Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nukentėjusiojo M. N. bei nuteistojo K. T. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007-10-10 nuosprendžio, kuriuo K. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d. ir nuteistas 10 MGL t.y. 1300 Lt bauda, įpareigojant ją sumokėti per 5 mėnesius.

Nuosprendžiu iš K. T. priteista 1500 Lt atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam M. N. ir 66 litai proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

K. T. nuteistas už tai, kad jis, 2007 m. sausio mėn. 12 d. apie 23.35 val. Laibgalių k., Jūžintų sen., Rokiškio r., vairuodamas automobilį AUDI 80, valst.nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas kelių eismo taisyklių 53, 150, 173 p. reikalavimus, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių bei sukeldamas pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, įvažiuodamas į kelią ir sukdamas į dešinę pusę, privalėdamas iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies skirtos važiuoti ta kryptimi atitinkamo krašto, važiavo kelkraščiu, atsiradus kliūčiai ir iškilus eismo saugumo grėsmei, nesustabdė automobilio, neapvažiavo kliūties ir partrenkė kelio kelkraštyje buvusįjį M. N., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta M. N. sveikata.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. N. prašo 2007-10-10 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti – nuteisti kaltininką adekvačia bausme bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą 25 000 Lt bei išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai vienus duomenis pripažino įrodymais, kitus duomenis atmetė be jokios motyvacijos, nepagrįstai nesirėmė jo parodymais ir jo veiksmus nepagrįstai pripažino esančiais tiesioginiame priežastiniame ryšyje su autoįvykio kilimu. To pasėkoje buvo priimtas neobjektyvus nuosprendis, paskirta per švelni bausmė, nepagrįstai netenkintas jo civilinis ieškinys.

Nukentėjusysis nurodo, kad įvykio metu, jam einant namo dešiniu kelkraščiu, ant jo dideliu greičiu užvažiavo automobilis. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis K. T. atsisakė teikti bet kokius paaiškinimus. Visi vaikinai, kurie važiavo K. T. automobilyje, teigė, kad ant jų kažkas užpuolė, tačiau daugiau nieko nematė. Teisminio nagrinėjimo metu jie pakeitė parodymus, tvirtindami, kad jis užpuolė jų automobilius. Teismas pripažindamas jų parodymus įrodymais, net nemotyvavo kodėl. Teismas nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, dėl kokios priežasties atmetė kitų vaikinų, buvusių kartu su juo, parodymus net nevertindamas jų. Toks nuosprendžio turinys kelia abejones teismo nešališkumu.

Byloje nėra jokių įrodymų, kad automobilis, kuriuo važiavo K. T., buvo užpultas bei apgadintas Laibgalių kaime. Niekas jokio užpuolimo nematė. Automobiliai galėjo būti apgadinti ir kituose kaimuose, po kuriuos jie važinėjo. Iš pradžių šiais automobiliais važiavę jaunuoliai tvirtino, kad juos užpuolė Laibgalių kaimo parduotuvės aikštelėje, o tai yra apie 100 m. nuo tos vietos kur jį pertrenkė. Lieka neaišku, kaip jis apdaužęs automobilį, galėjo dar nubėgti apie 100 metrų? Manytina, kad tai nuteistojo K. T. gynybos pozicija. Kita vertus, šie asmenys teisme pakeitė parodymus ir parodė kitą užpuolimo vietą, tačiau ši taip pat neatitiko jo nutrenkimo vietą.

Apeliantas M. N. mano, kad K. T. dėl vairavimo patirties stokos bei lengvabūdiškumo ir perdėto pasitikėjimo savimi, tiesiog nesuvaldė savo automobilio ir pertrenkė jį, o išsigandęs pasišalino iš eismo įvykio vietos. Vėliau K. T. pradėjo kurti gynybos versijas. Visiškai galėjo būti, kad norėdamas išvengti atsakomybės, papildomus automobilio apgadinimus K. T. galėjo inscenizuoti, jei tai nebuvo padaryta žymiai ankščiau. Nuteistojo pasirinkta pozicija – nebendravimas su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, neigimas savo kaltės visiškai patvirtina tai, kad teisminio tyrimo metu duoti parodymai tėra tik gynybos pozicija bei siekimas išvengti atsakomybės.

Apeliantas M. N. skunde nurodo, kad dėl šių jo paminėtų argumentų teismo nuosprendis yra šališkas. Jis yra nepagrįstai apkaltintas apsunkinęs nuteistajam vairavimą. Dėl to teismas nepagrįstai taikė nuteistajam atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino K. T. pasišalinimo iš nusikaltimo vietos, nevertino K. T. draugų parodymų kritiškai. Teismas nepasisakė dėl kitų liudytojų parodymų. Teismas taipogi nevertino jam padarytos neturtinės žalos dydžio ir nepriteisė jos iš kalto asmens. Jam padaryta neturtinė žala – 25 000 Lt atitinka CK 6.250 str. 2 d. nurodytus neturtinės žalos požymius ir tik iš dalies galėtų padengti jo patirtus dvasinius ir fizinius išgyvenimus bei kompensuoti su tuo susijusius nepatogumus. G. T. paskirta bausmė yra per švelni, nes jis jo neatsiprašė, neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nesigaili, pasišalino iš įvykio vietos. BK 47 str. 3 d. 3 p. numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma bauda iki 100 MGL. Įvertinus nuteistojo veiksmus, pritaikyta bausmė yra visiškai neadekvati.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. T. prašo 2007-10-10 Rokiškio rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje netinkamai pritaikė įstatymą, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nustatė, tik objektyviuosius nusikaltimo, numatyto BK 281 str. požymius t.y. buvo nustatyta, kad pažeistos taisyklės, konstatuotas eismo įvykis ir įvykio pasekmės. Tuo teismas iš esmės apsiribojo tik formaliu veikos įvertinimu ir netyrė bylai svarbių aplinkybių: visiškai neanalizavo jo veikos subjektyvinės pusės, nukentėjusiojo ir su juo kartu buvusių asmenų sukurtos pavojingos situacijos, keliančios grėsmės jo (K. T.) bei su juo kartu važiavusių asmenų sveikatai ir gyvybei bei turtui, neįvertintos būtinojo reikalingumo sąlygos, nekonkretizuota eismo įvykio vieta, detalus susidūrimo mechanizmas ir jo priežastys, neanalizuoti pavojingi nukentėjusiojo veiksmai, ir kitos aplinkybės. Tam turėjo įtakos ir vienpusiškai, neobjektyviai bei neišsamiai atliktas ikiteisminis tyrimas.

Apeliantas K. T. nurodo, kad teismas nors ir pripažino, kad jis buvo užpultas bei jo vairuojamas automobilis buvo daužomas pagaliais, tačiau teismas šias aplinkybes įvertino abstrakčiai, kaip lengvinančią aplinkybę, o paties užpuolimo ir automobilio daužymo įtakos vairavimui bei nukentėjusiojo elgesio detaliai neanalizavo ir neindividualizavo. Teismas neatskleidė nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės ir visiškai dėl jos nepasisakė, nebuvo įvertintas jo psichinis santykis su daroma veika ir kilusiomis pasekmėmis. Esant užpuolimui kilo reali grėsmė turtui ir jo draugų sveikatai ir gyvybei, todėl susidarius tokiai situacijai, vertinant jo psichinį santykį su veika, jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis: siekiant pašalinti jam ir kitiems asmenims gresiantį pavojų. Nesant galimybei pašalinti pavojaus kitomis priemonėmis, jis buvo priverstas pasirinkti rizikingą pobūdį turinčią veiką, t.y. vairuoti sumaištyje tarp lakstančių agresyviai nusiteikusių asmenų, kurie važiuojantį automobilį daužė pagaliais.

Nuteistasis K. T. skunde nurodo, kad pats vairavimas rizikingoje situacijoje neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimas objektyviai nėra nusikalstama veika, jei ji nesukelia BK numatytų padarinių, todėl šiuo atveju lemiamą reikšmę įgyja jo psichinis santykis su kilusiomis pasekmėmis. Pats padidinto pavojaus šaltinio vairavimas suponuoja reikalavimą laikytis saugaus eismo taisyklių, tačiau šie reikalavimai yra keliami vairuojant transporto priemonę normaliomis (įprastomis) sąlygomis. Dėl to neteisinga yra teismo išvada, kad nors būdamas užpultas, jis privalėjo laikytis bendrųjų KET reikalavimų. Teismas visapusiškai neįvertino bylos aplinkybių, nesvarstė klausimo ar esamoje situacijoje iš jo buvo galima reikalauti tokio elgesio ir ar nebuvo sąlygų, kurios objektyviai užkirto kelią saugaus eismo taisyklių laikymuisi. KET 173 p. nurodyta, kad jeigu iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas – jeigu jis gali tai pastebėti – privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Šioje taisyklėje nurodyta sąlyga turi itin svarbią reikšmę sprendžiant jo kaltės klausimą, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino. Teismas kritiškai vertino jo nurodytą aplinkybę, kad dėl išdaužto lango stiklo jis negalėjo matyti kur važiuoja. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta, kadangi ne pats išdaužtas langas jam sukliudė vairuoti automobilį pagal taisykles, o suduotas stiprus smūgis lazda į langą vairuotojo pusėje. Savisaugos instinktas jam natūraliai sukėlė refleksą susigūžti nuo smūgio ir taip gintis. Taip pat vairavimui turėjo įtakos ir bendra šoko būsena bei išgąstis. Dėl šios objektyvios priežasties negalėdamas pilnai matyti kelio, neaiškiomis aplinkybėmis prisiartinus nukentėjusiam prie automobilio, susidūrimą su juo įvertino kaip dar vieną smūgį lazda į automobilį. Susidūrimo su nukentėjusiuoju pagal veikos aplinkybes jis negalėjo objektyviai numatyti, todėl jo veikoje nėra neatsargumo požymių ir veika vertintina kaip kazusas.

Apeliantas K. T. nurodo, kad teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, netyrė, tačiau privalėjo tirti kokiu būdu susidarė situacija, jog nukentėjusysis atsidūrė priešais automobilį, bei ar pagal bylos duomenis galima daryti išvadą jog jis buvo kelkraštyje, o ne ant važiuojamosios dalies, ar jis bėgo link automobilio, ar stovėjo, kokius rūbus dėvėjo, kokią įtaką turėjo nukentėjusiojo apsvaigimas nuo alkoholio, ir ar nesusidarė situacija, jog dėl paties nukentėjusiojo pavojingų veiksmų tapo objektyviai neįmanoma išvengti įvykio.

Taip pat skunde nurodo, kad įvykio metu pajudėjus nuo stovėjimo aikštelės pastebėjo grėsmingai besiartinančius vaikinus su pagaliais, pradėdamas važiuoti pastebėjo bėgantį ir nukentėjusįjį. Kritiškai vertintini nukentėjusiojo parodymai, jog jis ėjo kelkraščiu, maždaug dešimt metrų iki įvažiavimo, ir jam važiuojant nedideliu greičiu po įvykio (pagal liudytojo A. L. parodymus) atsidūrė maždaug per 1-2 metrus prie įvažiavimo (t.y. buvo nublokštas maždaug apie aštuonis metrus).

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo gynėjas prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo K. T. atmesti, nuteistasis K. T. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti, prokuroras prašo nuteistojo K. T. skundą atmesti, o nukentėjusiojo skundą patenkinti iš dalies.

Nukentėjusiojo skundas atmetamas, o nuteistojo K. T. skundas tenkinamas iš dalies- apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir byla nutraukiama, egzistuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei -būtinajai ginčiai.

Dėl K. T. apeliacinio skundo

Apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai, remdamasis K. T., liudytojų R. Ž., V. P., M. R., J. V., L. U., D. T., G. V., V. M. parodymais, automobilių Audi 80, Audi 100 ir Ford Mondeo apžiūros protokolų duomenimis konstatavo, kad K. T. bei jo draugai buvo užpulti, dėl ko buvo priversti greit išvažinėti iš Laibgalių kaime buvusios aikštelės prie parduotuvės. Iš aukščiau nurodytų K. T., liudytojų R. Ž., V. P., M. R., J. V., L. U., D. T., G. V. parodymų, kuriuos jie patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje akistatų su M. N. metu seka, kad 2007 m. sausio 12 d. apie 23.30 min. jie prie Laibgalių kaime buvusios parduotuvės buvo užpulti vaikinų, kurių tarpe buvo ir M. N., apsiginklavusių pagaliais, todėl sėdo į tris automobilius-Audi 80, Audi 100 ir Ford Mondeo ir bandydami išvengti užpuolimo išvažiavo iš aikštelės. Išvažiuojant iš aikštelės automobiliai, kuriuose jie važiavo, buvo daužomi pagaliais, K. T. vairuojamas automobilis Audi 80 iš aikštelės išvažiavo paskutinis.

Kitais bylos duomenimis nustatyta, kad po automobilių išvažiavimo iš aikštelės paaiškėjo, jog vienu iš automobilių, išvažinėjusių iš aikštelės, buvo kliudytas M. N., kuriam tuo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Kad M. N. sužalojo K. T. vairuojamas automobilis Audi 80 nurodė M. N., liudytojai E. Ž., T. K.. Apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje atlikta kompleksinė teismo medicinos-eismo įvykio ekspertizė taip pat patvirtino, jog tikėtina, kad M. N. dubens sužalojimas padarytas slystančio smūgio automobilio Audi 80 priekinės dalies dešinės pusės dalimi, t.y. priekio bamperio dešine puse, ties atšokusia apdailos juostele, kontaktuojant su M. N. dešinės šlaunies-klubo srities minkštaisiais audiniais, M. N. esant vertikalioje ar tam artimoje padėtyje.

Įvertinęs K. T. veiksmus vairuojant automobilį ir partrenkiant M. N. apylinkės teismas K. T. pripažino kaltu pagal BK 281 str. 1 d. (už kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nesunkų M. N. sveikatos sutrikdymą) motyvuodamas tokį sprendimą tuo, kad K. T. įvykio metu naudojo didesnį pavojų keliantį šaltinį-automobilį, nors ir buvo užpultas, K. T. privalėjo laikytis bendrųjų kelių eismo taisyklių reikalavimų, t.y. vairuojant stebėti automobilio judėjimo kryptį ir kliūtis esančias prieš jį, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų asmenų saugumui, vairuoti taip, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, o jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, (jeigu gali tai pastebėti) privalėjo sulėtinti greitį, sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, o K. T. nurodytą aplinkybę, kad jis dėl išdaužto lango stiklo negalėjo matyti kur važiuoja, teismas įvertino kritiškai, motyvuodamas, tuo, kad vėlesniam K. T. vairavimui link savo namų bei iki policijos komisariato įdaužtas stiklas nekliudė. Skundžiamu nuosprendžiu K. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad šios veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys, nes K. T. staigiam ir rizikingam vairavimui turėjo įtakos jų užpuolimas.

Padarydamas tokias išvadas apylinkės teismas nuosprendžiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas neatsižvelgus į K. T. atsakomybę šalinančią aplinkybę- būtinąją gintį (BK 28 str.).

Asmens teisė į būtinąją gintį nustatyta BK 28 straipsnio 1 dalyje. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Iš aukščiau nurodytų apylinkės teismo nuosprendyje aptartų bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai patikrintų K. T., kitų aukščiau nurodytų liudytojų parodymų matyti, kad K. T. buvo užpultas kitų asmenų, tame tarpe ir M. N., kėsinimasis į jį bei su juo buvusius draugus buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, ką objektyviai patvirtina ant visų trijų įvykyje dalyvavusių automobilių rasti užpuolimo pėdsakai. Taigi, K. T. šiuo atveju turėjo teisę gintis nuo gręsiančio pavojingo akivaizdaus ir realaus kitų asmenų ( kurių tarpe buvo ir M. N.) kėsinimosi į jo- K. T.- bei su juo buvusių draugų sveikatą ir gyvybę. Šią savo teisę K. T. realizavo automobiliu išvažiuodamas iš užpuolimo vietos ir vairuojamu automobiliu kliudydamas bei tuo nesunkiai sužalodamas užpuolime dalyvavusį M. N.. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad M. N. buvo K. T. veiksmais sužalotas jau pasibaigus užpuolimui. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia. Iš įvykio situacijos akivaizdu, kad būnant užpultam Laibgalių kaime ir pasirinkus gynybos nuo užpuolimo būdą- išvažiavimą iš užpuolimo vietos automobiliu- tokie K. T. veiksmai buvo teisėti iki jis išvengė visų užpuolime dalyvavusių asmenų kėsinimosi, o ne tik tų asmenų, kurie tiesiogiai daužė pagaliais jo automobilį, veiksmų.

K. T. veiksmams užpuolimo metu galiojo ne kelių eismo taisyklių ar padidinto pavojaus šaltinio taisyklių reikalavimai, o būtinosios ginties ribų taisyklių reikalavimai. Kaip jau minėta, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. M. N. K. T. veiksmais tokios pasekmės nebuvo sukeltos, todėl darytina išvada, kad K. T. M. N. sužalojo būdamas būtinosios ginties būklėje, neviršydamas jos ribų, tai šalina jo baudžiamąją atsakomybę dėl M. N. padaryto sužalojimo (BK 28 str. 2 d.).

Dėl nukentėjusiojo M. N. apeliacinio skundo

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apelianto argumentai, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas, atmetami. Šališku pirmosios instancijos teismu pripažįstami atvejai, kai pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjo teisėjas, negalintis dalyvauti procese BPK 58 str. numatytais atvejais arba iki nuosprendžio byloje priėmimo teisėjas pasisakė dėl kaltinamojo kaltės, įrodymų vertinimo ir pan. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nėra nurodyta, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Iš apeliacinio skundo prasmės seka, kad apeliantas šališku teismą laiko todėl, kad mano, jog teismas neišsamiai pasisakė dėl byloje tirtų įrodymų ir netinkamai juos įvertino. Šie motyvai negali būti pagrindu pripažinti nuosprendį šališku.

Apylinkės teismas nuosprendyje aptarė tiek apelianto M. N., tiek jo naudai liudijusių liudytojų E. Ž., T. K., Ž. L. parodymus, tiek kaltinamojo K. T., jo naudai liudijusių liudytojų V. P., M. R., J. V., L. U., D. T., G. V. parodymus ir motyvuotai konstatavo (atsižvelgdamas į automobilių Audi 80,Audi 100, Ford Mondeo apžiūros protokolus, liudytojos V. M. parodymus), kodėl išvadą, jog K. T. ir jo draugai buvo užpulti ir dėl to buvo priversti greit išvažinėti iš stovėjimo aikštelės, teismas daro remdamasis nurodytais bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausus tiek K. T., tiek liudytojus L. U., R. Ž., J. V., D. T., V. G., M. R., pagrindo abejoti jų parodymais apie užpuolimo aplinkybes bei M. N. dalyvavimą užpuolime ir kitaip vertinti apylinkės teismo konstatuotas K. T. ir jo draugų užpuolimo bei jų pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybes kolegija neranda jokio pagrindo. Tuo pačiu nėra pagrindo tikėti M. N., E. Ž., T. K. parodymais apie įvykio aplinkybes, kad jokio užpuolimo nebuvo ir užpuolime M. N. nedalyvavo, nes jie paneigti aukščiau paminėtais bylos duomenimis. Aukščiau paminėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jie apie M. N. dalyvavimą užpuolime nenurodė todėl, kad M. N. ir kitų juos užpuolusių asmenų nepažinojo, M. N. pamatė bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ir tada atpažino kaip asmenį, dalyvavusį jų ir K. T. užpuolime. Duomenų byloje, kad minėtiems liudytojams ikiteisminio tyrimo metu buvo parodytas atpažinti M. N. ar kiti su juo buvę įvykio liudytojai (N. K., E. Ž. T. K.) nėra, todėl netikėti šių liudytojų parodymais apie M. N. atpažinimo aplinkybes, ar laikyti juos melagingais, taip pat nėra pagrindo.

Iš įvykio vietos apžiūros duomenų (t.1 b.l. 13-15), kurie yra tik apytiksliai dėl netinkamai padarytos įvykio vietos apžiūros seka, kad tariama įvykio (kliudymo automobiliu M. N.) vieta buvo ties išvažiavimu iš automobilių aikšteles Laibgalių kaime kelyje Rokiškis Kriaunai. Šie įvykio vietos apžiūros duomenys iš esmės sutampa su liudytojų L. U., R. Ž., J. V., D. T., V. G., M. R. parodymais apie vietą, kurioje jie matė M. N. su pagaliu rankose. Nei vienas iš liudytojų neparodė, kad matė M. N. betarpiškai daužantį pagaliu automobilius aikštelėje, todėl atmetamas apeliaciniame skunde užduodamas klausimas, kaip apeliantas galėjo apdaužyti automobilį aikštelėje, po to nubėgti 100 metrų, užbėgti K. T. vairuojamam automobiliui į priekį, kad automobilis jį partrenktų, nes tokios aplinkybės skundžiamu nuosprendžiu nėra konstatuotas, apie tai neparodė nei vienas iš dalyvavusių įvykyje.

Apelianto argumentai, kad K. T. pozicija ikiteisminiame tyrime-atsisakymas duoti parodymus- patvirtina K. T. siekimą bet kokią kainą išvengti atsakomybės, atmetami. Ikiteisminiam tyrime K. T. buvo apklausiamas tik kaip įtariamasis. Sutinkamai su BPK 21 str. 4 d. jis kaip įtariamasis turėjo teisę (bet ne pareigą) duoti parodymus. Įtariamojo atsisakymas duoti parodymus nėra jo kaltės įrodymas.

Apelianto skunde keliamos prielaidos, kad norėdamas išvengti atsakomybės K. T. papildomus automobilio apgadinimus galėjo inscenizuoti, jei tai nebuvo padaryta žymiai anksčiau, taip pat niekuo nepagrįstos, jos paneigtos aukščiau nurodytais bylos duomenimis (liudytojų parodymais, apžiūrų duomenimis).

Kadangi apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus daro išvadą, kad K. T. veiksmus, kurie jam inkriminuoti kaip nusikalstami, padarė būtinosios ginties būklėje-egzistuojant aplinkybei, šalinančiai jo baudžiamąją atsakomybę, M. N. apeliacinio skundo argumentai dėl K. T. paskirtos bausmės pagrįstumo, civilinio ieškinio išnagrinėjimo paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 ir 2 p., 327 str. 1 p.

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą K. T. atžvilgiu nutraukti, egzistuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei- būtinajai ginčiai (BPK 3 str.9 p.) .

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti K. T. panaikinti.

Nukentėjusiojo M. N. apeliacinį skundą atmesti.