- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-83-211-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 14-1-01334-12
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė (pirm.), Pavelas Frolovas, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- R. S.
- Nukentėjusysis
- S1
Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-83/2014 m.
Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 14-1-01334-12
2014 m. vasario 19 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal LR BK 140 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VII-1968 redakcija, galiojusi iki 2013-07-12) laisvės atėmimu 10 mėnesių. Vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąją:
bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos (LR BK 75 str. 2 d. 8 p.), per du mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (LR BK 75 str. 3 d.).
Iš nuteistosios R. S. priteista 1000 Lt mažametės nukentėjusiosios S1. K. neturtinei žalai atlyginti bei 86.86 Lt Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai turtinei žalai atlyginti.
R. S. nuteista už tai, kad 2012-05-28, viešoje vietoje, t.y. kieme, (duomenys neskelbtini), rankine sudavė ne mažiau kaip tris kartus mažametei S. K., gim. 2010-07-30, į galvą, kurią ant rankų laikė tėvas M. K., tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė mažametės S1. K. sveikatą, pasireiškusią veido srities sumušimu.
Nuteistoji R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-29 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriame būtų padaryta išvada, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais padarė nustatytas faktines aplinkybes neatitinkančias išvadas, taip pat netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalies nuostatas dėl nuteistosios kaltės, kadangi, pasak apeliantės, byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, kad pastarosios veiksmuose esama nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliantė skunde cituoja liudytojų parodymus ir tvirtina, kad iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog nėra pašalintos abejonės dėl pastarosios inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių. Nurodo, kad S. K. ir M. K. nurodė prieštaringas aplinkybes, tokių prieštaravimų pastarieji neišvengė ir papildomai juos apklausiant parodymų patikrinimo vietoje metu, abejonių ir prieštaravimų tarp parodymų pašalinti nepavyko ir akistatų metu. Apeliantės teigimu, esant tokiems S. K. bei M. K. parodymams, niekaip negalima būtų teigti, kad nuteistoji sudavė rankine mažametei S. K., kadangi abu liudytojai nurodė, kad buvo suduota ne kam kitam, o M. K.. Ikiteisminio tyrimo metu papildomai juos apklausiant, nė vienas jų nenurodė, kad buvo smūgiuota ir jų dukrai. Papildomai atlikus tyrimo veiksmus nė vienas nenurodė, kad apeliantė sudavė mažamečiam vaikui. Taigi, iš nuosprendžio apeliantei nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis ji sudavė smūgius mažamečiui asmeniui, jeigu kalbama apie smūgių sudavimą – kiek jų buvo, nes nukentėjusiosios tėvai šias aplinkybes pasakoja nenuosekliai. Pasak apeliantės, dėl šios priežasties niekaip negalima sutikti su skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada, kad esą M. K. ir S. K. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo nuoseklūs.
Apeliantė nurodo, kad nieko nekalbama ir apie tai, kaip į šį įvykį reagavo kiti kaimynai, kurie taip pat išlipo iš apeliantės automobilio. Be to, keistai apeliantei atrodo ir tai, kodėl Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai neanalizavo liudytojo T. R. parodymų, kuriuos pagarsinus jis patvirtino teisme bei minėjo, kad kai apeliantė konfliktavo su kita moterimi, jos abi stumdėsi, taip pat matė, kaip vyras, ant kurio rankų buvo mažas vaikas, spyrė apeliantei. Pastarosios teigimu, nors teismas šio liudytojo parodymus aiškino kaip nesusijusius su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis, tačiau visgi negalima laikyti teisingos teismo išvados, daromos nuosprendyje, kad konflikto vietoje buvęs liudytojas T. R. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu negalėjo konkretizuoti apeliantės veiksmų M. K. atžvilgiu, todėl jo parodymai, anot teismo, nei patvirtina, nei paneigia apeliantės parodymus.
Apeliantė įsitikinusi, kad teismas klaidingai vertina aukščiau nurodytas faktines aplinkybes. Juk byloje nustatyta, kad visų aplinkybių nematė ir liudytojai I.L. S. bei K. S., tačiau kažkodėl teismas šiais liudytojais tiki ir vadovaujasi jų paaiškinimais. Apeliantės teigimu, teismas rėmėsi iš esmės kiekybinę, o ne kokybinę persvarą turinčiais duomenimis, tuo tarpu detalaus įrodymų vertinimo siekiant juos sugretinti, nustatyti jų sutapimus ir skirtumus, teismas vengė. Dėl šios priežasties teismo atliktas įrodymų vertinimas, apeliantės teigimu, neatitinka LR BPK 20 str. reikalavimų.
Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantės teigimu, niekaip negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daroma išvada, kad byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo parodymų visuma leidžia teigti, kad apeliantė rankine smogė M. K. į galvos sritį, dalis smūgių (pagal M. K. ir S. K. parodymus – ne mažiau kaip trys) kliuvo tėvo ant rankų laikomam vaikui. Apeliantė pastebi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, vertindamas nuteistosios veiksmus, net jeigu ir būdamas įsitikinęs, kad pastaroji padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, neteisingai aiškino ir taikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl nuteistosios kaltės. Būtent, nuosprendyje daroma išvada, kad nusikalstamą veiką ji padarė netiesiogine tyčia, tačiau apeliantės teigimu, vertinant faktines bylos aplinkybes, jeigu ir manyti, kad yra kokia nors jos kaltė, tuomet čia esama tik neatsargumo – nusikalstamo pasitikėjimo požymių.
Apeliantė atkreipia Vilniaus apygardos teismo dėmesį, kad konflikto metu gindamasi nuo M. K., jeigu ir suprato, kad tokie smūgiai yra pavojingi, tačiau smūgių metu ji tikėjo, kad vaikas, kuris tuo metu buvo ant tėvo – M. K. rankų, tikrai nenukentės. Tai, kad vaikas konflikto metu pradėjo verkti, apeliantės nuomone, yra savaime akivaizdu, tačiau tai nėra priežastis to, kad vaikas nukentėjo nuo pastarosios veiksmų. Apeliantės teigimu, byloje yra medicininiai dokumentai, tarsi patvirtinantys, kad vaikas nukentėjo fiziškai bylai aktualiu laiku, tačiau byloje nėra kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent nuo apeliantės rankinuko šis vaikas buvo sužalotas. Nuteistoji teigia, kad atremdama M. K. puolimą ir atitinkamai pakėlusi ranką su taše, jeigu ir kliudė M. K. galvos sritį, tikrai tikėjosi, kad tai nepalies ir vaiko, esančio ant tėvo rankų, galvos srities. Toks tikėjimas buvo paremtas ne tik tuo, kad apeliantė, kaip moteris, gynėsi nuo ją koneveikiančių kaimynų K., tačiau kartu įvertino situaciją, kad visa tai stebi visiškai mažas vaikas. Dėl šios priežasties būti abejingai ir smūgiuoti M. K. nepaisant to, kad gali kliūti ir jo vaikui, apeliantei nebuvo jokios dingsties ir pagrindo.
Teismo posėdyje nuteistoji R. S. , jos gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti, prokurorė bei mažametės nukentėjusiosios įstatyminis atstovas M. K. prašė skundą atmesti.
Nuteistosios R. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo nuteista R. S. nėra pagrįstas dalyje dėl nuteistosios kaltės formos nustatymo, nors dėl pastarosios kaltės teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė padariusi nusikaltimą, teigė, kad prasidėjus žodiniam konfliktui tarp M. ir S. K., S. K. pirma įsikabino jai į ranką, o M., laikydamas vaiką ant rankų spyrė koja į jos dešinę koją. Vėliau ji iškvietusi policijos pareigūnus (b. t. 1, b. l. 62, b. t. 2, b. l. 56-57).
Kolegijos nuomone, tokią apeliantės versiją nuneigia tiek nukentėjusiojo M. K. parodymai, tiek jo žmonos, apklaustos liudytoja S. K. parodymai, kurie, priešingai mei skunde teigia nuteistoji, patvirtina smūgių sudavimo faktą.
Nukentėjusiuoju pirmosios instancijos teisme apklaustas M. K. parodė, jog jis su šeima – žmona ir vaiku ruošėsi važiuoti į sodybą, išėję į kiemą pamatė kaimynę R. S., kuri juos pamačiusi, pradėjo ant jų šaukti, keiktis. Žmona paprašė jos nusiraminti, tačiau R. S. čiupo žmonos telefoną, sviedė jį į žemę, mėgino suduoti žmonai, bet žmona sugavo jos ranką, tuomet R. S. pradėjo rankine juos daužyti. Jie ėmė trauktis, vaikas verkti, nemažai R. S. smūgiu rankine teko dvejų metų vaikui, kurį jis laikė ant rankų. Iš viso kaltinamoji jam sudavė 6-7 smūgius ir pusė jų kliuvo vaikui. Jis pats R. S. atžvilgiu jokių fizinių veiksmų neatliko, tik bandė ranka prisidengti ir pridengti vaiką (b. t. 2, b. l. 49-51).
S. K., kuri buvo apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja taip pat parodė, kad kaimynė R. S. kieme šaukė ant jų, po to griebė iš jos rankų telefoną, metė jį į žemę, kaimynė pradėjo mosuoti prieš ją rankomis, kumščiais. Kaimynė nenurimo, ėjo su tais pačiais kumščiais link vyro, vėliau pradėjo savo rankinės smūgiais taikyti į vyrą, tačiau kadangi vaikas buvo laikomas priekyje, tie smūgiai nuėjo vaikui, kuris tuo metu buvo išsigandęs, klykiantis, rėkiantis, kaimynė tai girdėjo, bet nesustojo, kol vyrui pavyko pačiupti rankinę ir numesti ją ant žemės (b. t. 2, b. l. 51-52).
Tokius pačius parodymus tiek nukentėjusysis M. K., tiek jo žmona liudytoja S. K. davė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir kurie, priešingai nei skunde teigia apeliantė, yra nuoseklūs, neprieštaringi. Teismas nenustatė ir aplinkybių, dėl kurių būtų galima netikėti jų parodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja S. K. abejojo tik dėlto, ar apeliantė taikėsi konkrečiai į vyrą ar į vaiką, tačiau jai buvo visiškai aišku, kad jų mažametei dukrai smūgiai buvo suduoti ir daugiau nei vienas.
Tokią K. versiją patvirtino ir byloje apklausti liudytojai Irena L. S. bei K. S.. Priešingai nei skunde teigia apeliantė, liudytojai parodė nors ir nematę kaimynų konflikto nuo pradžių iki galo, tačiau parodė, kad matė kaip kaimynai R. S. ir Kuzmickai kalbėjo tarpusavyje pakeltu tonu, M. K. laikė vaiką ant rankų, o R. S. trenkė jam su rankinuku, dėl kokių priežasčių, nežino. Kadangi vaiko galva ir tėvo galva buvo viename lygyje, tai su rankinuku buvo pataikyta ir vaikui (b. t. 2, 52-53).
Teisme apklaustas liudytojas vyr. patrulis R. J. parodė, kad 2012-05-28 prie namo (duomenys neskelbtini), kieme įvyko konfliktas tarp gyventojų, nukentėjo vaikas, jis buvo išgąsdintas. Paties konflikto liudytojas nematė, gali patvirtinti tik tai, kad vaikas verkė (b. t. 2, b. l. 53).
Nors apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai nedetalizavo liudytojo T. R. parodymų, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad minėto liudytojo parodymai nei patvirtina, nei paneigia apeliantės versijos apie tai, kad rankine M. K. ar jo dukrai jokių smūgių ji nesudavė. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklaustas teisme negalėjo pasakyti, ar R. S. gynėsi rankine nuo M. K., ar bandė jam suduoti.
Visgi, kad smūgiai mažametis vaikas buvo sužalotas, patvirtina ir byloje esantis 2012-05-28 VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės medicinos dokumentų išrašas, iš kurio matyti, kad S. K. buvo diagnozuotas galvos plaukuotosios dalies bei veido sumušimai (b. t. 1, b. l. 36). Taip pat 2012-07-19 S1. K. medicininių dokumentų apžiūros protokole nustatyta, kad S. K. buvo padarytas veido srities sumušimas, sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. t. 1, b. l. 44). Minėtuose dokumentuose nurodytas mažametės sužalojimo laikas ir pobūdis atitinka liudytojų parodymus.
Esant tokiems įrodymams, kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei teigiama apeliantės skunde, pastarosios kaltė pilnai įrodyta tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymais bei kita byloje surinkta medžiaga. Netikėti K. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, jie buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo bei patvirtinti kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Teisėjų kolegija pažymi, kad LR BK 140 str. numatyta veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, t.y., kai asmuo suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir jų norėjo, arba antru atveju – nors padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti.
Nagrinėjamu atveju iš aptartų byloje esančių įrodymų vienareikšmiškai negalima teigti, kad nuteistoji R. S. turėjo tyčią sužaloti vaiką. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, kad apeliantė veikė būtent netiesiogine tyčia, tačiau kolegija, įvertinusi visas faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, konstatuoja esant neatsargią kaltę nuteistosios R. S. veiksmuose. Akivaizdu, kad iš aukščiau aptartų įrodymų seka, jog apeliantė turėjo tyčią sužaloti tik tėvą. Visgi tokioje situacijoje, kuomet tėvas ant rankų laiko mažametį vaiką, nuteistoji turėjo pareigą atsižvelgti į tai ir elgtis apdairiai. Kolegijos manymu, nuteistoji R. S., nors ir nenorėjo sutrikdyti sveikatos mažametei, tačiau numatė, kad dėl jos veiksmų gali tai gali atsitikti, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti, kas atitinka neatsargią kaltės formą dėl nusikalstamo pasitikėjimo (LR BK 16 str. 2 d.).
Pažymėtina ir tai, kad asmuo gali būti baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik baudžiamojo įstatymo specialiojoje dalyje numatytais atvejais. LR Baudžiamajame kodekse nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė už aukščiau aptartos veikos padarymą dėl neatsargumo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-29 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, R. S. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, gali civilinį ieškinį atmesti, jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, arba jį palikti nenagrinėtą, jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju, išteisinus R. S., nesant pastarosios veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 2 d. požymių, nukentėjusiosios S1. K. vardu jos atstovo pagal įstatymą M. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl turtinės žalos paliekami nenagrinėtais.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
nuteistosios R. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-29 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
R. S. pagal LR BK 140 str. 2 d. išteisinti, nepadarius jai veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiosios S1. K. vardu jos atstovo pagal įstatymą M. K. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos palikti nenagrinėtais.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo Vilniaus apygardos teisme dienos.