Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Willenbrock Baltic“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Willenbrock Baltic“ ieškinį atsakovui OOO „GrandBaltAvto“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 21453,50 EUR skolos, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį turtą ir pingines lėšas 21 453,50 EUR sumai. Nurodė, kad nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teigė, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė, dėl ko atsakovas ilgą laiką vengia geranoriškai padengti įsiskolinimą, visiškai nebendradarbiauja su ieškovu šiuo klausimu, kas leidžia pagrįstai įtarti, kad atsakovas yra susidūręs su rimtais finansiniais sunkumais, jo turtinė padėtis nėra gera, jis turi kitų kreditorių, su kuriais taip pat galimai vengia atsiskaityti.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 5 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Nustatė, kad ieškovo reikalavimai kildinami iš šalių santykių, atsiradusių šalims 2012-04-05 pasirašius pirkimo-pardavimo sutartį, kuria šalys susitarė, jog ginčus spręs susitardamos, o susitarti nepavykus – kreipsis į Lietuvos Respublikos teismą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, taikant Lietuvos Respublikos teisę. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje, aprobuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 28, 5.3 p., nurodė: ,,pagal bendrą taisyklę Lietuvos teismas jam teismingoje byloje turi teisę taikyti ieškinio užtikrinimo priemones. Tačiau jeigu ieškinio užtikrinimas yra susijęs su turto, esančio užsienio valstybėje areštavimu, Lietuvos teismas negali tokio turto areštuoti. Tokiu atveju, teismas turi išaiškinti ieškovui jo teisę kreiptis į atitinkamos užsienio valstybės teismą su prašymu dėl ieškinio užtikrinimo arba pats kreiptis su teismo pavedimu“. Taip pat pažymėjo, jog ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas turi turto ar piniginių lėšų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali patenkinti. Išaiškino, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones nesant ar esant nepakankamai atsakovo turto ieškiniui užtikrinti Lietuvos Respublikoje, ieškovas turi teisę kreiptis į atitinkamos užsienio valstybės (šiuo atveju – Rusijos Federacijos) teismą su prašymu dėl ieškinio užtikrinimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-05 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išimtinai rėmėsi tik kasacinio teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje, pateiktais paaiškinimais, kurie, anot apelianto, nepripažintini tinkamu teisės šaltiniu. Apelianto teigimu, kasacinio teismo praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo apžvalgoje pateikti paaiškinimai, kuriais išimtinai skundžiamoje nutartyje rėmėsi pirmos instancijos teismas, nėra precedentas bei teisės šaltinis, todėl pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė norminio reglamentavimo, susijusio su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nuostatas bei tarptautinės teisės nuostatas. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas nesiaiškino kitų svarbių šiam klausimui išspręsti aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad skundžiamoje nutartyje minimas kasacinio teismo išaiškinimas buvo duotas prieš daugiau nei 10 metų, dar galiojant senajam civilinio proceso kodeksui, kuomet keitėsi teisinis reglamentavimas, kas lėmė neteisingą klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą. Nurodo, kad ginčo šalys sudarytoje sutartyje susitarė, kad ginčai tarp jų turi būti sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, taikant Lietuvos Respublikoje galiojančią teisę, todėl turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, kurios nenumato, kad teismas, konkrečioje byloje spręsdamas klausimą dėl ieškinio reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių negali pritaikyti užsienio valstybėje gyvenančio ar registruoto asmens atžvilgiu, taip pat nenumatyta, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti areštuotas tik Lietuvos Respublikoje esantis atsakovo turtas. Pažymi, kad suformuota teismų praktika, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat nereikalauja teikti duomenis apie asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti ieškinio užtikrinimo priemones, turtą esantį Lietuvos Respublikoje. Teigia, jog pirmos instancijos teismas, išaiškinęs ieškovui, jog šis turi teisę kreiptis į kitos šalies teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo pareigą patikrinti, ar pagal Rusijos Federacijos norminį reglamentavimą su tokiu prašymu ieškovas gali kreiptis į šios valstybės teismą bei realiai tikėtis, kad toks jo prašymas bus priimtas ir iš esmės išnagrinėtas teisme ir pateikti nutartyje tą patvirtinantį norminį pagrindą, tokiu būdu užtikrinant ne formalią, o realią asmens teisę į teisminį jo pažeistų teisių gynimą. Nurodo, kad neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių konkrečiam atsakovo turtui esančiam užsienio valstybėje, tuo labiau neprašė leisti tokią nutartį vykdyti Rusijos Federacijoje. Kadangi teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones automatiškai neįgyja eksteritorialumo savybės ir teismo procesinis sprendimas įgyja teisinę galią užsienio valstybėje ir sukelia teisines pasekmes tik tuomet, kai yra toje valstybėje pripažįstamas, todėl primos instancijos teismui nebuvo jokių kliūčių areštuoti neindividualizuotą atsakovo turtą ieškinio sumai suteikiant galimybę ieškovui įgyvendinti teismo procesinio sprendimo vykdymą Lietuvos Respublikos ar Rusijos Federacijos nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą iš esmės nusprendė dėl atsakovo turto arešto realaus įvykdymo negalimumo, dėl ko, apelianto manymu, peržengė savo kompetencijos ribas. Pažymi, kad atsakovas vengia bendradarbiauti, pažeidė sutartinius įsipareigojimus, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tuo labiau, kad atsakovui ieškinio suma yra didelė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. (CPK 329 str., 338 str.).

Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Nagrinėjama byla turi užsienio (tarptautinį) elementą, kadangi ieškinys pareikštas Rusijos įmonei OOO „GrandBaltAvto“, kurios atžvilgiu reiškiami reikalavimai dėl 21 453,50 eurų skolos priteisimo. Pirmos instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir savo procesinį sprendimą motyvavo tuo, jog ieškovas nepateikė duomenų teismui apie atsakovo Lietuvos Respublikoje turimą turtą, tuo tarpu vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimu sprendė, jog teismas negali areštuoti turto, esančio Rusijos Federacijoje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmos instancijos teismas turėjo jurisdikciją spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turto esančio ne Lietuvos Respublikoje atžvilgiu. Pirkimo – pardavimo sutartyje, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai, ieškovas ir atsakovas susitarė, kad kilę ginčai bus sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos teismuose bei taikant Lietuvos Respublikoje galiojančią teisę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi šalys susitarė, jog tarp jų kylantys ginčai bus teismingi Lietuvos Respublikos teismams ir sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teisę, pirmos instancijos teismas ieškovo prašymo nagrinėjimui turėjo taikyti civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, kurios, kaip teisingai pažymėjo apeliantas, nenumato, kad teismas, konkrečioje byloje spręsdamas klausimą dėl ieškinio reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių negali pritaikyti užsienio valstybėje gyvenančio ar registruoto asmens atžvilgiu, taip pat nenumatyta, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis gali būti areštuotas tik Lietuvos Respublikoje esantis atsakovo turtas. Nagrinėjamoje byloje laikinosios apsaugos priemonės taikytinos Rusijos Federacijoje registruoto juridinio asmens atžvilgiu, todėl suinteresuota šalis, norinti, jog Lietuvos Respublikos teismo sprendimas, taip pat ir nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų vykdomas šioje šalyje, turi vadovautis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ nustatytomis teismo sprendimo pripažinimo, vykdymo procedūromis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju svarbu tai, jog šalys susitarė, jog ginčai tarp jų bus sprendžiami taikant Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, todėl ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėjo būti vertinamas ieškinio užtikrinimo priemones reglamentuojančių civilinio proceso normų pagrindu, kuriose, kaip minėta, išimties laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užsienio valstybėje gyvenančio ar registruoto asmens atžvilgiu nenumatyta.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta skundžiamos nutarties argumentą, jog ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas turi turto ar piniginių lėšų Lietuvos Respublikoje. Nors ieškovas, reikšdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pareigą tokį prašymą objektyviai pagrįsti, tačiau konkrečių duomenų apie atsakovo areštuotiną turtą nepateikimas nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių taikymas priklauso nuo to, ar ieškinio reikalavimų užtikrinimo prašanti šalis tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir yra nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl 21 453,50 eurų skolos priteisimo. Apelianto teigimu, minėta suma atsakovui laikytina didele. Nors teismų praktikoje pripažįstama, jog vien aplinkybė, jog reikalavimo suma yra didelė pačiam apeliantui, nėra ir negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui ir šią sumą reikėtų įvertinti atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįstą, jog šiuo atveju, kai atsakovas yra užsienio juridinis asmuo, apeliantui būtų sudėtinga ir, vargu, ar įmanoma pateikti duomenis apie atsakovo pajamas, turimą turtą ir kitas aplinkybes, kurios leistų teismui visapusiškai įvertinti, jog prašoma priteisti suma skolininkui yra ženkli. Kita vertus, pagal byloje pateiktus duomenis, matyti, jog atsakovas nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ilgą laiko tarpą – atsakovas neatsiskaito nuo 2012 m. rugsėjo mėn., nebendradarbiauja su ieškovu, taigi šios aplinkybės leidžia preziumuoti, jog atsakovas yra susidūręs su finansiniais sunkumais, jo turtinė padėtis nėra gera, todėl yra pagrindas spręsti, jog nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių, būsimas teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, būtina atsižvelgti į teisės subjekto, kuriam taikomos tokios priemonės, ypatumus. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tuo atveju, kai atsakovas yra juridinis asmuo, taikant laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą, visų pirma, areštuojamas atsakovui nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis ir/ar nekilnojamasis turtas ir tik jo nesant ar esant nepakankamai, taikomas piniginių lėšų areštas. Tokia nuostata teismų praktikoje suformuota dėl to, kad juridinio asmens piniginių lėšų areštas suvaržo šio teisės subjekto galimybes vykdyti veiklą, dėl kurios jis įsteigtas.

Teismas įvertinęs civilinės bylos medžiagą, atskirojo skundo teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo – Rusijos Federacijos juridinio asmens - OOO „GrandBaltAvto“ turto atžvilgiu, netinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, todėl skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-06-05 nutartis naikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręstinas iš esmės (CPK 337 str. 2 p.).

Patenkinus ieškovo atskirąjį skundą, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš pralošusios bylą šalies (CPK 98); ieškovas patyrė 500 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kurios pagrįstos į bylą pateiktais dokumentais bei jų dydis neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo" nustatytų maksimalių dydžių už atstovavimo civilinėse bylose teisines paslaugas, todėl priteisiamos.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 2 p., 339 str.

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo OOO „GrandBaltAvto“ (kodas 3906126047, buveinės adresas: Ivannikovo g. 8, Kaliningradas, 236040 Rusijos Federacija) turtui, areštuojant atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, bei turtines teises, neviršijant 21 453, 50 eurų sumos, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, ir tik jų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas - 21 453, 50 eurų, esančias kredito įstaigose, leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų atlikti privalomus mokėjimus į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus, taip pat mokėti su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas darbuotojams bei atsiskaityti su ieškovu UAB „Willenbrock Baltic“.

Nutarties nuorašą siųsti turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Priteisti ieškovui UAB „Willenbrock Baltic“ (į.k.300638080; registracijos adresas: Kirtimų g. 47B, Vilnius) iš atsakovo OOO „GrandBaltAvto“ (kodas 3906126047, buveinės adresas: Ivannikovo g. 8, Kaliningradas, 236040 Rusijos Federacija) 500 Lt (penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.