Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. D. , nukentėjusiosios V. D. atstovei adv. Liucijai Bagačiovienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. S. , nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. D. , nukentėjusiosios V. D. , Klaipėdos apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo B. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų; pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje, 5 dalies 2 punkte nustatyta tvarka paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir B. S. nustatyta subendrinta bausmė- laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš B. S. nukentėjusiajai A. D. priteista 5965 litai turtinės žalos ir 150000 (šimtas penkiasdešimt) litų neturtinės žalos atlyginimo, likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. S. nuteistas už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku neteisėtai įgijo ir savo bute, esančiame Klaipėdoje, Naikupės g. 10a-57, neteisėtai iki 2004 m. kovo 12 d. laikė 12-to kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „Iž-12“ ir penkis 12-to kalibro medžioklinius šovinius.

Be to, B. S. nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo 12 d., apie 19 val., turėdamas išankstinį tikslą nužudyti M. D. , pasikvietė jį atvykti į Naikupės g.10 a namo kiemą. M. D. atvykus, B. S. iš paminėto šautuvo ne mažiau kaip penkis kartus šovė į M. D. , padarydamas jam daugybinius šautinius sužalojimus įvairiose kūno vietose, tarp jų ir akliną kiaurinį krūtinės ląstos kairės pusės šautinį sužalojimą, dėl ko buvo sužalota širdis, susidarant didelės apimties raumens defektui kairio prieširdžio ribose ir ūmiam nukraujavimui, nuo kurio M. D. vietoje mirė. Šiais veiksmais B. S. tyčia nužudė M. D. .

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė B. D. ir nukentėjusioji V. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2006-01-26 nuosprendį, B. S. veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalies į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir paskirti jam griežtesnę bausmę. Už padarytą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje B. S. paskirti griežtesnę bausmę. Taip pat tenkinti B. D. civilinį ieškinį ir priteisti iš B. S. 8000 (aštuonis tūkstančius) Lt turtinės ir 1 000 000 Lt neturtinės žalos.

Taip pat nukentėjusiųjų nuomone, teismas nepagrįstai B. S. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto (tyčinis nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu) į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį (nužudymas), nes svarbūs įrodymai nepagrįstai liko neįvertinti. Teismas, nukentėjusiųjų nuomone, nesigilino į bylos esmę, neatskleidė tyčinio nužudymo motyvo. Todėl teismo padaryta išvada, kad žmogus buvo nužudytas dėl darbo metu kilusių asmeninių nesutarimų ir pykčio, nėra pagrįsta. Dėl nusikalstamos veikos nepagrįsto perkvalifikavimo teismas nepagrįstai skyrė B. S. palyginti švelnią bausmę už tyčinį M. D. nužudymą.

Teismas, iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį, priteisė 5965 Lt turtinės žalos ir 150000 ( šimtą penkiasdešimt) Lt neturtinės žalos.

Nukentėjusiosios nurodo, jog iš teismo nuosprendžio neaišku, kiek priteista neturtinės žalos - ar 150000 (vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių) Lt ar 150000 (šimtas penkiasdešimt) Lt. Teismo priteistas neturtinės žalos dydis (ar tai būtų 150000 Lt ar 150 Lt) yra aiškiai per mažas ir neatitinka teismo argumentų, vertinant neturtinės žalos atsiradimo aplinkybes ir svarbą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžio dalį dėl B. S. veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį pakeisti. Jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir paskirti 16 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmę subendrinti su 2006 m. sausio 26 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę ir nustatyti B. S. subendrintą 16 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. Į paskirtą bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, įskaityti B. S. laikino sulaikymo ir suėmime išbūtą laiką nuo 2004 m. kovo 13 d.

Prokuroras skunde nurodė, kad B. S. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Jis kaltintas tuo, kad 2004 m. kovo 12 d. apie 19 valandą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio nužudyti M. D. , pasikvietė pastarąjį atvykti į Klaipėdoje esantį Naikupės g. 10A ir 12A namų kiemą ir M. D. atvykus, B. S. iš nelegaliai laikomo medžioklinio dvivamzdžio šautuvo „IŽ 12“, užtaisyto šratiniais šoviniais, šalia žaidžiant kieme mažamečiams vaikams, t.y. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, šaudamas į nukentėjusį ne mažiau 5 kartus padarė daugybinius šautinius sužalojimus įvairiose kūno vietose, tarp jų ir akliną-kiauryminį krūtinės ląstos kairės pusės šautinį sužalojimą, dėl ko buvo sužalota širdis, susidarant didelės apimties raumens defektui kairio prieširdžio ribose ir įvykus ūmiam nukraujavimui M. D. vietoje mirė, tai yra kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu jį nužudė. Teismas, perkvalifikuodamas B. S. veiką iš Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas, priimdamas nuosprendį, nurodė, kad įvykį stebėję liudytojai patvirtina, jog šūvių metu kieme žaidė vaikai, tačiau jie buvo ne šalia M. D. ir B. S. , o kiek toliau, prie šiukšlių konteinerių. Kolegija laikė, jog dėl B. S. šūvių į M. D. kitų žmonių gyvybei nebuvo kilusi reali grėsme. Šį teiginį teismas grindė padarytomis išvadomis, jog byloje nenustatyta, kad šūvių trajektorijoje būtų buvę ir kiti asmenys, o tai, kad kieme atokiau žaidė vaikai, nereiškia, jog kilo tiesioginis pavojus ir jiems. Teismas taip pat nurodė, jog B. S. veiksmų kryptingumas ir koncentracija rodo, jog šūviai buvo skirti M. D. , nukentėjusiajam bėgant, B. S. šaudė ne kur papuola, o nusitaikydamas į M. D. , buvo šaudoma iš arti.

Prokuroro manymu, šios teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, o baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant B. S. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, pritaikytas netinkamai. Pasak prokuroro, nužudymo kvalifikavimui kaip padaryto kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nebūtina, kad šūvio trajektorijoje, t.y. šaudmens sviedinio kelyje, būtų kiti žmonės, taip pat įstatymas nereikalauja, kad pavojingo kėsinimosi metu būtinai būtų sužalotas nors vienas kitas žmogus, dėl to būtina nustatyti tik pavojaus kito žmogaus gyvybei realumą. Bylos duomenys, t. y. liudytojų parodymai, teismo medicinos specialisto išvada Nr. 236 dėl M. D. padarytų sužalojimų, taip pat pačio kaltinamojo parodymai, prokuroro manymu, paneigia teismo išvadas, jog M. D. nužudymo metu nebuvo kilusi reali grėsmė kitų žmonių gyvybei.

Prokuroras skundu atkreipia teismo dėmesį į tai, kad priimdamas nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 4.1.7. punkto nuostatų nuosprendyje nurodyti sprendimus dėl suėmimo ir laikino sulaikymo įskaitymo į bausmės laiką, nors B. S. buvo taikomas laikinas sulaikymas nuo 2004-03-13 iki 2004-03-15 ir suėmimas nuo 2004-03-15. Tuo teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnį.

Nuteistasis B. S. savo 2006-02-23 atsikirtime iš esmės atkartojo 2006-02-08 Klaipėdos apygardos teisme gautame apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir motyvus ir nurodė, kad prisipažįsta padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą streso būsenoje, apimtas baimės dėl savo gyvybės, viršydamas įstatymo nustatytas būtinosios ginties ribas, o ne, kaip nurodė teismas nuosprendyje, iš anksto suplanavęs. Pagal atsikirtime nurodytus argumentus ir motyvus, nuteistasis B. S. prašo teismo skirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti, iš dalies palaikė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą, prašydamas tenkinti apeliacinio skundo dalį dėl turtinės žalos atlyginimo ir nužudymo kvalifikavimo, taip pat prašė tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. D. , jos ir nukentėjusiosios A. D. atstovė prašė tenkinti jų skundą, palaikė prokuroro apeliacinį skundą ir prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Nukentėjusiųjų skundai tenkinami iš dalies. Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis B. S. teisiamojo posėdžio metu ir apeliaciniame skunde pripažino, jog M. D. nužudė jis, tačiau teigia tai padaręs veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

Šis nuteistojo teiginys nėra pagrįstas.

Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog asmuo neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausio Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 punkte numatyta, kad „pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje“. Taip pat šio nutarimo 6 punkte numatyta, jog „pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams“. Nuteistasis B. S. teigia, jog pamatė atvažiavusį M. D. iš savo buto lango, esančio ketvirtame aukšte. Taip pat jis teigia matęs, kaip M. D. dėjo į revolverį šovinius. Šie nuteistojo parodymai paneigti byloje esančiais įrodymais, o būtent iš plano, pridėto prie papildomos įvykio vietos apžiūros 2004-11-15 protokolo, (b. l. 42, t. 1), matyti, kad M. D. automobilis buvo arti prie namo. Tai nurodo ir pats B. S. . Atsižvelgiant į maždaug 13 metrų atstumą, kuriuo stovėjo M. D. automobilis nuo namo, kuriame gyveno B. S. , į 4 aukštą, kuriame buvo B. S. butas, darytina išvada, jog nuteistasis B. S. negalėjo matyti kaip M. D. būtent į revolverį dėjo mažus (6 kalibro) šovinius, juo labiau, kad automobiliui stovint tokiu atstumu nuo namo, tai pamatyti trukdė automobilio stogas ir tamsus paros metas, nes įvykis įvyko kovo 12 dieną apie 19 val., t.y. tamsiu paros laiku. Iš B. S. parodymų matyti, kad M. D. pamatė būdamas buvo savo bute, o tuo metu M. D. sėdėjo automobilyje ir net nebuvo išlipęs iš jo. Tai parodo, kad tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi iš M. D. pusės nebuvo ir teigti, jog B. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis negalima. Tokia situacija nekilo ir vėliau. Tai įrodo ta aplinkybė, kad tuo metu kai B. S. iššovė pirmą šūvį, nukentėjusysis M. D. sėdėjo automobilyje. Nuteistojo B. S. parodymai, jog M. D. , pamatęs jį, griebėsi automobilio daiktinėje buvusio ginklo ir turėjo metalinį daiktą rankoje, sėdėdamas automobilyje, neatitinka tikrovės, nes ginklas (6 mm kalibro šratinis revolveris) įvykio vietos apžiūros metu buvo rastas automobilio daiktinėje ir net neišimtas iš odinio dėklo (b. l. 9, t. 1). Dėl nurodytų motyvų B. S. veiksmai nelaikomi padaryti būtinosios ginties sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad B. S. padarė 5 šūvius į M. D. , iš kurių 2 buvo padaryti iš labai arti, jo veiksmai laikomi tyčiniu nužudymu. Nuteistasis be pagrindo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikaltimą padarė iš anksto suplanavęs. Iš jo paties parodymų matyti, kad išeidamas iš savo buto jis nešėsi jau užtaisytą ginklą, nors, kaip minėta, reali grėsmė B. S. nebuvo kilusi. Tai patvirtina, kad sumanymas nužudyti buvo kilęs dar prieš einant į kiemą. Laikas tarp sumanymo iki jo realizavimo duoda pagrindą veiką vertinti kaip iš anksto suplanuotą.

Teisėjų kolegijos manymu, Klaipėdos apygardos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir kvalifikavo B. S. veiksmus, kaip nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog to, kad B. S. nužudė M. D. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Taip pat šis teismas nurodė, jog byloje nenustatyta, jog šūvių trajektorijoje būtų buvę ir kiti asmenys, o tai, kad kieme atokiau žaidė vaikai, nereiškia, jog kilo tiesioginis pavojus ir jiems.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios pirmos instancijos teismo išvados neteisingos ir nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Teismo posėdžio metu ekspertas pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad šratai, iššauti iš medžioklinio šautuvo, gali nulėkti 200-300 m., grankulkės – 400-500 m. ir tokiu atstumu sukelti pavojų žmogaus gyvybei. Taip pat nurodė, jog sviedinių (šratų, grankulkių) sklaida priklauso nuo labai daug faktorių, tačiau daugiausia nuo atstumo: šaunant iš 20-30 m. atstumo šratų, grankulkių sklaida (šaunant be konteinerio) gali siekti 4-5 metrus ir į žmogų gali pataikyti tik pavieniai sviediniai. Teismo posėdžio metu ekspertas pareiškė, jog iš medžioklinio šautuvo iššautų šratų bei grankulkių rikošeto tikimybė yra gana didelė, labai gerai rikošetuoja sviediniai nuo žemės, vandens, medienos paviršių. Pasak eksperto atšokę rikošetu sviediniai gali sukelti pavojų žmogaus gyvybei iki 100-150 metrų atstumu. Atsižvelgiant į šiuos duomenys, taip pat į byloje surinktus įrodymus, o būtent įvykio vietos apžiūros protokolą ir prie jo esantį planą, fotolenteles (b. l. 40-43, 1 t.), iš kurių matyti įvykio metu kieme buvusių žmonių nustatytos buvimo vietos, o šaudymas vyko kieme, kurio visose pusėse buvo daugiabučių namų langai, darytina išvada, jog B. S. iššauti pirmieji 3 šūviai, kuriais buvo šauta į sėdintį automobilyje ir bėgantį M. D. , sukėlė grėsmę kitų žmonių gyvybei. Lietuvos Aukščiausio Teismo Senato 2004-06-18 nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 18 punkte nurodyta, jog pavojus kitų žmonių gyvybei paprastai kyla, kai nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių, apnuodijant maistą ar vandenį, kurį vartoja ir kiti žmonės, ir pan. Veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo bent vienas kitas žmogus“. Atsižvelgiant į tai, B. S. veika kvalifikuojama, kaip nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, t.y. tyčinis nužudymas, padarytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Atsižvelgiant į tai, kad B. S. padaryta veika dėl nužudymo perkvalifikuojama į sunkesnį nusikaltimą, jam skirtina griežtesnė laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausme už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Atsižvelgiant į šio nusikaltimo pobūdį, ši bausmė nėra per griežta ir per švelni, todėl nekeičiama.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl turtinės žalos atlyginimo. Mirusiojo paminėjimas po metų Lietuvoje yra visuotinai paplitęs paprotys, todėl ir jam skirtos išlaidos priteistinos. Savo dydžiu ši ieškinio dalis nėra didelė ir nereali, todėl civilinei ieškovei priteistina visa jos patirta turtinė žala – 8000 litų.

Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies nėra aišku kokią sumą neturtinei žalai atlyginti iš tikrųjų priteisė teismas - ar 150 ar 150000 litų. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje ši suma nurodyta kaip 150000 litų, matyt, tokią sumą pirmosios instancijos teismas ir priteisė, tačiau dėl jau minėto neaiškumo rezoliucinėje dalyje, neturtinės žalos atlyginimas priteistinas iš naujo. A. D. priteistina 150000 litų neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, o būtent tai, kad jis neturi nekilnojamo turto (b. l. 111, t. 3), turi seną mažos vertės automobilį (b. l. 114, t. 3), bankų sąskaitose turi tik 1,40 lito (b. l. 115-124, 3 t.), taip pat į teismų praktiką panašiose bylose.

Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę“. B. S. sulaikytas 2004-03-13 (b. l. 36, t. 3). Nuo tada jis į laisvę paleistas nebuvo. Pirmos instancijos teismas 2006-01-26 nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 2004-03-13. Tai savo esme atitinka Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas suėmimo įskaitymo į paskirtą bausmę nuostatas, todėl šią Klaipėdos apygardos teismo 2006-01-26 nuosprendžio dalį keisti nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde B. S. nurodė, jog jis nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio aprašomąja dalimi, kur jis įvardinamas, kaip padaręs nusikalstamą veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti, kadangi minėtame nuosprendyje teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad B. S. padarė nusikaltimą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistasis apeliaciniame skunde, taip pat teismo posėdyje teigė, jog medžioklinį šautuvą rado atsitiktinai, kadangi medžioklinis šautuvas, pasak B. S. , nėra kovinis ginklas, jis nežinojo, kad jį reikia pristatyti atitinkamoms institucijoms. Šie nuteistojo argumentai neturi reikšmės jo padarytos veikos kvalifikavimui ir jo nubaudimui, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ši nuostata atkartota ir Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 2 dalyje.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis prašė ir jam nebuvo leista susipažinti su teismo posėdžio protokolu, kad byloje yra ne visi teismo posėdžio protokolai. Todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl nurodytų motyvų prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o nuteistojo atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. sausio 26 d. nuosprendį pakeisti: B. S. veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir už šio nusikaltimo padarymą B. S. paskirti penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu šią bausmę apėmimo būdu subendrinti su vienerių metų laisvės atėmimo bausme paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 253 straipsnio 1 dalį ir B. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš B. S. A. D. priteisti aštuonis tūkstančius litų turtinės ir šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo B. S. apeliacinį skundą atmesti.