Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. ir nukentėjusiosios D. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

A. R. pagal jam pareikštus kaltinimus dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 152 str. 1 d. ir 155 str. 1 ir 2 d., padarymo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios LR BK 152 str. 1 d., 155 str. 1 ir 2 d. požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Priteista nukentėjusiajai D. R. iš A. R. 4000 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-010-23 nuosprendžiu nustatyta, kad A. R. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., o būtent tuo, kad 2005-07-29 vakare (duomenys neskelbtini) netoli kavinės ,, (duomenys neskelbtini)“, matant dukrai G. G. R. ir aplinkiniams praeiviams, ėmė smaugti, grasino nužudyti, kandžiojo veidą žmonai D. R. ir išvadino ją bei dukrą necenzūriniais žodžiais. Nors dukra prašė tėvo paleisti mamą, tačiau jis ėmė D. R. stumti į netoliese parko esančius krūmus, tuomet dukrai paprašius praeivių pagalbos, A. R. paleido žmoną ir pasišalino.

Taip pat A. R. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., 152 str. 1 d., 155 str. 2 d., o būtent tuo, kad 2005-11-02 apie 23 val. sutuoktinių bute (duomenys neskelbtini), dukrai būnant tualete, užpuolė sutuoktinę D. R., įstūmė ją į vonios patalpą, užlaužė jai rankas, trankė galvą į sieną, ėmė plėšti nuo jos rūbus, skėtė šlaunis, tuo bandydamas ją išprievartauti dukters akivaizdoje ir vadino necenzūriniais žodžiais. Tačiau nukentėjusiajai pavyko išlaisvinti vieną ranką, apsisukti ir stipriai vyrui užlaužti pirštą, tuo sukeliant jam didelį skausmą, dėl ko pastarasis ją paleido ir pasišalino. Po to kitą dieną 2005-11-03 apie pietus A. R., tęsdamas pradėtą nusikalstamą veiką, vėl ėmė grasinti sutuoktinei D. R., kad nepaliks jos gyvos, trenkė kelis kartus jos galvą į sieną. Jai bandant paskambinti į policiją, vyras išplėšė iš jos rankų telefoną, po to įstūmė ją į miegamąjį, partrenkė ant lovos, dėl ko ji stipriai susitrenkė nugarą ir kojas į lovos kraštą, bandė jai kelis kartus stipriai suduoti, tačiau D. R. pavyko smūgių išvengti. D. R. surikus dukrai, kad iškviestų policijos ekipažą per apsaugos pultą, vyras pasišalino. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji 2005-11-09 kreipėsi į teismo medicinos ekspertus, kur jai buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Be to, A. R. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d., o būtent tuo, kad 2006-02-02 grįžęs iš Anglijos ir parėjęs į butą (duomenys neskelbtini), vėl pradėjo namuose smurtauti ir tik žmonai pasakius, kad vėl iškvies policiją ir jis bus išvežtas į areštinę, kaltinamasis apsiramino ir užsirakino bute esančiame darbo kambaryje.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji D. R. prašo panaikinti 2007-10-23 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti A. R. kaltu įvykdžius visas nusikalstamas veikas, išvardintas skunde pagal LR BK 140 str. l d., BK 152 str. l d., 155 str. 1, 2 d., patenkinti civilinį ieškinį priteisiant iš A. R. 50000.00 Lt neturtinei žalai atlyginti. Mano, kad teismas turėjo A. R. pripažinti kaltu pagal visus jos skunde pareikštus kaltinimus ir epizodus, o taip pat priteisti didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti, nes teismas, išteisindamas A. R. dėl 2005-07-29 Palangos mieste įvykusių grumtynių tarp jos ir A. R., nuosprendyje nurodė, kad vien dukros G. G. R. parodymais remtis neužtenka, nesant kitų įrodymų patvirtinančių faktines aplinkybes nurodytas skunde, o tai pat, kad ji neįvardino kokiais necenzūriniais žodžiais vyras ją išvadino. Analogiškais argumentais teismas išteisino A. R. ir dėl 2006-02-02 įvykusio incidento tarp jos ir vyro, nors pripažino, kad toks konfliktas tikrai buvo. Teismas nurodydamas, kad remtis vien dukros parodymais šiuo atveju neužtenka, tačiau visiškai nekalba apie jos, kaip nukentėjusios, duotus parodymus teisme, už kurių teisingumą prisiekė ir jos duoti parodymai taip pat turi būti laikomi kaip vienu iš įrodymų (BPK 20, 28 str.). Tarp jos ir dukros parodymų duotų teisme nėra jokių prieštaravimų. Teismo posėdžio metu buvo apklausta vaikų teisių apsaugos specialistė Vida Kazlauskienė nurodė, kad iš pokalbio su dukra ji susidariusi vaizdą, kad tas aplinkybes, kurias nurodo dukra apie tėvo elgesį jos ir apeliantės atžvilgiu, yra tikroviškos ir neišgalvotos. Ir policijos niekas šiaip sau į namus nesikviečia, jeigu vyras šeimoje nebūtų smurtavęs ir iškvietimai būtų buvę melagingi, tai ją būtų patraukę atsakomybėn už melagingus iškvietimus. Kadangi A. R. 2005-07-29 Palangoje jos atžvilgiu naudojo smurtą, kuris pasireiškė - stumdymusi pašalinių praeivių ir dukros akivaizdoje, smaugimu, kandžiojimusi, grasinimu nužudyti ir t.t., ko pasekoje, ji patyrė fizinį skausmą, tai tokia veika atitinka BK 140 str. l d. Be to, A. R. girdint nepilnametei dukrai ir praeiviams ją išvadino necenzūriniais žodžiais, kuriuos teismo posėdžio metu norėjo tiek ji, tiek jos dukra pasakyti, bet teisėjas pasakė, kad to daryti nėra būtina, o teismo nuosprendyje jau nurodo, kadangi aš neįvardijau necenzūrinių žodžių - tai nėra pagrindo A. R. patraukti atsakomybėn pagal LR BK 155 str. 1, 2 d. Tai šiuo metu pateikia necenzūrinių žodžių sąrašą kurį vyras A. R. vartojo jos ir dukros atžvilgiu tiek 2005-07-29, tiek 2005-11-02 - 03, tiek 2006-02-02: „psichė", „beprotė", „mergšės", „kalės", "šizofrenikės", „išsigimėlės", „gyvos tik todėl, kad aš leidžiu gyventi", „pažiūrėk į ką pavirtai - jau dvesi", „lavonas", „aš ne čigonas, kad su taboru tampyčiausi", „ušmušiu stervas", „bledė", "karvė" ir t.t. Šių necenzūrinių vartojimą patvirtina dukra G. R.. Nors ji skunde nurodė, kad A. R. 2005-11-02 ją ne tik sumušė, įžeidinėjo, bet ir dukros akivaizdoje prie jos seksualiai priekabiavo vonios kambaryje, t.y. panaudodamas fizinį smurtą, skėsdamas jos šlaunis ir plėšdamas nuo jos darbužius ir ketindamas numauti kelnaites, siekė seksualinio pasitenkinimo ir ji teismo prašė jį pripažinti kaltu pagal LR BK 152 str. l d., tačiau teismas nuosprendyje apie tai visiškai nepasisakė, nors šias aplinkybes patvirtino ir dukra. Dėl šių priežasčių laiko, kad teismas nepagrįstai išteisino A. R. pagal LR BK 152 str. l d., 155 str. 1, 2 d. ir BK 140 str. l d. ir nuosprendyje padarytos išvados įrodytumo prasme yra nepagrįstos.

Taip pat apeliantė nurodo, kad civiliniu ieškiniu teismo prašė priteisti iš A. R. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti, kurią patyrė ji ir dukra dėl A. R. nusikalstamų veiksmų, t.y. smurto šeimoje, tačiau teismas priteisė tik tai 4000 Lt. Laiko, kad teismo priteista 4000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža lyginant su tuo, ką ji ir jos dukra patyrė ir ji turėtų būti didesnė. Ji savo civiliniu ieškiniu neturtinę žalą įvertino 50000 Lt, dėl to, kad nuolat buvo smurtaujama šeimoje, ji patyrė fizinį skausmą, buvo nuolatinėje baimėje, kas ją ir jos dukrą traumavo psichologiškai, turėjo vartoti raminančius vaistus, kuriuos išrašydavo jos kaimynė, ji ir dukra kreipėsi pas psichologą, dėl ko turėjo ir didelių materialinių išlaidų - tai įrodančius dokumentus pateikė teismo posėdžio metu. Be to, toks vyro elgesys ir noras prievarta priversti ją tenkinti iškreiptus jo seksualinius norus dukros akivaizdoje, labai žemina ją, kaip moterį, ir gniuždo bei žemina dukrą, kaip būsimą moterį. Dėl šių priežasčių laiko, kad teismo priteista suma yra per maža.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-10-23 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. ir jam paskirta 8 MGL (1040 Lt) piniginė bauda bei iš jo priteista nukentėjusiajai D. R. 4000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendžio dalyje, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. bei iš jo priteista 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimui yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas nedetalizavo, kurią dieną ir valandą ir kokius konkrečius veiksmus atliko nukentėjusiosios atžvilgiu, t.y. neatskleidė nusikaltimo padarymo mechanizmo. To nei skunduose, nei duodama parodymus teismo posėdyje nenurodė nukentėjusioji. Teismas rėmėsi įvykio vietos apžiūros protokolu, kuriame aprašytos buto patalpos ir esantys daiktai. Paskutiniame sakinyje nurodyta, kad „ apžiūrėjus butą kokių nors žymių, pėdsakų, galinčių būti naudingais tyrimui, nerasta“. Jo nuomone, šis dokumentas neturi įrodomosios vertės. Tuo labiau, kad jis surašytas praėjus beveik 2 metams po įvykio. Be to, teismas rėmėsi Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus 2005-11-09 specialisto išvada Nr. G-1977/05(04), kurioje konstatuoti D. R. padaryti sužalojimai – smulkios kraujosruvos dešiniame dilbyje ir kairiame rieše, bei kairėje ir dešinėje šlaunyse, dešinės blauzdos nubrozdinimas, taip pat smulki kraujosruva dešinėje čiurnoje ir kairiame pakinklyje. Teismas neanalizavo ir nepasisakė, kodėl nevertino jo parodymų dėl šio įvykio. Jis aiškino, kad tą dieną D. R. jo nepasitiko Rygos oro uoste, parvykęs negalėjo patekti į butą dėl pakeistos spynos. Įėjus į namus, kilo eilinis barnis ir konfliktas. Sutuoktinė jį norėjo išvaryti iš buto, atimti iš jo automobilio bei buto raktus, dokumentus. Nepavykus to padaryti, ėmė jį mušti kumščiais. Jam siekiant išvengti smūgių ir suėmus jos abi rankas už riešų, pradėjo jį spardyti kojomis. Ji nurimo, kai užsidarė atskirame kambaryje. Negalėdamas rasti bendros kalbos su ja, kitą dieną išvyko iš Šiaulių. Apeliantas tvirtina, kad nei lapkričio 2-3 d., nei anksčiau prieš sutuoktinę jokio smurto nenaudojo, nes tai nesuderinama su jo principais. Jam net į galvą neatėjo kreiptis į ekspertus dėl sužalojimo užfiksavimo. Tvirtina, kad nusikaltimo nepadarė ir turėjo būti išteisintas.

Mano, kad teismas pažeidė teisingumo principą, įtvirtintą LR BK 41 str. 5 d., LR CK 6.250 str. reikalavimus. Teismas nurodo, kad vadovavosi LR CK 6.250 str., LR BPK 109 str., atsižvelgė į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas taip pat nurodė, kad nepateikta įrodymų, kad nukentėjusiosios dėl nusikaltimo patirti išgyvenimai turėjo įtakos jos darbinei veiklai, sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, neigiamai paveikė jos gyvenimą; dukters patirti išgyvenimai dėl tėvų konflikto nėra šios bylos objektas. Mano, kad priteisdamas 4000 Lt teismas nesivadovavo anksčiau nurodytais įstatymais ir principais. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajai padaryta turtinė žala, kad į teismą kreipėsi ne iš karto, o turėdama savanaudiškus tikslus, kuriuos mini ir pats teismas. Mano, kad teismas turėjo ieškinio netenkinti, kaip neįrodyto, nepagrįsto. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jų šeima anksčiau inicijavo skyrybų procesą, jis Šiaulių miesto apylinkės teisme 2006 m. vasario mėnesį iškėlė civilinę bylą dėl santuokos su nukentėjusiąja nutraukimo, turto padalijimo. Iki šiol santuoka nenutraukta, nes nesutaria dėl turto padalijimo. Praėjus 10 mėnesių po civilinės bylos iškėlimo, 2006-12-19 nukentėjusioji pateikė teismui privataus kaltinimo skundą dėl, neva, jo įvykdytų nusikaltimų 2005-07-29, 2005-11-02-03. Teismas nurodo, kad atsižvelgė į tai, kad pati nukentėjusioji suprato, kad jis pirmas inicijavo skyrybų procesą, o po to pateikė prieš jį privataus kaltinimo skundą, kurio padavimo vienas iš motyvų yra sutuoktinio kaltės įrodymas santuokos nutraukimo byloje; kad skundo padavimą nulėmė ne tik jo veiksmai ir ne jos vidinis įsitikinimas, kad ji yra pažeminta, o jos noras nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Anot teismo, tokios aplinkybės mažina jo veiksmų pavojingumą. Jis mano, kad šios aplinkybės patvirtina, kad iš viso nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 1 d., nepadarė. Teismas taip pat nustatė, kad jo ir nukentėjusiosios santykiai buvo priešiški, vyko dažni nedidelės reikšmės buitiniai konfliktai šeimoje. Teismas nurodo, kad vertino aplinkybes, kurioms esant vyko minėti konfliktai tarp jo ir D. R.. Buvo nustatyta, kad tokie buitiniai konfliktai, kuriuos galima vertinti kaip ginčus, vyko pakankamai dažnai, teismo vertinimu, iš esmės buvo pasyviai išprovokuojami pačios nukentėjusiosios; kad jiems abiems trūko tarpusavio supratimo ir abipusės pagarbos, nors abu medikai, turintys aukštąjį išsilavinimą. Teismas taip pat įvertino nukentėjusiosios žodžius, kad jis turi sveikatos problemų, jam dažnai pasireikšdavo panašūs į migreną galvos skausmai. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nuo 2005 m. gruodžio mėnesio jis neturi galimybės, taip pat ir noro, patekti į butą, kuriame gyvena D. R.. Dėl butų padalijimo tarp jų ginčų nėra, jie abu susitinka ir bendrauja tik teisme. Jeigu teismas pripažino, kad 2005 m. lapkričio 2-3 dienomis padarė nusikaltimą, atsižvelgęs į aukščiau nurodytus motyvus, turėjo taikyti jo atžvilgiu LR BK 36 str. – atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pripažinęs, kad iki bylos nagrinėjimo teisme asmuo ir padaryta veika tapo nepavojinga dėl aplinkybių pasikeitimo.

Teismo posėdyje dalyvavusi nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą bei priimdamas nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, buvo šališkas, tai sukliudė išsamiai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir šių pažeidimų negalima ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, dėl to skundžiamas nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti teismui. (LR BPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Taip pat priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, nes nuosprendis surašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, grubiai pažeistos nuteistojo A. R. teisė į gynybą ir teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, bei padaryti kiti pažeidimai.

LR BPK 305 str. 1 d. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo būti išdėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės skyrimo motyvai. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“), nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Aprašomojoje nuosprendžio dalyje pirmiausia teismas turi nurodyti nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybes arba kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė. Aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes būtina tiksliai ir aiškiai nurodyti jos padarymo laiką ir vietą, pati nusikalstama veika, kuri aprašoma taip, kaip ji nustatyta teisiamajame posėdyje, be to, veikos aprašymas turi atitikti baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, nurodant tiek visus pagrindinius, tiek ir fakultatyvinius nusikalstamos veikos sudėties elementus. Padaryta veika aprašoma suprantamai, išdėstant esmę. Taip pat pažymėtina, kad tais atvejais, kai tuo pačiu nuosprendžiu kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, aprašomosios dalies pradžioje aprašomos veikos, dėl kurių padarymo kaltinamasis pripažįstamas kaltu, o po to – dėl kurių jis išteisinamas. Aprašant veikas, dėl kurių padarymo kaltinamasis išteisinamas, būtina laikytis visų išteisinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, išdėstytų LR BPK 305 str. 3 d.

Privataus kaltinimo bylų procese nukentėjusysis sutapatinamas su kaltintoju, todėl jo skundas pradėti privataus kaltinimo procesą yra svarbus procesinis dokumentas, nes juo ne tik išreiškiama valia, kad kaltininkas atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus ir būtų nubaustas, bet šiuo skundu pradedamas privataus kaltinimo procesas, nustatomos nagrinėjimo teisme ribos, kadangi teisėjas nutartimi perduoda bylą į teisiamąjį posėdį pagal kaltinimą, nurodytą nukentėjusiojo skunde. LR BPK 412 str. nereikalauja, kad nukentėjusysis savo skunde nurodytų veikos, kuria kaltinamas asmuo, kvalifikaciją, o jei ir nurodyta veikos kvalifikacija, tai ji neįpareigoja teisėjo savo nutartyje perduoti skundą į teisiamąjį posėdį nurodant būtent tą Baudžiamojo kodekso straipsnį ar jo dalį, nes teisėjas, įvertinęs skunde aprašytas veikos aplinkybes, pats nustato nusikalstamos veikos požymius ir inkriminuoja kaltinamajam reikiamą baudžiamąjį įstatymą. Iš bylos matyti, kad teisėjo nutartyje perduoti skundą nagrinėti teisiamajame posėdyje nurodyti tie patys Baudžiamojo kodekso straipsniai, kurie nurodyti pirmame nukentėjusiosios skunde (b.l. 2-3, 24-25), taip pat ir patikslintame nukentėjusiosios skunde (b.l. 51-53), tačiau jie neatitinka skunduose nurodytų aplinkybių turiniui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė A. R. veikas, kurios atitinkamai buvo nurodytos tiek pirminiame nukentėjusiosios D. R. skunde, tiek ir jo patikslinime: į nuosprendžio aprašomąją dalį teismas perrašė iš skundų nurodytus veiksmus, tačiau nesuformulavo kaltinimo, todėl neįmanoma suprasti, kokią A. R. padarė veiką, už kurią jis skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu, neįvardino baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos – padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, sukėlė fizinį skausmą, ar padarė kitą veiką. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. R. buvo kaltinamas dėl trijų nusikalstamų veikų epizodų, tai yra dėl trijų laikotarpių, kuriais A. R. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismo aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodytos aplinkybės dėl pareikšto kaltinimo prieštarauja nuosprendžio rezoliucinei daliai, kurioje A. R. pripažintas kaltu, o dėl kitų kaltinimų išteisintas. Tiek iš nukentėjusiosios skundų, tiek ir iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad dėl šiais laikotarpiais nukentėjusiosios skunde nurodytų nusikalstamų veikų, A. R. buvo pareikšti trys kaltinimai: dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, seksualinio priekabiavimo bei viešo ir neviešo nukentėjusiosios įžeidimo. Iš nukentėjusiosios skundo ir jo patikslinimo, o taip pat ir iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad A. R. buvo kaltinamas iš viso dėl 6 nusikalstamų veikų. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad nuteistasis pripažintas kaltu tik dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, numatyto LR BK 140 str. 1 d., tačiau neaišku dėl kurio sveikatos sutrikdymo, nes teismas nepasisakė dėl kitų dviejų kaltinimų pagal LR BK 140 str. 1 d.

Kaip jau buvo minėta, A. R. atiduotas teismui (b.l. 24-25) tik pagal tris nusikalstamas veikas – LR BK 140 str. 1 d., 152 str. ir 155 str., nors iš nukentėjusiosios skundo darytina išvada dėl trijų nusikalstamų veikų pagal LR BK 140 str., taip pat dėl seksualinio priekabiavimo pagal LR BK 152 str. bei įžeidimų, numatytų LR BK 155 str. 1 ir 2 dalyse. Iš to seka, jog kaltinamasis buvo perduotas teismui tik pagal tris nusikalstamas veikas – nežymų sveikatos sutrikdymą, įžeidimo ir seksualinio prevartavimo, o nuteistas už nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl kitų dviejų kaltinimų išteisintas, dėl ko A. R. negalėjo tinkamai gintis, kas vertintina taip pat kaip jo teisės į gynybą pažeidimas.

Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodė už kokią padarytą nusikalstamą veiką A. R. pripažintinas kaltu, o dėl kokių veikų – išteisintinas. Kadangi byla buvo perduota tik dėl trijų nusikalstamų veikų, tai nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ir nuosprendyje nurodyta kaltinimo apimtys yra skirtingos ir tai duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėdamas bylą, teismas buvo šališkas, dėl ko nuosprendis pripažintinas neteisėtu ir naikintinas.

Kadangi pirmosios instancijos teismas esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą padarė bylos parengimo nagrinėti stadijoje ir šis pažeidimas negali būti panaikintas apeliacinės instancijos teisme, nes baudžiamojo proceso įstatymas nenumato bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme nuo jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijos, todėl ši baudžiamoji byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo nuo bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje stadijos.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog vienas iš pagrindinių procesinių dokumentų yra teisiamojo posėdžio protokolas, nes jame užfiksuojama visa teisiamojo posėdžio eiga, teismo ir kitų proceso dalyvių veiksmai, apklausiamų asmenų parodymai, kitų įrodymų tyrimas, teismo priimti sprendimai, pareikšti prašymai ir t.t. Iš teisiamojo posėdžio protokolo sprendžiama, ar buvo padaryti proceso pažeidimai bylos nagrinėjimo metu, protokolas yra įrodymų šaltinis nagrinėjant bylą aukštesnėse teisminėse instancijose. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos A. R. teisės: teisiamuosiuose posėdžiuose: tiek taikinamuosiuose, tiek ir bylą perdavus nagrinėti teisiamajame posėdyje A. R. nebuvo išaiškintos teisės, numatytos LR BPK 22 str., 261 str. 6. (b.l. 16-17, 22-23, 45), taip pat sprendžiant klausimą dėl A. R. skirtinos kardomosios priemonės, savo nuomonės neišreiškė posėdyje dalyvavusi kaltinamojo gynėja adv. I.Petkienė, nors gynėjos dalyvavimą 2007-03-09 teisiamajame posėdyje ir išsakytą nuomonę spręstinais klausimais, patvirtina ne tik teisiamojo posėdžio protokolas, bet ir teismo nutartis (b.l. 22-23, 24-25). Taip pat iš nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje matyti, kad iš nukentėjusiosios skundo išskirti kaltinimai pagal LR BK 145 str. ir 163 str ir privataus kaltinimo procesas dėl šių kaltinimų nutrauktas, o bylos medžiagos nuorašas perduotas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai (b.l. 24-25). Tačiau po šios nutarties priėmimo A. R. ir toliau kaltinamas pagal LR BK 145 str. ir 163 str. ir vykusių posėdžių metu rašomuose teisiamojo posėdžio protokoluose minėti straipsniai vis dar nurodomi (b.l. 31, 35, 38, 45), tuo pažeidžiant kaltinamojo A. R. teisę žinoti kuo jis kaltinamas. Be to verta pažymėti, kad 2007-07-03 ir 2007-09-10 teismo posėdžiai (b.l. 38 ir 45) vyko jau po Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros 2007-06-29 priimto nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-075-07, nes A. R. nepadarė nusikaltimų, numatytų LR BK 145 str. 1 d. ir 163 str..

Iš aukščiau paminėtų pažeidimų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 str. nuostatas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, pažeidė LAT teisėjų senato nutarimo Nr. 40 reikalavimus bei apkaltinamojo nuosprendžio surašymo tvarką, nenurodydamas nusikalstamos veikos, kurią teismas nustatė įrodyta, nepasisakė dėk kitų dviejų kaltinimų pagal LR BK 140 str. 1 d., ko pasekoje priėmė šališką nuosprendį, kuris negali būti laikomas teisėtu. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas, jis naikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kadangi baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tai apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje neanalizuoja kitų apeliacinių skundų argumentų ir negali daryti dėl jų jokių išvadų. Pirmosios instancijos teismas. A. R. nepaskyrė jokios kardomosios priemonės, todėl klausimas dėl kardomosios priemonės A. R. nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių miesto apylinkės teismui.