- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-108-493/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-00318-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Paštuolis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Giedrius Endriukaitis
- Kaltinamasis
- G. D.
- Advokatai
- Edmundas Rusinas
Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-108-493/2015
Teisėjas Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00318-2010-7
2015 m. birželio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Eglei Privenienei, išteisintajam G. D., jo gynėjui advokatui Edmundui Rusinui, civilinio ieškovo atstovui Irenijui Kaluškevičiui, vertėjai Veronikai Rybalčenko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Eglės Privenienės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 270 straipsnio 2 dalį išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. D. buvo kaltinamas tuo, kad jis pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo taisykles ir dėl to buvo padaryta didelė žala augmenijai, o būtent: 2010 m., laikotarpiu nuo vasario 12 iki kovo 19 dienos, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, valstybinėje žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas tyčia, kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, neteisėtai, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo, iškirto saugotinus medžius – 92 liepas, 9 beržus ir 12 eglių, tokiu būdu pažeidė kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 206., 3.7 p. ir Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87., 9 p. reikalavimus, tuo padarydamas didelę – 119360 litų (34569,05 eurų) žalą augmenijai.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžiu G. D. pagal BK 270 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė Eglė Privenienė skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti G. D. kaltu pagal BK 270 straipsnio 2 dalį (2005-06-23 įstatymo redakcija) ir paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 2 metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti žalą. Priteisti iš G. D. nusikaltimu padarytai žalai atlyginti 119 360 litų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento naudai.
Šalies argumentai
Skunde prokurorė nurodo, kad teismo išvados ir motyvai, kuriais G. D. buvo išteisintas, nepagrįsti. Teismas padarė neteisingas išvadas, teigdamas, jog G. D. kaltė įrodinėjama liudytojų parodymais, kurie patvirtina tik faktą, jog liudytojai kaltinamąjį G. D. matė kalbantis su medžių kirtimo darbus atliekančiai darbininkais, bei faktą, kad G. D. parodė leidimą medžiams kirsti liudytojui Ž. Ž.. Šios teismo išvados yra neteisingos, nes teismas netinkamai išanalizavo liudytojų parodymus, ignoruodamas reikšmingas liudytojų nurodytas aplinkybes. Teismas vertindamas liudytojų parodymus bei kaltinamojo parodymus, kad jis dažnai būdavo įvykio vietoje, padarė neteisingas išvadas, jog kaltinamajam būnant įvykio vietoje ir bendraujant su kirtimą vykdančiais asmenimis, nenustačius pokalbių turinio, nesant įrodymų, kad jis pats kirto medžius, ar atliko kitokio pobūdžio konkrečius veiksmus bei nenustačius kitų medžius pjovusių asmenų, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad kaltinamasis pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo taisykles, taip padarydamas didelės žalos augalams. Prokurorės teigimu, ištirtus įrodymus sujungus į vieną nuoseklią ir logišką grandinę bei juos įvertinus bendrame (visumos) kontekste, pagrįstai galima teigti, kad įrodymų pakanka padaryti išvadai dėl kaltinamojo kaltės pagrįstumo.
Skunde teigiama, kad kaltinamojo G. D. kaltė įrodyta byloje ištirtais liudytojų parodymais, tai yra: liudytojo S. D. paaiškinimu, jog gautas leidimas kirsti tik tam tikrą kiekį medžių ir apžiūrint, kuriuos medžius reikia kirsti, dalyvavo pats kaltinamasis, leidimą kirsti medžius S. D. perdavė kaltinamajam G. D., paklausus liudytojui kaltinamojo, kodėl jis iškirto daugiau medžių nei leidime, šis liepė nesirūpinti, nes turi draugą policijoje bei pasiūlė turtą perrašyti jo draugui policijos pareigūnui, taip vėliau ir padarė; liudytojo Ž. Ž. parodymais, kuris patvirtino aplinkybes, jog G. D. vadovavo medžių kirtimui ir išvežimui, nurodė konkrečią darbų vykdymo datą; liudytojos S. Ž. parodymais, jog matė kaltinamąjį organizuojant medžių išvežimo darbus, miškovežiuose buvo pakrauti beržai; liudytojų A. L., patvirtinančio, kad kaltinamasis dalyvavo planuojant, kokius medžius galima kirsti, R. K., patvirtinančio, kad medžių kirtimo metu beveik kiekvieną dieną matė kaltinamąjį bendraujant su darbininkais, pjaunančiais ir vežančiais medžius, parodymais; taip pat liudytojų R. S., A. A., A. B. parodymais, patvirtinančiais, jog medžiai buvo kertami 2010 m. pradžioje, ir kertami būtent beržai ir eglės; liudytojai S. N., M. L. patvirtino neteisėto medžių iškirtimo faktą, taip pat byloje ištirtais rašytiniais įrodymais.
Prokurorės manymu, nėra teisinga teismo išvada, vertinant liudytojo Ž. Ž., kad šis liudytojas nenurodė laiko, kada buvo pjaunami medžiai bei kokie medžiai buvo nupjauti ir išvežti. Tačiau liudytojas parodė, kad tai buvo 2009-2010 m. žiema, be to, šio liudytojo nurodytą laikotarpį sukonkretino kiti liudytojai, teigdami, jog įvykis buvo 2010 m. pradžioje. Taip pat liudytojo parodymus dėl medienos rūšies patikslino liudytojos S. Ž. parodymai, kad buvo vežami beržai. Liudytojas R. S. taip pat patvirtino, jog nukirsti buvo beržai ir eglės. Todėl, prokurorės teigimu, teismo abejonės, jog įvykis galėjo būti kitu laiku ir galėjo būti kertamos tik tuopos, kurių kirtimui išduotas leidimas, o ne beržai ar eglės, prieštarauja ištirtiems įrodymams.
Skunde taip pat teigiama, kad nuosprendyje padarytos išvados ir abejonės liudytojo S. D. parodymais, jog šis liudytojas tiesiogiai nepatvirtino, kad kaltinamasis jam prisipažino kirtęs medžius, prieštarauja nuosprendžiu nustatytoms aplinkybėms. Prokurorė pažymi, kad liudytojas S. D. ne tik leidimą medžiams kirsti davė kaltinamajam G. D., bet ir paklausus G. D. apie medžių išpjovimą, G. D. jį apramino, kad dėl to nesijaudintų, nes jis turi draugų policijoje bei pasiūlė turtą perrašyti jo draugui policijos pareigūnui. Be to, advokato, atstovaujančio S. D., pateiktame pareiškime ikiteisminio tyrimo metu S. D. įvardina G. D., kaip asmenį, iškirtusį medžius (duomenys neskelbtini). Prokurorės manymu, šių netiesioginių aplinkybių nustatymas vertintinas kaip fakto pripažinimas.
Skunde taip pat pažymima, kad teismui sukėlė abejones netinkamai atliktas ikiteisminio tyrimo metu asmens atpažinimas pagal nuotraukas, tačiau pats liudytojas A. L. teismo posėdžio metu paaiškino, kad atpažino kaltinamąjį, o protokole suklysta užrašyti, taip pat ir teismo posėdžio metu jis įvardijo kaltinamąjį, kaip asmenį dalyvavusį apžiūrint medžius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neįvertino ištirtų įrodymų visumos, tikėjo tik kaltinamojo paaiškinimais, todėl padarė klaidingas išvadas ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuris, prokurorės manymu, turi būti panaikintas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti, sumažinant inkriminuotos padarytos žalos augmenijai dydį iki 59680 Lt (17284,52 Eur). Išteisintasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti nepakeistą.
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Eglės Privenienės apeliacinis skundas atmestinas.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka ne su prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių G. D. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo.
Nors byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad medžiai, augę valstybinėje žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo išpjauti, tačiau byloje surinkti ir ištirti įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad medžius išpjovė G. D., kuo ir buvo kaltinamas. Pats kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose savo kaltę neigė, nurodė matęs darbininkus pjaunant medžius, tačiau pjovimo neorganizavęs, leidimą pjauti tam tikrus medžius išvykdamas į Rusiją jam paliko S. D., tačiau jis medžių žymėjime nedalyvavo ir nežino, kuriuos medžius buvo galima pjauti. Nurodytoje teritorijoje būdavo dažnai darbo reikalais, todėl liudytojai jį galėjo ten matyti ir medžių pjovimo laikotarpiu.
Prokurorės teigimu, G. D. kaltė yra įrodyta byloje ištirtais liudytojų parodymais, tačiau detali visų byloje apklaustų liudytojų analizė leidžia daryti tik prielaidą, kad medžiai buvo kertami su G. D., galbūt net ir su paties S. D., žinia, tačiau to nepakanka šiuos asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis S. D., pirminėje apklausoje nurodė, kad nežino, kas jo nuomojame sklype išpjovė medžius. Vėliau, po to, kai ikiteisminis tyrimas jo paties atžvilgiu buvo nutrauktas, liudytojas S. D. jau teigė įtariantis, kad medžius išpjovė G. D.. Tokios pat pozicijos jis laikėsi ir akistatos su G. D., metu, tačiau pastarasis pasiliko prie savo parodymų. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme S. D. savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nei patvirtino, nei paneigė. Teigė girdėjęs tik gandus, kas išpjovė medžius, tačiau įvardyti konkretaus žmogaus negali. Apeliacinės instancijos teisme apklausiant S. D., jis teigė negalintis pasakyti, kas išpjovė medžius, nes nematė, apie medžių kirtimą su G. D. nekalbėjęs, ikiteisminio tyrimo sakęs tiesą, tačiau vadovavęsis tik emocijomis. Dėl byloje esančio pareiškimo, kuriame G. D. įvardijamas kaip medžius išpjovęs asmuo, S. D. paaiškino, kad tarėsi su advokatu, tačiau jam išsakė tik savo nuomonę. G. D. jis teigė neginantis, tačiau nenorintis jo apkalbėti, nes pats nematė, be to, patvirtino, kad jie buvo susipykę. Taigi liudytojo S. D. parodymai yra prieštaringi, todėl jais remtis kaip teisingais nėra pagrindo.
Liudytojai Ž. Ž., S. Ž. ir R. K., apklausiami pirmosios instancijos teisme, teigė matę G. D. teritorijoje, kai buvo pjaunami medžiai. Ž. Ž. teigimu, G. D. atvažiavęs domėjosi, kaip vyksta darbai, jam rodė leidimą pjauti medžius. Grįžęs S. D. jo klausė, kas išvežė medžius, o Ž. Ž. jam atsakė, kad viską organizavo G. D., nes tokią išvadą jis padarė, kadangi matė G. D. kalbantis su darbininkais, be to, jis rodė leidimą. Apie ką G. D. kalbėjo su medžius kirtusiais darbininkais, negirdėjo. Liudytoja S. Ž. teigė mačiusi G. D. kalbantis su įklimpusio miškovežio vairuotoju. Liudytojas R. K. patvirtino, kad, vykstant medžių kirtimo darbams, G. D. atvažiuodavo kiekvieną dieną ir kalbėdavosi su darbininkais, pjaunančiais medžius. Taigi byloje apklaustų liudytojų parodymais nustatyta tai, kad medžių pjovimas vyko su G. D. žinia, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis pats medžius kirto arba organizavo medžių kirtimą. Byloje nenustatyta, kokios įmonės darbininkai vykdė medžių kirtimo darbus, kas miškovežiais vežė medieną ir kaip ji buvo realizuota. Liudytojas N. K., iš S. D. nupirkęs pastatus, esančius teritorijoje, kurioje buvo pjaunami medžiai, nurodė, kad po pastatų įsigijimo S. D. jam darė spaudimą, prašė grąžinti pastatus, minėjo, kad galimai G. D. išpjovė medžius, tačiau konkrečių aplinkybių nenurodė. Tai, kad pasak liudytojo A. L., G. D. dalyvavo pažymint medžius, kuriuos buvo leidžiama kirsti, įrodo tik, kad G. D. žinojo, kuriuos medžius galima kirsti turint savivaldybės leidimą.
Vertinant byloje esančius įrodymus, jų patikimumą, siejant juos vienus su kitais ir analizuojant jų visumą, darytina išvada, kad byloje yra nustatyta, jog medžių kirtimas ginčo sklype vyko su G. D. žinia, jis bendravo su medžius kirtusiais darbininkais. Tačiau byloje esančių duomenų nepakanka išvadai, kad būtent G. D. organizavo medžių kirtimą ir jų išvežimą miškovežiais (nenustatyta, kas vykdė šiuos darbus ir kur mediena buvo realizuota), davė kokius nors nurodymus darbininkams (nė vienas iš G. D. bendraujant su darbininkais mačiusių liudytojų negirdėjo, apie ką buvo kalbama) ar gavo kokios nors naudos iš nupjautų medžių (G. D. nėra nei sklypo, kuriame augo medžiai, nei aplink esančių pastatų savininkas).
Nagrinėjamu atveju, nors ir buvo imtasi visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės, pašalinti visi prieštaravimai, surinkti ir ištirti visi duomenys, galintys patvirtinti ar paneigti kaltinamojo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, abejonių pašalinti nepavyko. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau, nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime G. D. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Eglės Privenienės apeliacinį skundą atmesti.