- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-30
- Bylos Nr.
- A-143-2195-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Birutė Janavičiūtė
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Kauno
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. K. (toliau – pareiškėja) skundu (b. l. 4 – 5) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir atsakovas) 2002 m. liepos – 2004 m. spalio mėnesiais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 10 361,53 Lt. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. sausio 29 d. pareikšti (b. l. 35).
Pareiškėja nurodė, kad nurodytu laikotarpiu, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 686), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr. 53), Kauno teritorinės muitinės viršininko įsakymais buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai, todėl neišmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu nurodyti teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teigė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo po Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo ir susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1 - 638/2005.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 10 – 12, 33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais teisės aktais, reglamentavusiais darbo užmokesčio skaičiavimą. Taikydamas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą veikė taip, kaip tuo metu pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teigė, jog pareiškėja reikalavimą priteisti darbo užmokestį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. sausio 29 d. pareiškė praleidusi senaties terminą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 50 – 52) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo pareiškėjai 7 709,44 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, o prašymą atnaujinti senaties terminą atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo priteisti 2002 m. liepos – 2004 m. spalio mėnesiais dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teismas nustatė, kad darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas pareiškėjai buvo taikomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 patvirtintomis Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėmis (toliau – 2002 m. taisyklės) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, jog nurodytų teisės aktų nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Dėl to išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjai, todėl pareiškėjos reikalavimas turi būti tenkinamas. Aplinkybė, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjai metu nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Teismas pabrėžė, jog tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai. Pareiškėja atliko valstybės tarnautojos pareigas, bet jai nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. balandžio 1 d. nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis visas darbo užmokestis. Teismas nurodė, kad sprendimas dėl ginčo turi būti priimtas remiantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Kol teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, jog valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 ir 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 - 638/2005). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2002 m. rugpjūčio mėnesį, kai jai buvo išmokėtas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėja yra Kauno teritorinės muitinės Teisės ir teisėsaugos skyriaus viršininkė, todėl indeksavimo koeficientų taikymo klausimai jai buvo žinomi. Terminą pareiškėja praleido be svarbių priežasčių, todėl jis neatnaujintinas. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2006 m. sausio 30 d., t. y. praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d.). Atsakovas pareiškėjos reikalavimams prašė taikyti senatį ir manė, kad neišmokėtas darbo užmokestis galėtų būti skaičiuojamas tik nuo 2003 m. sausio 30 d. Teismas šiuos atsakovo argumentus pripažino pagrįstais (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.126 str. 2 d., DK 298 str.). Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2003 m. sausio 30 d. iki 2004 m. spalio mėnesio neišmokėta 7 709,44 Lt darbo užmokesčio, todėl ši suma turi būti priteista.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 54 – 55) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą ir prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas privalėjo vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą, kol Konstitucinis Teismas pripažino juos prieštaraujančiais Konstitucijai.
2. Negalėjo žinoti, kad atsakovas, tinkamai vykdydamas tuo metu galiojančius teisės aktus, pažeidžia jos teises.
3. Apie savo pažeistas teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo 2004 m. gruodžio 18 d. ir 2006 m. sausio mėnesio pradžioje susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1 - 638/2005.
4. Nebuvo pagrindo taikyti DK 298 straipsnio, nes jame numatytas terminas negali būti siejamas su ieškinio senaties terminu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 58) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2006 m. sausio 30 d., o indeksacija apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikoma nuo 2002 m. liepos 1 d., todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti darbo užmokesčio dalį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. sausio 29 d. negali būti tenkinamas dėl praleisto trejų metų senaties termino (DK 27 str. 2 d.). Pareiškėja apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2002 m. rugpjūčio mėnesį, kai jai buvo išmokėtas sumažintas darbo užmokestis (CK 1.127 str. 1 d., 1.130 str. 1 d.). Pareiškėja nenurodė kitų svarbių termino praleidimo priežasčių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde yra keliamas trejų metų ieškinio senaties termino (nustatyto DK 27 str. 2 d.) taikymo klausimas. Apeliantė iš esmės nurodo, kad, kreipdamasi į teismą 2006 m. sausio 30 d., nepraleido šio termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik po aukščiau nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo, t. y. 2004 m. gruodžio 18 d. Todėl šiai bylai yra aktualus CK 1.127 straipsnio 1 dalies, nustatančios ieškinio senaties termino eigos pradžią, taikymas.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nurodytoje taisyklėje akcentuojama asmens subjektyvaus suvokimo apie (tariamai) pažeistą jo teisę reikšmė. Tai yra tokiam suvokimui neturi lemiamos reikšmės šio (tariamai padaryto) pažeidimo įvertinimas kitų asmenų arba institucijų, kompetentingų spręsti materialinės teisės normų aiškinimo klausimus, tarp jų ir teismų. Todėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo (CK 1.127 str. 1 d. taikymo) aspektu pareiškėjos apeliavimas į nurodytus teismų nutarimus nėra reikšmingas. Kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į pateiktus argumentus toks pareiškėjos apeliavimas nėra reikšmingas ir teismui sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo (CK 1.131 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas įvertino faktines aplinkybes apie pareiškėjos (tariamai padaryto) pažeidimo suvokimo laiką ir, kolegijos manymu, padarė pagrįstą išvadą, kad tai įvyko 2002 m. rugpjūčio mėnesį.
Taigi konstatuotina, kad nurodytas apeliacinio skundo argumentas negali būti pripažintas pagrįstu. Tuo pačiu konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.