Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. N. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-187/2017 pagal ieškovės R. N. ieškinį atsakovui R. M., trečiajam asmeniui Telšių rajono 4-ojo notaro biuro notarei L. B. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. N. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu testatorės V. M. 2011 m. spalio 13 d. testamentą, notarinio reg. Nr. 5767, patvirtintą Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B., bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (I t., 1–6 b. l.). Nurodė, kad atsakovas R. M. yra jos brolis, jų mama V. M. (duomenys neskelbtini). 2014 m. rugsėjo 23 d. po laidotuvių grįžus į mirusios mamos namus, esančius (duomenys neskelbtini), konfliktuodama su broliu R. M., rado 2011 m. spalio 13 d. testamentą, patvirtintą Telšių rajono 4-ojo notarų biuro notarės L. B., notarinio registro Nr. 5767, kuriuo jų mama V. M. visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, kuris priklausys jos mirties dieną, palieka sūnui R. M.. Ieškovė pažymėjo, kad 2011 metais motina V. M. savo valia negalėjo surašyti ar pasirašyti testamento, kadangi ji buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus ir dėl ligos – nepatikslintos demencijos bei kitų persirgtų ligų, negalėjo suprasti savo veiksmų, jų valdyti ir suvokti jų pasekmes. Sudarant testamentą nebuvo išreikšta tikroji testatorės valia, todėl 2011 m. spalio 13 d. testamentas pripažintinas negaliojančiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl testamento, kaip sudaryto asmens, negalėjusio suprasti savo veiksmų, pripažinimo negaliojančiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.89 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Būtinumą lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, ir dėl to jas būtina nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas nėra būtinas, todėl skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka nėra poreikio. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo

10. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė teikia 24 išmokų išmokėjimo kvitus, kuriuose yra pasirašiusi testatorė. CPK 314 straipsnyje įtvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme, išskyrus, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nurodytus išmokų išmokėjimo kvitus, tačiau šie įrodymai yra tiesiogiai susiję sprendžiant apeliantės prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, todėl apeliacinės instancijos teismas 24 išmokų išmokėjimo kvitus priima ir juos vertina visų įrodymų kontekste. Atsakovas R. M., siekdamas paneigti apeliantės argumentus dėl testatorės parašo, prašo pridėti 2009-03-25 žemės sklypo dovanojimo sutartis, jos taip pat pridedamos prie bylos ir vertinamos kartu su kitais byloje esančiai įrodymais (CPK 314 str.).

Dėl rašysenos ekspertizės skyrimo

11. Apeliaciniame skunde apeliantė prašo paskirti teismo rašysenos ekspertizę ir pateikia teismo rašysenos ekspertizei suformuluotus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde ieškovės išdėstytos abejonės dėl testatorės parašo tikrumo nesudaro pagrindo tenkinti prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo. Teisėjų kolegija, apžiūrėjusi ieškovės pateiktus 24 pensijos išmokėjimo kvitus ir atsakovo pateiktas 2009-03-25 žemės sklypo dovanojimo sutartis, kuriuose testatorė yra pasirašiusi, pripažįsta, kad vizualiai parašai nesiskiria, velionė pasirašinėdavo įvairiai: tiek nurodydama vardą ir pavardę, tiek sutrumpindama parašą, tiek pasirašydama viską kartu. Taigi, pagrindo skirti rašysenos ekspertizę, vilkinant procesą, nėra.

Dėl testatorės valios

12. Pažymėtina, kad įstatyme nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus, ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir padarinius (CK 5.15 straipsnio 2 dalis). Kai testamentą sudarė asmuo, kuris negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės, testamentas gali būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, t.y. dėl to, kad fizinis asmuo, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015).

13. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei juos taikant (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės. Teismas, kiek leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, jog testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija, pvz., kai pateikiama išvada, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl progresuojančios ligos, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turi būti aiškiai pagrindžiama, kad konkrečiu reikšmingu bylai momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus. Paprastai tokia asmens fizinė ir mentalinė būklė yra pastebima aplinkinių su juo bendraujančių asmenų, juolab artimųjų giminaičių, kurių moralinė pareiga rūpintis testatoriumi kai kuriais atvejais įgyja ir teisinę formą (pvz., CK 3.205 straipsnyje įtvirtinta vaikų pareiga išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis). Taigi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad testatoriaus gebėjimai suprasti savo veiksmų reikšmę gali būti įrodinėjami ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, testatoriaus asmeniniais raštais ir pan., todėl visi jose esantys duomenys privalo būti teismo ištirti ir įvertinti (CPK 185 straipsnis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-588-421/2015).

14. Byloje nėra duomenų, kad mirusi testatorė V. M. įstatymais nustatyta tvarka būtų pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia. CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Šiuo pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu ir asmens sudarytas testamentas (CK 5.16 straipsnio 2 dalis). Apeliantei, šiuo pagrindu pateikusiai ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu - 2011-10-13 - testatorė buvo tokios būsenos, kuri neleido jai adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jos valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto (CPK 178 str.).

15. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu. Teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).

16. Apeliacinis skundas grindžiamas esminiu argumentu dėl netinkamo įrodymų vertinimo, apeliantei tvirtinant, kad teismas iš esmės rėmėsi atsakovo paaiškinimais, jo pasikviestų liudytojų parodymais, o ieškovės paaiškinimų, pateiktų rašytinių įrodymų bei kitų medicininių išrašų dėl V. M. psichinės sveikatos būklės tinkamai neįvertino, taip vieniems įrodymams suteikiant didesnę įrodomąją galią.

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja, o tik atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

18. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, siekiant nustatyti, ar V. M., sudarydama ginčijamą sandorį, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, buvo paskirta ir atlikta pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė, kurios išvadoje, atsakant į teismo pateiktus klausimus apie V. M. psichinę būseną 2011-10-13 testamento sudarymo metu, nurodyta, jog V. M. sirgo psichikos sutrikimu – nepatikslinta demencija, tačiau kategoriško atsakymo apie V. M. galėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmus nepateikta, teikiama prielaida, kad V. M. 2011-10-13 negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. CPK nenustatyta, kad asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti gali būti įrodinėjamas tik eksperto išvada. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, analizavo ir rėmėsi visų byloje esančių įrodymų visuma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ekspertizės išvada nėra kategoriška, ji yra tikimybinė, todėl jos nepakanka daryti išvadai, kad testatorė testamento surašymo metu buvo neveiksni. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentacija pakankama konstatuoti, kad buvo laikomasi CPK 218 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo motyvuoti atsisakymą vadovautis ekspertizės išvada, todėl neteisi apeliantė tvirtindama, kad būtent pomirtinės psichiatrinės ekspertizės aktas patvirtina, jog testatorė testamento sudarymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

19. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais, jo pasikviestų liudytojų parodymais, visiškai nevertindamas ieškovės paaiškinimų, pateiktų medicininių išrašų. Teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu. Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad atsakovas 7 metus slaugė savo motiną, kasdienis jo rūpinimasis ir bendravimas su ja nekėlė teismui abejonių remtis sūnaus paaiškinimais. Gyvenimiška ir suprantama testorės valia visą turtą palikti sūnui, kuris gyveno kartu ir nuolat rūpinosi motinos priežiūra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad nei šeimos gydytojui ir slaugytojai, nei notarei, nei byloje apklaustiems liudytojams V.V. K., R. D., kurie bendravo su V. M. prieš testamento sudarymą, jo sudarymo metu ir vėliau, nekilo abejonių dėl testatorės gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę. Nors liudytojai ir kaimynai neturi specialių žinių, jie bendravo su testatore, o esant tikimybinei ekspertizės išvadai, būtent jų parodymai tiksliai ir nešališkai apibūdina testatorės būklę testamento sudarymo metu. Pažymėtina ir tai, kad pagal minėtų liudytojų, kurie neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymus, apeliantė - testatorės dukra - motiną lankė labai retai, dėl to vargu ar jai gerai buvo žinomos visos faktinės aplinkybės, kuriomis ji grindžia reikalavimą. Anūkas taip pat nelankė močiutės, todėl akivaizdu, kad testatorė galėjo jo ir nepažinti. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti kvalifikuotos medikės ir šeimos gydytojos D. Š. įrašais V. M. medicininiuose dokumentuose ir jos paaiškinimais, kad testatorė buvo gydoma nuo širdies nepakankamumo, hipertenzinės širdies ligos, aukšto kraujospūdžio, stuburo osteochondrozės ir kelių bei sąnarių artrozės, ligonė ją visada atpažindavo, visada pasakydavo, ką jai skaudą, su ja susišnekėdavo, jokių nukrypimų nepastebėjo. Gydytojos D. Š. 2011-09-26, 2011-10-26, 2011-11-25 medicininiai įrašai nepatvirtinta, kad velionė pacientė buvo „neorientuota“, šis teiginys paimtas iš konteksto, necituojant viso 2011-10-26 medicininės apžiūros įrašo. Be to, vienintelis įrašas „obj. ligonė neorientuota“ padarytas po testamento sudarymo ir pats savaime neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad testatorė testamento sudarymo metu negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo. Kituose apeliantės nurodomuose įrašuose gydytojos fiksuota, kad savijauta ta pati, jaučia silpnumą, skausmas stubure, kojose, auskultuojant nustatyti tonai, skundžiasi galvos skausmais, vargina nemiga, kojose edemos ir kt.

20. Nagrinėjamu atveju notarės L. B. bei liudytojų: mirusiąją gydžiusios šeimos gydytojos D. Š., medicinos psichologės D. M., psichikos centro psichiatrės S. S., socialinės darbuotojos V. Š., slaugytojos I. Ž., giminaitės V.V. K. parodymai, kurie iš esmės atitinka ir atsakovo R. M. nurodytas aplinkybes, patvirtina, jog V. M. testamento sudarymo laikotarpiu nors sirgo, buvo silpnos sveikatos, tačiau jos psichinė būklė nekėlė abejonių, ji suvokė savo veiksmus, su aplinkiniais bendravo normaliai, buvo galima su ja susišnekėti, buvo aiškaus proto. Šie liudytojai, priešingai nei teigia apeliantė, patvirtina visiškai adekvačią sąmoningą testatorės sveikatos būseną. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi testamento sudarymo pas notarę aplinkybes, notarė L. B. teisme patvirtino, kad testamento patvirtinimo metu jai nekilo abejonių dėl to, kad testatorė visiškai suprato testamento sudarymo reikšmę, bendraujant su testatore V. M. nematė jokių valios sutrikimo ar ligos požymių, ji aiškiai formulavo savo mintis, sugebėjo atsakyti į notarės užduotus klausimus, gerai orientavosi aplinkoje. Notarė pažymėjo, kad prieš tvirtindama testamentą kalbėjosi su testatore, siekdama įsitikinti jos veiksnumu ir tikrąja valia, buvo įsitikinusi testatorės veiksnumu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nepateikė jokių leistinų objektyvių įrodymų, kad V. M. elgesyje buvo požymių, rodančių psichikos sutrikimą, dėl kurio ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Esant šių aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ginčijamas testamentas visiškai atitiko testatorės valią, todėl nėra pagrindo pagal CK 1.89 straipsnio nuostatas pripažinti šio testamento negaliojančiu.

21. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo. Teismas nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Atsakovas R. M. apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas ruošiant atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, todėl jos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.