Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-313-175-2014

Teisėja Banga Bartkienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00201-2012-7

2014 m. balandžio 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Vaidotei Žižienei, nuteistajam J. T., jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nuteistojo L. Z. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. T. ir L. Z. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. (dėl vagystės iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio) 10 (dešimčiai) mėnesių laisvės atėmimo;

pagal BK 178 str. 2 d. (dėl R. J. turto vagystės) 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir subendrinta bausmė paskirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., ši bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2013-09-09 nuosprendžiu paskirta 2 (dviejų) metų 10 (dešimties) mėnesių ir 10 (dešimties) dienų laisvės atėmimo bausme dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės dalinai pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimas, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės atlikimą įskaityta bausmė, atlikta pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2013-09-09 nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013-05-16 iki 2014-01-16.

L. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. P., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. (dvi veikos) už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-03-24, 23.00 val. iki 2012-03-25, 11.00 val., Jonavoje, (duomenys neskelbtini), akmeniu išdaužęs automobilio vairuotojo pusės šoninių durelių stiklą, įsibrovė į svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš kurio pavogė svetimą turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią automagnetolą „Blaupunkt“ 100 Lt vertės, tuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 100 Lt turtinę žalą.

Be to, jis laikotarpiu nuo 2013-01-23, 24.00 val. iki 2013-01-24, 5.20 val., Jonavoje, (duomenys neskelbtini) namo automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. P. ir L. Z., sugadinęs automobilio vairuotojo pusės durelių ir automobilio užvedimo spyneles, prie automobilio Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), virve prikabinę automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir jį nutempdami, pagrobė svetimą, R. J. priklausantį turtą – automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2500 Lt vertės.

L. Z. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad laikotarpyje nuo 2013-01-23, 24.00 val. iki 2013-01-24, 5.20 val., Jonavoje, (duomenys neskelbtini) namo automobilių stovėjimo aikštelėje, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. T. ir E. P., sugadinęs automobilio vairuotojo pusės durelių ir automobilio užvedimo spyneles, prie automobilio Audi A6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), virve prikabinę automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir jį nutempdamas, pagrobė svetimą, R. J. priklausantį turtą – automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2500 Lt vertės.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad L. Z. paskirta laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui. Nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistajam dar nebuvo 21 metų, todėl jo elgesys galėjo būti moraliai nebrandus, t. y. jis galėjo visiškai nesuvokti atliekamų veiksmų pavojingumo ir galimų neigiamų padarinių, todėl teismo motyvai, kad nuteistajam privalo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, kadangi kitu atveju nebūtų pasiekti bausmės tikslai, nėra pakankamas pagrindas skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Manytina, kad toks teismo sprendimas yra akivaizdžiai per griežtas ir apeliantui paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė yra iš esmės neproporcinga bausmės siekiamiems tikslams. Juo labiau, kad L. Z. šiuo metu jau yra socialiai subrendęs, kritiškai vertina savo negatyvius poelgius, dėl jų labai išgyvena. Šios esminės aplinkybės taip pat liko apylinkės teismo neįvertintos.

Skundo autorius taip pat nurodo, jog, jo manymu, nusikalstama veika, už kurios padarymą yra nuteistas, turi būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas įvykdyti vagystę, nes nuteistieji nukentėjusiajai priklausančio automobilio neužvaldė, savo tikslų, kuriuos turėjo, norėdami pagrobti automobilį, nerealizavo. Todėl ši veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 22 str. 178 str. 2 d. Taip pat turėtų būti spręstinas klausimas ir dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 str.)

Teismo posėdyje nuteistasis J. T., nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

J. T. ir L. Z. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Nuteistasis J. T. apeliaciniu skundu neginčija kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų ir jų kvalifikacijos, skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas. Nuteistojo L. Z. apeliaciniame skunde be bausmės individualizavimo klausimo keliamas ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas, prašant jo padarytą veiką perkvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas bausmes J. T. ir L. Z. už jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistųjų kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistųjų asmenybes, jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Dėl J. T. paskirtos bausmės

Sutinkamai su J. T. apeliacinio skundo argumentu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir gailisi dėl padarytų nusikaltimų bei atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą, taip pat atsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, ką pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apylinkės teismas tinkamai įvertino ir tai, kad J. T. praeityje teistas 4 kartus, daugelis teistumų už tokio paties pobūdžio nusikalstamas veikas (vagystės), tyčinius nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė teistumui neišnykus, kas itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo, kad ankstesni teistumai ir skirtos bausmės įtakos jo elgesiui nepadarė, jis išvadų nedaro ir yra linkęs nusikalsti.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam už BK 178 str. 2 d. numatytų apysunkių recidyvinių nusikaltimų padarymą paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis žymiai mažesnis už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatytam šios bausmės vidurkiui, tikrai nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos. Priešingai, bausmės paskirtos teisingai ir tinkamai, subendrintos tarpusavyje BK 63 str. 1, 4 d. numatytomis taisyklėmis, jas iš dalies sudedant, o paskirta subendrinta bausmė – 1 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo, yra proporcinga nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei bei jo padarytų veikų skaičiui bei pavojingumui. Tai, kad šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 4, 9 d. taisyklėmis, dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė buvo paskirtas 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimas, nereiškia, kad nuteistajam buvo paskirta per griežta bausmė. Nuteistajam paskirtos bausmės subendrintos tinkamai, nepažeidžiant BK 63-65 str. nuostatų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bausmę J. T. individualizavo tinkamai, įstatyme nėra numatyta jokių pagrindų, galinčių kaip nors palengvinti jo teisinę padėtį.

Dėl L. Z. paskirtos bausmės

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pažeidė BK 54 str. 2 d. nuostatas, kadangi skirdamas bausmę ištyrė ir įvertino tik apelianto padėtį bloginančias aplinkybes, nepagrįsti. Pirmosios teismas tinkamai įvertino tiek nuteistąjį teigiamai, tiek neigiamai charakterizuojančias aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo atsakomybę lengvina tai, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei atlygino nusikaltimu padarytą žalą, taip pat atsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, ką pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijų pareigūnais, kas padėjo teisėsaugos pareigūnams išsiaiškinti nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis, ką L. Z. nuomone, teismas turėjo įvertinti, skirdamas jam bausmę, nepagrįsti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nusikaltimas ir jį padarę asmenys buvo atskleisti dar iki L. Z. pirmosios apklausos, todėl nėra pagrindo minėtą aplinkybę pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia. Nuteistasis skunde teisingai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė neteisingą jo teistumų skaičių (kad jis turi tris teistumus), kadangi paskutinis nuosprendis nėra įsiteisėjęs. Pagal BK 97 str. 1 d. (Įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, Žin., 2004, Nr. 108-4030), turintis teistumą laikomas už nusikaltimo padarymą nuteistas asmuo, kuriam įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, Kauno apylinkės teismo 2013-11-20 nuosprendis, kuriuo L. Z. už BK 178 str. 2 d., 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., 187 str. 1 d., 259 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė ir 15 MGL dydžio bauda, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs (įsiteisėjo 2014-03-07), tačiau šiuo metu yra įsiteisėjęs. Anksčiau (2012-04-16 ir 2013-06-04) L. Z. atžvilgiu yra priimti teismo baudžiamieji įsakymai, kuriais jis pripažintas kaltu dėl BK 189 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymo. Todėl šiuo atveju, vertinant nuteistajam paskirtos bausmės dydį, atsižvelgtina į tai, kad jis yra teistas 3 kartus, kad, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą (2012-04-16 teismo baudžiamasis įsakymas), 2013-01-23 vėl padarė tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, todėl jis laikomas recidyvistu BK 27 str. prasme. BK 56 str. 1 d. nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, todėl šiuo atveju bausmės rūšis jam parinkta tinkamai. Pagrindo nuteistajam taikyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, kaip to prašoma jo apeliaciniame skunde, nėra, kadangi šiuo atveju, atsižvelgus į nuteistojo neigiamai charakterizuojamą asmenybę, nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu pobūdį (padarytas bendrininkų grupėje), į aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas esant neišnykusiam teistumui, kad daromi nusikaltimai sunkėja, į teistumų skaičių, negalima daryti išvados, jog bausmės tikslai jo atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju manytina, kad tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 str. numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam už BK 178 str. 2 d. numatyto apysunkio recidyvinio nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis žymiai mažesnis už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje nustatytam šios bausmės vidurkiui, tikrai nėra per griežta ar aiškiai neteisinga, priešingai, yra proporcinga nuteistojo neigiamai charakterizuojamai asmenybei bei jo pavojingumui. Aplinkybės, kad nuteistasis turi įgijęs profesiją ir šiuo metu dirba atsitiktinius darbus bei slaugo senelį, nepaneigia anksčiau išdėstytų argumentų dėl realios laisvės atėmimo bausmės pagrįstumo ir nesuteikia pagrindo skirti L. Z. kitos rūšies bausmę ar švelninti paskirtąją.

Kaip nepagrįsti atmetami apeliacinio skundo argumentai ir dėl netinkamos L. Z. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos. L. Z. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. T. ir E. P., sugadinęs automobilio vairuotojo pusės durelių ir automobilio užvedimo spyneles, prie automobilio Audi A6 virve prikabinę automobilį VW Passat ir jį nutempdamas, pagrobė svetimą turtą – automobilį VW Passat. Nuteistasis šią veiką prašo kvalifikuoti kaip pasikėsinimą pagrobti svetimą turtą pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. Tačiau byloje nustatyta, kad automobilis buvo išstumtas iš kiemo, po to jis buvo tempiamas prikabintas prie kito automobilio, todėl akivaizdu, jog nuteistieji galėjo vogtu automobiliu disponuoti savo nuožiūra, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistojo padaryta veika pagal BK 178 str. 2 d. kaip baigtas nusikaltimas kvalifikuota teisingai.

Niekuo nepagrįsti ir apeliaciniame skunde iš esmės nemotyvuoti yra nuteistojo L. Z. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė klausimo, ar jo veiksmuose nėra savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 str.). BK 23 str. 1 d. nustatyta, kad savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo savo noru nutraukia pradėtą nusikalstamą veiką suvokdamas, kad gali ją pabaigti. Teismų praktikoje BK 23 str. taikymo atvejais didžiausias dėmesys kreipiamas į tai, kad sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo privalo priimti savanoriškai, o ne susidūręs su nenumatytomis aplinkybėmis ar kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2005). Nagrinėjamu atveju faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis L. Z. su bendrininkais pavogtą automobilį paliko gatvėje, kadangi jiems nepavyko jo užvesti, t. y. dėl to, kad susidūrė su kliūtimi. Toks nuteistojo nusikalstamų ketinimų atsisakymas nelaikytinas savanorišku BK 23 str. prasme. Be to, savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką galima tik parengtinės nusikalstamos veikos stadijose – rengimosi ar pasikėsinimo metu, tuo tarpu automobilio vagystė kvalifikuota kaip baigtas nusikaltimas, todėl tokios sąlygos šiuo atveju nėra.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistiesiems bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Apeliantai skunde taip pat nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs apylinkės teismas, skirdamas jiems bausmes, ar kurios ypatingai lengvintų jų teisinę padėtį ir būtų pagrindas švelninti jiems paskirtas bausmes, todėl nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 51 str. 3 d. (Žin., 2013, Nr. XII-275) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 4 p., pateikė teismui pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistiesiems nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Nuteistajam J. T. šios išlaidos sudaro 150 Lt, L. Z. – 160 Lt. Apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąsias bylas gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 str. 1 d.). BPK 51 str. 3 d. nuostatos buvo pakeistos 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-275, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 1 d., ir jose numatyta, kad <...> jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio kodekso nustatyta tvarka <...>. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą nuteistiesiems buvo pateiktos tik po apeliacinės instancijos teismo posėdžio. Apie tai, kad iš nuteistųjų gali būti išieškotos išlaidos dėl paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nuteistiesiems prieš paduodant apeliacinius skundus apylinkės teisme nebuvo išaiškinta, todėl atsižvelgiant į BPK 51 str. 3 d. nuostatas, iš nuteistųjų antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistųjų J. T. ir L. Z. apeliacinius skundus atmesti.