- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-69-581/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-2-00225-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė (pirm.), Donatas Jatužis, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- V. P.
- Nukentėjusysis
- A. J.
- Advokatai
- Paulius Jablonskas
- Kategorijos
- 4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Valdo Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams.
Iš nuteistojo V. P. priteista 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. liepos 3 d., apie 20.50 val, (duomenys neskelbtini) kilusio konflikto dėl nepririšto šuns metu, vieną kartą dešine ranka sudavė A. J. į kairę veido pusę, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės. Tokiais nusikalstamais veiksmais V. P. sukėlė fizinį skausmą nepilnamečiui A. J..
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas advokatas Paulius Jablonskas prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir V. P. išteisinti, bei, priėmusi išteisinamąjį nuosprendį, atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Skunde gynėjas nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo – aprašomojoje nuosprendžio dalyje išdėstyti teismo nustatytas įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, bei šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų. Teismas tik perrašė kaltinamajame akte nurodytas kaltinimo (pranešimo apie įtarimą aplinkybes), kelis kartus pabrėždamas, kad V. P. yra kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Toks nuosprendžio turinys nesuteikia galimybės nuosprendį motyvuotai ginčyti, pažeidžia nuteistojo teisę į veiksmingą gynybą, nes neaišku, kokias inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes nustatė pats teismas. Teismo nuosprendyje nustatytų veikos aplinkybių neišdėstymas teismų praktikoje vienareikšmiškai vertinamas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, teikiantis pagrindą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti.
2.2. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių bei pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas konstatavo, jog liudytojų V. Š., R. P. parodymai yra nepatikimi, nes pastaroji yra V. P. sutuoktinė, o liudytojas V. Š. buvo apklaustas praėjus ilgam laiko tarpui nuo nagrinėjamo įvykio. Su tokiais teismo teiginiais nėra jokio pagrindo sutikti. Šioje byloje tiesioginiai įvykio liudytojai yra aukščiau nurodyti trys asmenys, o taip pat nukentėjusysis A. J.. Šių asmenų parodymuose yra du esminiai prieštaravimai, kurie nebuvo panaikinti bylą nagrinėjant teisme – dėl smūgio sudavimo, taip pat dėl įvykio vietos. Iš teismo dėstomų argumentų matyti, kad laikoma, jog A. J. nurodė teisingą įvykio vietą, esančią už posūkio (duomenys neskelbtini). Gynėjas cituoja nukentėjusiojo, V. P., liudytojų parodymus dėl konkrečios įvykio vietos, bei nurodo, jog visi nurodė tą pačią vietą. Schemoje, kuri buvo pateikta su skundu teismui ir prijungta prie bylos (2017-08-30 sudaryta UAB „M.“ direktoriaus S. L.) taip pat yra nurodoma, kad įvykio vieta yra ne už posūkio, o atstumas iki stovyklos pagal nurodytą schemą – 170 m. Tai reiškia, kad šioje byloje nukentėjusysis, nurodydamas, kad incidentas įvyko 300 m atstumu nuo stovyklos (tikriausiai daroma prielaida, kad nuo stovyklos vartų) už posūkio (duomenys neskelbtini) duoda melagingus paaiškinimus, nes jie neatitinka jo paties nurodytų konkrečių atstumų nuo namų (duomenys neskelbtini) ir V. P. (šie atstumai visiškai sutampa su jau nurodytų liudytojų V. Š. ir R. P. parodymais), ir rodo, kad būtent šio asmens parodymai yra nepatikimi ir galimai įtakojami kitų asmenų, kaip ir teiginys, kad jam buvo suduotas smūgis ir jis patyrė fizinį skausmą. Prašo atkreipti dėmesį į tai, jog nukentėjusysis nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o paprašytas teisingai papasakoti kas jam žinoma byloje.
2.3. Teismo argumentai dėl liudytojo V. Š. parodymų nepatikimumo negali būti pripažinti pagrįstais ir objektyviais. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokio V. P. prašymo dėl liudytojų ar kokių nors kitų asmenų apklausos, tokių prašymų žodžiu, dalyvaujant gynėjui, taip pat nebuvo išsakyta, todėl neatmestinos aplinkybės, kad toks prašymas gal ir galėjo būti pateiktas pirminėje įvykio tyrimo stadijoje, tačiau tokiu atveju yra visiškai neaišku, dėl kokių priežasčių ši apklausa nebuvo atlikta ankščiau.
2.4. Liudytoja J. J. yra nukentėjusiojo A. J. motina, taigi jos, įstatyminio atstovo E. J. parodymų patikimumas turi būti vertinamas labai dėmesingai, lygiai kaip ir liudytojo D. Š. – policijos komisariato darbuotojo – parodymai, kuris, kaip ir į įvykio vietą atvykę liudytojai G. M., J. Š., tyrimą atlikusi tyrėja D. M. yra to paties policijos komisariato darbuotojai.
2.5. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. buvo pateikęs pareiškimą dėl šio ikiteisminio tyrimo, su juo susijusių nusižengimų tyrimo aplinkybių, t. y. kad 2017-07-03 buvo kreiptasi į Ignalinos policijos komisariatą dėl netinkamai prižiūrimo šuns, adresu (duomenys neskelbtini). Vyresnysis tyrėjas N. P. 2017-07-24 informavo pareiškėją, kad pareiškimas buvo persiųstas į (duomenys neskelbtini) savivaldybę sprendimui priimti. 2017-11-27 Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas D. M. informavo, kad 2017-07-26 buvo atliktas patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad E. J. priklausantis šuo buvo uždarytas voljere. Taip pat pateikta informacija, kad dėl šio atvejo nutarta nepradėti administracinio pažeidimo bylos ir E. J. pareikšta žodinė pastaba. Taip pat, 2017-07-19 buvo surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai, kad E. J., gyv. (duomenys neskelbtini) priklausantis šuo 2017-07-08 nuo 12 val. iki 2017-07-09 18 val., pro kiemo vartus išbėgo į gatvę ir nubėgo į moksleivių poilsio stovyklą „I.“. Konstatuota, jog tokiais veiksmais buvo padarytas ANK 346 str. 1 d. numatytas pažeidimas ir E. J. paskirta nuobauda – įspėjimas. Šį nutarimą surašė tyrėja J. Š.. Iš E. J. paaiškinimo, matyti, kad jis nurodęs „LG užsidaryti stovyklos vartus, gerbti kaimynus, netriukšmauti, neleisti muzikos miesto teritorijoje, garantuoti priėjimą ežero apsauginėje juostoje ir zonoje, stovyklos viršininkui nustoti rašyti eilėraščius“. Taip pat pareiškime buvo konstatuojama, kad tyrimą atliekantys pareigūnai yra tiesiogiai susiję su nukentėjusiuoju bei jo šeimos nariais, dėl ko sprendimai priimami, o tyrimo veiksmai atliekami šališkai, akivaizdžiai dangstant (duomenys neskelbtini) šeimos narius bei galimai piktnaudžiaujant tarnyba. Taipogi buvo pateikiami duomenys ir apie tai, kad viešai prieinamos informacijos apie pastarosios asociacijos veiklą, (duomenys neskelbtini) tiek nukentėjusiojo motina, tiek tyrimo veiksmus atlikusi ir administracinio nusižengimo byla nagrinėjusi tyrėja J. Š., taip pat šeimos nariai dalyvauja bendruose renginiuose, kas patvirtina argumentus dėl galimo piktnaudžiavimo. Ši byla teisminiam nagrinėjimui buvo perduota į Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmus. Iš 2018-07-18 priimtos šiam teismui pirmininkaujančios teisėjos L. D. nutarties matyti, kad 2018-07-02 nuo šios bylos nagrinėjimo nusišalino teisėja I. V., o bylą nagrinėti buvo perduota teisėjui A. B.. Pastarasis teisėjas 2018-07-17 nutartimi nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, nes jis pažįsta A. J. senelį ir su juo bendrauja. Įvertinus ir kitas aplinkybes baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti to paties apylinkės teismo Zarasų rūmams. Šios aplinkybės patvirtina ne tik tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys tyrėjai, liudytojai yra tarpusavyje susiję darbiniais ir kitokiais santykiais, tačiau ir tai, kad sprendimus šioje byloje priėmė su nukentėjusiojo šeima susijęs teisėjas, nes teisėjas A. B. byloje išnagrinėjo E. J. 2017-09-27 skundą Nr. (duomenys neskelbtini), pateiktą privataus kaltinimo tvarka. Šie argumentai bei duomenys buvo pateikti ir nurodyti bylą nagrinėjusiam teismui, tačiau jie vertinami nebuvo, kaip ir nebuvo vertinami liudytojo V. Š. parodymai, apie tai, kad tarp (duomenys neskelbtini) namo gyventojų ir stovyklos darbuotojų ir lankytojų buvo nevienkartiniai incidentai ir nesutarimai, susiję su nepagrįstais policijos pareigūnų kvietimais ir kt.
2.6. Teismas, padaręs išvadą, kad A. J. ir V. P. iki 2017-07-03 nebuvo pažįstami ir V. P. nenurodė priežasčių dėl kurių jis galėtų būti apkalbėtas, visiškai nevertino, kad nukentėjusysis visuose veiksmuose dalyvavo su įstatyminiu atstovu, t. y su E. J., o kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių ir V. Š. parodymų, tarp stovyklos darbuotojų (taip pat ir R. P., kuri nurodytu laikotarpiu dirbo stovykloje) buvo susiklostę konfliktiški santykiai, o incidentas sudarė galimybę „paauklėti“ su stovyklos darbuotojais susijusius asmenis.
2.7. Veikos, dėl kurios padarymo kaltu yra pripažintas V. P., BK 140 straipsnio 1 dalis, dispozicijoje yra nurodoma, kad asmuo atsako tuo atveju, kai jis sukelia fizinį skausmą mušdamas ar kitaip smurtaudamas, tai reiškia, kad turi būti įrodinėjamas mušimas ar smurtavimas. Iš priimto nuosprendžio, kaltinamojo akto, matyti, kad nei viename iš šių procesinių dokumentų nėra nurodyta, kad V. P. mušė ar smurtavo prieš A. J., o tai reiškia, kad šis požymis nebuvo įrodinėjamas ir jam nesant nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti V. P. kaltu.
2.8. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. J. patyrė fizinį skausmą. Tokia išvada paremta tik prielaida, o ne patikimais ir neginčijamais įrodymais. V. P., R. P. ir liudytojas V. Š. nurodė, kad su A. J. jokio kontakto nebuvo, o jis nukrito nuo riedžio. A. J. apklausiamas teisme nurodė, kad V. P. jam trenkė dešine ranka į kairę veido pusę, žando viršų, detalesnių duomenų nenurodė. Iš Bendrajame pagalbos centre užfiksuoto E. J. pranešimo matyti, kad jis nurodė, jog jo sūnui A. J. nepažįstamas vyras trenkė per galvą. Gydytojo ir apklausto liudytojo S. V. išduotame medicininiame pažymėjime nurodyta, kad A. J. nepažįstamas vyras trenkė į veidą. Kitame medicininiame dokumente A. J. ligos istorijos kopijoje 2017-07-10 padarytas įrašas, kuriame užfiksuota, kad 2017-07-03 apie 21 val. nepažįstamas vyras trenkė kumščiu į galvą. Iš nurodytų dokumentų matyti, kad visiškai neaišku, koks poveikis ir į kokią vietą buvo padarytas A. J., nes pateikti duomenys medicininiuose dokumentuose yra prieštaringi ir neaiškūs. Specialistė pateikusi medicininę išvadą šioje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad A. J. sumušimas nėra pagrįstas objektyviais medicininiais duomenimis, todėl kaip sužalojimas nėra vertinamas. Dėl šios priežasties nėra nustatytas ir sveikatos sutrikdymo mastas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad šioje specialisto išvadoje diagnozuotas A. J. veido sumušimas. Toks dalinis specialisto išvados pateikimas nuosprendyje niekaip negali būti pripažintas kaip atitinkantis BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymo vertinimas, o priešingai parodo, kad bylos duomenys vertinami selektyviai ir iškreipiant specialisto pateiktos išvados prasmę ir esmę. Apklausiama teisme šią išvadą pateikusi specialistė nurodė, kad patinimas ir paraudimas nebūtinai gali būti esant sumušimui, taip pat atsakydama į proceso dalyvių klausimus negalėjo nurodyti aiškaus paraudimo atsiradimo mechanizmo, taip pat paaiškino, kad paraudimas gali atsirasti ir nuo griuvimo, ir nuo sumušimo keliu. Teisme, teikdamas paaiškinimus, A. J. apžiūrėjęs gydytojas S. V. taip pat paaiškino, kad matė paraudimą ir parašė, kad sumušimas. Nurodė, kad jokio gydymo neskyrė, nes nebuvo pagrindo, paraudimas gali atsirasti ir nuo streso, ir nuo verkimo. Taip pat šis liudytojas nurodė, kad labiau kalbėjo tėvelis (t. y. E. J.), nes vaikas buvo susijaudinęs. Nurodė ir tai, kad paraudimas ar patinimas negali sukelti pasekmių, jokie vaistai nuo skausmo nebuvo duoti. Taigi, įvertinus šio liudytojo paaiškinimus, o taip pat ir specialisto išvadoje nurodytus duomenis, yra akivaizdu, kad A. J. veido sumušimas nėra pagrįstas objektyviais medicininiais duomenimis, o taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis galėjo patirti ar patyrė fizinį skausmą, nes joks gydymas jam nebuvo paskirtas.
2.9. Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad teismo sprendimas dėl V. P. kaltės padarius veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrįstos nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir byloje surinktais įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu duomenys buvo renkami pažeidžiant nešališkumo, objektyvumo principus, iš esmės nepagrįstai remiamasi nepatikimais ir prieštaraujančiais elementariems matematiniams skaičiavimams A. J. parodymais, laikoma, kad byloje apklausti asmenys susiję darbiniais ir asmeniniais santykiais liudytojai patvirtina byloje pateikto kaltinimo aplinkybes.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų dėl ko padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai pripažino V. P. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
8. BPK 305 straipsnio 1 dalis nustato apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamus reikalavimus. Šioje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje, be kita ko, turi būti išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
9. Iš pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje nurodoma, jog V. P. yra kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Tačiau atsižvelgiant į aplinkybių visumą, t. y. kad toje pačioje nuosprendžio dalyje yra nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, šios aplinkybės buvo išsamiai tiriamos, analizuojamos ir dėl jų yra pateiktos teismo motyvuotos išvados, pripažįstama, jog nuosprendis atitinka visus kitus BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui. Be to, nuosprendžio rezoliucinė dalis surašyta pagal BPK 307 straipsnio 1 dalyje apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliamus reikalavimus, t. y. V. P. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam paskirta bausmė ir kt., todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju aptariamas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamo reikalavimo nesilaikymas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu ir apeliacinio skundo argumentai, jog toks nuosprendžio turinys faktiškai nesuteikia galimybės nuosprendį motyvuotai ginčyti, pažeidžia nuteistojo teisę į veiksmingą gynybą, nes neaišku, kokias inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes nustatė pats teismas, nėra pakankami skundžiamą nuosprendį naikinti. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas ir motyvus, kuriais atmetė kitus įrodymus, nurodė veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Teismas, darydamas išvadą dėl V. P. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, vadovavosi teismo posėdžio metu išsamiai ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu – nukentėjusiojo A. J., liudytojų E. J., S. V., J. Š., G. M. parodymais, D. Š., D. M. ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, kuriuos išanalizavo, bei aptarė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus reikšmingus bylai išspręsti teisingai. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to, priešingai nei nurodoma skunde, nėra pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo.
10. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis V. P. viso proceso metu savo kaltę neigė, nurodydamas, kad prieš A. J. jokio fizinio smurto jis nenaudojo, o A. J. įvykio metu, važiuodamas riedžiu, gaudė savo šunį ir nukrito, dėl to galėjo susižeisti. Taip pat parodė ir liudytoja, nuteistojo sutuoktinė, R. P.. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais nuteistojo ir minėtos liudytojos parodymais, kadangi juos paneigia byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtų bei teisingai įvertintų įrodymų visetas, o minėti parodymai vertintini tik kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
11. Priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šioje byloje vadovavosi nukentėjusiojo nepilnamečio nukentėjusiojo A. J. parodymais. Nepilnametis apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (2017 m. gruodžio 12 d. apklausa) išsamiai ir nuosekliai papasakojo visas įvykio aplinkybes, nurodė laiką, vietą, konkrečias fizinio smurto panaudojimo jo atžvilgiu aplinkybes ir kt., t. y. kad 2017 m. liepos 3 d., apie 20 val. (duomenys neskelbtini) vyras dešine ranka jam trenkė į kairę veido pusę, į žando viršų; nurodė, kad smūgis sukėlė jam fizinį skausmą, (1 t., b. l. 81, nepilnamečio apklausos garso įrašas). Tokias pačias aplinkybes A. J. nurodė ir 2017 m. spalio 17 d. atliekant parodymų patikrinimą vietoje, taip pat jis nurodė vietą, kurioje jam buvo suduotas smūgis į veidą (1 t. b. l. 91–95). Apie tai, kad prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas nepilnametis iš karto po įvykio grįžęs namo papasakojo tėvui E. J.. Iš liudytojo E. J. parodymų matyti, kad A. J. atbėgo namo susiėmęs už žando ir pasakė, kad jam ranka sudavė vyras, nurodė, jog A. J. žandas buvo raudonas kairėje veido pusėje (2 t., b. l. 145–146). Įvertinus E. J. parodymus apie tai, kokias įvykio aplinkybes iš karto po įvykio jam papasakojo A. J. ir įvykio aplinkybes, kurias A. J. papasakojo apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, kad jos esminėse įvykio aplinkybėse sutampa. E. J., A. J. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa ir su į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusių policijos pareigūnų G. M. ir J. Š. parodymais, kurie nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, šių liudytojų parodymai taipogi sutampa tarpusavyje. Be to, abu liudytojai – G. M. ir J. Š. parodė, kad atvykę į įvykio vietą jie matė, jog A. J. buvo apsiverkęs, jam buvo paraudęs kairės pusės žandas (2 t., b. l. 146–147). Nustatyta ir tai, kad iš karto po įvykio A. J. apžiūrėjo gydytojas S. V., apžiūra yra užfiksuota rašytiniuose dokumentuose, kuriuose nurodoma, kad A. J. kairė veido pusė patinusi ir paraudusi (1 t. b. l. 49). Liudytojas S. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog apžiūrėjo A. J., jam buvo nurodyta, kad nepažįstamas vyras nepilnamečiui trenkė į veidą, jis matė, kad A. J. veidas buvo paraudęs, patinęs, jis verkė (2 t., b. l. 146).
12. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio objektyvaus pagrindo abejoti nuoseklių nukentėjusiojo A. J. parodymų patikimumu, kurie kartu su liudytojų E. J., G. M., J. Š., S. V. parodymais ir rašytiniais bylos duomenimis jungiasi nuoseklia įrodymų grandine leidžiančia daryti išvadą, jog V. P. tyčia vieną kartą ranka sudavė nepilnamečiui A. J. į kairę veido pusę sukeldamas jam fizinį skausmą.
13. Priešingai nei argumentuojama skunde, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo laikyti nepatikimais nukentėjusiojo A. J. parodymus dėl to, kad, kaip tvirtina gynyba, nukentėjusysis nurodė netikslią įvykio vietą ir dėl šios aplinkybės nebuvo pašalinti prieštaravimai. Kaip jau minėta pirmiau, 2017 m. spalio 17 d. nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu jis aiškiai nurodė vietą, kurioje jam buvo suduotas smūgis į veidą (1 t. b. l. 91–93). Aplinkybė, kad 2017 m. gruodžio 12 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nepilnametis iš atminties nurodydamas įvykio vietą ir įvardindamas metrus iki tam tikrų objektų (kaip nurodė – iki kiemo vartų buvo apie 20 m, o iki stovyklos apie 300 m (1 t., b. l. 81) nurodė kitaip nei parodymų patikrinimo vietoje jo parodyta įvykio vieta, A. J. parodymų nedaro nepatikimais. Akivaizdu, kad iš atminties įvykio vietą ir atstumus iki tam tikrų objektų apibūdindamas metrais, nepilnametis nukentėjęs galėjo sąžiningai suklysti. Kaip matyti, gynyba tikslios įvykio vietos aplinkybę iš esmės sieja su V. P., R. P. ir liudytojo V. Š. parodymais ir jų nurodyta įvykio vieta, kuri, jų vertinimu, sutampa, bei atitinkamai šių asmenų parodymų vertinimu. Tačiau apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo minėtų asmenų parodymus vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.
14. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir argumentais dėl liudytojo V. Š. parodymų vertinimo, t. y. sprendimu šio liudytojo parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesiremti. Kaip matyti, liudytojas V. Š. parodė, kad matė, kaip A. J. gaudydamas šunį pats nukrito nuo riedžio (2 t., b. l. 163); savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodė įvykio vietą (1 t., b. l. 114–119). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir vertino tai, kad šis liudytojas byloje buvo apklaustas kaltinamojo iniciatyva ir apie jam galimai žinomas įvykio aplinkybes nurodė tik praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po įvykio (1 t., b. l. 110). Nei pats V. P., nei R. P. pirminių apklausų metu neminėjo apie įvykį mačiusį liudytoją V. Š., kaip ir pastarasis nei iš karto po įvykio, nei vėliau niekam neminėjo apie tai, kad matė nagrinėjamą įvykį. Liudytojai J. J., D. Š. nepatvirtino V. Š. nurodomos aplinkybės, kad po įvykio jis šiems liudytojams pranešė apie jam žinomas įvykio aplinkybes, o priešingai, teisiamojo posėdžio metu J. J. ir D. Š. nurodė, kad V. Š. neminėjo jokių įvykio aplinkybių (2 t., b. l. 164, 182). Liudytojo V. Š. parodymų patikimumu verčia abejoti ir tai, kad kaip matyti, jis nurodė kitą įvykio vietą, nei nurodė nukentėjusysis A. J. (130 m nuo moksleivių poilsio stovyklos iki gatvės posūkio (1 t. b. l. 114–119), kai tuo tarpu nukentėjusysis A. J. nurodė, kad įvykio vieta buvo toliau, už gatvės posūkio (1 t., b. l. 91–95), ką įvertinus, liudytojas V. Š., stovėdamas prie moksleivių poilsio stovyklos, negalėjo matyti įvykio, kuris vyko už gatvės posūkio. Dėl paminėtų aplinkybių pagrįstai pirmosios instancijos teismas liudytojo V. Š. parodymais nesivadovavo.
15. Skunde teigiama ir tai, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami šališkai. Iš esmės teigiama, kad visi liudytojai – J. J., D. Š., D. M., J. Š., G. M. yra pažįstami ir susiję su nukentėjusiojo įstatyminiu atstovu E. J., jo šeimos nariais, kartu dalyvauja įvairiuose renginiuose, yra nagrinėję administracinių nusižengimų bylas, skundus, liudytojai yra susiję darbiniais ir kitokiais santykiais, todėl yra suinteresuoti, jų parodymai turi būti vertinami ypač dėmesingai ir kt. Kaip matyti, skunde nenurodoma, kokie procesiniai veiksmai šiame ikiteisminiame tyrime buvo atlikti netinkamai ar nebuvo atlikti, o iš esmės tik deklaratyviai teigiama, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas šališkai. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos duomenis, nenustatė, kad šiame ikiteisminiame tyrime buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Ši baudžiamoji byla iš Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų buvo perduota nagrinėti Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmams dėl to, kad teisėjai I. V. ir A. B. nusišalino nuo bylos nagrinėjimo ir Ignalinos rūmuose neliko teisėjų, kurie galėtų nagrinėti šią bylą, tačiau tai savaime nerodo jokio šališkumo, o priešingai, byla buvo perduota nagrinėti kitiems rūmams siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl bylą nagrinėjančio teismo šališkumo. Aplinkybė, jog byloje dalyvaujantys liudytojai vieni kitus pažįsta savaime, nesudaro pagrindo nesiremti jų parodymais ir laikyti jų nepatikimais. Šioje byloje teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo nesivadovauti liudytojų J. Š., G. M., J. J., D. Š., D. M. parodymais, kadangi jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutampantys tiek tarpusavyje tiek su nukentėjusiojo nepilnamečio A. J. parodymais, liudytojo S. V. parodymais bei rašytiniais bylos duomenimis.
16. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. J. patyrė fizinį skausmą ir teigiama, kad tokia išvada paremta tik prielaida, o ne patikimais ir neginčijamais įrodymais. Šie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
17. Nukentėjusysis A. J. aiškiai ir nuosekliai nurodė, kad dėl ranka suduoto smūgio į veido kairę pusę jis juto fizinį skausmą. Liudytojai A. J., G. M., J. Š. nurodė, jog matė, kad po įvykio A. J. kairė veido pusė buvo paraudusi, jis verkė. Iš karto po įvykio A. J. apžiūrėjęs gydytojas S. V. medicininiuose įrašuose nurodė, kad A. J. kairėje veido pusėje matomas odos paraudimas, patinimas, abiejų akių junginės paraudusios (vaikas verkė) (1 t., b. l. 49), šias aplinkybes liudytojas patvirtino ir teismo posėdžio metu (2 t., b. l. 46). Šių bei kitų byloje esančių duomenų visumos vertinimas leidžia daryti išvadą, jog dėl suduoto smūgio į veidą A. J. patyrė fizinį skausmą. Tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2018 m. sausio 2 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog A. J. diagnozuotas veido sumušimas nepagrįstas objektyviais medicininiais duomenimis, todėl kaip sužalojimas nėra vertinamas; dėl to nėra pagrindo sveikatos sutrikdymo fakto ir masto nustatymui (2 t., b. l. 19) minėtos išvados niekaip nekeičia. Ši išvada buvo padaryta įvertinus A. J. pateiktus medicininius dokumentus, kuriuose buvo fiksuoti duomenys apie veido paraudimą, patinimą, tačiau vien tai, kad minėti veiksniai pagal nustatytas sveikatos sužalojimo vertinimo metodikas nėra laikomi sužalojimais, niekaip nepaneigia išvados, jog dėl suduoto smūgio A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas. Pažymėtina, kad būtent šis padarinys, o ne nežymaus sužalojimo ar trumpo susargdinimo, šioje veikoje ir yra inkriminuotas. Kiti skunde selektyviai dėstomi duomenys apie tai, kokie žodžiai buvo pavartoti ir užfiksuoti medicininiuose ir kituose dokumentuose apibūdinant A. J. veido sumušimą ir į kokią tikslią vietą jis buvo padarytas, taip pat argumentas, jog A. J. nebuvo paskirtas joks gydymas ir kiti minėtos išvados taip pat nepaneigia.
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa kas aptarta pirmiau, konstatuoja, kad šioje byloje įrodyta, jog V. P. 2017 m. liepos 3 d., apie 20.50 val, (duomenys neskelbtini) kilusio konflikto dėl nepririšto šuns metu, vieną kartą dešine ranka sudavė A. J. į kairę veido pusę, dėl ko pastarasis nugriuvo ant žemės, tokiais veiksmais V. P. sukėlė fizinį skausmą nepilnamečiui A. J.. Tokia nuteistojo V. P. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdama į visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Utenos apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio keisti ar naikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. P. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko apeliacinį skundą atmesti.