Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-19 · Administracinė byla Nr. I-5331-541/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-19
Bylos Nr.
I-5331-541/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03441-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Vita Valeckaitė, Jolanta Vėgelienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5331-541/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03441-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Vitos Valeckaitės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbiami) (toliau – Konsulatas) 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą; 2) įpareigoti Konsulatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo (b. l. 45–48).

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis turi asmeninį krovininį transportą, todėl įsidarbino (duomenys neskelbiami) (kompanijos buveinė (duomenys neskelbiami)). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo veikla yra tiesiogiai susijusi su įvairių prekių (nedraudžiamų buvimo šalies teisės aktais), priekabų ir kt. tiekimu ir kt., darbdavys pareiškėjui pateikė visus reikalingus dokumentus tam, kad pareiškėjas galėtų gauti Lietuvos vizą (pažymą iš darbovietės, komandiruotės įsakymą, logistikos įmonės (duomenys neskelbiami) kvietimą ir kitus dokumentus). Pareiškėjas pažymi, kad jo kelionės tikslas yra krovinių gabenimas. Pareiškėjo teigimu, jis vizai gauti pateikė visus dokumentus, tačiau gavo neigiamą atsakymą, kuriame nurodyta, kad nebuvo pateiktas tikslo ir numatomo buvimo sąlygų pagrindimas, o pateikta informacija apie numatomo buvimo tikslą ir sąlygas nepatikima.

Pareiškėjo manymu, atsisakymo išduoti vizą pagrindai prieštarauja vienas kitam, kadangi pirmame atsisakymo punkte nurodoma, kad nepateiktas pagrindimas, kitame punkte nurodoma, kad pateikta informacija vizito tikslui pagrįsti nepatikima. Pareiškėjas pažymi, kad nors Vizų kodekso 32 straipsnyje yra išvardinti atsisakymo pagrindai, tačiau nei vienas iš šių pagrindų negali būti pagrindu atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą, kadangi, pareiškėjo manymu, visi reikalingi dokumentai ir vizos gavimo tikslai buvo nurodyti ir pateikti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – URM) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundo netenkinti (b. l. 74–81).

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad konsuliniam pareigūnui, nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus, kilo abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą sąlygas pagrindžiančių dokumentų, kadangi pareiškėjas dėl Šengeno vizos gavimo 2019 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į (duomenys neskelbiami) į konsulatą (duomenys neskelbiami). Šiame prašyme išduoti vizą jis deklaravo, kad yra kompanijos (duomenys neskelbiami) įmonės vadovas, į (duomenys neskelbiami) ketino vykti turizmo tikslais. 2019 m. rugpjūčio 27 d. jam buvo atsisakyta išduoti vizą, nes buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą. Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 13 d. prašyme Konsulatui dėl daugkartinės Šengeno vizos išdavimo nurodė, jog dirba vairuotoju. Šis faktas konsului sukėlė abejones, kadangi iki tol pareiškėjas, prašydamas Šengeno vizos, nurodė esąs kompanijoje (duomenys neskelbiami) vadovaujantis asmuo. Pareiškėjas taip pat Konsulatui nepateikė dokumentų apie gaunamą atlyginimą, pastovias pajamas, todėl konsulas negalėjo įsitikinti, kad pareiškėjas gauna legalias pajamas, moka mokesčius ir kokia veikla jis užsiima (duomenys neskelbiami). Nors pareiškėjas Konsulatui pateikė UAB (duomenys neskelbiami) 2019 m. rugsėjo 6 d. kvietimo laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką raštą, tačiau šis kvietimas nėra registruotas Lietuvos Respublikos migracijos tarnyboje, taigi akivaizdžiai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymo, kad atvykstantis į Lietuvą dirbti ir turintis profesiją, kuri įtraukta į patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

Atsakovės teigimu, konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, kadangi nepateikta patikima informacija apie numatomo vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvoje laikotarpiu, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbiami) konsulinio pareigūno 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 1530 (85.5.7.6), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti daugkartinę Šengeno vizą (toliau – Sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 13 d. Konsulatui pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą, kuriame nurodė, kad dabartinė pareiškėjo profesinė veikla – vairuotojas; darbdavys – (duomenys neskelbiami) (toliau – kompanija (duomenys neskelbiami)), (duomenys neskelbiami), pagrindinis kelionės tikslas – kitas (krovinių pervežimas), prašoma viza – vienkartinė 30 dienų, numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2019 m. rugsėjo 23 d., numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2019 m. spalio 23 d., kviečiantis asmuo – UAB (duomenys neskelbiami), (duomenys neskelbiami), kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengia – pats asmuo grynaisiais pinigais (b. l. 82–85, 118). Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą, be kita ko, pateikė 2019 m. rugsėjo 9 d. kompanijos (duomenys neskelbiami) pažymą (kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. dirba vairuotoju), 2019 m. rugsėjo 9 d. įsakymą komandiruoti pareiškėją į Lietuvą vykdyti krovinių pervežimus, 2019 m. rugsėjo 6 d. UAB (duomenys neskelbiami) kvietimą Nr. 307 pareiškėjui, kaip vairuotojui, laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką nuolatiniam krovinių gabenimui iš Vilniaus terminalo į (duomenys neskelbiami) bei kitus dokumentus (b. l. 29, 28, 32, 35, 36).

Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbiami) konsulinis pareigūnas 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 1530 (85.5.7.6), kuriame, be kita ko, pažymėjo, kad abejonių kelia pareiškėjo pateiktų dokumentų autentiškumas, atsisakė pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, kadangi buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą, taip pat pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų (b. l. 88).

Su atsisakymu išduoti vizą pareiškėjas supažindintas 2019 m. rugsėjo 25 d., pateikiant jam standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą (b. l. 34).

Šengeno vizos išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas), 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Vizų aprašas) nuostatos.

Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi turėti pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį, turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba a) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Taigi nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardytus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2613-822/2015 ir kt.).

Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.

Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtintoje Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarkoje konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybių narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.

Pareiškėjo teigimu, jis vizos gavimui pateikė visus reikalingus dokumentus, o Sprendime nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindai prieštarauja vienas kitam.

Byloje ginčijamas Sprendimas atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui yra priimtas motyvuojant tuo, kad: 1) nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimas, t. y. pagrindu, numatytu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunkčiu, kuris nurodytas Vizų kodekso VI priede nustatytos standartinės formos 2 punkte; 2) informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, t. y. pagrindu, numatytu Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b) punkte, kuris nurodytas Vizų kodekso VI priede nustatytos standartinės formos 8 punkte.

Sprendžiant, ar priimtas sprendimas yra objektyviai pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti, siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).

Patvirtinamųjų dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas Vizų kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Kompetentingos institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. minėtą ESTT sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką). Tačiau pažymėtina, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu, siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos, remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais. Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai atsisakyti išduoti vizą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3469-756/2016).

Visų pirma, teismas pažymi, kad vien dokumentų Konsulatui pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės. Kaip antai atsakovė net neginčija fakto, kad Konsulatui kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais pareiškėjas grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti tai, ar pareiškėjo Konsulatui su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.

Taigi konsulinis pareigūnas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra pagrindų, numatytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, kuriais remiantis turi būti atsisakoma išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti tiek pareiškėjo pateiktus, tiek savo surinktus duomenis, ką ginčo atveju, teismo vertinimu, padarė tinkamai: prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, pareiškėjo su prašymu išduoti vizą pateiktus duomenis ir dokumentus įvertino kartu su apie pareiškėją surinkta informacija. Teismo nuomone, spręsti dėl ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, t. y. konstatuoti, kad pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, o jo pateikta informacija, siekiant juos pagrįsti, yra nepatikima, galima tik įvertinus ne tik pareiškėjo pateiktus duomenis, bet ir kompetentingų institucijų su pareiškėju susijusios turimos informacijos, kuria rėmėsi Konsulatas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, visuma ir jos išsamia analize.

Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad konsulinis pareigūnas iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatė, kad pareiškėjas ketina vykti į Lietuvos Respubliką kaip kompanijos (duomenys neskelbiami) tarptautinių krovinių pervežimo vairuotojas. Iš Sprendimo taip pat matyti, kad konsulinis pareigūnas, patikrinęs visą informaciją apie pareiškėją, nustatė, kad pareiškėjas dėl Šengeno vizos išdavimo 2019 m. rugpjūčio 9 d. kreipėsi į (duomenys neskelbiami) konsulatą (duomenys neskelbiami), kuriam deklaravo, kad pareiškėjas yra kompanijos (duomenys neskelbiami) įmonės vadovas; pareiškėjas į (duomenys neskelbiami) ketino vykti turizmo tikslais; pareiškėjas iš (duomenys neskelbiami) konsulato (duomenys neskelbiami) 2019 m. rugpjūčio 27 d. gavo neigiamą atsakymą dėl vizos išdavimo. Konsulinis pareigūnas Sprendime pažymėjo, kad pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 13 d. dėl daugkartinės Šengeno vizos išdavimo kreipėsi į Konsulatą, kuriam pareiškėjo su prašymu pateiktoje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. dirba vairuotoju. Pastarasis faktas konsuliniam pareigūnui sukėlė įtarimų, kadangi pareiškėjas nuolat deklaruodavo, kad eina vadovaujančias pareigas kompanijoje (duomenys neskelbiami). Iš Sprendimo turinio matyti, kad konsuliniam pareigūnui kilo įtarimas, kad pareiškėjas pateikė fiktyvią pažymą iš darbo, konsuliniam pareigūnui taip pat buvo neaišku, kokiais tikslais pareiškėjas pateikė nepatikimą informaciją dėl esamos darbovietės, užsiėmimo, pajamų.

Pastebėtina, kad šiuo atveju yra sprendžiamas administracinėje byloje skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, atsižvelgus į tai, kokiu pagrindu buvo prašyta daugkartinės Šengeno vizos, kokie dokumentai Konsulatui buvo pateikti ir kokios aplinkybės buvo nurodytos prašymo pateikimo metu. Taigi nagrinėjamu atveju Konsulatas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, turėjo teisę vertinti visus pateiktus ir paties Konsulato turimus duomenis ir atitinkamai spręsti dėl pagrindų išduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje. Teismo vertinimu, ginčijamame Sprendime nurodyti duomenys, kuriais Konsulatas vadovavosi, priimdamas Sprendimą, ir kurie teismo prieš tai yra aptarti, sudarė Konsulatui pagrindą suabejoti pareiškėjo pateiktos informacijos, siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, patikimumu ir autentiškumu: pareiškėjas vizą prašė išduoti tuo pagrindu, kad į Lietuvą ketina vykti kaip kompanijos (duomenys neskelbiami) tarptautinių krovinių pervežimo vairuotojas, tačiau Konsulatui patikrinus informaciją apie pareiškėją, nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 9 d. dėl Šengeno vizos išdavimo kreipėsi į (duomenys neskelbiami) konsulatą (duomenys neskelbiami), kuriam nurodė, kad pareiškėjas yra kompanijoje (duomenys neskelbiami) ėjo vadovaujamas pareigas, be to, pareiškėjas ketino vykti į (duomenys neskelbiami) turizmo tikslais, 2019 m. rugpjūčio 27 d. gavo neigiamą atsakymą dėl vizos išdavimo (atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas šio sprendimo neskundė); Konsulatui 2019 m. rugsėjo 13 d. kartu su prašymu pateiktoje pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 26 d. kompanijoje (duomenys neskelbiami) dirba vairuotoju, nors iki tol pareiškėjas, prašydamas Šengeno vizos, deklaravo esąs kompanijoje (duomenys neskelbiami) vadovaujantis asmuo. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, Konsuliniam pareigūnui, pagrįstai kilo įtarimas, kad pareiškėjas be pagrindo bando gauti daugkartinę vizą, taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad tikrasis pareiškėjo kelionių tikslas bus ne Lietuvos Respublika, o kita ES šalis, kadangi asmuo bandė gauti Šengeno vizą, kelionėms į (duomenys neskelbiami).

Teismas, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas teigia, jog jis įsidarbino kompanijoje (duomenys neskelbiami) ir jo veikla tiesiogiai susijusi su įvairių prekių, priekabų tiekimu, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad ši kompanija (2019 m. lapkričio 8 d. duomenimis) užsiima ne krovinių pervežimu ar prekių tiekimu, o teikia taksi paslaugas (b. l. 95, 117). Taip pat pažymėtina ir tai, jog byloje esančiame UAB (duomenys neskelbiami) 2019 m. rugsėjo 6 d. kvietime užsieniečiams laikinai atvykti į Lietuvos Respubliką Nr. 307, adresuotame pareiškėjui, nurodyta, kad kviečiamo atvykti asmens tikslas – remiantis sutartimi Nr. XVII/VI/II, nuolatinis krovinių gabenimas iš Vilniaus terminalo į (duomenys neskelbiami) (b. l. 32). Tačiau pareiškėjas nei Konsulatui, nei teismui detalesnių paaiškinimų nei įrodymų, patvirtinančių apie tokius krovinius ar atliktiną šių krovinių gabenimą, nepateikė, nors tokią galimybę turėjo. Pareiškėjas taip pat nei Konsulatui, nei teismui nepateikė įrodymų, kad turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje vizos galiojimo laikotarpiu.

Nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs ir įvertinęs turimus duomenis, pateiktus dokumentus, daro išvadą, kad pareiškėjas nei Konsulatui, nei teismui nepagrindė teisėto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, o kaip minėta, pateiktų įrodymų nepatikimumas sudarė pagrindą abejoti dėl pareiškėjo deklaruojamo Šengeno vizos gavimo tikslo. Pareiškėjo teiginys, kad atsisakymo išduoti vizą pagrindai prieštarauja vienas kitam yra nepagrįstas, kadangi, kaip minėta, pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai nepatikimi ir jų autentiškumas kelia abejonių, pareiškėjas jokių kitų įrodymų, kurie būtų patikimi ir pagrįstų numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas, nepateikė. Taigi Konsulatas, neviršydamas savo diskrecijos ribų, pagrįstai pareiškėjo atvejui pritaikė minėtus atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindus bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą neišduoti Šengeno vizos pareiškėjui.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo abejoti priimto skundžiamo Sprendimo pagrįstumu. Sprendimą priėmė kompetentingas administravimo subjektas, nenustatyta, kad sprendimo priėmimo metu buvo pažeistos pagrindinės procedūros, netinkamai įvertinti turimi duomenys ir įrodymai bei pritaikyti teisės aktai. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus, teismas nenustatė kitų ginčijamo spendimo panaikinimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje (toliau – ABTĮ), todėl Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbiami) 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimas Nr. 1530 (85.5.7.6) paliktinas nepakeistu. Pripažinus, kad ginčijamas Sprendimas dėl atsisakymo išduoti Šengeno vizą yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Konsulatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas (88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jūratė Gaidytė-LavrinovičVita ValeckaitėJolanta Vėgelienė