia nuostata nei minėtame straipsnyje nei Įstatyme nenumatyta, tokio reglamentavimo, pagrįsto konkrečiu teisės aktu, nenurodė ir apeliantas, to negalima suprasti ir iš straipsnio turinio bei prasmės.
Skunde teigiama, kad perdavus D. L. iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti, nebuvo pateikta jokia medžiaga, kad paskirtos laisvės atėmimo bausmės perkėlimas atlikti Lietuvoje sudarys palankesnes sąlygas socialinei reabilitacijai, o vien gyvenamosios vietos kriterijus nėra pakankamas pagrindas teigti, kad jam LR bus lengviau reabilituotis, tačiau su tokiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad nuteistasis yra Lietuvos pilietis, lietuvis, turintis gyvenamąją vietą ir čia saistomas socialinių ryšių, Jungtinėje Karalystėje jis nedirbo, nebuvo saistomas socialiniais ryšiais, buvo priimtas kompetentingos institucijos sprendimas dėl jo deportacijos, jis pripažintas nepageidaujamu asmeniu, duomenų apie socialinių, ekonominių ar kitų svarbių nuteistojo ryšių, kurie paspartintų jo pataisymą ar sietų su Jungtine Karalyste byloje nėra, todėl teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad laisvės atėmimo Jungtinės Karalystės institucijomis.
Gynėjas skunde teigia, kad nuteistas D. L. pagal Jungtinės Karalystės įstatymus turi teisę būti paleistas prieš terminą ar lygtinai, neatlikęs pusės bausmės, o Lietuvoje tokios sąlygos jam nebus taikomos. Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnis suteikia teismui teisę priimti sprendimą paleisti nuteistąjį lygtinai iš pataisos įstaigos, jeigu yra įstatyme numatytas formalus pagrindas, t.y. atlikta tam tikra minimali minėto straipsnio 2 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmės dalis bei nustatoma, kad nuteistąjį įmanoma toliau taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, bet prižiūrimą, jeigu jis įsipareigoja doru elgesiu ir stropiu darbu įrodyti, kad pasitaisys. Taigi, Lietuvos BVK numato lygtinį paleidimą, jeigu nuteistasis atitinka BVK 157 straipsnyje nurodytus kriterijus. Tiek pagal Lietuvos, tiek pagal Jungtinės Karalystės įstatymus, lygtinis paleidimas nėra besąlygiška teisė. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad pripažinus Jungtinės Karalystės teismo nuosprendį ir jį vykdant Lietuvoje, tiek Jungtinės Karalystės teisėje, tiek Lietuvos bausmių vykdymo kodekse numatytas asmens lygtinis paleidimas nėra imperatyvi norma, pirmiausia, nuteistasis turi atitikti numatytus kriterijus, o tik po sprendžiamas jo lygtinis paleidimas, todėl skundo argumentai, kad tai sunkina nuteistojo D. L. padėtį, nepagrįsti ir atmestini.
Apylinkės teismas, įvertinęs D. L. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes - peiliu tyčia į nugarą smogė nukentėjusiajam, dėl ko padaryta žaizda nugaroje, pagrįstai pripažino, kad tokia veikia siekė padaryti sunkų nusikaltimą ir jo veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, o Jungtinės Karalystės Linkolno Karališkojo teismo sprendimu paskirtą 4 metų 6 mėnesių suderinęs su Lietuvos BK 22 straipsnio 1 d. ir 135 straipsnio 1 dalimi, paskiriant vykdytiną 4 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų, skiriant bausmę: atsižvelgęs į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, paskyrė mažesnę bausmę, nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo mažinti bausmę ar svarstyti klausimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes nėra numatytų sąlygų šio įstatymo taikymui – bausmė paskirta griežtesnė nei 4 metai. Vien tai, kad D. L. veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą nėra pagrindo taikyti nuteistajam BK 62 straipsnio 4 dalį ir skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę, nes akivaizdžiai nėra visų nurodytame įstatyme numatytų sąlygų taikyti šį įstatymą, jų nenurodė ir apeliantas.
Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, tai yra tiek Įstatymo, tiek baudžiamųjų ir procesinių įstatymų nuostatos dėl nuosprendžio pripažinimo, bausmės dydžio nustatymo bei pataisos įstaigos parinkimo taikytos tinkamai, todėl naikinti skundžiamą nutartį skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Vienok, apylinkės teismas įskaitydamas į bausmę laiką nuo 2015-05-08 iki skundžiamos nutarties įsiteisėjimo dienos, neįskaitė viso nuteistojo D. L. laiko, išbūto suėmime Jungtinėje Karalystėje, todėl ši klaida ištaisytina. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad D. L. nusikalto 2015-03-02 ir tą pačia dieną, nustačius, kad jis peiliu susižalojo ir save, buvo pristatytas į ligoninę, kur buvo gydomas dvi dienas. Iš gynėjo pateiktų dokumentų matyti, kad D. L. 2015-05-08 teismo sprendimu buvo nuteistas 1645 dienoms ir jos pabaiga – 2019-09-05, o kardomajame kalinime (iki teismo nuosprendžio paskelbimo) jis atliko 63 dienas, todėl į bausmę įskaitytinas laikas ne nuo 2015-05-08, o nuo 2015-03-05, todėl šioje dalyje nutartis keistina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 3 punktu,
nutaria:
Pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartį dalyje dėl atliktos bausmės laiko įskaitymo į D. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę: panaikinti nutarties dalį, kurioje nurodyta, kad į D. L. bausmę įskaityti laisvės atėmimo bausmę nuo 2015-05-08, todėl baudžiamojo įstatymo reikalavimų, skiriant bausmę nepažeidė nurodant, kad atliktos bausmės laikas skaičiuojamas nuo 2015-03-05. Likusią nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.