Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-06-15 · Civilinė byla Nr. e2-886-178/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-06-15
Bylos Nr.
e2-886-178/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00352-2017-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alvydas Poškus
Ieškovas
KS Boulevard C
Atsakovas
V. M., uždarajai akcinei bendrovei „VMRC“, uždarajai akcinei bendrovei „VNT Group“, D. J., uždarajai akcinei bendrovei „Complete Solutions“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-886-178/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00352-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.; 3.1.18.2.1.; 3.1.18.2.3.; 3.1.18.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo KS Boulevard C.V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovo KS Boulevard C.V. netiesioginį ieškinį uždarosios akcinės bendrovės „Nolita“ naudai, ir ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams V. M., uždarajai akcinei bendrovei „VMRC“, uždarajai akcinei bendrovei „VNT Group“, D. J., uždarajai akcinei bendrovei „Complete Solutions“.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo pagrįstumo. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais UAB „Nolita“ sudarytus sandorius: su UAB „Vyrokas“ sudarytas 2005 m. balandžio 25 d. komercinių patalpų subnuomos sutartį Nr. NL/VR – 02, 2006 m. liepos 1 d. komercinių patalpų subnuomos sutartį Nr. NL/VR – 03 ir 2007 m. kovo 1 d. komercinių patalpų subnuomos sutartį Nr. NL/VR – 02; 2007 m. lapkričio 19 d. rašto dėl atsiskaitymo už butą pagrindu N. S. atliktą mokėjimą UAB „Vyrokas“; 2011 m. sausio 13 d. atliktą 4 477,00 Lt mokėjimą UAB „Baltic Camion“ (dabar – UAB Complete Solutions); 2012 m. birželio 29 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 12/01; 2012 m. liepos 2 d. sudarytą automobilio nuomos sutartį Nolita-12/07.02/1; su UAB „VNT Group“ 2012 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. NOLITA-VNT Group/12-08 ir 2013 m. kovo 27 d. susitarimą pratęsti paskolos grąžinimo terminą. Tenkinus reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, taikyti restituciją ir UAB „Nolitos“ naudai priteisti: iš atsakovės UAB „VMRC“ šiai įmonei pervestą 35 528,01 Eur sumą; iš atsakovės UAB Complete Solutions šiai įmonei sumokėtą 1 296,63 Eur sumą; iš atsakovo D. J. 27 581,81 Eur darbo užmokesčio; iš atsakovo D. J. už automobilio nuomą jam sumokėtus 12 511,58 Eur. Priteisti UAB „Nolita“ naudai iš atsakovo V. M. šios įmonės patirtą 277 551,89 Eur žalą, kuri kilo dėl UAB „Vyrokas“ sumokėtų sumų. UAB „Vyrokas“ atžvilgiu negalint taikyti restitucijos, ši suma priteistina iš atsakovo V. M.; 134 994,08 Eur žalą, kuri kilo dėl kitų ginčijamų sandorių. Ši žala priteistina tuo atveju, jei teismas netenkintų ieškinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo; priteisti iš atsakovų V. M. ir D. J. 5 proc. dydžio procesines palūkanas; priteisti iš UAB „VMRC“, UAB „VNT Group“ ir UAB Complete Solutions 6 proc. dydžio procesines palūkanas; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti 412 545,97 Eur vertės V. M. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai ir pinigines lėšas, priklausančias V. M. ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis. Ieškovas rėmėsi didele ieškinio suma ir tuo, kad atsakovo atžvilgiu teismas kitoje byloje jau yra pritaikęs atsakovo turtui areštą 508 767,73 Eur sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.Teismas nurodė, kad ieškovas, kaip akcininkas, reikalavimus atsakovui V. M. reiškia kaip juridinio asmens valdymo organo nariui, netiesioginiu ieškiniu ginčija sandorius, kuriuose pats nedalyvavo, ir remiasi tik prielaidomis apie šių sandorių tariamumą ar neteisėtumą. Be to, pats ieškovas abejoja ieškinio pagrindo tikrumu ir reikalavimo teisę formuluoja alternatyviais pagrindais. Nuo ieškovo nurodytų sandorių sudarymo bei atsakovo tikėtinų neteisėtų veiksmų yra praėjęs ilgas laiko tarpas. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės leidžia abejoti ieškinio prima facie pagrįstumu ir tai yra kliūtis taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones. Teismas taip pat nurodė, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrįstas konkrečiais ar tikėtinais veiksmais ar sprendimais, kuriais atsakovas galėtų siekti išvengti galimai jo naudai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas (toliau – ir apeliantas) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nutartis naikintina, nes teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą dėl ieškinio prima facie pagrįstumo bei dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Ieškinyje pateikti argumentai, patvirtinantys ginčijamų sandorių neteisėtumą, išsamiai išdėstytas ieškinio faktinis pagrindas ir pateikti jo reikalavimus pagrindžiantys įrodymai. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad ieškinys grindžiamas tik prielaidomis. Teismas nepagrįstai apelianto teisę reikšti alternatyvius reikalavimus vertino kaip apelianto abejojimą ieškinio pagrindo tikrumu. Apeliantas yra tikras dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo, o ieškinyje nurodė alternatyvius reikalavimus tam, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės. Tai, kad viename ieškinyje pareikšti keli reikalavimai, nepaneigia ieškinio prima facie pagrįstumo. Ieškinio prima facie pagrįstumo nepaneigia ir tai, kad nuo sandorių sudarymo praėjo ilgas laiko tarpas. Atsakovui V. M. pareikštas reikalavimas dėl didelės sumos priteisimo sudaro pagrindą jo turto atžvilgiu taikyti areštą. Jis neturi jokio realaus turto, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas, be to, jo atžvilgiu jau yra taikomas 508 767,73 Eur turto areštas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. nutarties (civilinė byla Nr. e2-5832-450/2015) pagrindu. Pareiga įrodyti, kad atsakovas turi pakankamai piniginių lėšų ar kitokio turto, kuris leistų užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, tenka pačiam atsakovui.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė atsakovo atžvilgiu konstatuota įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartimi. Todėl grėsmė dėl galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo yra konstatuota įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, kuris nagrinėjamu atveju turi prejudicinę galią, dėl ko apeliantui grėsmės egzistavimo papildomai nereikia įrodinėti. Atsakovas V. M. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas pagrįstai sprendė, kad pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti situaciją.Ieškinys prima facie nepagrįstas, jame yra daug teiginių, išvedžiojimų, bet konkrečių ir aiškių argumentų, sudarančių pagrindą ieškinio tenkinimui, nepateikta. Apeliantas pats nėra apsisprendęs, kokį ieškinį, kokiu pagrindu ir kokio atsakovo atžvilgiu reikšti. reiškia alternatyvius ieškinius skirtingų atsakovų atžvilgiu dėl tų pačių sumų, nors laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti tik atsakovo atžvilgiu. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1399-450/2017 pagal to paties apelianto ieškinį atsakovui, kurioje 2015 m. spalio 22 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu 508 767,73 Eur sumai. Atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis atsakovui reiškiamų piniginių reikalavimų sutampa, laikytina, kad yra užtikrina ir didžioji ieškinio reikalavimų dalis. Nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų perteklinis, pažeistų ekonomiškumo ir proporcingumo reikalavimus. Ieškinio reikalavimai nagrinėjamoje byloje jau yra užtikrinti, todėl nėra nei pagrindo, nei poreikio antrą kartą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tų pačių reikalavimų užtikrinimui. Tai, kad teismas 2015 m. spalio 22 d. nutartimi sprendė esant poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesudaro pagrindo tapačiai išvadai ir nagrinėjamoje byloje. Įrodymų, kad areštuotas turtas neužtikrina visos teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimties, nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo ieškovui galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo, pirma, tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, antra, yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.Nagrinėjamu atveju apeliantas pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė atsakovo turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones 412 545,97 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas suabejojo pareikšto ieškinio prima facie pagrįstumu, taip pat sprendė, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrįstas konkrečiais ar tikėtinais veiksmais ar sprendimais, kuriais atsakovas galėtų siekti išvengti galimai jo naudai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo skundžiamos nutarties panaikinimui. Minėta, kad pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu. Iš esmės dėl to teisminėje praktikoje pareikštų reikalavimų tikėtino pagrįstumo (prima facie) klausimas beveik visais atvejais (kaip ir nagrinėjamu) šalių, o neretai ir skirtingų teismų vertinamas priešingai. Apeliantas šiuo atveju didžiąją atskirojo skundo dalį skiria motyvams dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas nuomone, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo net ir sutikus šiuo aspektu su apeliantu dėl žemiau nurodomų motyvų. Tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas. Apeliantas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui grindžia didele ieškinio suma bei aplinkybe, kad atsakovas neturi realaus turto, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas, be to, jo manymu, būtinybė atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones konstatuota įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartimi byloje Nr. e2-5932-450/2015 (taip pat pagal ieškovo ieškinį atsakovui). Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo (apelianto) valios. Prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo turi pakankamai pagrįsti poziciją, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 12 str., 178 str.), o vien tokio pobūdžio deklaratyvūs teiginiai nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.Didelė ieškinio suma savaime nėra pakankama sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) taikymui. Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje (ypač paskutinio laikotarpio) yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017 ir kt.).Kaip minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama užtikrinti galinčio būti palankiu teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, užtikrinti kitai šaliai priklausančio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, išsaugojimą. Šiuo atveju apeliantas tiek ieškinyje, prašydamas taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, tiek atskirajame skunde nurodo, kad atsakovas neturi jokio realaus turto, iš kurio galėtų būti vykdomas išieškojimas, be to, jo (apelianto) prašymu taikant laikinąsias apsaugos priemones kitoje byloje (Nr. e2-5932-450/2015) atsakovo faktiškai areštuotas turtas neužtikrina net toje byloje pareikštų reikalavimų (508 767,73 Eur), kas, apelianto nuomone, patvirtina, kad egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamoje byloje. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokios faktinės aplinkybės - antstolis nesurado pakankamai realaus turto užtikrinti netgi reikalavimus toje byloje - labiau lemia netgi priešingą nei nurodo apeliantas išvadą, t.y. jog nagrinėjamoje byloje, tiek taikius laikinąsias apsaugos priemones, tiek jų netaikius, galimo palankaus apeliantui teismo sprendimo įvykdymas nei palengvės, nei pasunkės, nes daugiau turto nei yra jau areštuota atsakovas neturi. Kitaip tariant, bet kuriuo atveju nei esamo jau areštuoto turto apimtis, nei jo perleidimo, paslėpimo ir pan. galimybės nei padidės, nei sumažės, dėl ko teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje vykdymo perspektyvos išliks analogiškos kaip ir esančios šiuo metu. Tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, tiek apskritai kitų procesinių veiksmų atlikimas bylos proceso eigoje negali būti savitikslis, o šiuo atveju paties apelianto nurodomų aplinkybių kontekste galima spręsti, jog prašymo tenkinimas lemtų būtent tokio - realios teisinės pasekmės neturinčio - procesinio veiksmo atlikimą. Pirmiau išdėstyti argumentai suponuoja išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog yra grėsmė, kad nesiėmus apelianto prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidarytų nebeįmanomu (CPK 185 str.). Todėl jau vien dėl to, t.y. nesant visų būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (CPK 144 str. 1 d.), spręstina, kad naikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Kartu išaiškintina, kad prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas byloje neužkerta galimybės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Alvydas Poškus