- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-23
- Bylos Nr.
- N-444-2140-09
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutarties V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos pareigūnas 2008 m. balandžio 15 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2008 m. balandžio 15 d. vairuodamas automobilį, sukdamas į kairę, nedavė kelio automobiliui, važiavusiam priešinga kryptimi tiesiai, su juo susidūrė ir apgadino abu automobilius. Protokole nurodyta, kad tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 199 punkto reikalavimus.
2008 m. balandžio 18 d. nutarimu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos pareigūnas V. P. už pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė 150 litų baudą.
Šalies argumentai
V. P. skundu prašė teismą nutarimą dėl administracinės nuobaudos jam paskyrimo panaikinti ir bylą nutraukti. Nurodė, kad važiavimo sąlygos buvo geros, kelio danga sausa, jis važiavo ketvirtąja eismo juosta iš penkių. Įsitikinęs, kad dviejų priešingos krypties eismo juostų (antrosios ir trečiosios, pirmoji eismo juosta, skirta visuomeniniam transportui, buvo tuščia) automobiliai sustojo tam, kad jį praleistų, pradėjo posūkį į kairę. Privažiavęs prie visuomeniniam transportui skirtos eismo juostos, sustojo dar kartą įsitikinti, kad šia juosta neatvažiuoja jokia transporto priemonė. Įsitikinęs tuo, pajudėjo į priekį, tačiau beveik išvažiavęs iš sankryžos, pajuto stiprų smūgį į jo vairuojamo automobilio dešinės pusės galinę dalį (smūgis buvo toks stiprus, kad jo mašina apsisuko beveik 180 laipsnių kampu, iššoko oro pagalvės). Mano, kad KET nepažeidė, kad eismo įvykį sukėlė automobilio „BMW“ vairuotoja, kuri ne tik neturėjo teisės važiuoti visuomeniniam transportui skirta eismo juosta, bet ir važiavo labai dideliu greičiu, nepaisydama eismo intensyvumo, nelabai gero matomumo (jos vairuotas automobilis po susidūrimo pravažiavo dar apie 5-6 metrus, tai rodo, kad vairuotoja net nebandė stabdyti savo automobilio ir išvengti smūgio). Pareiškėjo manymu, skundžiamą nutarimą priėmusi institucija jo nurodytų aplinkybių tinkamai neištyrė ir neįvertino, tuo pažeidė ATPK 248, 256, 257, 286 straipsnius. Pareiškėjas nurodė, kad visiškai nebuvo įvertinti kito eismo dalyvio veiksmai, kurių jis negalėjo tikėtis bei išvengti (ji pažeidė KET 75, 76, 172, 173, 174, 224 punktų reikalavimus). Pažymėjo, kad kelio atkarpa nuo tos sankryžos vietos, kurioje jis pradėjo kirsti maršrutiniam transportui skirtą kelio juostą, iki tos vietos, kurioje jis dar objektyviai galėjo pastebėti artėjantį lengvąjį automobilį, yra labai trumpa dėl Kalvarijų gatvės vingio, todėl šiame kelio ruože vairuotojams, artėjantiems prie sankryžos iš Baltupių pusės, ypatingai svarbu griežtai laikytis KET reikalavimų ir būti pasiruošusiems, esant kliūčiai, bet kada sustabdyti automobilį (tokių reikalavimų nesilaikant, sukantiems į kairę automobiliams pasidarytų praktiškai neįmanoma saugiai užbaigti posūkį ir išvengti susidūrimo). Pareiškėjas nurodė, jog visi eismo dalyviai, o ne tik sukantys į kairę, turi griežtai laikytis KET nustatytų pareigų, tarp jų ir bendrosios pareigos imtis visų būtinų atsargumo priemonių, siekiant išvengti nuostolingų padarinių (KET 50, 53, 54 p.). Atsakomybė už nuostolius turėtų atsirasti tiems vairuotojams, kurie tokių pareigų nesilaiko ar neapdairiai jas vykdo, o ne tiems, kurie negali nuostolių numatyti ar jų išvengti. Teismo posėdyje V. P. paaiškino, kad sankryža, kurioje įvyko eismo įvykis, važiuoja kiekvieną dieną, kad jam sustojus pažiūrėti į dešinę, matėsi tik apie 10 metrų juostos, nes kelias yra vingiuotas. Teigė, kad automobilis „BMW“ važiavo apie 60-70 km/h greičiu. V. P. atstovas paaiškino, kad V. P., iki pradėdamas kirsti priešingos krypties pirmą eismo juostą, nematė ir negalėjo matyti nukentėjusiosios automobilio, todėl jo kaltės dėl KET pažeidimo nėra (jis atliko visus veiksmus, kurių iš jo buvo galima reikalauti, tuo tarpu nukentėjusioji galėjo išvengti susidūrimo).
Nukentėjusioji L. P. teismo posėdyje teigė, jog nežymūs automobilių pažeidimai patvirtina, kad jos automobilio greitis buvo nedidelis. Paaiškino, kad automobilis iššoko jai prieš akis netikėtai, mažu atstumu. Pripažino, kad, pažeisdama KET, važiavo tiesiai. Nurodė, kad susidūrimas įvyko juostos viduryje, ji trenkėsi į kito automobilio galinį ratą, jos automobilis po susidūrimo pariedėjo. Paaiškino, kad buvo išsigandusi, nesuvokė situacijos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi skundą atmetė. Teismas rėmėsi KET 50, 53, 199 punktų, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. N5-1797/2007, Nr. N – 951/2005, Nr. N – 1017/2005, Nr. N3-1548-06, Nr. N16–1861/2006, Nr. N3-1422/2006, Nr. N5 – 1549/2006, Nr. N16 – 458/2007. Pažymėta, kad nors teismų praktikoje nurodoma, jog tokiose bylose nesprendžiama dėl kito eismo dalyvio kaltės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. N3-865-07), tačiau pripažįstama, kad kito eismo įvykio dalyvio veiksmai taip pat turi būti įvertinami, kiek tai yra reikšminga sprendžiant atsakomybėn traukiamo asmens atsakomybės klausimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 20 d. nutartis byloje Nr. N12 -635–05). Teismų praktikoje pripažįstama, kad eismo dalyvis, kuriam tenka atitinkama pareiga, šią pareigą turi vykdyti ir atsakyti už jos nevykdymą net ir tuo atveju, kai šio dalyvio manymu kiti eismo dalyviai pažeidžia KET. Teismas nurodė, kad eismo dalyvis nuo atsakomybės galėtų būti atleidžiamas tik susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, jei kitas eismo dalyvis, pavyzdžiui, elgtųsi visiškai neprognozuojamai, padarytų pareigos laikymąsi visiškai neįmanomu dėl galimybių konkrečioje situacijoje suvokti pareigos buvimą neturėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 10 d. nutartis byloje Nr. N12 -1030– 05). Teismų praktikoje analizuojama, ar atsakomybėn traukiamas asmuo turėjo ir galėjo numatyti galimą kitų automobilių judėjimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis byloje Nr. N17-1663/2006, 2006 m. gruodžio 8 d. nutartis byloje Nr. N17 – 1794/2006).
Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuota, jog nėra aplinkybių, darančių administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną negalimą (ATPK 250 str.), jog V. P. veika kvalifikuota teisingai (eismo įvykio vietos planai (b.l. 16, 17), pareiškėjo V. P. ir nukentėjusiosios L. P. rašytiniai paaiškinimai policijos pareigūnams (b.l. 18-19) bei teismo posėdžio metu). Teismas nusprendė, kad V. P. padarytas KET 199 punkto pažeidimas buvo pagrindinė priežastis, nulėmusi transporto priemonių apgadinimą, kad V. P. teiginiai, jog eismo įvykį sąlygojo kito automobilio vairuotojos L. P. veiksmai, yra nepagrįsti (V. P. nuo pat pradžių teigė, kad jos automobilio greitis iki susidūrimo buvo apie 40 km/h (b.l. 18, 30), automobilių apgadinimai, kurie matyti iš pateiktų fotonuotraukų (b.l. 34), taip pat nesudaro pagrindo manyti, kad V. P. vairuoto automobilio greitis galėjo būti ženkliai didesnis, o aplinkybė, kad ji, pažeisdama KET reikalavimus, važiavo tiesiai, savaime negali būti pripažįstama pagrindine susidūrimo priežastimi, kadangi daliai transporto priemonių šia eismo juosta važiuoti tiesiai yra leidžiama, todėl V. P. turėjo ir galėjo numatyti, kad ja tiesiai gali važiuoti kitas eismo dalyvis). V. P. teiginys, kad sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, dėl Kalvarijų gatvės vingio pirmosios eismo juostos, kuria atvažiavo L. P., matyti tik apie 10 m, įvertintas kaip neįrodytas, nes kaip nustatyta iš pateiktų sankryžos fotonuotraukų (b.l. 34), V. P. galėjo ir turėjo matyti kur kas didesnę šios juostos atkarpą. Be to pažymėta, jog blogas matomumas įpareigoja vairuotoją, sukantį kairėn, būti dar labiau atidžiu.
III.
Apeliaciniu skundu V. P. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį ir nutarimą dėl administracinės nuobaudos jam paskyrimo panaikinti, o bylą nutraukti. Apeliantas teigia, kad teismas nevisapusiškai ir nepilnai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, kai kurių bylai reikšmingų aplinkybių apskritai neanalizavo, dėl to padarė neteisingas išvadas, pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliantas remiasi ATPK 257 straipsniu, 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, pažymi, kad patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami jo naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Nurodo, kad administracinių teisės pažeidimų bylose pareiga rinkti įrodymus tenka ne bylos šalims, o bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui).
Apeliantas pažymi, jog aplinkybę, kad L. P. automobilio važiavimo greitis iki susidūrimo buvo apie 40 km/h, teismas nustatė remdamasis vien tik pačios L. P. paaiškinimais, nors ji yra suinteresuota bylos baigtimi, o pareiškėjas šią aplinkybę neigė. Apelianto manymu, automobilių išsidėstymas po eismo įvykio bei automobilių apgadinimai (vien tik pareiškėjo automobiliui padaryta žala sudaro 16 593,20 Lt), rodo, kad L. P. vairuotas automobilis ženkliai viršijo leistiną greitį. Nurodo, kad teismas nepaaiškino, kodėl eismo įvykio pasekmes vertina kaip mažareikšmes ir nesudarančias pagrindo manyti, kad L. P. automobilio važiavimo greitis buvo didelis, be to, teismas nepaaiškino, kodėl jis remiasi L. P., o ne pareiškėjo paaiškinimais, neįvertino svarbios aplinkybės, jog L. P. net nestabdė savo vairuoto automobilio (tai patvirtina eismo įvykio vietos schema bei pačios L. P. paaiškinimai). Apelianto teigimu, pastaroji aplinkybė liudija, kad nuo to momento, kai L. P. ir pareiškėjas pastebėjo vienas kito automobilį, iki susidūrimo momento praėjo labai trumpas laiko tarpas, per kurį L. P. nespėjo paspausti stabdžių pedalo, tai patvirtina, kad ji važiavo per dideliu greičiu. Teismo išvada, kad L. P. automobilio važiavimo greitis iki susidūrimo buvo apie 40 km/h, apelianto manymu, yra nemotyvuota, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Apeliantas nurodo, kad manydamas, jog byloje trūksta objektyvių ir patikimų L. P. važiavimo greitį pagrindžiančių įrodymų, teismas turėjo skirti ekspertizę nurodytai aplinkybei nustatyti, o to nepadaręs, turėjo iškilusią abejonę vertinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Teigiama, jog teismui nevykdant ATPK 256 ir 257 straipsnių reikalavimų, buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą bei nekaltumo prezumpcijos principas.
Apelianto manymu, įvertinęs nagrinėjamo eismo įvykio aplinkybes (nereguliuojama sankryža, eismo intensyvumas, nereguliuojama pėsčiųjų perėja, blogas matomumas dėl Kalvarijų gatvės vingio ir transporto spūsties (matomumas buvo ne daugiau 10 metrų) ir kt.), teismas turėjo pagrindo nuspręsti, jog net ir L. P. nurodytas 40 km/val. greitis buvo aiškiai per didelis, nesaugus (automobiliui važiuojant 40 km/val. greičiu, 10 m atstumas įveikiamas vos per 0,9 sek.; per tokį trumpą laiko tarpą sureaguoti į kliūtį bei imtis priemonių jai išvengti beveik neįmanoma). Apelianto vertinimu, kelio atkarpoje, kurioje matomumas siekia vos apie 10 m, saugiu laikytinas ne didesnis kaip 20 km/val. greitis. Apeliantas pažymi, kad jei L. P. būtų važiavusi nors truputį lėčiau, jis būtų suspėjęs pabaigti manevrą ir susidūrimo būtų išvengta. Teigia, kad išvadą, jog sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, pareiškėjas galėjo ir turėjo matyti kur kas didesnę nei 10 m pirmosios eismo juostos atkarpą, teismas grindė netinkamais įrodymais (teismas rėmėsi fotonuotraukomis, kurios rodo vaizdą iš tos vietos, kurioje pareiškėjo automobilis atsidūrė po susidūrimo, tuo tarpu nustatant pareiškėjo galėjimą ir turėjimą pastebėti atvažiuojantį L. P. automobilį reikėjo vertinti vaizdą iš taško, kuriame pareiškėjo automobilis turėjo sustoti ir praleisti pirmąja eismo juosta atvažiuojančias transporto priemones. Apelianto manymu, jo pateikiamos fotonuotraukos patvirtina, kad, sustojęs prieš pirmąją eismo juostą, dėl Kalvarijų gatvės vingio ir prieš sankryžą 2 bei 3 eismo juostose sustojusių jį praleisti automobilių jis galėjo matyti ne daugiau kaip 10 m (ilgesnė kelio atkarpa galėjo būti matoma tik jau darant posūkio manevrą). Pažymi, kad aplinkybę, jog kelio matomumas nurodytoje Kalvarijų g. vietoje yra itin ribotas, patvirtino ir pati L. P., kuri savo paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjo automobilį išvydo tik prieš pat sankryžą, kadangi dėl spūsties nebuvo galima matyti kairįjį posūkį darančio automobilio. Apeliantas nurodo, kad teismas nenustatė, kokio konkrečiai ilgio kelio atkarpą galėjo ir turėjo matyti pareiškėjas, sustojęs prieš pirmąją eismo juostą praleisti ja važiuojančias transporto priemones. Kadangi nurodyta aplinkybė turi esminės reikšmės nustatant jo kaltę dėl eismo įvykio, spręstina, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliantas pažymi, kad jeigu teismui kilo abejonių dėl nurodytos kelio atkarpos ilgio, jis, vykdydamas ATPK 256 ir 257 straipsnių reikalavimus, privalėjo surinkti papildomus įrodymus abejonėms išsklaidyti, o to nepadaręs, visas abejones vertinti pareiškėjo naudai.
Apeliantas pažymi, kad L. P. vairuotas automobilis atsitrenkė į jo automobilio galinę dalį. Tai liudija, kad susidūrimas įvyko jam išvažiuojant iš sankryžos, todėl jis neturėjo galimybės praleisti L. P. vairuoto automobilio bei išvengti susidūrimo, tuo tarpu L. P. negalėjo jo automobilio nepastebėti, ir, sulėtinusi greitį ar šiek tiek pasukusi vairą kairiau, galėjo susidūrimo išvengti. Apelianto manymu, teismo įvykio aplinkybių aiškinimas yra nelogiškas ir mažai tikėtinas, labiau tikėtina yra jo išdėstyta versija. Apelianto įsitikinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis, prieš įvažiuodamas į priešingos krypties pirmąją eismo juostą, sustojo praleisti šia juosta atvažiuojančias transporto priemones, o sulaukęs momento, kai pirmoji eismo juosta jo matomumo zonoje buvo tuščia, staigiai spustelėjo greičio pedalą, siekdamas kuo greičiau įveikti pavojingąją sankryžą ir, tolydžiai greitėdamas, judėjo išvažiavimo iš sankryžos link. Pabrėžiama, kad jis, pradėdamas kirsti pirmąją eismo juostą, nematė L. P. vairuojamo automobilio, jį išvydo tik būdamas pirmosios juostos viduryje. Apeliantas nurodo negalėjęs išvengti susidūrimo dėl didelio L. P. automobilio važiavimo greičio, mano, kad jo kaltės dėl eismo įvykio nėra, todėl jo atžvilgiu pradėta bylos teisena turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 p.).
Atsiliepimas
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Institucijos nuomone, apeliantas, žinodamas apie eismo tvarką priešingos krypties eismo juostoje, privalėjo praleisti ja judantį automobilį. Net ir priešingoje eismo juostoje judančio automobilio vairuotojui nevykdant kelio ženklo reikalavimo, tokia pareiga išliko. Atsiliepime remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. N1-1462/2007.
V. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad jos veiksmai eismo įvykio metu nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, be to, apeliantas iškreipia sau palankia linkme jos paaiškinimus. Teigia, kad prieš susidūrimą stabdė, tačiau dėl nedidelio atstumo pilnai sustabdyti automobilio nespėjo. Nurodo, kad teismui pateiktos nuotraukos patvirtina, kad automobiliai buvo apgadinti nestipriai, tai liudija nedidelį jos važiavimo greitį iki susidūrimo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. N-62-1683/07.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantui administracinė nuobauda paskirta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, kuri (2007 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. X-1365 redakcija) numato, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių <...> sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 iki 200 litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių <...>.
V. P. neigia padaręs pažeidimą, nurodo, kad posūkį į kairę pradėjo įsitikinęs, jog priešingos krypties eismo juostomis važiuojantys automobiliai netrukdys jam atlikti posūkį. Privažiavęs prie visuomeniniam transportui skirtos eismo juostos, sustojo dar kartą įsitikinti, kad šia juosta neatvažiuoja jokia transporto priemonė. Paaiškino, kad stiprų smūgį į jo vairuoto automobilio dešinės pusės galinę dalį pajuto jau beveik išvažiavęs iš sankryžos (smūgis buvo toks stiprus, kad jo mašina apsisuko beveik 180 laipsnių kampu, iššoko oro pagalvės). Mano, kad eismo įvykį sukėlė automobilio „BMW“ vairuotoja, kuri važiavo visuomeniniam transportui skirta eismo juosta tiesiai, labai dideliu greičiu, nepaisydama eismo intensyvumo ir nelabai gero matomumo, net nebandė stabdyti savo automobilio. Pažymi, kad dėl gatvės vingio jis tik trumpoje kelio atkarpoje galėjo pastebėti artėjantį lengvąjį automobilį. Nukentėjusioji L. P. teigia, jog nežymūs automobilių pažeidimai patvirtina, kad jos automobilio greitis buvo nedidelis. Paaiškino, kad V. P. vairuotas automobilis atsirado jai prieš akis netikėtai, mažu atstumu. Nurodė, kad susidūrimas įvyko juostos viduryje, ji bandė stabdyti, tačiau trenkėsi į kito automobilio galinį ratą, jos automobilis po susidūrimo pariedėjo. Analogiški eismo įvykio dalyvių paaiškinimai išdėstyti ir policijos pareigūno A. D. surašytame tarnybiniame pranešime (b.l. 20).
Konstatuotina, jog pagal KET 199 punktą, sukdamas į kairę, V. P. privalėjo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę. Byloje nėra duomenų, kad priešinga kryptimi vidurine eismo juosta važiavęs automobilis buvo sustojęs taip arti visuomeniniam transportui skirtos juostos, kad V. P., esant kelio vingiui, negalėjo pamatyti atvažiuojančio L. P. vairuojamo automobilio ir duoti jam kelio. Byloje pateiktos fotonuotraukos (b.l. 34) patvirtina, kad įprastinėmis sąlygomis tokia galimybė turėjo būti. Pažymėtina, kad L. P. kaltės dėl eismo įvykio dalis įvertintina sprendžiant civilinės atsakomybės, žalos atlyginimo klausimą, o ne šioje byloje sprendžiant V. P. administracinės atsakomybės klausimą. Darytina išvada, kad V. P., kuris pažeidė KET 199 punktą, už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo nubaustas pagrįstai. Administracinė nuobauda jam paskirta tinkamai, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vidutinė įstatymo numatytos sankcijos ribose. Todėl V. P. apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.