- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-21
- Bylos Nr.
- I1-2984-362/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00116-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. skunde teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas M. Š. nurodė, kad nuo 2019 m. gruodžio 11 d. d. iki 2020 m. sausio 13 d. jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tualetai kamerose nėra pilnai atskirti nuo jos, tad nebuvo užtikrinamas privatumas, elektros lemos kamerose be gaubtų. Dienai iš jo buvo atimamas minkštas inventorius, tad jis dienomis turėjo arba sėdėti ant šalto gulto, arba vaikščioti po kamerą, kurioje vietos buvo mažai. Kamerose, kur jis buvo patalpintas, nebuvo radijo taško, tad jis negalėjo klausytis mylimos muzikos, žinių. Iš tualeto nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, oro judėjimas kameroje buvo mažas, trūko gaivaus oro. Dėl to sutriko miego ritmas, psichologinė ir emocinė būsena, jis tapo nervingesnis, jam buvo sukeltas psichologinis ir emocinis skausmas. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, tik skylė sienoje, o langą buvo galima praverti tik 5 cm, kamera buvo maža, iš jo buvo atimamas čiužinys, nors jis negali būti laikomas patalyne, kameroje nebuvo radijo taško, ant apšvietimo lempų nebuvo gaubtų. Buvo pažeidžiamas jo privatumas. Dėl to jam pablogėjo sveikata, beria nugarą, atsirado hemorojus, nervai, nemiga, blogai su psichika. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, mano, kad tai adekvati suma.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-02-18 pažymos „Dėl M. Š.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2019-12-11 iki 2020-01-13 buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 13,3,1, kameroje būdavo 1 asmuo. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 6,56 kv. m iki 15,88 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.
Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, praėjimai atitverti, reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Vėdinimas vyksta natūraliu būdu, tiek per angas į koridorių, tiek per praveriamą langą. Vidinio ryšio (pareigūnų iškvietimo mygtukas, radijo taškas) įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams, be to, pažymėtina, jog šiuo metu nėra įmonių, teikiančių radijo transliacijas. Atlikus patikrinimą kameroje Nr. 1, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė reikalavimus atitiko. Skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų gauta nebuvo. Čiužinys paimamas buvo, kadangi nurodytu metu pareiškėjas atlikinėjo nuobaudą kamerų tipo patalpoje, o tokiu atveju patalynė išduodama tik miegojimo laikotarpiui.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Pareiškėjo M. Š. skundas atmesti.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų, trūko gyvenamojo ploto.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2020-02-18 pažymos Nr. 60-6127 „Dėl M. Š.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo nuo 2019-12-11 iki 2020-013. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 13,3,1 kalinamas 34 dienas, kameroje buvo po 1-4 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,97 kv. m iki 15,88 kv. m kameros ploto. Nors atsakovas savo atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas į kamerą Nr. 13 buvo įkeltas po to, kai iš ten buvo iškelti keli asmenys, kurių buvimas užfiksuotas ryte, tačiau pažymėtina, jog 4 asmenų buvimas kameroje Nr. 13 užfiksuojamas ir vakare, pats pareiškėjas nurodo, jog 6-7 valandas jis praleido kameroje Nr. 15 su dar trimis asmenimis, pagrindo tuo netikėti teismas neturi, tačiau pažymėtina, jog visas likusias dienas pareiškėjas kamerose Nr. 3,1 praleido vienas, jam teko 6,56 kv. m - 6,83 kv. m gyvenamojo kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 34 dienas, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,97 kv. m kameros ploto (toks plotas teko 6-7 valandas, kitu laikotarpiu pareiškėjui teko ne mažiau kaip 6,56 kv. m kameros plotas), todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog tualetas nuo kameros atskirtas OSB ar mūrine sienele, sienelės aukštis 1,82 m (kameroje Nr. 1) – 2,29 m (kameroje Nr. 13).
Vertinant baldų buvimą kamerose, iš 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“, Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus bei fotonuotraukų matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kamerose. 2019-11-11 patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 1 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, sienoje ištrupėjęs tinkas, pelėsio nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktos kamerų Nr. 1,3,13 fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog kameroje Nr. 13 dienos šviesos lempos su gaubtais, kamerose Nr. 1,3 virš gyvenamosios zonos lempų nėra, kamerose Nr. 1,3 sanitariniai mazgai su durimis, kuo atitvertas praėjimas (durys ar užuolaida) į sanitarinį mazgą kameroje Nr. 13, nustatyti negalima.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020-02-17 pažymoje Nr. 61-549 „Dėl M. Š.“ nurodyta, kad nuo 2019-12-11 iki 2020-01-13 pareiškėjas M. Š. nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių. Pats pareiškėjas teismui pateikė eilę dokumentų, iš kurių matyti, kad buvo kreiptasi su skundais į Kalėjimų departamentą, tačiau įrodymų, jog šie skundai susiję su bylos medžiaga, nėra, prašymų išreikalauti šiuos skundus pateikta nebuvo.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus nesikreipė, o vėliau, 2020-02-22 kreipėsi dėl pilvo pūtimo. Spuogų (acme vulgaris) buvimas pas pareiškėją nustatytas 2019-11-05, duomenų apie sirgimą hemorojumi asmens sveikatos istorijoje nėra. Netinkamas elgesys pas gydytojus (keiksmai, grasinimai, agresyvus elgesys) užfiksuoti 2019-05-21.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos kameroje. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje drausmės kameroje nuo 2019-12-11 iki 2020-01-13 metu (viso 34 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai, tiek išorėje, tiek viduje, dėl šio pastato statuso yra negalimi. Ventiliacija užtikrinama per langą ar esamas ventiliacines angas, natūralaus apšvietimo galimas trūkumas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.
Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, ir pats pareiškėjas nurodo, jog sienelės buvo būtent tokio aukščio, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad sanitarinio mazgo sienelė mažiausia buvo 1 m 82 cm aukščio, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta, sanitariniai mazgai turi duris (jų galimai nėra kameroje Nr. 13, bet ten pareiškėjas buvo ne ilgiau kaip dvi dienas), be to, pareiškėjas iš esmės visą laiką kameroje buvo vienas, tik, kaip jis pats nurodo, 6-7 valandas kameroje Nr. 13 buvo 4 asmenys. Taip pat pažymėtina, jog teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo byloje nustatyti nėra.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios sistemos darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė radijo taškų įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas radijo taškas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl negalėjimo klausytis muzikos ar žinių yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl radijo taško įrengimo atmestini kaip nepagrįsti, ypač atkreipiant dėmesį į tai, jog šiuo metu radijo transliacijos per radijo tašką apskritai nevykdomos, tad, net ir esant įrengtam radijo taškui, pareiškėjas nebūtų tyrėjęs galimybės klausytis muzikos ar žinių.
Atmestinas argumentas dėl čiužinio atėmimo, kadangi pareiškėjas, kaip jis pats nurodė teismo posėdžio metu, į Šiaulių tardymo izoliatorių perkeltas dėl nuobaudos atlikimo, o tokiu atveju patalynė, sutinkamai su Pataisos įstaigų vidaus taisyklių 220 punktu, išduodama tik miegojimo laikotarpiui. Čiužinys pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintą 132 „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą“, 1 priedas, yra priskiriamas prie patalynės.
Nors teismui nėra pateikti duomenys, išskyrus fotonuotraukas, kurie patvirtintų, jog kamerose dienos apšvietimo lempos yra su gaubtais, tačiau iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kameroje Nr. 13 lempos su gaubtais, o kitose kamerose lempų virš gulto, stalo, kėdės apšvietimo lempų nėra, duomenų, jog kada nors kokia lempa būtų nukritusi, teismui nepateikta, ir, nors abejonės yra traktuotinos pareiškėjo naudai, nesant aiškaus priežastinio ryšio tarp galimo gaubtų nebuvimo ir teismo posėdžio metu nurodytų pasekmių – pablogėjo sveikata, beria nugarą, atsirado hemorojus, nervai, nemiga, blogai su psichika – kurios nėra patvirtinamos asmens sveikatos istorija, šis argumentas taip pat atmestinas.
Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų pareiškėjo veiksmų, nei vertinant asmeniui tenkantį gyvenamosios kameros plotą, gyvenamųjų kamerų ir sanitarinio mazgo įrengimą, čiužinio atėmimą.
Įvertinus virš išdėstytą, teismas mano, jog pareiškėjas neįrodė pateikto skundo, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos bylos medžiaga, tad skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), skundą atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.