Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

suinteresuotų asmenų J. R., L. D. ir S. A. atstovei, advokatei Virginijai Pluščiauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Kelmės rajono savivaldybės administracijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, J. R., S. A., L. D. dėl turto pripažinimo bešeimininkiu, bei pagal J. R., L. D., S. A. pareiškimą Kelmės rajono savivaldybės administracijai, Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Šiaulių teritoriniam padaliniui, Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriui, VĮ Registrų centro Šiaulių filialui dėl nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

- kad J. R., a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu turėjo teisę privatizuoti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir nuo 1992 metų atvirai ir nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdo ir įgijo nuosavybės teisę į šį butą;

- kad L. D., a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu turėjo teisę privatizuoti butą su priklausiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę 8I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusę tvarto 7I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei 1/18 dalį ūkinio pastato 5I, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir nuo 1992 metų atvirai ir nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdo ir įgijo nuosavybės teisę į šį butą ir jo priklausinius bei ūkinio pastato dalį;

- kad S. A., a.k(duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu turėjo teisę privatizuoti butą su priklausiniais, unikalus Nr. .(duomenys neskelbtini), daržinę 6I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusę tvarto 7I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), bei 1/18 dalį ūkinio pastato 5I, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir nuo 1992 metų atvirai ir nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdo ir įgijo nuosavybės teisę į šį butą ir jo priklausinius bei ūkinio pastato dalį.

Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką paskelbta spaudoje – 2011-04-30 respublikiniame ir 2011-04-29 Kelmės vietiniame laikraštyje (t.2, l.84).

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Šiaulių filialas prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant, sprendimą priimti teismo nuožiūra (t.2, l.57, 71-72).

Motyvuojamoji dalis

Kelmės rajono savivaldybės administracijos pareiškimas tenkintinas.

Suinteresuotų asmenų J. R., L. D., S. A. pareiškimas dėl turto įgijimo pagal įgyjamąją senatį atmestinas.

VĮ Registrų centro Šiaulių filialo rašte (t.1, l.13) nurodyta, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010-10-11 duomenimis, adresu Dvaro g. 19, Kelmės m., nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės į juos neįregistruotos. Nurodytu adresu pastatams 1995-04-17 atlikti kadastriniai matavimai, kurių metu užfiksuotas 3 butų gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai. Gyvenamasis namas užfiksuotas nuotraukose (l.6-9).

2009 m. gegužės 13d. aktu Nr. 1 gyvenamasis namas Dvaro 19, Kelmėje yra įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi) apskaitą (t.1, l.4).

2009m. rugpjūčio 19d.(l.11) vietiniame laikraštyje „Kelmės kraštas“ bei 2009m. gegužės 20d. respublikiniame laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ (l.10) paskelbus siūlymus pripažinti pastatą bešeimininkiu, jokie asmenys pretenzijų į jį nepareiškė.

Iš pareiškėjo atstovo, suinteresuotų asmenų atstovės paaiškinimų matyti, kad pastate Dvaro 19, Kelmėje yra įrengti trys butai, kuriuose daugiau nei dvidešimt metų gyvena J. R., S. A., F. D.. Šios civilinės bylos nagrinėjimo eigoje šie namo gyventojai, suinteresuoti asmenys prašo pripažinti jiems nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį į kiekvienos atskirai valdomą butą.

2007-06-04 yra nustatyti kadastriniai duomenys nekilnojamiesiems daiktams – butams Dvaro 19-1, Dvaro 19-2, Dvaro 19-3, Kelmėje.

Iš orderio (t.1, l.141) matyti, kad 1984m. sausio 20d. Kelmės paukštininkystės valstybinis ūkis suteikė teisę J. D. šeimai apsigyventi tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini). J. D. yra miręs 2000 metais, L. D. gyvena viena adresu (duomenys neskelbtini) (t.2, l.22, 24). Orderiu Nr.9 (t.1, l.142). 1990m. kovo 17 d. suteikta teisė P. R. šeimai apsigyventi tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje Kelmės paukštininkystės tarybinio ūkio name Nr.9, butas 3. P. R. yra išsituokęs su J. R., kuri yra likusi gyventi bute (duomenys neskelbtini) (t.2, l.34, 31). Gyvenamosios patalpos orderiu Nr.1 (t.2, l.143) 1987m. spalio 5d. buvo suteikta teisė S. A. šeimai apsigyventi gyvenamojoje patalpoje Tarybinio ūkio 9-1. S. A. iki šiol yra deklaravusi gyvenamąją vietą Kelmėje, Dvaro 9-1 (t.2, l. 39).

1995m. balandžio 13 d. Kelmės r. apylinkės teismo sprendimu (t.1, l.144) buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad G. G. – Š. Š. apskrityje, Vaiguvos valsčiuje, Šarkių kaime asmeninės nuosavybės teise valdytas nuo 1932m. iki 1941m. birželio 14 d. gyvenamasis namas yra perkeltas ir pastatytas (duomenys neskelbtini). Kelmės rajono savivaldybės administracijos 2007-11-14 rašte (t.1, l.145-146) nurodoma, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra perstatytas iš Šarkių kaimo, Vaiguvos seniūnijoje. Šis pastatas priklausė Kelmės rajono paukštininkystės valstybiniam ūkiui ir likviduojant šį ūkį, pastatas (duomenys neskelbtini), Kelmės rajono savivaldybei nebuvo perduotas. Gyventojams nebuvo leista privatizuoti butų, nes Kelmės rajono savivaldybė buvo gavusi E. Š. prašymą atkurti nuosavybės teisę į nacionalizuotą pastatą, esantį Dvaro 9, Kelmėje. 1995m. gegužės 23 dienos Kelmės rajono savivaldybės valdyba priėmė sprendimą Nr.61 atkurti nuosavybės teisę E. Š. į minėtus pastatus išmokant kompensaciją (suteikiant jai valstybinę vienkartinę investicinių litų išmoką). 2005 metais namo gyventojams nebuvo leista privatizuoti pastato Dvaro 9, Kelmėje, nes šis pastatas Kelmės rajono savivaldybei nepriklauso ir pradėta spręsti klausimą dėl pastato pripažinimo bešeimininkiu.

Iš Šiaulių apskrities archyvo dokumentų (t.1, l.150-156) matyti, kad Kelmės paukštininkystės tarybinis ūkis bei jo pagrindu įsikūrusios žemės ūkio įmonės buvo likviduotos.

Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-12-10 įsakymu dėl adresų patvirtinimo detaliuoju planu suprojektuotiems sklypams, esantiems Kelmės buvusio dvaro teritorijoje (t.2, l.14-15) pakeistas namo numeris 9 Dvaro gatvėje į numerį 19.

Šiaulių apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistas pateikė pažymas (t.1, l.140, t.2, l.1), kad nėra duomenų, kad gyvenamasis namas Dvaro 19, Kelmėje ir ūkio pastatai Dvaro 19, bei Prūdo 13, 15 būtų pastatyti savavališkai.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo.

Imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis Nr. 3K-3-535/2008) ir paaiškinamas atsižvelgiant į šia norma siekiamus tikslus. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis Nr. 3K-3-41/2011). Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011m. vasario 21d. nutartis Nr.3K-7-67/2011.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Šioje civilinėje byloje yra nustatyta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo nacionalizuotas iš privataus asmens, tačiau jis buvo perkeltas į kitą vietą, perstatytas, t.y. jis buvo sukurtas bendru darbu bei bendromis lėšomis perkeliant į kitą vietą ir tapo viešąja nuosavybe, t.y. Kelmės paukštininkystės valstybinio ūkio turtu. Be to, valstybė 1995 metais už nacionalizuotą pastatą, šiuo metu esantį (duomenys neskelbtini), buvusiai savininkei E. Š. išmokėjo kompensaciją. Šis faktas patvirtina, kad pastatas (duomenys neskelbtini) buvo ir yra valstybės nuosavybė, nors ilgą laiką valstybės institucijos neprižiūrėjo šio turto, neįregistravo valstybės vardu.

Suinteresuoti asmenys J. R., L. D. ir S. A. apsigyveno butuose Dvaro 19, Kelmėje 1984 – 1990 metais teisėtai, pagal tuo metu išduotus orderius, tačiau šie dokumentai suteikė teisę tik gyventi butuose, bet nesuteikė butų nuosavybės teisės. Iš pareiškėjo atstovo, suinteresuotų asmenų atstovės paaiškinimų matyti, kad šie butai nebuvo privatizuoti pagal 1991m. butų privatizavimo įstatymą, nes buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisės atkūrimo buvusiai savininkei. Liudytoja A.K., ruošusi butus privatizavimui, paaiškino, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) nebuvo leidžiama privatizuoti ir ji privatizavimo dokumentų nebuvo paruošusi. Šie parodymai patvirtina, kad valstybė niekuomet nėra perleidusi savo teisių privatiems asmenims ir iki šiol nėra pasibaigusi valstybės nuosavybės teisė į pastatą Dvaro 19. Byloje yra įrodyta, kad suinteresuoti asmenys J. R., L. D., S. A. butus (duomenys neskelbtini) ir ūkinius pastatus valdo atvirai, nepertraukiamai, tačiau jos nesijaučia šio daikto savininkėmis, pripažįsta turtą esant valstybės nuosavybe, nes jos laikas nuo laiko kreipiasi į Kelmės rajono savivaldybę su prašymais privatizuoti butus (t.1, l.147. 148, 149).

Esant šiems duomenims, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei, remiantis CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata, jis negali būti kitų asmenų įgytas pagal įgyjamąją senatį, todėl suinteresuotų asmenų J. R., L. D., S. A. pareiškimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo pagal įgyjamąją senatį yra atmestinas.

Pagal CK 4.57 straipsnio pirmosios dalies nuostatas bešeimininkiu laikomas daiktas, kuris neturi savo savininko arba kurio savininkas nežinomas. Bešeimininkio daikto išaiškinimo ir apskaitos tvarką nustato Vyriausybė (CK 4.58 str. 2 d.). Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas parduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 3.2 p. įtvirtinta nuostata, kad savivaldybės, mokesčių inspekcijai pritarus, gali apskaityti joms reikalingus realizuotinus viešojo naudojimo, administracinius ir gyvenamuosius statinius.

Nors pareiškėjo Kelmės rajono savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu nepalaikė Kelmės rajono savivaldybės administracijos pareiškimo dėl pastato pripažinimo bešeimininkiu, ir siūlė patenkinti suinteresuotų asmenų pareiškimą, tačiau atsisakymas nuo pareiškimo prieštarauja imperatyvioms CK4.69str.3dalies normoms ir negali būti priimamas. Atsižvelgiant į viešąjį interesą yra sprendžiamas pastato pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Kelmės rajono savivaldybės nuosavybėn klausimas.

Pastatas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, nuo Kelmės paukštininkystės valstybinio ūkio likvidavimo laiko nėra surašyti jokie dokumentai dėl šio turto perdavimo ar priklausymo konkrečioms valstybės institucijoms. Nors kaip aptarta anksčiau, pastatas (duomenys neskelbtini) priklauso valstybei, tačiau ilgą laiką šis turtas nėra priskirtas konkrečiai institucijai. Nuo minimo gyvenamojo namo įtraukimo į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), apskaitą yra praėję daugiau kaip vieneri metai ( CK 4.58str. 1d.), per tą laiką jokie asmenys nuosavybės teisių į šį pastatą nepareiškė, o suinteresuotų asmenų pareiškimas nepagrįstas, Lietuvos CK 4.58str. 3d. nurodytų aplinkybių nenustatyta, valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, kad pastatas yra nerealizuotinas, fiziškai nusidėvėjęs, todėl pareiškimas tenkintinas, pastatas pripažintinas bešeimininkiu ir perduotinas Kelmės rajono savivaldybės nuosavybėn ( CPK 537str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CK 4.68 str., CPK 533 str., teismas

nusprendžia:

Kelmės rajono savivaldybės administracijos pareiškimą tenkinti.

Pripažinti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), bešeimininkiu turtu ir perduoti Kelmės rajono savivaldybės nuosavybėn.

Atmenti suinteresuotų asmenų J. R., L. D., S. A. pareiškimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo pagal įgyjamąją senatį.

Sprendimas per trisdešimt dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.