- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-07
- Bylos Nr.
- 2-798/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Egidijus Žironas, Vytas Milius
- Skolininkas
- akcinės bendrovės ,,Agrowill Group“
- Kreditorius
- Ž. J.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko akcinės bendrovės ,,Agrowill Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria skolininko atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. L2-4122-232/2009 pagal kreditoriaus Ž. J. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius Ž. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininko AB „Agrowill Group“ atžvilgiu, prašydamas priteisti iš skolininko 202 000 Lt skolos, 549,88 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 1 263 Lt žyminio mokesčio. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkui priklausančio turto areštą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi kreditoriaus prašymą tenkino ir nutarė areštuoti skolininkui AB „Agrowill Group“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, neviršijant 202 549,88 Lt sumos, nesant ar nepakankant kilnojamojo ir nekilnojamojo turo, areštuoti skolininko pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis. Teismas leido iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su kreditoriumi.
Teismas nutartyje nurodė, jog ieškinio suma yra didelė, o tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas AB ,,Agrowill Group“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Apeliantas nurodo, jog į teismą šioje byloje turėjo kreiptis UAB FMĮ ,,Orion Securities“, nes su ja buvo pasirašyta Obligacijų savininkų interesų gynimo sutartis, o ne patys obligacijų savininkai. Be to, AB ,,Agrowill group“ obligacijos, kurias turi ir kreditorius, yra užtikrintos įkeitimu. Toks įkeitimas užtikrina, kad pareiškėjo reikalavimai gali būti nukreipti į įkeistą turtą. Tuo tarpu šis nesąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir vietoje to, kad kreiptųsi dėl išieškojimo iš įkeisto turto vertės, kreipiasi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. Todėl skolininkui taikytos laikinosios apsaugos priemonės suvaržo skolininko teises labiau, nei tai yra būtina tikslui pasiekti. Pažymi, jog tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų skolininko atžvilgiu taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą. Kadangi pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra pareikštas be pagrindo, todėl turėtų būti atmestas, kartu iškyla skolininko nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimas. Taigi teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, privalėjo išspręsti ir skolininko nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą.
Atskirasis skundas netenkinamas.
Atskirajame skunde skolininkas tvirtina, jog į teismą šioje byloje turėjo kreiptis UAB FMĮ ,,Orion Securities“, nes būtent su šia bendrove buvo pasirašyta Obligacijų savininkų interesų gynimo sutartis, o ne patys obligacijų savininkai. Tačiau civilinio proceso įstatymas nustato, jog šalies tinkamumo ar netinkamumo klausimas išsprendžiamas ne nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pasirengimo bylos nagrinėjimui ar teisminio nagrinėjimo metu (CPK 45 str.), todėl teisėjų kolegija nenagrinėja apelianto argumentų, jog kreditorius neturi reikalavimo teisės, o ją įgyvendinti gali tik viešosios apyvartos tarpininkas, pagrįstumo.
Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių. Tačiau tuo atveju, jeigu šalis pareiškė reikalavimus teisme ar nutaria teismine tvarka gintis nuo pareikštų reikalavimų, ji turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.).
Nagrinėjamu atveju, skolininkas ginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, nurodydamas, jog AB ,,Agrowill group“ obligacijos, kurias turi kreditorius, yra užtikrintos įkeitimu. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą, kadangi tarp kreditoriaus ir skolininko nėra sudarytas įkeitimo sandoris, o skolininko pateiktas sutartinio įkeitimo lakštas sudarytas tarp jo ir viešosios apyvartos tarpininko – UAB FMI ,,Orion securities“ (b.l. 24-27). Be to, bendra įkeitimo objektų – vertybinių popierių – vertė yra 130 000 Lt (b.l. 24-27). Tuo atveju, jeigu kreditoriaus viso reikalavimo – 202 549,88 Lt – įvykdymas būtų užtikrintas skolininko turto įkeitimu ir nebūtų nustatyta kitų esminių įkeisto turto ribojimų (pavyzdžiui, arešto), kreditoriaus prašymas dėl skolininko turto arešto turėtų būti atmestas, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, įkeisto turto vertė nėra pakankama pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui, todėl apeliantui neįrodžius, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suvaržė skolininko teises labiau, nei tai yra būtina tikslui pasiekti, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Taigi aplinkybės, kuriomis skolininkas įrodinėja žemesnės instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, nesudaro pagrindo paneigti kreditoriaus teiginių apie egzistuojančią realią grėsmę, jog nesiėmus skolininko atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių, kreditoriui galimai palankus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas, nes ieškinio suma yra didelė.
Nepagrįstu teisėjų kolegija pripažįsta ir apelianto argumentą, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėjo užtikrinti skolininko nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Teismas, remdamasis CPK 147 straipsnio nuostatomis, savo iniciatyva taiko atsakovo (skolininko) nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tik tuo atveju, jei viešasis interesas, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, lygiateisiškumo principai bei konkrečios faktinės aplinkybės reikalauja operatyviai ginti silpnesnės šalies, kurios turtas areštuotas byloje ir kuri iš tiesų gali patirti nuostolių dėl jos turto arešto, teises bei teisėtus interesus.
Skolininkui išaiškinama, jog šis teismo procesinis sprendimas neužkerta galimybės skolininkui prašyti teismo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas skolininko turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnyje, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, tarp jų ir 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nutartį nepakeistą.