Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-30 · Administracinė byla Nr. I-3559-394/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-30
Bylos Nr.
I-3559-394/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02515-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
J. V.
Atsakovas
Pakruojo rajono savivaldybės administracijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3559-394/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02515-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 30 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,dalyvaujant pareiškėjui J. V.,nedalyvaujant atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės administracijos atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybės administracijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. V. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas iš atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės administracijos priteisti 1594,50 Eur darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. kovo 15 d., dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 15 d., dėl sumažinto priedo už darbo stažą, sumažėjusios išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas laikotarpiui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. kovo 15 d.

Atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės administracijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (41 b. l.). 2015 m. lapkričio 4 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės administracijos prašymas nagrinėti bylą jo atstovui nedalyvaujant (42 b. l.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. V. skunde (2–5 b. l.) ir patikslintame skunde (11 b. l.) nurodė, kad Pakruojo rajono savivaldybėje nuo 1997 m. birželio 1 d. iki 2013 m. kovo 15 d. dirbo valstybės tarnautoju – seniūnu. Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. PA-307 buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė ir priedui už kvalifikacinę klasę apskaičiuoti buvo taikomos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo 2009-07-17 įstatymo Nr. XI-363 1 straipsniu buvo pakeista Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis ir nustatyta, kad darbo užmokesčio dalis, t. y. priedas už trečią kvalifikacinę klasę, sudaro 10 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo buvo nustatyta 15 procentų), už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo – 30 procentų), už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos (iki pakeitimo – 50 procentų). Atsižvelgiant į šį pakeitimą, buvo sumažintas priedas už kvalifikacinę klasę. Šia norma buvo faktiškai sumažintas valstybės tarnautojų, turinčių tam tikrą kvalifikacinę klasę, darbo užmokestis, nors kitų (neturinčių kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojų darbo užmokestis atitinkamu dydžiu nebuvo mažinamas. Tai pažeidžia visų asmenų lygybės principą ir Jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Būtent tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <..> turi teisę <..>gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat minėtu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <..> turi teisę <..> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, kad jam priklausantis darbo užmokestis (priedas už kvalifikacinę klasę) buvo sumažintas nepagrįstai ir buvo skaičiuojamas pagal prieštaraujantį Konstitucijai įstatymą, todėl prašo priteisti iš atsakovo šio priedo nepriemoką. Dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios sumažinus pareiginį koeficientą nuo 2009-05-01, nurodė, jog jo pareiginės algos koeficientas iki 2009 m. liepos 31 d. buvo nustatytas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir pareigybės kategorija buvo 11, koeficientas 5,2. Dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios sumažinus pareiginės algos koeficientą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., nurodė, jog jo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio l d. ir buvo nustatyta 11 kategorija, koeficientas 5,17. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 n. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame nustatyti sumažinti 11-20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <..> turi teisę <..> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi buvo sumažinta pareiginė alga, taip pat susidarė nepriemoka išmokant išeitinę išmoką ir nepriemoka dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgiant į tai, kad jam priklausantis darbo užmokestis buvo sumažintas nepagrįstai ir buvo skaičiuojamas pagal prieštaraujantį Konstitucijai įstatymą, prašo priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką, kuri pagal darbdavio Pakruojo rajono savivaldybės administracijos pateiktas pažymas sudaro 1594,50 Eur.

Pareiškėjas J. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad skundą bei patikslintą skundą palaiko ir prašo juos tenkinti. Nurodė, kad buvusiai darbovietei nepateikė prašymo išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką ir su nustatyta kompensavimo tvarka nėra susipažinęs.

Atsiliepimas

Atsakovas Pakruojo rajono savivaldybės administracija atsiliepime (14–20 b. l.) nurodė, kad pareiškėjas į Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Rozalimo seniūnijos seniūno pareigas priimtas nuo 1997 m. birželio 2 d. Darbo santykių pakeitimai atlikti: Pakruojo rajono savivaldybės administratoriaus 2000 m. gruodžio 5 d. įsakymas Nr. 51p „Dėl J. V. paskyrimo Rozalimo seniūnu“, Pakruojo rajono mero 2000 m. gegužės 11 d. potvarkis Nr. 14p „Dėl Rozalimo seniūno J. V. atleidimo iš pareigų“, Pakruojo rajono mero 2000 m. gegužės 11 d. potvarkis Nr. 15p „Dėl J. V. paskyrimo Rozalimo seniūnu“, Pakruojo rajono mero 2000 m. gruodžio 5 d. potvarkis Nr. 77p „Dėl rajono mero 2000 m. gegužės 11 d. potvarkio Nr. 15p „Dėl J. V. paskyrimo Rozalimo seniūnu“ pripažinimo netekusiu galios“, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. PA-164B „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės administratoriaus 2000 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 51p „Dėl J. V. paskyrimo Rozalimo seniūnu“ papildymo“ (Pareiškėjui suteikiamas A lygis 11 kategorija). Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. PA-307 „Dėl Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Rozalimo seniūnijos seniūno pareigybės, pareigybės aprašymo, perkėlimo į aukštesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir III kvalifikacinės klasės suteikimo“ pareiškėjas perkeliamas į aukštesnes A lygio 11 kategorijos Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Rozalimo seniūnijos seniūno pareigas ir suteikiama III kvalifikacinė klasė. Nurodė, jog dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama, t. y. įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą ir tik esant nepagrįstam delsimui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ar nustačius jį neteisingą. Nepagrįstą delsimą ar nustatyti, kad kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, konkrečiu atveju turi teismas ir tik tokiu atveju pareiškėjas gali įgyvendinti konstitucinę teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas savo teises gali ginti įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti ar nustačius neteisingą kompensavimo mechanizmą. 2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas Nr. XII-1927 (toliau –Įstatymas). Įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nustato, kad asmenims, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną eina pareigas jiems sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioje institucijoje ar įstaigoje, priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už darbo šioje institucijoje ar įstaigoje laikotarpį išmokama be atskiro prašymo. Kitais atvejais asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys išmokamos pagal pateiktus prašymus. Tokie prašymai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti pateikti sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms ar įstaigoms, išskyrus <...> nurodytus atvejus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintas Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Tvarkos apraše nustatyti grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, socialinių ir kitų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka ir terminai mutatis mutandis taikomi apskaičiuojant ir išmokant pagal Įstatymą priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies (kartu su socialinių ir kitų išmokų skirtumu) ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistos sumos skirtumo apskaičiavimui ir išmokėjimui. Tvarkos aprašo 3 punktas nustato, kad asmenims priklausančias grąžintinas neišmokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį, kai jiems pagal Įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (toliau – nurodytasis laikotarpis), taip pat susidariusį socialinių ir kitų išmokų skirtumą apskaičiuoja institucijos ar įstaigos, mokėjusios sumažintą darbo užmokestį <...>. Minėto Tvarkos aprašo 8 punktas nustato, kad asmeniui pateikus rašytinį laisvos formos prašymą institucija ar įstaiga, per <...> nustatytus terminus apskaičiavusi jam priklausančią grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, taip pat susidariusį socialinių ir kitų išmokų skirtumą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išduoda pažymą apie apskaičiuotą grąžintiną neišmokėto darbo užmokesčio dalį, taip pat socialinių ir kitų išmokų skirtumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad yra nustatytas dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, Pakruojo rajono savivaldybės administracija nesutinka su 2015 m. rugpjūčio 25 d. skunde dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo išdėstytais reikalavimais.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo J. V. skundas ir patikslintas skundas netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1594,50 Eur darbo užmokesčio nepriemokos, kuri susidarė dėl pareiškėjui sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. kovo 15 d., dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 15 d., dėl sumažinto priedo už darbo stažą, sumažėjusios išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas laikotarpiui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. kovo 15 d.

Teisiniu reguliavimu, nustatytu Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos), nustatyta papildoma valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimo priemonė – pareiginės algos koeficientų mažinimas, kuris taikytas du kartus. Iki šios priemonės – pareiginės algos koeficientų mažinimo – taikymo (nuo 2009 m. gegužės 1 d.) galiojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas „Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų pareigybių kategorijos ir pareiginių algų koeficientai“ (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija), kuriame buvo nustatyti pareiginės algos koeficientai atskiroms pareigybių kategorijoms: 1 kategorijai – 3,0, 2 – 3,2, 3 – 3,4, 4 – 3,6, 5 – 3,8, 6 – 4,0, 7 – 4,2, 8 – 4,4, 9 – 4,6, 10 – 4,8, 11 – 5,2, 12 – 5,7, 13 – 6,3, 14 – 7,0, 15 – 7,8, 16 – 8,7, 17 – 9,7, 18 – 10,8, 19 – 11,9, 20 – 13,0.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus: 15 kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 7,8 iki 7,6; 16 kategorijos – nuo 8,7 iki 8,4; 17 kategorijos – nuo 9,7 iki 9,1; 18 kategorijos – nuo 10,8 iki 9,9; 19 kategorijos – nuo 11,9 iki 10,7; 20 kategorijos – nuo 13,0 iki 11,4. Kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo.

Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus: 11 kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 5,2 iki 5,17; 12 kategorijos – nuo 5,7 iki 5,64; 13 kategorijos – nuo 6,3 iki 6,2; 14 kategorijos – nuo 7,0 iki 6,86; 15 kategorijos – nuo 7,6 iki 7,41; 16 kategorijos – nuo 8,4 iki 8,1; 17 kategorijos – nuo 9,1 iki 8,69; 18 kategorijos – nuo 9,9 iki 9,35; 19 kategorijos – nuo 10,7 iki 10; 20 kategorijos – nuo 11,4 iki 10,54. Kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai mažinami nebuvo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d.), kuriuo nustatytas pareiginės algos koeficientų mažinimas 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojams, ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede (2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriuo nustatytas pareiginės algos koeficientų mažinimas 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojams, nustatytas neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų valstybės tarnautojų kategorijai priskirtų skirtingų pareigybių atlyginimų dydžių proporcijos, atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo. Konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kylančių reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami valstybės tarnautojų atlyginimai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darė išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d.), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo, o Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas 2009 m. liepos 17 d. redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Iki priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 proc. pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 proc. ir už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 proc. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę: priedas už trečią kvalifikacinę klasę – nuo 15 iki 10 proc., už antrą kvalifikacinę klasę – nuo 30 iki 20 proc., už pirmą kvalifikacinę klasę – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos dydžio.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.), sumažinus valstybės tarnautojų atlyginimų priedų už kvalifikacinę klasę dydžius nustatytas neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastas; aukštesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinti atsižvelgiant tik į atskirą atlyginimo sudedamąją dalį – priedą už kvalifikacinę klasę; kartu atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų valstybės tarnautojų kategorijai priskirtų asmenų, einančių skirtingas pareigas, atlyginimų dydžių proporcijos. Pažymėjo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo mažinamas tik atskiros atlyginimo sudedamosios dalies – priedo už kvalifikacinę klasę dydis, yra iš esmės ydingas, nes juo dar labiau, nei mažinant pareiginės algos koeficientą, iškreipiamos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių proporcijos, atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis dar labiau priartinamas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo. Konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kylančių reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami valstybės tarnautojų atlyginimai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams; konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas kitų konstitucinių principų (inter alia proporcingumo, teisingumo) kontekste, nereiškia socialinės lygiavos, inter alia nepaneigia reikalavimo diferencijuoti iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų mokamų atlyginimų dydžių atsižvelgiant į juos gaunančių asmenų atliekamų funkcijų pobūdį, jų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, šias pareigas einančių asmenų profesinį lygį, kvalifikaciją; šio reikalavimo privalu paisyti ir nustatant apmokėjimo už darbą mažinimo priemones valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės ar savivaldybių institucijose ir kokias pareigas jie eina.

Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turėjo teisę, kaip tokią, valstybėje 2008 metų antroje pusėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei būklei proporcingai sumažinti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, priedus už kvalifikacinę klasę, tačiau toks priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas turėjo būti proporcingas visiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodyti priedai už kvalifikacines klases negali būti taikomi.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis patirtų praradimų mechanizmo nustatymo ar įgyvendinimo atidėjimą. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradimus, teisėti lūkesčiai. Sekant šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad asmens teisių pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai įstatymų leidėjas, pasibaigus sunkiai ekonominei situacijai, vengia nustatyti sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą.

Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XI1-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 pratęsė šį terminą iki 2015 m. gegužės 1 d.

Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau – Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas), preambulėje konstatuodamas, kad, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą įstatymų leidėjo pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria vadovaudamasi valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Kartu Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad, apsisprendus 2014 metais kompensuoti praradimus, patirtus dėl nuo 2009 metų sumažintų valstybinių pensijų ir iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų atlyginimų koeficientų, priedų ir kitų išmokų, viešosios išlaidos padidėtų apie 1 mlrd. litų ir dėl to kiltų rizika pradėti perviršinio deficito procedūrą Lietuvos Respublikai, atsižvelgdamas į tai, kad toks išlaidų padidinimas nemažinant kitų išlaidų pažeistų Fiskalinės drausmės įstatymo reikalavimus, o kitų išlaidų sumažinimas šia suma keltų grėsmę esminių valstybės funkcijų atlikimui, Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulėje konstatavo, kad 2014 metais neįmanoma vienu metu įgyvendinti Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatų ir išvengti perviršinio deficito, tai yra atsižvelgti į finansinę šalies būklę ir kompensuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų valstybinių pensijų ir atlyginimų sumažinimo praradimus, neviršijant 2014 metų tikslo, todėl nėra pagrindo teigti, kad numatoma gauti ar sukaupti lėšų, reikalingų praradimams dėl sumažintų valstybinių pensijų ir sumažintų atlyginimų kompensuoti, ir dėl to 2014 metų valdžios sektoriaus išlaidos turi būti tvirtinamos neįsipareigojant kompensuoti šiuos praradimus.

Įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį liudija ir tolimesni Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. galioja šio teismo sprendimo paskelbimo metu.

Šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenis (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d., ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d. Grąžinimo įstatymu buvo nustatytas neproporcingai sumažinto kompensuotino darbo užmokesčio apskaičiavimo dydis bei kompensacijos išmokėjimo tvarka, o taip pat išmokėtinų sumų finansavimo šaltinis. Pagal Grąžinimo įstatymą (2 straipsnio 1 dalis) asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), grąžinami šie patirti praradimai: 1) šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota grąžintina asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė, dalis (toliau – grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis); 2) šio straipsnio 12 dalyje nustatyta tvarka grąžintinas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo susidaręs socialinių, valstybinio socialinio draudimo išmokų, valstybinių pensijų dydžių skirtumas ir kaupiamųjų pensijų įmokų skirtumas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną eina pareigas jiems sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioje institucijoje ar įstaigoje, priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už darbo šioje institucijoje ar įstaigoje laikotarpį išmokama be atskiro prašymo. Kitais atvejais asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys išmokamos pagal pateiktus prašymus. Tokie prašymai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti pateikti sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms ar įstaigoms, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje atitinkamam laikotarpiui procentinėmis dalimis išdėstytas grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies mokėjimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas J. V. turėtų kreiptis į jam sumažintą darbo užmokestį mokėjusią įstaigą, t. y. atsakovą Pakruojo rajono savivaldybės administraciją, su prašymu grąžinti priklausančią neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Įgyvendindama aukščiau aptartą įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ Nr. 903, kuriuo patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą. Šis nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

Kadangi įstatymų leidėjas įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nustatytą įpareigojimą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį ir nustatė kompensavimo mechanizmą, todėl, pasikeitus aplinkybėms, neliko ginčo dalyko. Lietuvos Respublikos Seimui per protingą laiką nustačius ekonomikos krizės neproporcingai sumažintos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo tvarką, pareiškėjas neproporcingai sumažintą atlyginimo dalį turi teisę gauti remdamasis Grąžinimo įstatymu. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė ir pažeidė tokius praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius, atsakingo valdymo principą ir imperatyvą vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime paminėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad nustatytas kompensavimo mechanizmas kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu yra neteisingas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo turtinės teisės nėra pažeidžiamos, tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. V. skundą ir patikslintą skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė