- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-21
- Bylos Nr.
- e2-803-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00002-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- I. S., L. J., A. V., B. D., A. K., R. J.
- Ieškovas
- J. M., O. M., G. M.
- Trečiasis asmuo
- notarė R
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-1271-601/2016 pagal ieškovų J. M., O. M. ir G. M. ieškinį atsakovams I. S., L. J., A. V., B. D., A. K. ir R. J. dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjo teisių perkėlimo, tretieji asmenys notarė R. M. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Šalies argumentai
Ieškovai J. M., O. M. ir G. M. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydami:
1) pripažinti 2015 m. lapkričio 6 d. mainų sutartį, sudarytą tarp I. S. ir L. J., pagal kurią L. J. išmainė 187/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio dalies vertė 1 403 Eur, į I. S. priklausančias 187/532 dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., kurio dalies vertė 1 642 Eur pirkimo - pardavimo sutartimi;
2) perkelti J. M. I. S. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir nustatyti, kad L. J. pardavė, o J. M. pirko 187/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) už 1 403 Eur;
3) priteisti iš ieškovo J. M. atsakovės I. S. naudai 1 403 Eur sumą;
4) teismui laikant, kad J. M. turi teisę įgyti žemės sklypą tik kaip besiribojančio žemės sklypo savininkas, prašo perkelti pirkimo teises visiems ieškovams J. M., O. M., G. M. lygiomis dalimis, nustatant, kad L. J. pardavė, o J. M., O. M. ir G. M. pirko 187/1680 dalis lygiomis dalimis 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) už 1 403 Eur;
5) priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovės I. S. naudai 1 403 Eur sumą;
6) perkelti ieškovui J. M. pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir nustatyti, kad A. V., B. D., A. K., R. J. pardavė, o J. M. pirko 1493/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 64 946 Eur sumą;
7) priteisti iš J. M. atsakovei I. S. 64 946 Eur sumą;
8) teismui laikant, kad J. M. turi teisę įgyti žemės sklypą tik kaip besiribojančio žemės sklypo savininkas, prašo perkelti ieškovams J. M., O. M., G. M., lygiomis dalimis pirkėjo teises ir pareigas pagal 2015 m. lapkričio 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir nustatyti, kad A. V., B. D., A. K., R. J. pardavė, o J. M., O. M., G. M. pirko lygiomis dalimis 1493/1680 dalį 16,8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už 64 946 Eur sumą.
9) priteisti iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovei I. S. 64 946 Eur sumą.
Ieškovai reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – areštuoti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant juo disponuoti – parduoti, dovanoti, kitaip perleisti bei įkeisti ar kitaip apsunkinti. Nurodė, kad atsakovai, siekiant apsunkinti ieškovams palankaus sprendimo įvykdymą, gali perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ginčo žemės sklypą tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįgyvendinamas. Dėl to yra reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 14 d. nutartimi prašymą tenkino. Ieškovų ieškinio reikalavimo užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei I. S. priklausantį 16,8000 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog preliminariais duomenimis ieškinys negali būti patenkinamas, todėl egzistuoja tikėtino pagrįstumo sąlyga. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas; ginčas vyksta dėl konkretaus ginčo objekto, t. y. konkretaus žemės sklypo ir teisių į jį; ginčo objekto vertė yra didelės apimties; atsakovė I. S., kuriai šiuo metu priklauso ginčo objektas ir kurios nuosavybės teisės į ginčo sklypo įgijimo pagrindas yra ginčijamas teismine tvarka, valdydama, naudodama bei disponuodama ginčo turtu gali jį perleisti tretiesiems asmenims, padarė išvadą, jog ieškinio reikalavimo įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d., 148 str. 1 d.). Todėl areštavo I. S. priklausantį ginčo žemės sklypą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai
Atsakovė I. S. (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas vertino tik ieškovams galimus kilti padarinius, neatsižvelgė į padarinius, kurie kiltų apeliantei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas neįvertino, ar skiriama laikinoji apsaugos priemonė šiuo atveju yra ne per griežtas apeliantės nuosavybės teisių suvaržymas.Teismas nepagrįstai sutiko su ieškovų pozicija, kad apeliantės ir L. J. sudaryta mainų sutartis objektyviai suponuoja atsakovų nesąžiningumą, nes minėti argumentai prieštarauja teismų praktikai sutarčių teisės klausimais. Tarp atsakovų sudaryta žemės sklypų dalių mainų sutartis reiškė atsakovės L. J. valią toliau naudotis žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalimi, tačiau turėtąjį žemės sklypą išmainyti į tą, kuris yra patogesnėje vietoje. Todėl ginčo mainų sutartis nebuvo tariama ir ja nebuvo siekiama pridengti tikrojo sandorio, o po šios sutarties sudarymo sudaryta žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis jau buvo atskiras atsakovų susitarimo ir sprendimo reikalas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepakankamai įvertino byloje esančias aplinkybes, pateiktus ieškovų įrodymus, kurie nepatvirtino ieškinio pagrįstumo, dėl ko buvo priimta nepagrįsta teismo nutartis.
Atsiliepimas
Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantė skunde nenurodo, kokie neigiami padariniai jai kiltų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo disponuoti ginčo žemės sklypu. Taip pat nenurodė motyvų, pagrindžiančių, jog pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė būtų per griežtas apeliantės nuosavybės teisės suvaržymas. Ieškinyje išdėstytos aplinkybes bei pateikti įrodymai leidžia spręsti apie atsakovų nesąžiningumą ieškovų atžvilgiu sudarant ginčijamus sandorius. Apeliantei siekiant apsunkinti ieškovams palankaus sprendimo įvykdymą, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantė turės visas galimybes perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ginčo žemės sklypą tretiesiems asmenims. Dėl ko ieškovams palankaus teismo sprendimo atveju, jo vykdymas gali pasunkėti arba tapti neįgyvendinamu.Teismas, tenkindamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgdamas į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, vertino ne tik apeliantės nurodomą nesąžiningumą, bet visą kilusio ginčo situaciją bei nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo.Apeliantės skundo motyvai dėl sudarytų ginčo žemės sklypo mainų ir pirkimo – pardavimo sandorių atskirumo yra nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovė L. J. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Atsakovė palaiko atskirajame skunde išdėstytus argumentus bei nurodo, kad ji ir apeliantė, sudarydamos mainų sutartį, siekė pasikeisti turimų žemės sklypų vietą, nes abi yra ūkininkės, jų pajamų šaltinis yra nuosavybės teise turimi žemės sklypai, o ieškovų nepagrįstai ginčijama mainų sutartis atitiko tikrąją šalių valią.
Atsakovai A. V., B. D., A. K. ir R. J. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį tenkinti. Atsakovai sutinka su atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis bei nurodo, kad ieškovai nenurodė jokių įrodymais pagrįstų reikšmingų aplinkybių, kurias vertinant būtų galima padaryti išvadą, kad ginčo sandoriais nepagrįstai pažeisti ieškovų interesai. Atskirojo skundo argumentai sudaro pagrindą naikinti ar keisti nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamąją nutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.
Nagrinėjamu atveju byloje apeliantei priklausanti 187/1680 dalis 8000 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), yra ginčo objektas, nes pareikštu ieškiniu ieškovai siekia įgyti į jį nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad egzistuoja tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga bei netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškinio įvykdymas gali pasunkėti ir pasidaryti neįmanomas, todėl uždraudė apeliantei disponuoti jai priklausančiu ginčo žemės sklypu. Apeliantė, kvestionuodama skundžiamą nutartį, teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, nes ieškinys prima facie nepagrįstas; neatsižvelgta į padarinius, kurie kiltų jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas, bei neįvertinta, kad laikinoji apsaugos priemonė yra per griežtas apeliantės nuosavybės teisių suvaržymas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad jos nepaneigia skundžiamos nutarties pagrįstumo.
Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi preliminariai prima facie įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Taigi, šioje proceso stadijoje teismas tik preliminariai vertina ieškovų pareikšto ieškinio pagrįstumą. Nors apeliantė atskirajame skunde daug dėmesio skiria ieškinio nepagrįstumo įvertinimui, tačiau jos nurodomi argumentai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl negali būti išsamiai patikrinti šioje (pradinėje) proceso stadijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovų pareikštus reikalavimus ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas ir palankus ieškovams teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Todėl yra aktuali kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga – teismo sprendimo įvykdymo galimų komplikacijų įvertinimas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje galimo teismo sprendimo vykdymo ypatumus, sprendžia, kad ginčo žemės sklypo perleidimo atveju, t. y. apeliantei perleidus jį tretiesiems asmenims, neatmestina, jog šį žemės sklypą įgiję tretieji asmenys galėtų būti traktuojami kaip sąžiningi įgijėjai, be to, egzistuoja ir šio sklypo įkeitimo ar kitokio jo apsunkinimo tikimybė, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Juolab, kaip matyti iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių, kad ginčo žemės sklypas jau ne vieną kartą buvo perleistas sandoriais, kuriuos ieškovai ir kvestionuoja. Nors byloje ir nėra faktinių duomenų apie apeliantės ketinimus perleisti tretiesiems asmenims ginčo objektą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau būtinybę jos atžvilgiu taikyti disponavimo apribojimus pagrindžia tai, kad apeliantei yra visos prielaidos arba, kitaip tariant, nėra teisinių kliūčių tai padaryti. Vien ta aplinkybė, kad apeliantės dispozicijoje yra ginčo žemės sklypas, leidžia manyti apie teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Atsižvelgiant į tai, ginčo objekto išsaugojimas būtent apeliantės dispozicijoje laikinosiomis apsaugos priemonėmis turi būti užtikrintas, taip pat turi būti užtikrinta ir tai, kad jis nebus apsunkintas tam tikrais suvaržymais. Nors apeliantė ir nurodo, kad teismas neįvertino jai kilsiančių neigiamų padarinių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau ir pati apeliantė nenurodo bei nepagrindžia, kokie konkrečiai tokio pobūdžio padariniai galėtų kilti. Taip pat nenurodo bei nepagrindžia savo teiginių, jog pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė būtų per griežtas apeliantės nuosavybės teisės suvaržymas (CPK 12 str., 178 str.). Taigi, apeliantė nepagrindė, kokias neproporcingai neigiamas turtines pasekmes jai gali sukelti/sukelia pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas disponuoti jai priklausančiu ginčo žemės sklypu, jei ji jo perleisti neketina, o apeliacinės instancijos teismas savo ruožtu proporcingumo principo pažeidimo neįžvelgia. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad egzistuoja galimo ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl pagrįstai pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – ginčo žemės sklypo areštą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į šioje byloje vykstančio ginčo pobūdį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka šių priemonių taikymo paskirtį bei savo esme nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 2 p. ir 2 d.). Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.