- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-13
- Bylos Nr.
- I-1495-402/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Čekanauskas, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- N. N.
- Atsakovas
- Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. N. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. N. skundu prašo panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. gruodžio 8 d. nutarimą Nr. 52-AT2-30 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2017 m. gruodžio 8 d. oficialų perspėjimą Nr. 52-S-25078.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–5, 9–12) nurodė ir pareiškėjo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad ginčijami nutarimas ir oficialus perspėjimas yra paremti prielaidomis, nepagrįsti ir neteisėti. Nurodė, jog oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme (toliau – ir Užkardymo įstatymas) įtvirtintas nuostatas, bei pažeidžia pareiškėjo teises ir laisves, žemina jo garbę ir orumą. Oficialiame perspėjime nurodyti reikalavimai prieštarauja Užkardymo įstatyme įtvirtintoms prevencinio poveikio taikymo nuostatoms. Pareiškėjui pareikštas oficialus perspėjimas yra abstraktaus pobūdžio, nurodyti motyvai yra vien tik formalūs. Pareiškėjui nebuvo išaiškinta oficialaus perspėjimo apskundimo tvarka, pareikštame oficialiame perspėjime ji taip pat nėra nurodyta. Pažymėjo, jog oficialaus perspėjimo tekstas yra abstraktus ir formalaus pobūdžio, jame nėra jokių objektyvių įrodymų ar faktinių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui. Oficialus perspėjimas varžo pareiškėjo teises ir laisves, žemina garbę ir orumą, blogina reputaciją, kelia nepasitikėjimą juo visuomenės akyse bei žemina jį prieš kitus asmenis. Mano, kad ginčijamuose aktuose išdėstyti argumentai neatitinka tikrovės, pagrįsti prielaidomis ir spėlionėmis, be to, nenurodyti jokie konkretūs faktai ir įrodymai. Pareiškėjas laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržo kitų žmonių teisių ir laisvių, niekada nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, nėra susijęs su nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, nesirengia daryti jokių nusikaltimų ar vykdyti kitokios neteisėtos veiklos, keliančios didelę žalą valstybės ar visuomenės interesams, jų saugumui. Prašo skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 17–20) nurodė ir atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad oficialus perspėjimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjui buvo pritaikyta Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyta prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, esant pakankamai įstatymo nustatyta tvarka gautų neviešų duomenų apie jo palaikomus nuolatinius ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ir jų nariais, pagrįstai manant, jog pareiškėjas yra linkęs nusikalsti, t. y. gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Pabrėžė, kad pareiškėjas anksčiau buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikaltimų padarymo, oficialaus perspėjimo taikymo pagrindus pareiškėjui pagrindžia ir tai, kad jis daug kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus. Atkreipė dėmesį, jog ginčo atveju pakankami duomenys, dėl kurių pareiškėjui buvo taikyta prevencinė poveikio priemonė, yra gauti ir kriminalinės žvalgybos metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir tai yra riboto naudojimo medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis. Pažymėjo, jog pareiškėjui anksčiau jau buvo taikytos prevencinės poveikio priemonės: oficialus perspėjimas pareikštas 4 kartus, 2 kartus skirti teismo įpareigojimai. Pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su šiuo metu nuteistu ir atliekančiu bausmę už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, vadovavimą nusikalstamam susivienijimui R. L.. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-00096-14 nustatė, kad R. L., veikdamas kartu su N. N. ir A. L., sukurstė piktnaudžiauti tarnybine padėtimi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prižiūrėtoją H. A. siekiant turtinės naudos. N. N. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 24 straipsnio 6 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje. Nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas galėjo neįforminti oficialaus perspėjimo. Pareiškėjas nesilaiko šiuo metu jam skirtos kardomosios priemonės, bendrauja su asmenimis, kurie siejami su organizuotomis grupuotėmis, sistemingai daro administracinius nusižengimus, todėl šiuo atveju netaikius oficialaus perspėjimo pareiškėjui, būtų pažeisti teisės aktai ir būtų suteikta galimybė pareiškėjui toliau daryti teisės pažeidimus. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus apskrities VPK) KP ONTS vyresniojo tyrėjo 2017 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 52-AT2-30 „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ nutarta taikyti N. N. prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (b. l. 59). Vykdant minėtą Alytaus apskrities VPK viršininko pavaduotojo patvirtintą nutarimą, nurodant, kad N. N. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4 ir 5 straipsniais, 2017 m. gruodžio 8 d. jam pareikštas oficialus perspėjimas Nr. 52-S-25078, kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 14).
Pareiškėjo skundžiami aktai yra priimti Užkardymo įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.
Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas Nr. VIII-353.
Užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinė poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal šio įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Kadangi Užkardymo įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant įstatyme numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, asmeniui, kuriam pareiškiamas oficialus perspėjimas, Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.
Aiškindamas Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pabrėžęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. įsitikinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (LVAT 2013-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013). Be kita ko, šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina jau minėtas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšių su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., LVAT 2008-10-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008-07-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008-11-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008 ir kt.).
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, minėtų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.
Jau minėtoje 2013 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-863/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejų, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo, teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, p. 32–39; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, p. 9–18; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, p. 12–15; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 10425/03).
Atsižvelgiant į nurodytas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus nustatančias taisykles, darytina išvada, kad ginčo atveju, sprendžiant klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, svarbu nustatyti:
1) ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Užkardymo įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;
2) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;
3) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje.
Atsakovas teigia, kad remdamasis tiek įslaptintų, tiek neįslaptintų įrodymų visuma, padarė išvadą, jog pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo taikytas teisėtai ir pagrįstai.
Tikrindamas, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą, ši medžiaga vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 56 str. 6 d.), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti nusikaltimus, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais viešaisiais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus keliančiais grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, o būtent: Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenys patvirtina, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta galutinė bausmė – 9 MGL dydžio bauda; Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 6 d. baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 straipsnio 1 dalyje, LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, LR BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – 30 MGL dydžio bauda; Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, LR BK 228 straipsnio 2 dalį, pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, LR BK 228 straipsnio 2 dalį, LR BK 21 straipsnio 1 dalį, LR BK 24 straipsnio 6 dalį, LR BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirta galutinė bausmė – 194 MGL dydžio bauda; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu veika perkvalifikuota ir paskirta galutinė bausmė – 136 MGL dydžio bauda; 2017 m. lapkričio 18 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 284 straipsnį (b. l. 21–24); Administracinių teisės pažeidimų registro duomenys patvirtina pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus (iš viso 17 (b. l. 28–30). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjui buvo skiriami tam tikri įpareigojimai įvairiu laiku, tai matyti iš byloje pateikto Policijos departamento prie VRM prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašo (b. l. 31–33). Iš byloje pateiktų nutarimų dėl prevencinių poveikio priemonių taikymo ir oficialių perspėjimų (2015-06-09, 2013-11-26) matyti, jog pareiškėjui anksčiau buvo pareikšti oficialūs perspėjimai (b. l. 59–64). Minėti duomenys ne tik charakterizuoja pareiškėją, tačiau tokie įrodymai yra pakankami bei sudaro pagrindą spręsti apie kriminalinės žvalgybos metu surinktų ir nustatytų jo nuolatinių ryšių su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, palaikymą, artimumą, bendravimą, keitimąsi informacija, naudinga nusikalstamai veiklai plėtoti, bei pripažinti pareiškėjo veiksmus keliančiais grėsmę visuomenės saugumui ir tuo pačiu pagrįstai manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, bei nuspręsti, jog prevencines poveikio priemones reikia taikyti jam, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Pažymėtina, jog byloje pateiktas 2016 m. sausio 20 d. teikimas dėl teismo įpareigojimų skyrimo asmeniui, kuriame pareiškėjas įpareigotas nepalaikyti ryšių su tam tikrais asmenimis, nesilankyti tam tikrose vietose, nuo 22 iki 6 val. būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (b. l. 65, 66). Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimu teikimas yra patenkintas (b. l. 67–69). Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartimi dėl padarytų procedūrinių pažeidimų Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 21 d. sprendimas buvo panaikintas (b. l. 70–73). 2016 m. kovo 1 d. pareiškėjui surašytas teikimas dėl teismo įpareigojimo skyrimo asmeniui (b. l. 74, 75). 2016 m. kovo 23 d. Alytaus rajono apylinkės teismo ir 2016 m. balandžio 20 d. Kauno apygardos teismo sprendimu pareiškėjui paskirti įpareigojimai (b. l. 76–82). Iš Alytaus rajono apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutarties matyti, jog pareiškėjui pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, padarytos dalyvaujant asmenims, su kuriais pareiškėjas buvo įpareigotas nebendrauti, vadinasi, pareiškėjas nesilaikė teismo paskirtų įpareigojimų (b. l. 83, 84). Tokias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendis, pateiktas byloje (b. l. 89–112).
Taigi, tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai, t. y. pareiškėjui prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas buvo pritaikyta esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2007 m. gegužės 15 d. nutarimų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinant Užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Užkardymo įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija.
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų darytina išvada, kad ginčijama prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui N. N. paskirta pagrįstai ir teisėtai, ją naikinti nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.