- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-15
- Bylos Nr.
- 2A-446-450/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-40455-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- S. M.
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus vandenys“
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“ ieškinį atsakovui S. M. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo S. M. 186,80 Eur skolą, 6,41 Eur delspinigius, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo šios bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinį grindė tuo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau buvo išnuomotas atsakovui. 2003 m. vasario 12 d. šalys sudarė šalto vandens pirkimo - pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį Nr. 9258, kurios pagrindu ieškovė teikė atsakovui šalto vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, už kurias atsakovas įsipareigojo atsiskaityti per sutartyje nustatytą terminą, tačiau atsakovas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. už jam patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas neatsiskaitė ir liko skolingas ieškovei 186,80 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo S. M. ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“ naudai 186,80 Eur skolą, 6,41 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (193,21 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. lapkričio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 22,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2003 m. vasario 12 d. ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ ir atsakovas S. M. sudarė šalto vandens pirkimo - pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį Nr. 9258, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti atsakovui šaltą vandenį ir šalinti bei valyti nuotekas, o atsakovas įsipareigojo už šias paslaugas atsiskaityti (Sutarties 1, 2.1 ir 3.1 p.). Sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo momento ir buvo sudaryta neterminuotam laikui (Sutarties 18 p.). Atsakovas už laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. butui patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas nemokėjo, todėl susidarė 186,80 Eur skola. Skolos dydį pagrindžia teismui pateikta vandens suvartojimo ir įmokų paskaičiavimo lentelė.
Teismas įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendime c. b. Nr. 2-314-790/2014 nustatytus faktus laikė prejudiciniais nagrinėjamoje byloje. Nurodytoje byloje teismas nustatė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1962 m. teisėtu pagrindu gyveno atsakovo S. M. tėvas P. M. su šeima, kuriam šis butas buvo išnuomotas. Teismas taip pat nustatė, kad mirus tėvams (atsakovo tėvas mirė 2002 m. birželio 13 d., o motina – 2005 m. gruodžio 21 d.), atsakovas dėl nuomos sutarties pakeitimo nesikreipė, per du mėnesius neinformavo nuomotojo. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d., atsakovas neturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat konstatavo, kad „nors byloje duomenų, kad nuo 2011 m. pradžios atsakovai būtų faktiškai naudojęsi butu, nėra, nes nenustatyta, kad nuo 2011 m. pradžios bute būtų vartojami energijos ištekliai, o kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovų faktinį naudojimąsi butu, nepateikta, tačiau atsakovų neteisėti veiksmai nuo 2011 m. pradžios pasireiškia tuo, kad jie negrąžino buto teisėtam savininkui. Atmestini kaip neįrodyti atsakovo teiginiai, kad jis grąžino ieškovui buto raktus. Teismas, įvertinęs, kad būtent ieškovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ tenka aukštesnis rūpestingumo standartas vykdant civilines pareigas, nei atsakovui, pripažino, kad protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus atitiks priteistinų nuostolių sumažinimas iki sumos, kurią ieškovas paskaičiavo kaip gautinas nuomos pajamas už laikotarpį nuo 2010 m. kovo iki 2010 m. gruodžio mėn., iki kada pagal bylos aplinkybes atsakovas faktiškai naudojosi butu.
Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas netinkamai interpretuoja 2014 m. vasario 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime užfiksuotus faktus, teigdamas, kad kadangi teismas konstatavo, jog atsakovas nuo 2011 m. sausio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), faktiškai negyveno ir juo nesinaudojo, todėl jis neturi prievolės mokėti ieškovei už laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas. Su šiais atsakovo teiginiais teismas nesutiko, kadangi nagrinėjamoje byloje atsakovo 2003 m. vasario 12 d. šalto vandens pirkimo - pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartimi Nr. 9258 prisiimtos prievolės neturi būti siejamos su faktiniu buto naudojimu. Nors atsakovas nurodo faktiškai nesinaudojęs ieškovės teikiamomis paslaugomis, tačiau sutarties su ieškove nenutraukė, todėl ieškovė paslaugų nenustojo jam teikti. Taigi atsakovas elgėsi pasyviai, nepaisant to, kad Sutarties 21 punktu buvo įsipareigojęs prieš 30 dienų pranešti ieškovei apie pageidavimą nutraukti Sutartį, tačiau šio savo įsipareigojimo tinkamai nevykdė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad vartotojas, norėdamas nutraukti šilumos tiekimo sutartį, turi laikytis specialiuose šilumos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad šilumos vartotojo prievolės pagal šilumos tiekimo sutartį pasibaigtų, būtinas ne tik faktinis, bet ir teisinis, t. y. atliktas pagal teisės aktų reikalavimus, šilumos tiekimo įrenginių atjungimas (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-22 civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2013). Nors nagrinėjamoje byloje abonentui (atsakovui) buvo tiekiama ne šilumos energija, bet geriamasis vanduo ir teikiamos nuotekų tvarkymo paslaugos, tačiau teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nurodyta kasacinio teismo praktika galima remtis, kadangi ji atspindi teismo požiūrį į vartotojo pareigą laikytis vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos jos nutraukimo tvarkos.
Teismas ieškinį patenkinęs visiškai, iš atsakovo ieškovės naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas: 20,85 Eur žyminio mokesčio, 0,84 Eur už Gyventojų registro tarnybos pažymą, 0,87 Eur už Nekilnojamojo turto registro išrašą, iš viso – 22,56 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas S. M. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Pirmos instancijos teismas ignoravo faktą dėl prijungtos c. b. Nr. 2-314-790/2014, nes Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimas buvo daugiau kaip pusantro mėnesio ignoruojamas ir įvykdytas tik 2014 m. balandžio 12 d., kas daro įtaką galimai ieškovės sumai nustatyti. Be to, paduodant ieškinį byloje Nr. 2-314-790/2014 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ netiesiogiai pripažino, kad valdo butą nuo 2013 m. pradžios, ką netiesiogiai įrodo antspaudavimo data (2013 m. sausio 10 d.), ieškinio dėl žalos (2013 m. vasario 28 d.) datos ir ieškinio padavimo į teismą data (2013 m. birželio 14 d.).
2) Ieškovė neteikė įrodymų, kad informavo apeliantą dėl mokesčio skaičiavimo, patekimo į butą ar kitais klausimais. Dokumentas dėl skaitiklių patikrinimo surašytas 2013 m. spalio 3 d., kuriame teigiama, kad rugsėjo 18 d. inspektorius negalėjo patekti į butą, nors prijungtoje byloje aiškiai nurodyta, kad nuo 2013 m. sausio 10 d. butas buvo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikrintas ir užantspauduotas, kas reiškia, kad inspektorius matė, jog butas yra nenaudojamas ir užantspauduotas, todėl turėjo kreiptis į butą užantspaudavusią įmonę informacijos. Ieškovė nesąžiningai bando pritaikyti mokesčio už geriamą vandenį skaičiavimą, nors žinojo, kad butas yra užantspauduotas ir negyvenamas, todėl visi pranešimai nėra ir nebus įteikti adresatui.
3) Teismas neatsižvelgė ir nevertino Sutarties dėl vandens tiekimo pasirašymo, kadangi jos pasirašymas tebuvo formalumas - kaip skaitiklio įrengimo faktas, kurią jis pasirašė kaip buvęs vienintelis žmogus skaitiklio įrengimo metu bute. Be to, sutarties būtų neįmanoma nutraukti, kadangi tam reikėtų buto savininko (SĮ „Vilniaus miesto būstas“) sutikimo, tačiau buvo kreiptasi tik į atsakovą.
4) Ieškovė, turėdama sutartį su Gyventojų Registro tarnyba, ja nepasinaudojo ir nenustatė tikro deklaruotų žmonių tuo adresu skaičius, todėl mistiškai skaičiavo mokesčius už geriamą vandenį, nepaaiškindama kokie keturi asmenys gyvena bute.
5) Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi Aukščiausiojo Teismo byla, kurioje buvo sprendžiama, ar teisėtai atsijungė nuo centralizuoto šildymo sistemos, rėmėsi teisės aktais, kurie visiškai nesusiję su nagrinėjama byla.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Vilniaus Vandenys“ prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Geriamojo vandens vartojimo sutarties dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir asmuo kitais teisėtais pagrindais valdantis ir naudojantis geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendime c. b. Nr. 2-314-790/2014 nustatyta, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1962 m. teisėtu pagrindu gyveno apelianto tėvas P. M. su šeima, kuriam šis butas buvo išnuomotas, todėl apeliantas, kaip šeimos narys CK 6.588 str. prasme, gyveno šiose patalpose ir vartojo joms tiekiamą geriamąjį vandenį. Apeliantas, pasirašydamas su ieškove 2003 m. vasario 12 d. Sutartį, pripažino geriamojo vandens bute vartojimo faktą, žinojo, kad prisiima visas vartotojo pareigas, įskaitant ir pareigą mokėti už tiekiamą vandenį, mokėdavo už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, todėl jo teiginiai neva teismas niekaip neatsižvelgė ir nevertino sutarties dėl vandens tiekimo pasirašymo aplinkybių yra visiškai nepagrįsti jokiais įrodymais bei teisiniais argumentais. Sutarties 2.1 p. nustatyta ieškovės pareiga parduoti šaltą vandenį, šalinti ir valyti nuotėkas, 3.1 p. nustatyta Vartotojo pareiga mokėti už patiektą šaltą vandenį bei nuotėkų šalinimą bei valymą. Šalių valia Sutartyje išreikšta aiškiai, todėl geriamojo vandens vartojimo teisiniai santykiai sutarties pagrindu susiformavo tarp ieškovės ir apelianto, kuris tokią pareigą buvo prisiėmęs pagal Sutartį bei buvo tiesioginis geriamojo vandens vartotojas. Ieškovės pareiga tikrinti vandens apskaitos prietaiso rodmenis nėra ieškovės ir apelianto sutartinių vandens teikimo - naudojimo santykių dalykas, tai ieškovės administracinės veiklos dalis. LR teisės aktai nenumato vandens tiekėjo pareigos tikrinti ir fiksuoti vandens apskaitos prietaisų rodmenis, tačiau Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygų 17.5 p. numato abonento pareigą deklaruoti vandens apskaitos rodmenis.
2) Ieškovė elgėsi rūpestingai ir aktyviai, tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus tiekti butui vandenį ir tvarkyti nuotekas, siuntė mokėjimo pranešimus, raštus dėl skolos susidarymo, trumpąsias žinutes bei balso pranešimus Sutartyje nurodyto mobiliojo telefono numeriu, t. y. patyrė veiklos sąnaudas. Tuo tarpu apeliantas nevykdė pareigos pranešti apie gyventojų pasikeitimus (Sutarties 3.4 p.), neketindamas gyventi bute ir naudotis ieškovės teikiamomis paslaugomis nesikreipė dėl Sutarties nutraukimo (Sutarties 21 p.), neleido ieškovės atstovams įeiti į butą patikrinti geriamojo apskaitos prietaiso rodmenų (Sutarties 3.5 p. ir 11 p.). Apeliantas, būdamas kitos ginčo buto bylos šalimi, kurioje buvo sprendžiamas jo naudojimosi butu ir nuomos mokesčio mokėjimo klausimas, nesidomėjo savo įsipareigojimais komunalinių paslaugų teikėjams, nesikreipė į ieškovę dėl Sutarties nutraukimo, elgėsi nesąžiningai, todėl turėjo ir galėjo numatyti savo neveikimo padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.
3) Apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas neva ignoravo faktą, kad prie nagrinėjamos bylos prijungto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo c. b. Nr. 2-314-790/2014 įvykdymas padarė įtaką skolos ieškovei nustatymui, yra neteisėtas, nes sutarties uždarumo principas reiškia, kad pareigą pranešti apie įvykdytą teismo sprendimą turėjo apeliantas, be to, pats apeliantas teismo posėdžio metu patvirtino, kad iš buto daiktus išsivežė tik 2014 m. balandžio 30 d. Apeliantas byloje nepateikė jokiu įrodymų, įrodančių, kad jis kreipėsi į ieškovę, kaip viešąjį geriamojo vandens tiekėją ir nuotekų tvarkytoją, dėl sutarties nutraukimo ir (ar) geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų sustabdymo, taip pat įrodymų, kad butas iki 2014 m. balandžio 30 d. buvo perduotas nuomotojui, o apeliantas šiame bute nebegyvena ir nebesinaudoja geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis.
4) Apeliantas nepagrįstai siekia primesti savo prievolės tinkamai deklaruoti gyvenamąją vietą netinkamo vykdymo pasekmes ieškovei. Apelianto į bylą pateikti įrodymai, jo ir sutuoktinės Gyventojų registro tarnybos išrašai apie asmenį, pagrindžia, kad jis su sutuoktine savo gyvenamąją vietą buvo deklaravę ginčo bute adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. birželio 13 d. Tuo tarpu į bylą pateiktas Gyventojų registro tarnybos išrašas apie asmenį parodo, kad jau 2014 m. birželio 9 d. apeliantas buvo nedeklaravęs savo gyvenamosios vietos. Apeliantas viešajame registre nedeklaruodamas vietos, kurioje jis faktiškai gyvena, prisiima atsakomybę už galimas neigiamas pasekmes, šiuo atveju ir korespondencijos negavimą.
5) Ieškovė, skaičiuodama vandens suvartojimą atsakovui pagal Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gegužės 7 d. potvarkiu Nr. 777V patvirtintas vidutines vandens vartojimo normas, taikant 4,9 m³ normą per mėnesį, vadovavosi tarp ieškovės ir atsakovo pasirašytos Sutarties 17.3 p., kuriame nustatyta vandens suvartojimo norma 4,9 m³, užfiksuotas 4 gyventojų skaičius patalpoje sutarties pasirašymo dieną. Kokie asmenys gyveno bute informacijos ieškovė neturėjo ir negalėjo gauti, kadangi atsakovas nevykdė savo pareigos pagal Sutarties 3.4. p. per 10 dienų informuoti ieškovę apie gyventojų skaičiaus, patogumų, susijusių su šalto vandens vartojimo pasikeitimu patalpoje.
6) Pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota pozicija, kad vartotojas, norėdamas nutraukti energijos tiekimo sutartį, turi laikytis specialiuose energijos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Paminėtas precedentas šioje byloje yra tinkamas, nes geriamasis vanduo yra viena iš energijos rūšių, taip pat tiek šilumos energijos, tiek geriamojo vandens tiekimo santykiai yra energijos pirkimo-pardavimo santykiai, reguliuojami Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo, kuris nustato, kad energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energijos vartotojais grindžiami sutartimis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
LR CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju apeliantas (atsakovas) S. M. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, argumentuodamas vien tuo, jog norėtų teismui paaiškinti faktus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir išsamiais proceso dalyvių paaiškinimais procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu, o naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta, todėl nėra būtina gauti papildomus apelianto (atsakovo) ar kitų proceso dalyvių žodinius paaiškinimus. Teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, todėl žodinis bylos nagrinėjimas neskirtinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad tarp šalių yra susiklostę vartojimo teisiniai santykiai, suponuojantys teismo pareigą vertinti sutarties vykdymą ar kurias nors jos sąlygas sąžiningumo aspektu, taip pat neatsižvelgė į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes (situacijos neindividualizavo). Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, prieina prie išvados, kad iš dalies apelianto (atsakovo) nesutikimas su ieškovės reikalavimais buvo pagrįstas, todėl visa apimtimi tenkinti ieškinį nebuvo pagrindo.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl apelianto pareigos mokėti ieškovės reikalaujamas sumas už patiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.
Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. 2003 m. vasario 12 d. ieškovė UAB „Vilniaus vandenys“ ir atsakovas S. M. sudarė šalto vandens pirkimo - pardavimo ir nuotekų šalinimo bei valymo sutartį Nr. 9258, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti atsakovui šaltą vandenį ir šalinti bei valyti nuotekas, o atsakovas įsipareigojo už šias paslaugas atsiskaityti (Sutarties 1, 2.1 ir 3.1 p.). Sutartis įsigaliojo nuo jos pasirašymo momento ir buvo sudaryta neterminuotam laikui (Sutarties 18 p.).
LR CK 6.154 str. 1 d. nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal sutarčių teisėje galiojantį sutarties laisvės principą civilinės apyvartos dalyviai (išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį) yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties šalys turi vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai, vienos sutarties šalies pareigą vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos sutarties šalies reikalavimo teisė, kuri yra ginama įstatymu. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 str.: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.
Geriamasis vanduo yra tiekiamas vandens pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu (CK 6.383 str.). Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (2006 m. liepos 13 d. Nr. X-764) 3 str. 32 p. nurodyta, kad vartotojas yra fizinis asmuo, perkantis geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugas ne verslo, bet asmeninėms, šeimos ar namų ūkio reikmėms ir sudaręs geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešąją sutartį arba, jeigu sutartis nesudaryta, teisės aktų nustatyta tvarka prijungęs nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias ar kitaip valdomas ir (arba) naudojamas geriamojo vandens tiekimo ir (ar) nuotekų išleidimo komunikacijas, geriamojo vandens naudojimo ir (arba) nuotekų tvarkymo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir (arba) nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkte nurodyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenustatyta kitaip. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tarp apelianto, kuris buvo geriamojo vandens vartotojas ir kuris, pasirašydamas 2003 m. vasario 12 d. Sutartį, prisiėmė tokią pareigą ir ieškovės susiformavo geriamojo vandens vartojimo santykiai 2003 m. vasario 12 d. Sutarties pagrindu, todėl apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino Sutarties dėl vandens tiekimo pasirašymo, kadangi jos pasirašymas tebuvo formalumas - kaip skaitiklio įrengimo faktas, kurią jis pasirašė kaip buvęs vienintelis žmogus skaitiklio įrengimo metu bute, atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, kaip teisingai pažymėjo ieškovė, atsakovas iki 2011 m. rugsėjo 1 d. mokėdavo už suteiktas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, kas rodo, kad jis pripažino geriamojo vandens vartojimo faktą bute.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad ieškovė, turėdama sutartį su Gyventojų Registro tarnyba, ja nepasinaudojo ir nenustatė tikro deklaruotų žmonių tuo adresu skaičius, todėl skaičiavo mokesčius už geriamą vandenį, nepaaiškindama kokie keturi asmenys gyvena bute. Nagrinėjamu atveju, ieškovė, skaičiuodama mokestį už geriamąjį vandenį keturiems asmenims ginčo laikotarpiu, vadovavosi šalių pasirašytos Sutarties 17.3 p., kuriame nustatyta, kad vandens suvartojimo norma yra 4,9 m³, o gyventojų skaičius bute – 4, t. y. duomenimis apie buto gyventojų skaičių, kurie ieškovei buvo perduoti Sutarties pasirašymo dieną. 2003 m. vasario 12 d. Sutarties 3.4 p. abonentas (apeliantas) aiškiai įsipareigojo per 10 dienų informuoti ieškovę apie gyventojų skaičiaus, patogumų, susijusių su šalto vandens vartojimu pasikeitimu bute, tačiau savo pareigos nevykdė. Kita vertus, pareigos pranešti apie bute gyvenančių asmenų skaičiaus pasikeitimą netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad iš atsakovo yra atimta teisė kilus ginčui įstatymų nustatyta tvarka įrodinėti, kad ginčo laikotarpiu bute realiai gyveno mažiau žmonių ir tokiu būdu ginčyti ieškovės pareikšto reikalavimo dydį, t. y. netinkamas informavimo pareigos vykdymas lemia įrodinėjimo naštos perkėlimą vartotojui, o ne galimybės ginčyti ieškovės reikalavimo dydį praradimą. Nagrinėjamu atveju, apeliantas tokių įrodymų nei pirmos instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą rėmėsi Aukščiausiojo Teismo byla, kurioje buvo sprendžiama, ar teisėtai buvo atsijungta nuo centralizuoto šildymo sistemos, jame remiamasi teisės aktais kurie visiškai nesusiję su nagrinėjama byla, todėl nėra teisinio pagrindo remtis minėta byla. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, kad nors 2003 m. vasario 12 d. ieškovės su apeliantu sudarytos Sutarties 21 p. nustatyta, kad abonentas (apeliantas) turi teisę nutraukti sutartį, apie tai pranešęs ieškovei prieš 30 dienų, jei yra visiškai sumokėjęs už suvartotą vandenį ir nuotekų šalinimą bei valymą ir jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitiems namo gyventojams, tačiau apeliantas elgėsi pasyviai, nepaisant nurodyto įsipareigojimo ir savo įsipareigojimo tinkamai nevykdė. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota pozicija, kad vartotojas, norėdamas nutraukti šilumos tiekimo sutartį, turi laikytis specialiuose šilumos tiekimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-11-22 civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2013). Šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su S. M. argumentu, kad teismas nepagrįstai rėmėsi minėtu precedentu, nes, kaip teisingai teigia ieškovė, geriamasis vanduo yra viena iš energijos rūšių, taip pat tiek šilumos energijos, tiek geriamojo vandens tiekimo santykiai yra energijos pirkimo - pardavimo santykiai, reguliuojami LR Energetikos įstatymo, kuris nustato, kad energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energijos vartotojais grindžiami sutartimis.
Pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį visiškai ir priteisdamas skolą už patiektą geriamąjį vandenį bei nuotekų tvarkymą už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 balandžio 30 d., konstatavo, kad atsakovas netinkamai interpretavo 2014 m. vasario 4 d. sprendime, kuris turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai, užfiksuotus faktus, teigdamas, kad kadangi teismas konstatavo, jog jis nuo 2011 m. sausio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), faktiškai negyveno ir juo nesinaudojo, todėl jis neturi prievolės mokėti ieškovei už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas. Teismas, nesutikdamas su atsakovo teiginiais, nurodė, jog jo 2003 m. vasario 12 d. Sutartimi Nr. 9258 prisiimtos prievolės neturi būti siejamos su faktiniu buto naudojimu, nes jis sutarties su ieškove nenutraukė, todėl ieškovė paslaugų nenustojo jam teikti. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokia pirmos instancijos teismo išvada. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendime c. b. Nr. 2-314-790/2014, kuris kaip minėta turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai (CPK 182 str. 3 p.), nustatė, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 1962 m. teisėtu pagrindu gyveno atsakovo S. M. tėvas P. M. su šeima, kuriam šis butas buvo išnuomotas. Teismas taip pat nustatė, kad mirus tėvams (atsakovo tėvas mirė 2002 m. birželio 13 d., o motina – 2005 m. gruodžio 21 d.), atsakovas dėl nuomos sutarties pakeitimo nesikreipė, per du mėnesius neinformavo nuomotojo. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d., atsakovas neturėjo teisėto pagrindo valdyti ir naudoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat konstatavo, kad „nors byloje duomenų, kad nuo 2011 m. pradžios atsakovai būtų faktiškai naudojęsi butu, nėra, nes nenustatyta, kad nuo 2011 m. pradžios bute būtų vartojami energijos ištekliai, o kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovų faktinį naudojimąsi butu, nepateikta, tačiau atsakovų neteisėti veiksmai nuo 2011 m. pradžios pasireiškia tuo, kad jie negrąžino buto teisėtam savininkui. Atmestini kaip neįrodyti atsakovo teiginiai, kad jis grąžino ieškovui buto raktus“. Taipogi, teismas nustatęs, kad iš 2013 m. gruodžio 2 d. buto patikrinimo akto matyti, jog tik 2013 m. sausio 10 d. butas buvo ieškovo patikrintas ir užantspauduotas ir įvertinęs, kad būtent SĮ „Vilniaus miesto būstas“ tenka aukštesnis rūpestingumo standartas vykdant civilines pareigas, nei atsakovui, pripažino, kad protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus atitiks priteistinų nuostolių sumažinimas iki sumos, kurią ieškovas paskaičiavo kaip gautinas nuomos pajamas už laikotarpį nuo 2010 m. kovo iki 2010 m. gruodžio mėn., iki kada pagal bylos aplinkybes atsakovas faktiškai naudojosi butu.
Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendime c. b. Nr. 2-314-790/2014 aiškiai nustatė, kad iš 2013 m. gruodžio 2 d. buto patikrinimo akto matyti, jog 2013 m. sausio 10 d. butas buvo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikrintas ir užantspauduotas. Byloje duomenų, kad apeliantas būtų faktiškai, neturėdamas teisinio pagrindo, naudojęs ginčo patalpą po nurodyto termino (2013 m. sausio 10 d.), nėra. Priešingai, iš c. b. Nr. 2-314-790/2014 esančio 2013 m. gruodžio 2 d. buto patikrinimo akto matyti, kad SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atstovui 2013 m. gruodžio 2 d. patikrinus butą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad buto antspaudas nepažeistas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavus, kad dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai tarp pagrindinio nuomininko apelianto tėvo P. M., kuriam buvo suteiktas butas, bei jo šeimos narių, tame tarpe ir apelianto, bei buto savininkės, apelianto pareiga tokių santykių egzistavimo laikotarpiu mokėti mokesčius už tiekiamą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas kyla iš CK 6.584 str. nuostatų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CK 6.584 str. nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti aiškinamos ir taikomos formaliai. Pagal CK 6.584 str. 1 d. mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Nuomininko pareiga mokėti mokesčius už vandenį ir komunalines paslaugas įstatymo leidėjo siejama su tuo, kad būtent nuomininkas faktiškai naudojasi nuomojama patalpa ir atitinkamomis paslaugomis. Kaip minėta, įsiteisėjusiu teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimu nustatyta, kad nuo 2013 m. sausio 10 d. butas buvo užantspauduotas, todėl apeliantas faktiškai negyvendamas ginčo patalpoje negalėjo naudotis tiekiamu geriamu vandeniu ir nuotekų tvarkymo paslaugomis. Nors iš byloje esančio Gyventojų registro tarnybos išrašo matyti, kad 2013 m. birželio 13 d. apeliantas su sutuoktine savo gyvenamąsias vietas dar buvo deklaravę bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau pagal CK 2.16 str. 1 d., fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 2.17 str., kuriame nurodoma, kad, nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Taigi, gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, o įstatymo leidėjas nesieja asmens deklaruotos gyvenamosios vietos su šio asmens faktine gyvenamąja vieta. Ta aplinkybė, kad apeliantas daiktus iš buto išsivežė tik 2014 m. balandžio 30 d., taip pat niekaip neįrodo, kad S. M. iki tol faktiškai naudojasi nuomojama patalpa ir atitinkamomis ieškovės paslaugomis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, mokesčių už patiektą geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą priteisimas iš apelianto už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.), todėl pirmos instancijos teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimas keistinas, ieškovės ieškinį tenkinant iš dalies ir priteisiant iš apelianto 11,21 Eur skolos už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. sausio 10 d. Atitinkamai iš apelianto priteitini 0,35 Eur delspinigių (CK 6.71 str. 1 d.).
Apeliacinės instancijos teisme iš dalies pakeitus ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.). Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai ieškovei patenkintų (6 proc.), o atsakovui (apeliantui) - proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (94 proc.) (CPK 93 str. 2 d.), priteisiant ieškovei iš atsakovo 1,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui jo naudai iš ieškovės 235 Eur advokato išlaidų (CPK 93 str. 5 d.).
Iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, jam iš ieškovės priteisiama 14,10 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti, teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“, į. k. 120545849, naudai iš atsakovo S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 11,21 Eur (vienuolika eurų 21 ct) skolos, 0,35 Eur (nulis eurų 35 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (11,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. lapkričio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 1,35 Eur (vieną eurą 35 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“, į. k. 120545849, atsakovui S. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 235,00 Eur (du šimtus trisdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės UAB „Vilniaus vandenys“, į. k. 120545849, 14,10 Eur (keturiolika eurų 10 ct) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovui S. M..