Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-06-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-334-891/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-14
Bylos Nr.
1A-334-891/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-05364-2018-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
Nukentėjusysis
M. S., A. S.
Advokatai
Svetlana Brencienė, Jonas Butkus
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-334-891/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05364-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorui Pauliui Paukščiui,

išteisintajam, taip pat ir nukentėjusiajam M. S. (M. S.), jo gynėjui (atstovui) advokatui Jonui Butkui,

išteisintajam, taip pat ir nukentėjusiajam A. S., jo gynėjai (atstovei) advokatei Svetlanai Brencienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintojo (nukentėjusiojo) M. S. ir prokuroro Valento Gritės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. ir A. S. išteisinti nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad mušdamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo, o būtent: 2018 m. sausio 24 d., apie 19 val., bute (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju A. S. metu, alkūne nukentėjusįjį vieną kartą pastūmė, tuomet vieną kartą alkūne sudavė jam vieną smūgį į pilvo sritį, po ko jam susilenkus kumščiu sudavė du kartus į galvą, nukentėjusiajam suklupus rankomis suėmė jo kaklą ir pradėjo smaugti, taip smurtaudamas sukėlė A. S. fizinį skausmą bei padarė odos nubrozdinimus kairio užausio srityje, virš kairiojo antakio kraujosruvas, tai yra nežymiai sužalojo A. S..

2. A. S. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2018 m. sausio 24 d., apie 19 val., bute (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su nukentėjusiuoju M. S. metu, tyčia atsitrenkė į jį pečiu, po ko ne mažiau kaip 20 kartų abejomis rankomis sudavė jam į krūtinės ir pilvo sritis, tokiu būdu padarydamas kairio dilbio poodinę kraujosruvą, kairio dilbio poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu, taip nežymiai sužalojo M. S..

Žemesnės instancijos teismas

3. Skundžiamu nuosprendžiu tiek M. S., tiek A. S. išteisinti, kadangi nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Anot apylinkės teismo, tarp kaltinamųjų vyko konfliktas, kurio metu M. S. ir A. S. galėjo vienas kitą sužaloti besigrumiant. Specialistų išvadomis nei vienam nebuvo nustatyti sužalojimai dėl suduotų smūgių. Pastarieji faktiškai vienas kitą laikė iki atvyko policijos pareigūnai. Nei vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino jokių aktyvių veiksmų, kad kuris nors iš besigrumiančiųjų būtų sudavęs vienas kitam smūgius. Pasak teismo, tokioje situacijoje būtinosios ginties požymių nėra.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu išteisintasis, taip pat ir nukentėjusysis M. S. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nuosprendį ir pripažinti A. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bei skirti A. S. 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant šiuo laikotarpiu nebūti arčiau kaip 5 metrų atstumu iki M. S.. Taip pat prašo priteisti jam iš A. S. turėtas 2158,47 € išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo byloje surinktų įrodymų išvardijimu, sistemiškai įrodymų nevertino bei netinkamai vertino įrodymus, kurie neginčijamai rodo, kad A. S. apie įvykio aplinkybes kalba netiesą ir kurie rodo A. S. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

6. Anot apelianto, pirminiame pareiškime policijai A. S. nurodė, kad prasilenkiant koridoriuje M. S. jam sudavė alkūne į pilvo sritį, pasakė, kad atkeršys ir po šito prasidėjo grumtynės, kurių metu M. S. sužalojo A. S. kaklą, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme A. S. ne vieną kartą nukrypo nuo savo pradinio pareiškimo. Teismo paprašytas patikslinti smūgių A. S. sudavimo aplinkybes ir tolesnę konflikto eigą, A. S. parodė, kad M. S. prasilenkimo koridoriuje metu alkūne jam sudavė smūgį į saulės rezginį, po ko A. S. pasilenkė. Tada M. S. jam sudavė du ar tris slystančius smūgius į galvą. A. S. suklupo ant abiejų kelių. M. S. jį paėmė už kaklo. Įrodymų vertinimui svarbūs A. S. parodymai, kuriuose jis tvirtina, kad po to, kai gavo smūgius nuo M. S. iki policijos atvykimo, jis visą laiką klūpėjo ant kelių, smūgiavo M. S. į koją, suplėšė kelnių kišenę, buvo suimtas už kaklo ir klūpėdamas ištraukė M. S. į bendrą koridorių. Proceso eigoje A. S. buvo davęs parodymus, kad buto duris į laiptinę atidarė jis pats, tačiau vėliau šių savo parodymų nebetvirtino. Taip pat svarbu ir tai, kad pagal A. S. parodymus R. S. policiją iškvietė tik tuomet, kai prie M. S. ir A. S. laiptinėje priėjo G. A.. Anot apelianto, tokie A. S. parodymai yra visiškai paneigti liudytojų G. A., A. B., R. S. parodymais ir rašytine bylos medžiaga. G. A. nurodė, kad laiptinėje pamatė pasilenkusį stovintį A. S., kurį už kaklo buvo apkabinęs M. S.. Policijos pareigūno A. B. nurodė, kad atvykęs į konflikto vietą laiptinėje pamatė du vyrus, kurie stovėjo apsikabinę kaip imtynininkai, bet nieko vienas kitam nedarė. R. S. nurodė, kad atbėgusi į koridorių matė, kaip A. S. dešine ranka muša jos vyrą M. S. į krūtinę ir vėliau ta pačia ranka bando smūgiuoti į lytinius organus, kad M. S. apglėbė A. S. iš viršaus per liemenį, kad nematė, jog M. S. būtų sudavęs smūgius A. S.. Be to, R. S. pranešime Bendrajam pagalbos centrui yra aiškiai pasakyta, kad jos brolis A. S. muša jos vyrą M. S.. Pasak apelianto, objektyvūs bylos duomenys (pranešimas Bendrajam pagalbos centrui), liudytojų R. S., G. A., A. B., M. K. parodymai sutampa ir patvirtina M. S. parodymus.

7. Taip pat pažymi, kad M. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė nekintančius parodymus, be to, teismo medicinos specialistas, remiantis M. S. apžiūra ir medicinos dokumentais nustatė, kad M. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad konflikto metu iš principo smūgiai nebuvo suduoti, A. S. ir M. S. sužalojimai padaryti grumtynių metu vienas kitą laikant, neatliekant jokių aktyvių veiksmų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Anot apelianto, surinktų įrodymų sisteminis vertinimas leidžia padaryti kategorišką išvadą, kad konfliktą pradėjo A. S., sudavė smūgius į krūtinę ir į koją M. S., bandė smūgiuoti į lytinius organus, padarė M. S. nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

8. Apeliaciniu skundu prokuroras V. Gritė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką nebūti šalia M. S. arčiau nei 5 metrų atstumu, M. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką nebūti šalia A. S. arčiau nei 5 metrų atstumu.

Šalies argumentai

9. Nurodo, kad parodymų analizė leidžia teigti, kad konfliktas buvo smurtinis, smūgių sudavimo faktą atskleidžia tai, kad vienas įvykio dalyvis M. S. gindamasis apglėbė savo priešininką, o ne tai, kad demonstravo fizinę jėgą. Išsami byloje nustatytų įvykių analizė leidžia padaryti išvadą, kad ir kitas dalyvis A. S. pagrįstai buvo pripažintas ir nukentėjusiuoju, nes M. S. nepagrįstai ilgai naudojo fizinę jėgą prieš A. S., ko pasėkoje ir šis patyrė tam tikro masto sužalojimą.

10. Teigia, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas be pagrindo atmetė M. S. parodymus, kad pasipylus smūgiams jis skausmo nejautė dėl streso būsenos, skausmą pradėjo jausti kitą dieną. Iš esmės teismas pasirėmė tik įtarime nurodytu specialisto išvadoje M. S. nustatytu nežymaus sveikatos sutrikdymu, padarytu dilbio srityje. Akivaizdu, šis sužalojimas galėjo atsirasti jau po to, kai M. S. gindamasis apglėbė A. S., nes A. S., bandydamas išvengti tokio apglėbimo ir galima sakyti sulaikymo nuo tolesnių smurto veiksmų, visaip muistėsi ir netgi tikėtina stumdamas, o ne traukdamas, kaip pats aiškino, apie kelis metrus judėjo iš buto į laiptinę. Taigi teismas, pasisakydamas, kad jokių smurtą galinčių sukelti judesių apklausti liudytojai nematė, be paaiškinimo atmetė M. S. nuoseklius, teisme vizualiai parodytus, duotus paaiškinimus apie A. S. suduotus smūgius pirminėje konflikto stadijoje bei vėliau bandymus pataikyti į lytinius M. S. organus bei smūgius į kojas. Tokių smūgių buvimo faktą patvirtina M. S. skausmas šonkaulių srityje, nurodytas ir gydytojų konstatuotas po M. S. kreipimosi į šiuos apžiūrai bei įvardinti sukelti skausmai jausti ir kitose kūno vietose. Taip pat pažymėtina, kad M. S. galimą pavojų sveikatai, skirtingai nuo teismo išvados, nuosekliai nurodė ir liudytoja R. S., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tai yra paaiškindama, kad jos brolis A. S. grasino jos vyrui M. S., šiam sudavė ir bandė suduoti į skausmingas vietas ir tuo tikslu bijant sunkesnių pasekmių buvo skambinta į Bendrąjį pagalbos centrą. Būtent priežastis, kodėl apglėbęs A. S. laikė M. S. ir liudytojos R. S. nuoseklūs parodymai paneigia teismo padarytą išvadą, kad realus kėsinimosi pavojus niekam iš asmenų negrėsė, o suduotų tyčinių smūgių, kaip to reikalauja teismo nuožiūra sukeltas fizinis skausmas ar padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nebuvo.

11. Taip pat pažymi, kad teismui be išsamesnio paaiškinimo atmetus A. S. parodymus, šio duotus nukentėjusio ir įtariamojo statuse, teisingai įvertino A. S. specialisto nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes, t. y. kad sužalojimai buvo padaryti ne po suduotų smūgių, o kaip nurodė teisme duotuose paaiškinimuose išvadą formavusi specialistė, slydimo metu po sąlyčio su kietu buku paviršiumi. Tačiau teismas tai įvertinęs neatkreipė dėmesio, kad M. S. padaryti sužalojimai, konstatuoti specialisto kaip nežymus sveikatos sutrikdymas dilbio vietoje, taip pat galėjo atsirasti būtent po to, kai M. S. laikė apglėbęs A. S., o šis visaip bandė to išvengti. Po tokio kontakto abiem asmenims buvo padaryti tokie sužalojimai, kurie specialistų buvo įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Būtent tokia sužalojimų lokalizacija ir paneigia A. S. versiją apie šio smaugimą, kaip tokį, kuris buvo akcentuotas, kaip esminė A. S. priežastis suduoti smūgius M. S. į kojas bei lytinius organus bei M. S. naudota pagrindinė prievarta prieš A. S.. Akivaizdu, kad smaugti asmenį užgriuvus šį krūtine ant nugaros pakišus po savimi, nėra galimybės. M. S. dilbio srityje padaryti sužalojimai, o A. S. už ausies ir antakio padaryti sužalojimai, galėjo atsirasti asmenims būnant kaip šalys panašiai nurodė, vienam laikant apglėbus iš viršaus kitą, o kitam bandant traukimo ar stūmimo būdu, dar smūgiuojant į pasiekiamas vietas, išsivaduoti. Tokių veiksmų seka A. S. atveju ir yra traktuotina, kaip tyčinis fizinio skausmo sukėlimas smūgių pasėkoje bei nežymus sveikatos sutrikdymas kitaip smurtaujant.

12. Taip pat teigia, kad M. S. išteisinimas nepagrįstas ir dėl to, kad šis tam tikrą laiko tarpą, kai vyko konfliktas tarp jo ir A. S., kitaip smurtaudamas A. S. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvertinus teisingumo ir protingumo kriterijais M. S. veiksmus A. S. atžvilgiu matyti, kad teismas teisingai atmetė tiesioginių smūgių buvimo faktą, tačiau neatkreipė dėmesio į tą aplinkybę, kad M. S. veiksmai – apginti save nuo kėsinimosi apglėbiant A. S. ir šį taip laikant, kad net nutirpo rankos, buvo pertekliniai ir traktuotini, kaip kitoks tyčinis smurtas, sukėlęs žmogaus sveikatai padarinių. Akivaizdu, kad būdamas protingas, bute, šalia sutuoktinė, konfliktas vyksta su pažįstamu asmeniu, M. S. turėjo ir privalėjo įvertinti tas aplinkybes ir jau anksčiau paleisti A. S.. Pažymėtina, kad tai galėjo padaryti R. S. iškvietus pagalbą bei pačiam A. S. pradėjus kviestis kaimynų. Tokios aplinkybės M. S. leido suprasti, kad pavojaus nebėra ir smurtavęs A. S., kitų žmonių akivaizdoje smurto nebenaudos. Užsitęsusi prievarta A. S. atžvilgiu galėjo ir buvo priežastis vėliau A. S. nustatyto sveikatos sužalojimo mastui konstatuoti. Teismas teisingai įvertinęs, kad A. S. nebuvo suduoti smūgiai, nepasisakė, kaip A. S. buvo padaryti sužalojimai, kurie ir atsirado kitokio smurto panaudojimo atveju, t. y. kai nepagrįstai ilgai atliekami asmens atžvilgiu prievartiniai veiksmai.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į M. S. ir prokuroro V. Gritės apeliacinius skundus A. S. prašo apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas byloje. Nurodo, kad teismas įrodymus vertino laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų įrodymų vertinimo principų, padarė pagrįstą išvadą ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teigia, kad prokuroro nurodyti teiginiai yra subjektyvūs, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis bei argumentais. Priešingai, nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai paneigia A. S. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismo posėdžio metu M. S. ir jo gynėjas (atstovas) prašė M. S. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, tai yra dalyje dėl A. S. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o likusioje dalyje atmesti. Prokuroras prašė prokuroro V. Gritės apeliacinį skundą tenkinti. A. S. ir jo gynėja (atstovė) prašė M. S. ir prokuroro V. Gritės apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini

Žemesnės instancijos teismas

15. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš M. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir A. S. išteisinimu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis neįžvelgiant M. S. ir A. S. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių.

16. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų, atsiliepimų į juos ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

17. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

18. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

19. Priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama prokuroro ir M. S. apeliaciniuose skunduose, rėmėsi tiek M. S., tiek A. S., taip pat liudytojų R. S., G. A., A. B., specialistės J. B. parodymais, specialistų išvadomis bei kita rašytine bylos medžiaga ir pagrįstai tiek M. S., tiek A. S. dėl jiems pareikštų kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino. Apylinkės teismas išteisintųjų (nukentėjusiųjų), liudytojų parodymus, specialistų išvadas, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad konflikto tarp M. S. ir A. S. smūgiuojama nebuvo, o asmenys galėjo susižaloti grumtynių metu.

20. Pirmiausia, pažymėtina, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp A. S. iš vienos pusės ir jo sesers R. S. bei jos vyro M. S. iš kitos pusės yra susiklostę konfliktiški santykiai, tarp jų vyko teisminiai ginčai dėl motinos globos, turto. Esant tokiems santykiams, 2018 m. sausio 24 d., apie 19 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, tarp A. S. ir M. S. kilo konfliktas, kuris persikėlė į bendrąjį koridorių ir tęsėsi iki atvyko policijos pareigūnai. M. S. ir A. S. nurodo skirtingas šio konflikto pradžios versijas. M. S. teigia, kad neprasilenkė ir susilietė pečiais su A. S., po ko A. S. pradėjo jį mušti, o A. S. teigia, kad tai M. S. jiems prasilenkiant koridoriuje sudavė jam smūgį į pilvą (vėliau sakė – į saulės rezginį). Abu teigia, kad vienas nuo kito gynėsi. Kaip matyti iš bylos duomenų, pačios įvykio pradžios daugiau niekas nematė, R. S. į koridorių atėjo jau konfliktui prasidėjus, tiek M. S., tiek A. S. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, todėl nustatyti, kuris iš jų buvo konflikto iniciatorius ir kokie buvo jų veiksmai konflikto pradžioje (ar buvo tik susirėmimas pečiais, ar buvo ir smūgis į pilvo sritį) apeliacinio teismo vertinimu, objektyvios galimybės nėra. Dėl to, teisėjų kolegija, atsižvelgiant ir į tai, kad tarp abiejų pusių yra itin konfliktiški santykiai, neturi galimybės objektyviai nuspręsti, kuris iš nukentėjusiųjų iniciavo konfliktą ir kuris nuo kurio gynėsi (prielaidomis ir spėjimais baudžiamojoje byloje teismo nuosprendis negali būti grindžiamas).

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog baudžiamosios bylos medžiagoje iš tiesų yra duomenų, liudijančių apie tai, kad nagrinėjamo konflikto metu tiek M. S., tiek ir A. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Iš specialisto išvados Nr. G285/2018(1) matyti, kad A. S. nustatyta intradermalinės kraujosruvos kairio antakio srityje ir odos nubrozdinimas kairio užausio srityje, padaryti kietu buku daiktu (daiktais). O iš specialisto išvados Nr. G412/2018(01) matyti, kad M. S. nustatyta kairio dilbio poodinė kraujosruva, kairio dilbio poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu, padaryti kietu buku daiktu (daiktais). Nors apeliantai nesutinka su apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad suduotų tyčinių smūgių nebuvo, o M. S. ir A. S. galėjo vienas kitą sužaloti besigrumdami, tačiau, kaip matyti iš minėtų specialistų išvadų, nei M. S., nei A. S. nebuvo nustatyti sužalojimai dėl suduotų smūgių. A. S. pareikšti kaltinimai sudavus M. S. ne mažiau kaip 20 kartų abejomis rankomis į krūtinės ir pilvo sritis, tačiau M. S. nustatytų sužalojimų lokalizacija – kairysis dilbis, o ne krūtinės ar pilvo sritys. M. S. pareikšti kaltinimai sudavus A. S. vieną smūgį į pilvo sritį bei du kartus į galvą, tačiau A. S. nustatytų sužalojimų lokalizacija – kairio antakio ir kairio užausio sritys. Sutiktina su M. S., kad specialisto jis buvo apžiūrėtas praėjus savaitei po nagrinėjamo įvykio, tačiau apžiūrint jį medicinos įstaigoje kitą dieną po įvykio jam buvo nustatytas skausmingumas kairės pusės krūtinės ląstoje, kas rodytų, jog M. S. iš tikrųjų galėjo būti suduoti smūgiai į krūtinės sritį. Kita vertus, pažymėtina, kad tiek apžiūrint M. S. kitą dieną po įvykio, tiek po savaitės, jokių išorinių sumušimo žymių nei krūtinės, nei pilvo srityje nebuvo, todėl kategoriškai teigti, kad jis iš tikrųjų buvo mušamas į šias sritis, negalima. Be to, šių aplinkybių vienareikšmiškai nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

22. Duomenimis, kurie galimai paneigia A. S. parodymus apie įvykio aplinkybes ir patvirtina specialisto išvadoje nustatytas išvadas apie jam (M. S.) padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, apeliantas M. S. laiko savo paties parodymus, kuriuos, anot jo patvirtina ir sutampantys liudytojų R. S., A. B., M. K., G. A. parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje yra aplinkybių, kuriomis remiantis ne tik A. S., bet ir M. S. parodymų patikimumu yra pagrindo abejoti. Tiek A. S., tiek ir M. S. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, nurodant kitokias kai kurias esmines įvykio aplinkybes. M. S. pirminėje apklausoje teigė, kad A. S. tyčia atsitrenkė į jį pečiu, vėliau, kad jie netyčia susilietė pečiais, kad A. S. abejomis rankomis jam sudavė apie 15-20 smūgių į krūtinę ir į pilvą, vėliau, kad A. S. sudavė seriją smūgių kumščiais jam į kairę kūno pusę nuo peties iki šlaunies (teisme – į krūtinės kairę pusę pasipylė smūgiai) sakydamas žodžius „aš tave užmušiu“ (tokių žodžių pirminėje apklausoje M. S. nebuvo nurodęs), taip pat pirminėje apklausoje nurodė, kad gynėsi ir apglėbė rankomis A. S. per pečius, kuris jį apglėbus rankomis bandė smūgiuoti į lytinius organus, nuo A. S. smūgių apsaugojo darbinės kelnės, vėliau jau nurodė, kad po smūgių jis pradėjo nugara remtis į sieną, tuo metu A. S. už kelnių (teisme – stvėrė per liemenį) sugriebė jo žmona R. S., kad sustabdyti jo agresiją ir gelbėti vyrą, apglėbus A. S. per liemenį, A. S. toliau jam smūgiavo kumščiais į kūną nuo juosmens iki kelių, suduodamas seriją smūgių į lytinius organus (teisme – A. S. sugriebė už kairės kelnių kišenės, kita ranka iš apačios bandė smūgiuoti jam į lytinius organus, bet nepataikė, nestipriai sudavė smūgį į vidinę kojos pusę, virš kairiojo kelio), nuo didesnių smūgių apsaugojo kelnės, suduodamas į kairę koją A. S. jam sužalojo kairio kelio sąnarį, ko nebuvo nurodęs anksčiau. A. S. savo pirminiame pranešime buvo nurodęs, kad M. S. jam alkūne sudavė į pilvo sritį, po ko prasidėjo grumtynės, kurių metu jam sužalojo kaklą. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jau nurodė, kad jam sudavė į saulės rezginį, nuo ko jam užspaudė kvėpavimą ir jis susilenkė, ištiesęs dešinę ranką atstatė delną M. S. (parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad kaire ranka nustūmė M. S.). Taip pat nurodė, kad M. S. jam 2 ar 3 kartus abiem kumščiais sudavė į galvos sritį – vieną kartą į smilkinį, kitą ar kitus kartus į galinę galvos dalį, po ko jis suklupo ir tada M. S. abejomis rankomis pagriebė jį už kaklo ir pradėjo smaugti (parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad pradėjo laužti kaklą). Be to, parodymų patikrinimo vietoje metu jis jau nurodė, kad M. S. jam sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas. Apklaustas teisme vieną kartą nurodė, kad smūgius į galvą M. S. jam sudavė jau kai jis klūpėjo ant kelių ir M. S. apglėbęs jį ties kaklu spaudė ir smaugė, kitą – kad pirma buvo suduoti smūgiai į galvą, tada jis suklupo. Teisme A. S. nurodė ir tą aplinkybę, kad bandydamas išsilaisvinti galimai smūgiavo M. S. į kelį. Esant tokiems prieštaravimams tarp A. S. ir M. S. parodymų bei tarp jų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu darytina išvada, kad apylinkės teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, pagrįstai nesirėmė nei vieno iš jų parodymais kaip patikimais įrodymais.

23. Sutiktina su apeliantu, kad liudytoja apklausta jo žmona R. S. patvirtino, jog jos brolis A. S. smūgiavo jos vyrui M. S., tačiau, priešingai nei teigia savo apeliaciniuose skunduose M. S. bei prokuroras V. Gritė, liudytojos R. S. parodymai nėra tokie nuoseklūs ir neprieštaringi, kad jais būtų galima besąlygiškai remtis nustatant įvykio aplinkybes. Visų pirma, pažymėtina, kad pačios konflikto pradžios R. S. nematė. Be to, yra prieštaravimų tarp jos ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu R. S. nenurodė mačiusi jokių smūgių į krūtinę ar pilvą, ji nurodė, kad išgirdusi triukšmą ir savo brolio balsą, kuris sakė: „aš tave užmušiu“, išėjo į koridorių ir pamatė, kad abu vyrai, tiek jos brolis, tiek sutuoktinis, buvo apglėbę vienas kitą, jie stumdėsi. Jos brolis vis taikėsi suduoti jos sutuoktiniui į lytinius organus, rėkdamas „tu neturi lytinio organo“. Apklausta teisme R. S. jau teigė mačiusi, kaip jos brolis dešine ranka smūgiuoja jos vyrui į tarpukojį, dar mušė kumščiais į krūtinę, bet labiausiai taikė į lytinius organus, buvo suduoti gal 2-3 smūgiai, vyrui apglėbus A. S. smūgiai nesiliovė. Be to, vertindamas R. S. parodymų patikimumą teismas negali ignoruoti aplinkybės, kad R. S. yra M. S. sutuoktinė, taip pat A. S. sesuo ir tarp jų su A. S. yra susiklostę konfliktiški santykiai dėl motinos globos ir turto, dėl ko R. S. gali subjektyviai vertinti faktus. Esant šioms aplinkybėms, R. S. parodymai negali būti laikomi objektyviais parodymais, neabejotinai patvirtinančiais M. S. nurodomas aplinkybes. Be to, priešingai nei teigia M. S., liudytojai A. B., M. K., G. A., iš esmės jo parodymų taip pat nepatvirtina. Pažymėtina, kad šie liudytojai patvirtino konfliktą matę, kai jis jau buvo persikėlęs į laiptinę, kuomet M. S. ir A. S. buvo susikibę kaip imtynėse (tą nurodė liudytojas A. B.), kuomet A. S. buvo pasilenkęs, o jį užspaudęs už kaklo ramiai laikė M. S. (tą nurodė liudytojas G. A.). Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, nei vienas iš šių liudytojų nepatvirtino jokių aktyvių veiksmų, kad kuris nors iš besigrumiančiųjų būtų sudavęs vienas kitam smūgius ar kad būtų kažkokie akivaizdūs sužalojimų požymiai. Be to, atvykus policijos pareigūnams M. S. ir A. S. iš karto vienas kitą paleido. Taigi nei vieno iš byloje esančių liudytojų parodymai kategoriškai nepatvirtina, kad M. S. ir A. S. buvo suduoti jiems pareikštuose kaltinimuose nurodyti smūgiai, ką patvirtino ir jau minėtos specialistų išvados.

24. Kita vertus, pažymėtina, kad nei M. S., nei A. S. iš esmės neginčijo, kad buvo susikibę, be to, nurodė galėję tuo metu sužaloti vienas kitą (M. S. teigė galėjęs netyčia nubrozdinti ar suduoti, o A. S. teigė galėjęs smūgiuoti į kelį bandydamas išsilaisvinti). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nurodė, kad įvykio eiga patvirtina, jog M. S. ir A. S. galėjo vienas kitą sužaloti besigrumdami. Prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, kad apylinkės teismas, teisingai įvertinęs, kad A. S. smūgiai nebuvo suduoti, neįvertino, kaip A. S. buvo padaryti sužalojimai, kurie, anot prokuroro, ir atsirado kitokio smurto panaudojimo atveju, tai yra, kai nepagrįstai ilgai atliekami asmens atžvilgiu prievartiniai veiksmai, sąlygojantys asmenį išsivaduojant save nežymiai sužaloti, taip pat teismas neatkreipė dėmesio, kad M. S. padaryti sužalojimai dilbio srityje taip pat galėjo atsirasti būtent po to, kai M. S. laikė apglėbęs A. S., o šis visaip bandė to išvengti. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro teiginiai yra nepagrįsti, nes apylinkės teismas tokių aplinkybių ir negalėjo nustatyti. Pažymėtina, kad nei M. S., nei A. S., taip pat nei vieno iš byloje apklaustų liudytojų parodymai nei kita bylos medžiaga neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog vien M. S., ar vien A. S., ar abiejų jų veiksmais galėjo būti padaryti specialisto išvadoje nurodyti jiems nustatyti sužalojimai, taip pat, kokiais konkrečiais vieno ar kito, ar jų abiejų veiksmais tokie sužalojimai buvo padaryti. Iš esmės identiškas išvadas padarė ir pirmosios instancijos teismas, proceso metu objektyviai negalėdamas panaikinti susidariusių neaiškumų dėl ant M. S. ir A. S. kūnų nustatytų sužalojimų susidarymo mechanizmo.

25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje nebuvo neabejotinai nustatytas M. S. ir A. S. pareikštuose kaltinimuose nurodytų smūgių sudavimo faktas, o byloje negalima daryti tvirtos ir abejonių nekeliančios išvados, kad M. S. nustatyti sužalojimai kairiajame dilbyje padaryti dėl A. S. neteisėtų veiksmų, o A. S. nustatyti sužalojimai kairiojo užausio srityje ir virš kairiojo antakio padaryti dėl M. S. neteisėtų veiksmų. Vienintelis objektyvus bylos duomuo – specialisto išvados, kurios byloje apie BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimą, šioje situacijoje nėra pakankamas daryti kategorišką išvadą, kad M. S. nustatytus padarinius sukėlė A. S. veiksmai, o A. S. – M. S. veiksmai. Tokie padariniai galėjo atsirasti dėl abiejų nukentėjusiųjų bendrų veiksmų besigrumiant, t. y. sužalojimai padaryti tiek A. S., tiek M. S., galėjo būti tiek paties A. S., tiek paties M. S. veiksmų pasekmė. Kaip jau minėta, išteisintųjų (nukentėjusiųjų) A. S. ir M. S. parodymų teismas negali vertinti kaip patikimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė jokių kitų objektyvių duomenų, kuriais galėtų neabejodamas atmesti A. S. ir M. S. versijas ir konstatuoti jų kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Šioje byloje nepavyko įrodyti, kad A. S., M. S. ar jų abiejų veiksmuose yra aptariamo nusikaltimo sudėties požymių visuma ir to nėra galimybės padaryti dėl riboto mačiusių įvykį asmenų skaičiaus bei kitų objektyvių duomenų trūkumo. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad šioje byloje nėra pagrindo daryti išvadą, jog M. S. ir A. S. vienas kito atžvilgiu padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai išteisino.

26. Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 4 d. nuosprendis, kuriuo M. S. ir A. S. išteisinti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

27. Apeliaciniu skundu M. S. prašo priteisti jam iš A. S. turėtas 2158,47 € išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, o atsiliepimu į apeliacinį skundą A. S. taip pat prašo priteisti 250 € bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas byloje.

28. BPK 105 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pažymėtina, kad procesas šioje baudžiamojoje byloje pradėtas tiek pagal M. S., tiek ir pagal A. S. pareiškimus, tačiau jie abu išteisinti dėl jiems pareikštų kaltinimų vienas kito atžvilgiu, todėl nėra pagrindo taikyti BPK 106 straipsnio 5 dalį ir priteisti išlaidų iš kurio nors vieno asmens, nes baudžiamasis persekiojimas buvo iniciuotas abiejų proceso dalyvių. Atsižvelgiant į tai, išteisintųjų (nukentėjusiųjų) M. S. ir A. S. prašymai dėl turėtų išlaidų advokatų paslaugoms apmokėti negali būti tenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

išteisintojo, taip pat ir nukentėjusiojo M. S. (M. S.) ir prokuroro Valento Gritės apeliacinius skundus atmesti.

Išteisintojo (nukentėjusiojo) M. S. ir išteisintojo (nukentėjusiojo) A. S. prašymų dėl turėtų išlaidų advokatų paslaugoms nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apmokėti netenkinti.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėErnestas Rimšelis