Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Adolfina SimaitienėBaudž. byla Nr. 1A-660-174/2011Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01836-2010-9Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.4.6.8., 1.2.26.2.1., 1.2.14.10.;2.1.7.4.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2011 m. lapkričio 3 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Ritos Ušinskienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-12 nuosprendžio, kuriuo E. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 187 straipsnio 1 dalyje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti.

R. U. pareikštas 1 413,76 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 7 000 Lt už būsimą nosies pertvaros operaciją atmestas.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas 191,18 Lt ieškinys už R. U. gydymą atmestas.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – R. U. priklausančią striukę, saugomą Klaipėdos miesto 2-ajame policijos komisariate, nuspręsta grąžinti savininkui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl chuliganiškų paskatų ir sugadino svetimą turtą, tai yra jis 2010-12-11, apie 11.55 val., viešoje vietoje – garažų bendrijos „Sankryža“ teritorijoje, esančioje Smiltelės g. 22A, Klaipėdoje, tyčia, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu keiksmažodžiais R. U. adresu, smūgių sudavimu ir sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: vadindamas nukentėjusįjį R. U. įžeidžiančiais, necenzūriniais žodžiais, smogė jam kumščiu vieną kartą į krūtinę, dėl to pastarasis nugriuvo ant žemės, po to užsėdo nukentėjusiajam ant pilvo ir sudavė kumščiais ne mažiau kaip 3 smūgius R. U. į krūtinę ir ne mažiau kaip 4 smūgius į veidą, taip padarydamas jam veido sumušimą ir minkštųjų audinių patinimą, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, nosies muštinę žaizdą nosies kairėje, dislokuotą nosies kaulų lūžimą, taip dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė R. U. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Be to, tuo pačiu metu toje pačioje vietoje grumtynių metu sugadino svetimą turtą, t. y. suplėšė nukentėjusiojo R. U. 500 Lt vertės striukę, sugadino 120 Lt vertės megztinį, taip padarydamas R. U. iš viso 620 Lt materialinę žalą.

Apylinkės teismas E. T. dėl šių kaltinimų išteisino motyvuodamas tuo, kad įvertinus bylos duomenis, negalima pagrįstai ir objektyviai daryti išvadą, kad kaltinamasis E. T. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Be to, teismas neteisingai konstatavo, jog R. U. parodymai prieštaringi, kadangi nukentėjusiojo parodymai apie visas įvykio aplinkybes nuoseklūs ir logiški ir nesikeitė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Tik akistatos su E. T. metu nukentėjusysis nurodė, jog negali tvirtinti, kad jam spyrė P. P., nes nematė. Todėl nukentėjusiojo R. U. parodymais nesivadovauti teismas neturėjo jokio pagrindo.

Teismas neįvertino, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu liudytojas policijos pareigūnas A. V. parodė, kad atvykus jiems į įvykio vietą juos pasitiko asmuo kruvinu veidu, jis prisistatė garažų bendrijos pirmininku ir nurodė jį sumušusius asmenis, t. y. E. T. ir P. P.. Teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojo A. V. parodymus, kad sulaikytų asmenų rankos ir drabužiai buvo kruvini. Paklausus, iš kur kraujas, pastarieji paaiškino, jog susikruvino keldami nukentėjusįjį, apie tai, kad jie būtų sumušti, nesakė. Apeliantė pabrėžia, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis E. T. ir jo uošvis liudytojas P. P. nurodė, kad prie nukentėjusiojo nebuvo net prisilietę, išskyrus pirmąjį kartą, kai susistumdė ir R. U., po to, kai jis nukrito antrą kartą ir, pasak jų, susižalojo, atsistoti nepadėjo. Taigi vertinant jų parodymus susikruvinti rankų keldami R. U., kaip jie nurodė policijos pareigūnui, jie negalėjo. Todėl tokie jų parodymai nėra nuoseklūs, priešingai – prieštaringi.

Be to, teismas visiškai nepagrįstai nevertino liudytojo Z. K. parodymų. Pastarasis įvykio metu buvo garažų teritorijoje ir nors jis nematė paties sužalojimo fakto, tačiau matė kruviną R. U. veidą, šis nurodė, kad buvo sumuštas dviejų asmenų – E. T. ir P. P., kurie išgirdę, kad kviečiami policijos pareigūnai, bandė išvykti iš garažų teritorijos, t. y. pabėgti. Todėl jis, pirmininkui paprašius, užstatė savo automobilį ant įvažiavimo į teritoriją, kad jie negalėtų pabėgti.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu E. T. nurodė, jog jam R. U. sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių, be to, užsiundė šunį, tačiau atvykus policijos pareigūnams apie tai, kad jis buvo sumuštas, nesakė ir pareiškimo policijoje nerašė. Dėl šuns sukandžiotos kojos į policiją kreipėsi tik po dviejų savaičių.

Teismas teisingai nuosprendyje nurodė, jog tarp R. U. ir E. T. konfliktai vyko ir anksčiau, tai patvirtino ir pastarieji, taigi teismas konstatavo, jog jie abu turėjo pagrindą sukelti konfliktą. Tačiau teismas neįvertino, jog konfliktas 2010-12-11 įvyko dėl nenuvalyto sniego būtent prie garažo, kuriuo naudojasi E. T.. Todėl priekaištauti garažų bendrijos pirmininkui dingstį turėjo būtent E. T.. Tačiau, kaip nurodė pats nukentėjusysis, šie kaltinamojo E. T. priekaištai buvo be pagrindo, kadangi sniego valymo darbai garažų bendrijos teritorijoje dar nebuvo baigti.

Taigi remiantis anksčiau nurodytų aplinkybių visuma, prokurorės įsitikinimu, galima teigti, jog E. T. pažeidė viešąją tvarką, neabejotinai trikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes įvykio vietoje buvo ne vien jis ir nukentėjusysis, bet ir kiti asmenys, kurių rimtis buvo sutrikdyta, todėl tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Be to, kaltinamasis nesunkiai sužalojo žmogų, turėdamas tam menkavertę priežastį – dėl nebaigtų sniego valymo darbų, t. y. iš chuliganiškų paskatų, ir tokie jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Įvykio metu buvo sugadintas nukentėjusiojo turtas – striukė ir megztinis, todėl šie E. T. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Be to, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai atmetė ir civilinius ieškinius. R. U. pareikštas 1 413,76 Lt civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas, taip pat priteistinas ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas 191,18 Lt ieškinys už R. U. gydymą. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė ir nukentėjusiojo pareikštą 10 000 Lt ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes akivaizdu, jog nukentėjusysis dėl E. T. veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl šis ieškinys priteistinas.

Taip pat teismas atmetė ir nukentėjusiojo pareikštą 7 000 Lt ieškinį dėl būtinybės atlikti repoziciją (nosies ašies atkūrimo operaciją) dėl dislokuoto nosies kaulo lūžimo. Tačiau nukentėjusysis nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad repozicijos atlikimui reikalinga būtent 7 000 Lt suma, todėl nuosprendžio dalis atmesti šį ieškinio reikalavimą, prokurorės teigimu, yra pagrįsta.

Išdėstytos aplinkybės, apeliantės teigimu, leidžia pagrįstai teigti, surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad E. T. yra kaltas dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Skirdamas bausmę E. T. teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad kaltinamas padarė du nesunkius ir vieną apysunkį nusikaltimus, neprisipažįsta įvykdęs nusikalstamas veikas, žalos neatlygino, nukentėjusiojo neatsiprašė, lengvinančių bei sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta, todėl siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus, manytina, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam paskiriant laisvės atėmimo bausmę, artimą bausmės vidurkiui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nusikalto pirmą kartą, yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus paskirtos bausmės vykdymą.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, į bylą surinkti ir su bylos nagrinėjimo dalyku susiję duomenys teisiamajame posėdyje patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, padarytos išvados yra teisingos. Apeliacinis skundas atmestinas, naikinti išteisinamąjį nuosprendį pagrindo nėra.

Apylinkės teismas nuosprendyje padarė tinkamą išvadą, jog E. T. kaltė neįrodyta dėl nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kadangi pats kaltinamasis E. T. viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio proceso metu nuosekliai neigė vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, o pastarojo parodymai dėl jo sužalojimo yra prieštaringi. Nukentėjusysis teigė, kad konflikto metu jį užpuolė ir parvertė ant žemės bei smūgiavo 4 kartus į veidą ir 3 kartus į krūtinę E. T., tokiu būdu sulaužydamas jam nosį bei sugadindamas jam priklausantį turtą – striukę bei megztinį. Tuo tarpu E. T. neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajam R. U., aiškino, kad tarp jų įvykus žodiniam konfliktui ir abiem susikibus, nukentėjusysis jį pargriovė ant žemės bei sudavė smūgius į galvą. Besigrumiančius sniege juos išskyrė tuo metu garažų bendrijos teritorijoje buvęs jo uošvis P. P., tačiau jiems ir toliau konfliktuojant ir abiem antrą kartą nuvirtus ant žemės bei nukentėjusiajam R. U. po grumtynių atsistojus, jam iš nosies bėgo kraujas, nors, E. T. teigimu, jis nesudavė smūgių nukentėjusiajam. Kaip liudytojas apklaustas išteisintojo E. T. uošvis P. P., priešingai nukentėjusiojo parodymams, teigė matęs, kaip jo žentas E. T. gulėjo sniege, ant jo sėdėjo R. U. ir smūgiavo žentui į galvą, juos išskyrus pamatė, kad sukruvintas R. U. veidas ir megztinis. Kaip liudytojas apklaustas įvykio metu garažų teritorijoje buvęs Z. K. nurodė konflikto ir muštynių nematęs, tik matė sukruvintą R. U. ir suplėšytą jo striukę, jam matant, R. U. telefonu išsikvietė greitąją pagalbą ir policiją. Kitų tiesiogiai įvykį mačiusių ir galinčių patvirtinti įvykio aplinkybes liudytojų nėra.

Nors R. U. teigė, jog E. T. jam sudavė kumščiais ne mažiau kaip 3 smūgius į krūtinę ir ne mažiau kaip 4 smūgius į veidą, tačiau nukentėjusiojo R. U. parodymai dėl jam į veidą suduotų smūgių skaičiaus prieštarauja 2011-01-24 specialisto išvadai Nr. G 109/11 (03) Nr. G 109/11 (03). Šioje išvadoje konstatuota, kad sužalojimą R. U. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus nosį kietu buku daiktu – sumušant ar atsitrenkiant – ikiteisminio tyrimo metu nustatytu laiku, tai yra 2010-12-11. Pagal tyrimui pateiktuose med. dokumentuose aprašytą sužalojimų lokalizaciją R. U. veide galima išskirti vieną trauminio poveikio vietą – nosį su paakių sritimi. Taigi minėta specialisto išvada akivaizdžiai paneigia nukentėjusiojo R. U. parodymus dėl jam suduotų smūgių skaičiaus, suduodant jam į veidą, tai pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje. Be to, nukentėjusysis teigė, kad jis nesudavė nė vieno smūgio E. T., įvykio metu kartu su juo šuns nebuvo, tačiau jei tikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, lieka neaišku dėl paties išteisintojo E. T. sužalojimų įvykio metu, jie konstatuoti byloje pateiktoje 2010-12-15 specialisto išvadoje Nr. G 2030/10(03), kurioje nurodyta, kad E. T. padaryti sužalojimai plaštakoje bei blauzdoje, taip pat rasti kūno sužalojimai, be to, aptiktos kąstinės žaizdos. Kaip liudytojas apklaustas E. T. uošvis P. P., priešingai nukentėjusiojo parodymams, teigė matęs, kad būtent R. U. sudavė smūgius jo žentui E. T., juos išskyręs pamatė, kad sukruvintas R. U. veidas ir megztinis. Taigi nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina bylos duomenys, jie nesutampa su liudytojo P. P. parodymais, nes R. U. teigė, jog jam smūgius sudavė E. T., tuo tarpu P. P. tvirtino, kad R. U. smūgiavo jo žentui E. T. į veidą, sėdėdamas ant jo, gulinčio sniege, įvykio metu kartu su R. U. buvo šuo, nors pastarasis tai neigė. Kitų tiesiogiai įvykį mačiusių ir galinčių patvirtinti įvykio aplinkybes liudytojų nėra. Kaip liudytojas apklaustas įvykio metu garažų teritorijoje buvęs Z. K. nurodė konflikto ir muštynių nematęs, tik matė sukruvintą R. U. ir suplėšytą jo striukę, jam matant, R. U. telefonu išsikvietė greitąją pagalbą ir policiją.

Teisinga ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad, remiantis anksčiau minėta 2011-01-24 specialisto išvada Nr. G 109/11 (03) Nr. G 109/11 (03) dėl R. U. sužalojimų, neatmestina, jog nukentėjusysis R. U. galėjo susižaloti nosį abipusio susistumdymo su E. T. metu, griūdamas ant sniego. Nors prokurorės skunde teigiama, kad apylinkės teismas dėl to padarė tik prielaidą, tačiau pažymėtina, jog nesant neginčytinų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog E. T. sudavė smūgius nukentėjusiajam, vienareikšmiškai tvirtinti, kad nukentėjusįjį sužalojo būtent E. T., remiantis vien nukentėjusiojo prieštaringais parodymais dėl jo sužalojimo, negalima. Ši specialisto išvada ir anksčiau minėtų nukentėjusiojo, išteisintojo ir liudytojų parodymų neatitikimas yra viena iš pagrindinių priežasčių pripažinti įrodymus dėl kaltinamojo kaltės nepakankamais ir nepatikimais. Be to, teismas pagrįstai liudytojo P. P. parodymų apie tai, jog jis matė sukruvintą nukentėjusiojo R. U. megztinį, taip pat liudytojo Z. K. parodymų, kad jis matė suplėšytą nukentėjusiojo R. U. striukę nevertino kaip neginčijamus įrodymus, kad būtent E. T. tyčia sugadinimo nukentėjusiajam R. U. priklausantį turtą – striukę ir megztinį.

Teismas teisingai nuosprendyje nurodė, jog tarp R. U. ir E. T. konfliktai vyko ir anksčiau, tai patvirtino ir pastarieji, taigi teismas konstatavo, jog jie abu turėjo pagrindą sukelti konfliktą. Nors apeliantė teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog konfliktas įvyko dėl nenuvalyto sniego būtent prie E. T. naudojamo garažo, todėl būtent jis turėjo dingstį priekaištauti garažų bendrijos pirmininkui, tačiau, kolegijos vertinimu, ši aplinkybė esminės įtakos sprendžiant E. T. kaltumo dėl R. U. sužalojimo klausimą neturi, juolab, kad parodymai dėl šios aplinkybės taip pat nėra nuoseklūs, nes kaip liudytojas teisme apklaustas policijos pareigūnas A. V. parodė, kad garažų bendrijos pirmininku prisistatęs asmuo, tai yra nukentėjusysis R. U., teigė, jog konfliktas kilo dėl to, kad jį sumušęs asmuo nelegaliai prekiauja kuru. Kartu pažymėtina, kad kaip liudytojas teisme apklaustas K. Š. patvirtino tą aplinkybę, kad tarp E. T. ir R. U. ir anksčiau yra kilę nesutarimų dėl naudojimosi garažais tvarkos, o E. M. apibūdino nukentėjusįjį R. U. kaip labai priekabų žmogų, todėl apylinkės teismo išvada, jog tiek išteisintasis, tiek nukentėjusysis turėjo pagrindą sukelti konfliktą, nes ir anksčiau konfliktavo, yra pagrįsta.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad teismas be pagrindo nevertino kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno A. V. parodymų apie tai, jog atvykus į įvykio vietą juos pasitiko asmuo kruvinu veidu, jis prisistatė garažų bendrijos pirmininku ir nurodė, kad jį sumušė E. T. ir P. P., pastarųjų rankos ir drabužiai buvo kruvini, jie nesiskundė buvę sumušti. Be to, prokurorė pažymi, kad liudytojas Z. K. patvirtino matęs kruviną R. U. veidą, pastarasis nurodė, kad buvo sumuštas ir nurodė į E. T. ir P. P.. Tačiau jei tikėti R. U. parodymais, kad smūgius į veidą ir krūtinę jam sudavė E. T., akivaizdu, kad P. P. susikruvinti negalėjo, priešingai nei E. T., grumtynių su R. U. metu. Be to, kaip minėta, nukentėjusiojo parodymai dėl įvykio aplinkybių yra prieštaringi, nes pastarasis iš pradžių tvirtino, jog buvo sumuštas tiek E. T., tiek ir P. P., vėliau teigė, jog buvo sužalotas tik E. T., be to, iš pradžių tvirtinęs, jog P. P. spardė jo kojas tuo metu, kai jam gulinčiam sniege sudavė smūgius į veidą ir krūtinę E. T., vėliau dėl to nebuvo tikras, medikams dėl kojų ir krūtinės sužalojimo nesiskundė. Atmestinas ir prokurorės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė nuoseklumo principo bei visumos įrodymų vertinimo nuostatos, nes įrodymai ištirti nuosekliai ir įvertinti visos jų visumos atžvilgiu.

Apylinkės teismas, priimdamas sprendimą išteisinti E. T., padarė motyvuotą išvadą, kad nesurinkta pakankamai konkrečių ir objektyvių E. T. kaltę pagal jam pareikštą kaltinimą patvirtinančių įrodymų. Paneigti šią išvadą arba ją kitaip vertinti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, to neleidžia daryti bylos proceso metu ištirti, išnagrinėti ir kaip įrodymai įvertinti duomenys. Kitokie duomenys nenustatyti ir jų nustatymas nebeįmanomas, todėl priimtina teismo padaryta išvada, jog abejonės pripažinti asmenį kaltu ar ne yra sprendžiamos kaltinamojo teisinei padėčiai lengvinti. Esant tokiai aplinkybių sistemai, priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagrindų nėra.

Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyti argumentai yra svarūs ir sudarė pakankamą pagrindą išteisinti E. T..

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-12 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Ritos Ušinskienės apeliacinį skundą atmesti.