Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-251-354/2007

Teisėjas Aleksandras Prygunkovas Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.8., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. liepos 4 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 2 d. paskirta bausmė subendrinta su 2002 m. vasario 28 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta, subendrinta su 2001 m. lapkričio 15 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, ir neatlikta 1 metų 8 mėnesių ir 27 dienų laisvės atėmimo bausme, pridedant visą neatliktą bausmę prie paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 4 mėnesiams ir 27 dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. rugpjūčio 14 d. apie 00 val. 15 min. ties (duomenys neskelbtini) pastatu, Šiauliuose, iš chuliganiškų paskatų smogė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajam N. M. į veidą, to pasėkoje padarė N. M. nosies kaulų lūžį su lūžgalio poslinkiu, nubrozdinimą nosies nugarėlėje, t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes nosies kaulų lūžis su lūžgalio poslinkiu sutrikdo sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Nuteistasis L. B. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. L. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d.

Prašydamas sušvelninti paskirtą bausmę nuteistasis L. B. apeliuoja į tai, kad vieną smūgį nukentėjusiajam sudavė ištiktas šoko dėl telefonu merginos jam praneštos informacijos. Tokį argumentą apeliantas pateikia kaip tam tikrą moralinį savo nusikalstamo elgesio pateisinimą. Tačiau tai nelengvina L. B. atsakomybės, nes galimą fiziologinio afekto laipsnį jis pasiekė ne dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, o dėl kito asmens išsakytos informacijos. Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, tame tarpe ir paties apelianto parodymais, neginčijamai nustatyta, kad L. B. be jokios priežasties, viešoje vietoje, matant aplinkiniams, vedinas žemų paskatų – pykčio, trenkė nukentėjusiajam į veidą. Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms kolegijai nekyla jokių abejonių, kad L. B. nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį dėl aiškaus žmogaus bei visuomenės negerbimo, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, tai yra sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliantas, ginčydamas jam paskirtą, jo nuomone, per griežtą bausmę, argumentuoja ir tuo, kad teismas neįvertino jo noro padėti nukentėjusiajam po suduoto smūgio ir neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo išreikštą pageidavimą nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis parodė, kad L. B. jo atsiprašė, jis su juo susitaikė, jokių pretenzijų neturi ir, esant galimybei, prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą (b. l. 24-25). Tokie pozityvūs nukentėjusiojo pareiškimai apie apelianto elgesį po nusikaltimo padarymo, taip pat L. B. deklaruojamos pastangos sušvelninti nusikaltimo pasekmes, tame tarpe suteikti nukentėjusiajam pagalbą, yra kritiškas savo paties elgesio vertinimas, sudarantis nuoširdaus gailėjimosi turinį dėl padaryto nusikaltimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino minėtas aplinkybes pripažindamas L. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę.

Tačiau BK 38 str., numatantis asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, nuteistojo L. B. atžvilgiu negali būti taikomas, kadangi minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistą. L. B. , būdamas ankščiau teistas 7 kartus, paskutinį kartą už žmogžudystę pagal 1961 metų BK 104 str., neatlikęs bausmės, teistumui neišnykus už tyčinius nusikaltimus, vėl padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvardijo jį recidyvistu (BK 27 str.1 d.), su kuo nesutinka apeliantas.

Skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo apie L. B. legalius darbo santykius, todėl preziumuojama, kad apylinkės teismui tai buvo žinoma ir teismas įvertino šią aplinkybę skirdamas bausmę nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstė visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir duomenis, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir laikydamasis Baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatų, skyrė BK 138 str. 2 d. 8 p. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, artimą šios bausmės vidurkiui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Apylinkės teismas taip pat įvertino ir tai, kad apeliantas administracine tvarka nebaustas.

Nuteistojo L. B. prašymas sušvelninti bausmę apeliuojant į tai, kad jo sugyventinė laukiasi vaiko, kelia pagrįstų abejonių šios informacijos teisingumu, kadangi byloje yra duomenų apie dvi skirtingas moteris, prisistatančias L. B. sugyventinėmis (b. l. 197; 199). Todėl ankščiau minėtas apelianto teiginys neapibūdina jo, kaip asmens, puoselėjančio bendravisuomenines vertybes ir siekiančio integruotis visuomenėje.

Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad nepraėjus nei 3 mėnesiams po to, kai L. B. buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų neatlikęs 1 metų 8 mėnesių 27 dienų laisvės atėmimo bausmės, vėl padarė smurtinį tyčinį nusikaltimą prieš asmenį, leidžia daryti išvadą, kad apeliantas nusikalto neatsitiktinai, o ankščiau taikyti jo teisinę padėtį švelninantys institutai pozityvaus poveikio nepadarė. Tokia nuteistojo L. B. nusikalstamo elgesio dinamika byloja apie jo polinkį daryti nusikaltimus, apie jo pavojingumą visuomenei. Todėl kolegija daro išvadą, kad apeliantui paskirta bausmė pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos, neprieštarauja teisingumo principui ir atitinka bausmės paskirtį (BK 41 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nuosprendį ir švelninti apeliantui paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.