- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-29
- Bylos Nr.
- 2-1257/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- K. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. B. ir R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir ieškovo K. K. bei atsakovės R. B. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria taikytas atsakovės R. B. nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-3012-585/2009 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovams R. B. ir R. B. dėl 1 013 226,6 Lt skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas K. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. B. ir R. B., prašydamas priteisti 1 013 226,6 Lt skolos bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams bendrosios jungtinės ir asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančias pinigines lėšas ar turtą, kurių bendra vertė neviršija pareikšto ieškinio reikalavimo dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir nutarė areštuoti atsakovams R. B. ir R. B. nuosavybės teise priklausantį 1 014 000 Lt vertės nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ar bet kuriuos trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, areštuotą turtą įkeisti, išnuomoti ar kitaip apsunkinti. Nesant ar nepakankant atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su K. K.. Teismas, taikydamasis laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgė, kad nagrinėjamu atveju pareikšto ieškinio suma yra didelė, kas sudaro grėsmę teismo sprendimo įvykdymui ieškinio tenkinimo atveju.
Šalies argumentai
Atsakovai R. B. ir R. B. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartį panaikinti, o jei prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutarties panaikinimo nebūtų tenkinamas – įpareigoti ieškovą K. K. pateikti atsakovės R. B. nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant ieškovą į teismo depozitinę sąskaitą įnešti 53 000 Lt. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas, nėra pateikta atsakovų skolą ieškovui patvirtinančių įrodymų.
2. Ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, kadangi nurodo aplinkybes, susijusias su skolos atsiradimu prieš 15 metų.
3. Esant areštuotam atsakovų turtui ir sąskaitoms bankuose, jie negali ne tik tenkinti savo būtinųjų poreikių, bet ir apmokėti einamųjų sąskaitų. Tokiu būdu atsakovų, kuriems pareikštas nepagrįstas ieškinys, padėtis tampa sunkesnė nei asmenų, kurių atžvilgiu galioja įsiteisėję sprendimai, kadangi pagal tokius sprendimus išieškojimas nukreipiamas tik į dalį gaunamo darbo užmokesčio.
4. Nutarties pagrindu buvo areštuotas R. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), kurį ji pagal 2009 m. birželio 10 d. Preliminariąja turto pirkimo pardavimo sutartį įsipareigojo parduoti vėliausiai iki 2009 m. lapkričio 10 d.. Nesudarius pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, jai tektų sumokėti 53 000 Lt baudą.
Atsiliepimas
Ieškovas K. K. atsiliepimu į atsakovų R. B. ir R. B. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Mano, kad atskirajame skunde nėra nurodyta nei vieno motyvo, kurio pagrindu būtų galima teigti, kad teismas taikė ieškinio užtikrinimo priemones pažeisdamas įstatymą.
Šalies argumentai
Atsakovė R. B. pateikė prašymą, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą pateikti jos nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant ieškovą į teismo sąskaitą sumokėti 53 000 Lt. Nurodė, kad ketina parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, dėl kurių pardavimo 2009 m. birželio 10 d. sudarė Preliminariąja turto pirkimo pardavimo sutartį. Šioje sutartyje pagrindinės sutarties nesudarymo atveju pardavėjui numatyta avanso dydžio, t. y. 53 000 Lt, bauda. Be to, prašė panaikinti 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi teismo taikytus apribojimus disponuoti darbo užmokesčiu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi įpareigojo ieškovą K. K. iki 2009 m. lapkričio 1 d. atsakovės R. B. nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui sumokėti 15 000 Lt į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą. Teismas iš 2009 m. birželio 10 d. Preliminariosios turto pirkimo pardavimo sutarties nustatęs, kad iki 2009 m. lapkričio 10 d. nesudarius pagrindinės žemės sklypo su gyvenamuoju namu pirkimo-pardavimo sutarties, atsakovei tektų sumokėti 53 000 Lt baudą, nustatė 15 000 Lt sumą, kuri, teismo vertinimu, turi būti pakankama, kad būtų užtikrinti turto arešto taikymu padaryti nuostoliai, teismui pripažįstant realią galimybę tokiems nuostoliams atsirasti. Teismas netenkino atsakovų prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių apimties pakeitimo, kadangi atsakovai nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovų gaunamų pajamų rūšis, jų apimtis ir teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi taikomus ribojimus tokioms pajamoms.
Šalies argumentai
Ieškovas K. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartį dalyje dėl ieškovo K. K. įpareigojimo iki 2009 m. lapkričio 1 d. atsakovės R. B. nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui sumokėti 15 000 Lt į teismo sąskaitą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovų pateikta 2009 m. birželio 10 d. Preliminarioji turto pirkimo pardavimo sutartis laikytina apsimestine, nes neatmestina galimybė, jog ji galėjo būti sudaryta atbuline data su pažįstamu asmeniu, nesiekiant joje numatytų tikslų. Su sutartimi nebuvo pateikta įrodymų nei apie būsimo pirkėjo mokumą, nei apie tai, kur ruošiasi gyventi atsakovų šeima pardavusi savo vienintelį gyvenamąjį būstą. Atsakovai turtą pasidalino po to, kai ieškovas buvo inicijavęs vieną iš civilinių procesų, susijusių su šios bylos skola, kur atsakovas buvo trečiuoju asmeniu.
2. Preliminarios sutarties dėl gyvenamojo šeimos būsto pardavimo sudarymas be sutuoktinio rašytinio sutikimo prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kas daro ją negaliojančia ab initio. Dėl to teismas negali remtis šia sutartimi, spręsdamas apie būsimus galimus atsakovės nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
3. Jei preliminari sutartis iš tikrųjų būtų vykdoma, ieškovas neprieštarautų pagrindinė sutarties sudarymui už aptartą kainą, su sąlyga, kad gautieji pinigai būtų pervesti į antstolio, vykdančio teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, depozitinę sąskaitą.
Atsakovė R. B. atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria ieškovas K. K. įpareigotas atsakovės R. B. nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui sumokėti 15 000 Lt į teismo sąskaitą, ir įpareigoti ieškovą K. K. atsakovės R. B. nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui sumokėti į teismo sąskaitą 53 000 Lt. Mano, kad teismas netinkamai nustatė nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dydį, kadangi pagal preliminariąją sutartis pagrindinės sutarties nesudarymo joje nustatytu terminu atveju atsakovei tektų sumokėti avanso dydžio (53 000 Lt) baudą.
Atsiliepimas
Atsakovai R. B. ir R. B. atsiliepimu į ieškovo K. K. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsakovė preliminariąją turto pirkimo pardavimo sutartį pasirašė negalėdama numatyti jokių prielaidų turto apribojimams atsirasti. Ši sutartis atitinka sutarties turiniui ir formai keliamus reikalavimus, jos turinys atitinka abiejų sutarties šalių ketinimus. Todėl tai nėra apsimestinis sandoris. Būsimo pirkėjo mokumą patvirtina jo sumokėtas 53 000 Lt dydžio avansas ir sutarties nuostata, jog nesudarius pagrindinės sutarties dėl pirkėjo kaltės, šis avansas jam nebūtų grąžinamas. Parduodamas žemės sklypas su gyvenamuoju namu nėra šeimos turtas, kadangi iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog šis turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso R. B.. Be to, sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų. Jei rašytinis sutuoktinio sutikimas būtų reikalingas, tai jis būtų reikalingas pasirašant ir notarine tvarka tvirtinant pirkimo pardavimo sutartį, o ne preliminariąją sutartį. Atsakovei nepavyko susitarti su būsimu pirkėju dėl preliminariosios sutarties nutraukimo.
Ieškovas K. K. atsiliepimu į atsakovės R. B. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo iš esmės tuo pačius motyvus kaip ir savo atskirajame skunde dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Atsakovų atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutarties atmestinas. Ieškovo atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties tenkintinas. Atsakovės atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje yra kilę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atsakovės R. B. nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimai. Atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, padavė atsakovai R. B. ir R. B.. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria teismas pareikalavo ieškovą pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, teisėtumą ir pagrįstumą atskirtaisiais skundais ginčija tiek ieškovas K. K., tiek atsakovė R. B..
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju. Todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes laikoma, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio tenkinimo atveju. Nagrinėjamu atveju ieškovui K. K. prašant priteisti iš atsakovų R. B. ir R. B. 1 013 226,6 Lt pinigų sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog yra pareikštas didelės sumos ieškinio reikalavimas. Ši aplinkybė leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą dėl egzistuojančios grėsmės realiam teismo sprendimo vykdymui ieškinio tenkinimo atveju.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinio proceso įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės ar negalimumo nesieja su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Kitaip tariant, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik vertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą. Todėl atsakovų atskirojo skundo argumentai, jog ieškovo reiškiamas reikalavimas dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, negali būti vertinami šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, kai sprendžiamas procesinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir apimtis gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas daro prielaidą, jog, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimtas teismo sprendimas gali būti palankus ieškovui. Ši prielaida negali būti vertinama kaip išankstinės teismo nuomonės dėl bylos baigties turėjimas, kadangi ieškinio reikalavimų užtikrinimas savaime nereiškia palankaus ieškovui sprendimo priėmimo.
Atsakovams savo atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, grindžiant tuo, jog dėl jų bankų sąskaitose esančių piniginių lėšų arešto jie negali apmokėti einamųjų sąskaitų ir tenkinti savo būtiniausių poreikių, išaiškintina, jog pagal LR CPK 146 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, tame tarpe – sumažinti areštuotam turtui ar piniginėms lėšoms pritaikytus disponavimo teisės apribojimus. Tokiu atveju atsakovams tenka pareiga įrodyti jų konkretaus turto areštą bei pateikti savo teisių pažeidimą dėl apribojimų disponuojant areštuotu turtu patvirtinančius įrodymus. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (LR CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius.
Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino visas šiam klausimui spręsti reikšmingas bylos aplinkybes. Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria teismas pareikalavo, kad ieškovas pateiktų atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartimi pareikalavo, kad ieškovas K. K. iki 2009 m. lapkričio 1 d. sumokėtų į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą 15 000 Lt kaip atsakovės R. B. nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, o taip pat atmetė atsakovės prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pritaikytus apribojimus dėl disponavimo darbo užmokesčiu. Kadangi Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartis dalyje, kurioje buvo sprendžiamas apribojimų disponuojant piniginėmis lėšomis panaikinimo klausimas, nėra skundžiama, teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.
Pagal civilinio proceso taisykles, civiliniame procese taikomi šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai, kurie lemia, jog prašymą pateikęs asmuo turi pateikti įrodymus apie aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (LR CPK 12 str., 111 str. 2 d. 4 p., 178 str.). Atsakovė R. B. nuostolių atsiradimo faktą grindė savo sutartinių prievolių pagal 2009 m. birželio 10 d. Preliminariąją turto pirkimo pardavimo sutartį galimu neįvykdymu, jeigu dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – preliminarios sutarties dalyku esančio jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo su gyvenamuoju namu arešto – iki 2009 m. lapkričio 10 d. nebūtų sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi tokiu atveju jai pagal 2009 m. birželio 10 d. Preliminariosios turto pirkimo pardavimo sutarties 9 punktą tektų pareiga sumokėti netesybas – gauto avanso dydžio baudą, kuri sudaro 53 000 Lt.
Pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalį šalys, neįregistravusios sandorio, negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis. Atsakovė D. B. nepateikė teismui duomenų, kad jos nurodyta Preliminarioji turto pirkimo pardavimo sutartis, kuria ji remiasi įrodinėdama galimų nuostolių dydį, yra įregistruota viešajame registre. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nustatant galimų atsakovės R. B. nuostolių dydį atsižvelgti į 2009 m. birželio 10 d. Preliminariąją turto pirkimo pardavimo sutartį (b.l. 52-55).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais bei atsižvelgdama į tai, kad atsakovė R. B. nepateikė teismui nuostolių realumą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartį, kuria ieškovas įpareigotas įnešti į VIlniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 15 000 Lt atsakovės R. B. nuostoliams, galintiems kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginti. Aukščiau nurodytais argumentais panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų ieškovo ir atsakovės atskiruosiuose skunduose išdėstytų motyvų, kadangi jie tampa teisiškai nereikšmingi, sprendžiant dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartį dalyje, kuria K. K. įpareigotas iki 2009 m. lapkričio 1 d. atsakovės R. B. nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui sumokėti 15 000 Lt į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą, ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės R. B. prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmesti.