Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. M. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 19 d.

Teisėjas, susipažinęs su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. Panevėžio apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-29-350/2015 kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 157 straipsnio 1 dalyje, tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su D. N. ir D. Č., iš anksto susitarę ir siekdami, kad nukentėjusioji J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, melagingai žadant jai gerai apmokamą darbą dirbant prie daržovių, žinant, kad nukentėjusioji yra vaikas, pasinaudojant jos pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, psichiniu sutrikimu, depresiniu elgesio sutrikimu, mišriu elgesio ir emocijų sutrikimu, verbavo, laikė nelaisvėje, gabeno ir perleido vaiką – septyniolikos metų J. K..

Be to, V. M. 2010 m. rudenį Panevėžio rajone, Algirdavos kaime, žinodamas, kad V. J. yra septyniolikos metų amžiaus vaikas, siekdamas, kad ji būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusios pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, įgimtu intelekto defektu – lengvu protiniu atsilikimu, verbavo nukentėjusiąją V. J. vykti dirbti į užsienio valstybę, leisdamas jai suprasti, kad ji turės dirbti prostitute, tačiau nukentėjusioji vykti atsisakė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka 2011 m. liepos 7 d. V. M. buvo sulaikytas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi paskyrė V. M. kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams. Vėlesnėmis teismo nutartimis V. M. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi V. M. kardomosios priemonės suėmimo terminas nebepratęstas. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi V. M. buvo paskirta kardomoji priemonė namų areštas bei dokumentų – Lietuvos Respublikos piliečio paso ir asmens tapatybės kortelės paėmimas. Kaltinamajam pažeidus kardomosios priemonės namų arešto sąlygas ir be pateisinamos priežasties neatvykus į teisiamąjį posėdį, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi V. M. paskirta kardomoji priemonė namų areštas buvo pakeista į griežtesnę – suėmimą. Vykdant Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartį, 2015 m. sausio 19 d. V. M. buvo sulaikytas. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. sausio 21 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę –suėmimą paliko galioti ir nustatė suėmimo terminą trims mėnesiams – iki 2015 m. balandžio 19 d., kuris Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi pratęstas trims mėnesiams.

Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartimi kaltinamajam V. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 19 d. Teismas, atsižvelgęs į nusikaltimų sunkumą, įstatymo sankcijoje numatytą griežtą laisvės atėmimo bausmę ir kitas aplinkybes, taip pat įvertinęs kaltinamojo elgesį bylos nagrinėjimo metu, jo asmenybę, tai, kad užstato už V. M. nėra kam sumokėti, padarė išvadą, jog švelnesnėmis už suėmimą kardomosiomis priemonėmis nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, todėl pratęsė V. M. suėmimo terminą maksimaliam įstatymo leidžiamam terminui BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Kaltinamasis V. M. skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartį. Skunde teigiama, kad kaltinimai V. M. atžvilgiu yra nepagrįsti, byla yra vilkinama, teismas, spręsdamas kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo klausimą, šabloniškai nurodė, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, neteisingai pateikė faktus, kad jis, būdamas laisvėje, niekur nedirbo.

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo V. M. skundą atmesti.

Kaltinamojo V. M. skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam V. M. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119, 121, 122, 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

BPK 121 straipsnio 2 dalis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo (kaltinamojo) kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šie klausimai sprendžiami tik teisiamajame posėdyje, kur byloje surinkti įrodymai iš esmės ištiriami, įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo ir veikos teisinio įvertinimo klausimai.

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog V. M. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra nukentėjusiųjų (J. K., V. J.), liudytojų (J. K., V. K., R. K. ir kt.) parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką, kratos protokolai, ekspertų išvados, taikant procesines prievartos priemones gauti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas, tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Panevėžio apygardos teismas kaltinamajam V. M. suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Apeliacinio teismo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai, jie nėra išnykę.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pripažintina ta aplinkybe, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, jog asmeniui būtų skirtas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau ši aplinkybė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Šios aplinkybės pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Nagrinėjamu atveju V. M. kaltinamas labai sunkių nusikaltimų, numatytų BK 157 straipsnio 1 dalyje, padarymu, už kuriuos įstatymas numato tik realią ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę; kaltinamasis anksčiau yra teistas ir nors teistumas išnykęs, ši aplinkybė jį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį nusikalsti; kaltinamasis linkęs pažeisti nustatytas elgesio taisykles – jis yra baustas Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje; kaltinamasis pažeidė jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės – namų arešto sąlygas, neatvyko į teismo posėdį. Apeliacinis teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindo daryti išvadą, jog kaltinamasis, siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam V. M. suėmimo terminą byloje yra. Apeliacinis teismas pažymi, kad skunde nurodoma aplinkybė, jog kaltinimai V. M. atžvilgiu yra nepagrįsti, nesudaro pagrindo nepratęsti kardomosios priemonės – suėmimo termino, kadangi, kaip jau buvo minėta, svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, teismo posėdžio protokolo, bylos nagrinėjimas teisme vyksta pakankamai intensyviai, todėl pagal bylos duomenis bei jos eigą nėra pagrindo pripažinti, kad byla yra vilkinama. Dėl to skundo argumentas dėl bylos vilkinimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus nusikaltimų, kurių padarymu kaltinamas V. M., pobūdį ir sunkumą, šiuo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Apeliacinis teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, todėl nėra teisinių pagrindų panaikinti skundžiamą Panevėžio apygardos teismo nutartį.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi pratęsdamas kaltinamajam V. M. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Dėl išdėstytų motyvų skundžiama nutartis teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

kaltinamojo V. M. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.