Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-336-175/2015;

Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00240-2012-4;

2015 m. balandžio 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Raulynaitienei, nuteistajam A. D., nuteistojo gynėjai advokatei Dianai Višinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2012 m. vasario 16 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu tiksliai nenustatytoje vietoje, automobilyje “Audi 80”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nukreipęs į nukentėjusiąją G. M. pramoninės gamybos pneumatinį pistoletą “ (duomenys neskelbtini) ” ir pareikalavęs nusirengti, po to panaudojęs fizinį smurtą – jėga parvertęs nukentėjusiąją ant galinės sėdynės ir prievarta užgulęs ją visu savo kūno svoriu bei taip atėmęs galimybę priešintis, vieną kartą įvedė savo lytinį organą į jos makštį, taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja G. M. prieš jos valią, t. y. išžagino G. M.. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje, praėjus trumpam laiko tarpui po atlikto prievartinio lytinio akto, panaudodamas fizinį smurtą - jėga parvertęs nukentėjusiąją ant galinės sėdynės ir prievarta užgulęs ją visu savo kūno svoriu bei taip atėmęs galimybę priešintis, vieną kartą įvedė savo lytinį organą į jos makštį, taip lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja G. M. prieš jos valią.

Teismo posėdyje nuteistasis A. D. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl A. D. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 149 str. 1 d. A. D. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatas, o teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, dėl to apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. D. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prieš nukentėjusiosios G. M. valią su ja lytiškai santykiavo. Tokie A. D. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 149 str. 1 d. Nors nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, dėl to nuosprendyje padarytos išvados dėl jo kaltės padarius šį nusikaltimą, yra neteisingos ir nepagrįstos, apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo su tokiais skundo teiginiais sutikti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 1-5 d.).

Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei jų pagrindu padarytomis išvadomis, o pateikia savo įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismai buvo šališki ir pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį kaltinamąjį A. D., nukentėjusiąją G. M., liudytojus S. K., M. P., D. R., L. L., E. K., BPK 276 str. tvarka pagarsino ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų L. M. ir A. Š. parodymus, ištyrė rašytinius įrodymus ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, teismas tyrė ir analizavo ne tik nukentėjusiosios G. M., bet ir kitus, tiek jį kaltinančius, tiek teisinančius, įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 str. 1 d. 2 p., be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, A. D. teisinančius, įrodymus. Todėl pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra.

Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad lytiniai santykiai tarp nukentėjusiosios G. M. ir kaltinamojo A. D. vyko abipusiu sutikimu, t. y. nebuvo jokios prievartos, nukentėjusioji pati norėjo lytinių santykių ir jų siekė, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto keliamą versiją, kurią, beje, apeliantas kėlė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo paneigta. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad A. D. su nukentėjusiąja G. M. lytiškai santykiavo prieš jos valią, pagrįstai rėmėsi pačios nukentėjusiosios parodymais, kurie, priešingai negu skunde teigia nuteistasis A. D., viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių buvo nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje, taip pat juos patvirtina ir kiti pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertinti įrodymai. Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad lytiškai santykiauti su A. D. nenorėjo, lytiniai santykiai vyko prieš jos valią. Nors apklausiama teismo posėdyje nukentėjusioji nurodė negalinti tiksliai prisiminti nusikaltimo aplinkybių, tačiau kategoriškai patvirtino, kad į automobilį lipo tik dėl to, kad A. D., jai atsisakius lipti į automobilį, pagrasino ginklu, dėl to ji labai išsigando, buvo neblaivi. BPK 276 str. tvarka pagarsinus nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, G. M. patvirtino, kad visi jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra teisingi. Patvirtino, kad važiuojant automobiliu iš kalbų suprato, kas bus, t. y., kad turės lytiškai santykiauti, verkė. A. D. liepė nusirengti, ji nenorėjo, prašė nieko nedaryti, tačiau A. D. vėl jai pagrasino ginklu, ji buvo išgėrusi, neturėjo jėgų priešintis, A. D. su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Netikėti nukentėjusiosios parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo objektyvaus pagrindo, kadangi jos parodymai, kaip jau minėta, dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs, asmeninis nukentėjusiosios suinteresuotumas pakenkti A. D. jį apkalbant, byloje nėra nustatytas. Nuteistasis A. D., kritikuodamas nukentėjusiosios parodymus, taip pat nenurodė jokių objektyvių ir įtikinamų argumentų, kodėl nukentėjusiosios parodymai turėtų būti vertinami kaip melagingi siekiant A. D. apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu.

Teismas, spręsdamas dėl A. D. kaltės padarius BK 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, įvertino ir į kartu su A. D. važiavusių asmenų – M. P., D. R., L. L. ir E. K. – parodymus. Šių asmenų parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai ir jais rėmėsi tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems, aukščiau paminėtiems įrodymams. Iš paminėtų asmenų D. R. ir L. L. patvirtino, kad A. D. buvo įrėmęs nukentėjusiajai į galvą ginklą, tačiau nė vienas iš jų, taip pat ir kiti du liudytojai – M. P. ir E. K., nors visi kartu buvo viename automobilyje, nenurodė, kad dėl tokių A. D. veiksmų G. M. buvo išsigandusi, verkė ar kitaip neigiamai reagavo. Priešingai, minėti asmenys nurodė, kad nukentėjusioji buvo linksma, kartu su visais juokavo, vartojo alkoholinius gėrimus. Tokie liudytojų paaiškinimai vertintini kritiškai, kadangi nelogiška, kad asmuo, kuriam grasinama ginklu, į tokius veiksmus reaguotų būtent šitaip. Be to, kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusiosios elgesys iš karto po įvykio (po to, kai buvo išžaginta, išlipusi iš automobilio bandė pabėgti, tačiau buvo pargriauta trijų vaikinų, tarp jų ir A. D., tą pačią naktį nuvyko į policijos komisariatą, namuose buvusiems asmenims nurodė, kad buvo išžaginta, buvo apsiverkusi), nuosekli pozicija dėl prievartinių lytinių santykių viso proceso metu, rodo, kad ji A. D. veiksmų nesuprato, kaip pajuokavimo ir nemanė, kad lytiniai santykiai vyko abipusiu sutikimu.

Apygardos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad aukščiau paminėtų aplinkybių visuma paneigia A. D. versiją, kad G. M. su juo lytiškai santykiavo savo noru ir jokios prievartos nebuvo. Tokią išvadą suponuoja ne tik aptarti įrodymai, bet ir byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) Šioje išvadoje nustatytos aplinkybės, priešingai, negu teigia nuteistasis savo apeliaciniame skunde, vertinant jas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat patvirtina faktą, kad A. D. su G. M. santykiavo prieš jos valią. Specialisto išvadoje G. M. nustatytos kraujosruvos dešinio žasto išoriniame paviršiuje viršutiniame-viduriniame trečdaliuose, nubrozdinimas kairio kelio srityje. Konstatuota, kad nubrozdinimas galėjo būti padarytas galimai užduotyje nurodytu laiku. Taip pat konstatuota, kad kraujosruvos galimai padarytos 3-10 parų bėgyje iki medicininės apžiūros. Tai, kad specialistas nepateikė kategoriškos išvados, nėra kliūtis ją vertinti kaip įrodymą ir ja vadovautis. Palyginus specialisto išvadoje užfiksuotus duomenis ir nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes matyti, kad šie įrodymų šaltiniai vienas kitam neprieštarauja, todėl teismas pagrįstai specialisto išvadą laikė vienu iš A. D. kaltę patvirtinančių įrodymų.

Atmetamas, kaip nepagrįstas, apeliacinio skundo teiginys, kad ta aplinkybė, jog ant A. D. kūno nebuvo konstatuota sužalojimų, paneigia nukentėjusiosios teiginius, kad ji aktyviai priešinosi, o tai reiškia, kad lytinis aktas vyko abipusiu sutikimu. Jau minėta, kad nukentėjusioji G. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji savo sutikimo lytiškai santykiauti su A. D. nebuvo išreiškusi, į automobilį lipo tik A. D. pagrasinus ginklu, lytiškai santykiauti su A. D. nenorėjo, prašė jo nieko jai nedaryti, bandė jį atstumti nuo savęs. Ar galėjo jį apdraskyti, neatsimena, buvo neblaivi. Pažymėtina, kad sužalojimų ant kaltinamojo kūno nebuvimas, pats savaime, nepaneigia fakto, kad su nukentėjusiąja lytiškai buvo santykiaujama prieš jos valią. Šiuo atveju pačios nukentėjusiosios veiksmai, žodžiu išreikštas nesutikimas lytiškai santykiauti, verkimas, prašymas nieko jai nedaryti, bandymas atstumti kaltinamąjį nuo savęs, bandymas pabėgti po to, kai su ja buvo atliktas prievartinis lytinis aktas, aiškiai rodo, kad nukentėjusioji, nors ir būdama neblaivi, nenorėjo lytiškai santykiauti su A. D. ir tokį savo nesutikimą buvo aiškiai išreiškusi. Objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad A. D. tokio prieštaravimo nesuprato ir turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad lytiniai santykiai vyksta abipusiu sutikimu, t. y. objektyviai nesuvokė darąs nusikaltimą, šioje byloje nėra. Tokių duomenų savo skunde nenurodo ir pats nuteistasis. Tyčios turinys A. D. veiksmuose, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atskleistas ir detalizuotas. Nagrinėjamu atveju teismas neturi objektyvaus pagrindo manyti, kad A. D. nesuprato G. M. žodžiais ir veiksmais išreikšto nesutikimo lytiškai santykiauti ir sąžiningai klydo manydamas, kad G. M. tam neprieštarauja.

Kolegija atmeta apelianto skundo teiginį, kad ta aplinkybė, jog G. M. dar ikiteisminio tyrimo metu pateikė raštišką paaiškinimą, kad jokių pretenzijų niekam neturi, teisme tą taip pat patvirtino, patvirtina faktą, kad G. M. jį melagingai apkaltino. Iš tikrųjų baudžiamojoje byloje yra nukentėjusiosios G. M. raštas, adresuotas (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūrai, kuriame ji nurodo, kad pretenzijų neturi, nes įtariamieji jos atsiprašė. Tą pat nukentėjusioji patvirtino ir teisme. Tačiau nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepaneigė tos aplinkybės, kad A. D. su ja santykiavo prieš jos valią. Taigi, ta aplinkybė, kad nukentėjusioji A. D. jokių pretenzijų neturėjo, civilinio ieškinio byloje nepareiškė, nepaneigia A. D. veiksmų nusikalstamumo ir priešingumo teisei ir nesudaro pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Pagal BK 149 str. 1 d. atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Pagal BK 149 str. lytinis santykiavimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo asmens valią. Lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį, arba kitais būdais (kasacinė nutartis Nr. 2K- 437/2006). Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad A. D., nukentėjusiajai G. M. pakankamai aiškiai (žodžiais ir veiksmais) išreiškus savo nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistuoju, to nepaisydamas, atliko su nukentėjusiąja lytinį aktą prieš šios valią. Tokie A. D. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 str. 1 d. Nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, jo pateiktas byloje esančių įrodymų vertinimas ir subjektyvus interpretavimas atkreipiant dėmesį tik į jam palankius faktus ir nutylint tas aplinkybes, kurios jam yra nepalankios, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų dėl jo kaltės, padarius BK 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nepaneigia.

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas A. D. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 149 str. 1 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 str. nustatytų nuostatų. Todėl nuteistojo skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.