Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Linai Novikovienei, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovams: Gabijai Krasauskienei ir Vaidotui Kalinauskui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilnius skyriaus, atstovei Sigitai Savickienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos U. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja U. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 34–42), prašydama: 1) priteisti iš atsakovės pareiškėjos naudai 1 573,23 Eur patirtą žalą; 2) priteisti iš atsakovės 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodo, kad pareiškėjai nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 6-24-11679 ir 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6-24-17522 (toliau – Sprendimai) pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa. Minėtuose Sprendimuose yra pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis. Dėl to susidarė skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos taikant dienos kompensuojamąjį uždarbį. Pareiškėjos manymu, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeidžiama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Atsakovės atstovės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. išaiškinimą ir būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje valstybei (ginčo atveju – įstatymų leidėjui) neveikiant taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo elgtis (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 59–66).

Nurodo, kad Sprendimai, skirti pareiškėjai motinystės pašalpą, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, laikytini nepagrįstais. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra nagrinėjama, ar nustatytas maksimalus kompensuojamas uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiškėja atsakovės veiksmų neteisėtumą nepagrįstai sieja su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, nes tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatuota, kad maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl teisėti. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala negali būti priteista.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovai su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 116–120).

Nurodo, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo remtis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, nes jame buvo nagrinėjama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatos, o ne šiame įstatymo įvirtinto maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio atitiktis Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėja nepatenka į ratą asmenų, kuriems taikomos nuostatos dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo, nes teisę į motinystės pašalpą ji įgijo 2014 m. liepos 21 d. Sprendimai, kuriais pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, yra galiojantys ir nepanaikinti. Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą, kurią ji teigia patyrusi dėl neteisėtai sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjo dienos kompensuojamąjį uždarbį, laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. 6-24-11679 „Dėl U. A.-R. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ skyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d., o 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6-24-175522 „Dėl U. A.-R. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ skyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. Apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai, vienos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo dienai buvo nustatytas 281,60 Lt, maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuotas 226,74 Lt. Pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 ir 10 punktais, motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai apskaičiavo, taikydamas maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Pareiškėjos teigimu, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo nuostatas, motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiais 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d. turėtų būti skaičiuojama kaip pagrindą imant pareiškėjos dienos kompensuojamą darbo užmokestį, t. y. 281,60 Lt, o ne maksimalų dienos kompensuojamą uždarbį. Taigi pareiškėja iš esmės siekia, kad motinystės (tėvystės) pašalpa jai būtų apskaičiuota, netaikant ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatose nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Motinystės pašalpų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – Ligos ir motinystės įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86.

Vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusia pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą dieną, kompensuojamasis uždarbis yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Nuostatų 9 punktas nustatė, kad vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis tėvystės pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš atostogų vaikui prižiūrėti pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Nuostatų 7 punkte buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Pagal Nuostatų 10 punktą maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 darbo dienų savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. vasario 5 d. nutarimu Nr. 104 „Dėl einamųjų 2014 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ patvirtintas einamųjų 2014 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1488 Lt. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-693 patvirtintas 2014 metų vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius esant 5 darbo dienų savaitei – 21 darbo diena.

Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimų, kuriais motinystės (tėvystės) pašalpa jai buvo apskaičiuota, taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Taigi Sprendimai, kuriais pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo apskaičiuota ir skirta taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, nėra nuginčyti ir galiojantys.

Pareiškėja tvirtina, kad atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. išaiškinimą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad motinystės pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Tačiau šiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo nagrinėjama, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai, todėl pareiškėja juo remiasi nepagrįstai.

Pareiškėja reikalauja atlyginti žalą dėl neteisėtai sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos remdamasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016.

Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 pripažino, kad Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 punktas tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime nepasisakė dėl maksimalaus dienos kompensuojamo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas. Atsižvelgiant į tai, teisinis pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėja reikalauja žalos atlyginimo, nagrinėjamo ginčo kontekste nėra aktualus. Ligos ir motinystės įstatymo bei Nuostatų nuostatos tiek, kiek jos aktualios ir taikytinos apskaičiuojant ir skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą (skiriama vienam iš tėvų, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų) pareiškėjai, pašalpos skyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme dienai nebuvo / nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl ir pareiškėjos skundo teiginiai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo pareiškėjai buvo nustatyta motinystės (tėvystės) pašalpos maksimali riba, negalioja, bei teiginiai, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo motinystės išmokų dydis neberibojamas ir priklauso tik nuo uždirbto atlyginimo, vertintini nepagrįstais.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, patirta dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, veiksmų atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Remiantis Civilinio kodekso 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nurodomos motinystės (tėvystės) pašalpas reglamentuojančios nuostatos, apskaičiuojant maksimalų dienos kompensuojamąjį dydį, nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taip pat nustačius, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimai, pritaikius maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydį, yra galiojantys ir nepanaikinti, teismas neturi pagrindo VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus, pareiškėjai apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą, vertinti kaip neteisėtus.

Įvertinus nustatytas ir aptartas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad nesant vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – neteisėtų veiksmų, pareiškėjos reikalavimas atlyginti 1 573,23 Eur žalą, kurią pareiškėja teigia patyrusi dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 7 d., negali būti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos U. R. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.