Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

išnagrinėjo įtariamojo R. S. (R. S.) gynėjo adv. A. Abraičio skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutarties, kuria patenkintas nukentėjusiosios E. S. atstovo adv. V. Kirpičnikovo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Egidijaus Motiejūno 2012-02-01 nutarimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007-12-21 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 281 straipsnio 5 dalį dėl to, jog 2007-12-21 apie 17 val. (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 247, automobilis „Mitsubishi Galant”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. S., partrenkė kelio važiuojamąją dalį kirtusią I. O., kuri nuo patirtų sužalojimų eismo įvykio vietoje mirė.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroro S. Jankausko 2011-05-30 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, kadangi R. S. veikoje nebuvo nustatyta BK 281 straipsnio 5 dalyje ir 144 straipsnyje numatytų nusikaltimų požymių.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. Rėksnio 2011-07-25 nutarimu atmestas nukentėjusiosios E. S. atstovo adv. V. Kirpičnikovo skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2011-05-30 nutarimo panaikinimo.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-08-31 nutartimi nukentėjusiosios E. S. atstovo adv. V. Kirpičnikovo skundas patenkintas iš dalies, prokurorų 2011-05-30 ir 2011-07-25 nutarimai panaikinti dalyje dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagal BK 144 straipsnį.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus prokuroro S. Jankausko 2011-12-02 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, R. S. veikoje nenustačius BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo E. Motiejūno 2012-02-01 nutarimu atmestas nukentėjusiosios E. S. atstovo adv. V. Kirpičnikovo skundas.

2012-02-28 Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo gautas nukentėjusiosios E. S. atstovo adv. V. Kirpičnikovo skundas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo E. Motiejūno 2012-02-01 nutarimą.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartimi patenkintas nukentėjusiosios E. S. atstovo adv. V. Kirpičnikovo skundas, motyvuojant tuo, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas pakankamai išsamiai, tačiau jo metu gauti faktiniai duomenys įvertinti neteisingai ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas nepagrįstai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nevienareikšmiškai nustatyta, jog automobilis „Mitsubishi Galant”, valst Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. S., partrenkė kelio važiuojamąją dalį kirtusią pėsčiąją I. O.. Iš transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolo matyti, kad automobiliui „Mitsubishi Galant” padaryti reikšmingi sužalojimai, išdaužtas priekinis langas, sulankstytas variklio dangtis, išdaužtas priekinis dešinės pusės žibintas ir kt. Liudytojas R. R. nurodė, jog automobilio „Mitsubishi” vairuotojas, partrenkęs moterį priekine dešine automobilio dalimi padidino greitį ir nesustodamas pasišalino iš įvykio vietos. Šis liudytojas patvirtino, jog iš paskos automobilio „Mitsubishi” važiavo kiti automobiliai ir pervažiavo partrenktą moterį, o jis tuo metu neturėjo kur sustoti, tačiau radęs galimybę apsisukti tuoj pat grįžo į eismo įvykio vietą. Liudytoja R. L. nurodė, jog važiavo pirmąja eismo juosta ir matė kaip buvo partrenkta moteris priešais ją pirmąja eismo juosta važiavusio automobilio. Anot liudytojos, eismas buvo intensyvus, tačiau ji manevravo dešinėn ir sustojo, o sustojusi pranešė apie eismo įvykį policijai. Automobilis partrenkęs moterį iš įvykio vietos pasišalino. Įtariamasis R. S. 2007-12-22 apklausos metu patvirtino, jog partrenkė pėsčiąją automobilio priekinės dalies dešine puse, pristabdė, bet dėl šoko būsenos nuvažiavo toliau ir kas įvyko nematė, o grįžęs į (duomenys neskelbtini) automobilį pastatė į garažą. Įtariamasis R. S. 2011-10-21 apklausos metu nurodė, jog partrenkęs pėsčiąją nesustojo, nes buvo šoko būsenoje, nesuprato, kas įvyko. Be to, anot įtariamojo, jis nesustojo, nes buvo intensyvus eismas ir jam sustojus galėjo įvykti kitas eismo įvykis ir nukentėti kiti žmonės. Įtariamojo teigimu, patrenkiant pėsčiąją, smūgis buvo nestiprus, o kur parkrito moteris, jis nematė, galvojo, kad į šalikelę, todėl manė, kad niekas jos negalės pervažiuoti. Pagalbos jai nesuteikė, nes bijojo dėl savo gyvybės. Taigi, kaip matyti iš šių ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, R. S. ne tik turėjo ir galėjo suprasti kilusias pasekmes - žmogaus sužalojimą, bet jas ir suprato. Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų apie tai, kad R. S. iš kart po eismo įvykio suprato ar žinojo, kad pėsčioji po partrenkimo mirė ar buvo pervažiuota kitų automobilių. Ta aplinkybė, jog pagalbos suteikti partrenktajai I. O. nebuvo galima dėl pastarosios mirties, baudžiamosios atsakomybės nešalina, nes R. S. apie nukentėjusiosios mirtį nežinojo, ir iš įvykio vietos pabėgo. Priešingai nei teigia prokuroras, įtariamasis manė, jog pėsčioji nukrito į šalikelę, t. y. jis puikiai suvokė, jog kito asmens gyvybei gresią pavojus ir jam būtina pagalba. Tai, jog nukentėjusioji įvykio metu mirė, o įtariamasis apie tai nežinodamas pasišalino iš įvykio vietos, turi būti vertinama kaip pasikėsinimas palikti be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei, tai yra pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 144 straipsnį.

Byloje buvo surinkta pakankamai tiesioginių ir netiesioginių faktinių duomenų, patvirtinančių įtariamojo R. S. kaltę pasišalint iš eismo įvykio vietos ir taip pasikėsinant palikti be pagalbos žmogų, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą prokurorai nutarimuose šių surinktų duomenų nevertino ir detaliau nepasisakė, apsiribodami abstrakčia išvada, kad įtariamasis neturėjo realios galimybės pasirūpinti partrenkta pėsčiąją.

Įtariamojo gynėjas skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį. Gynėjas skunde nurodo, jog sutinka su ikiteisminio tyrimo teisėjo BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispozicijos išaiškinimu, tačiau nesutinka su tuo, kad R. S. turėjo galimybę I. O. pagelbėti. Gynėjo teigimu, R. S. veikė būtinojo reikalingumo būsenoje. Būtinojo reikalingumo instituto esmė ir paskirtis suponuoja būtinybę asmeniui įvertinti daromą žalą ir žalą, kurios siekiama išvengti, ir sąmoningai pasirinkti elgesio variantą, leisiantį padaryti mažesnę žalą. Tai reiškia, kad siekiant pašalinti pavojų, mažesnė žala turi būti padaroma tyčia. Partenkus pėsčiąją I. O. buvo suskaldyta priekinio stiklo dešinė pusė ir matomumas iš karto tapo niekinis. Oras buvo labai blogas, krituliai, važiuojamoji dalis visiškai nebuvo apšviesta, šlapia kelio danga sugėrė šviesas. Vairuotojas R. S. per galinį automobilio stiklą matė, kad eismas buvo itin intensyvus (automobiliai važiuoja dvejomis eismo juostomis ir greitis leidžiamas 80 km/h), todėl pasitelkdamas savo vairavimo įgūdžius suprato, kad stabdant jo vairuojamą automobilį ar sustojus, esant įvardintoms sąlygoms, iškyla realus pavojus jo asmeninei gyvybei, arba kitiems eismo dalyviams. Stabdant automobilį buvo realus pavojus nuvažiuoti nuo važiuojamosios dalies į griovį arba pervažiuoti kitą pėsčiąjį einantį kelkraščiu. Akivaizdu, kad pėsčiajai I. O. nebuvo įmanoma pagelbėti (ji buvo žuvus, nes ją iškarto pervažiavo iš paskos R. S. važiavusieji automobiliai), o buvo išvengta didesnės žalos - išsaugota vairuotojo R. S. gyvybė ir kitų eismo dalyvių sveikata.

Gynėjas sutinka, kad liudytoja R. L. turėjo galimybę sustoti, todėl, kad jos automobilio priekinis stiklas nebuvo suskilęs ir matomumas negalėjo būti ribotas. R. S. atveju, jo vairuojamas automobilis keletą akimirkų, visiškai netekus matomumo dėl suskilusio priekinio stiklo, tapo nevaldomas, ir bet koks manevravimas arba stabdymas būtų sukėlęs didesnę žalą negu jau padarytoji.

Gynėjas skunde nurodo ir tai, jog, priėmus skundžiamą nutartį, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, o būtent jos principas „Non bis in idem” (negalima dukart bausti už tą patį pažeidimą). R. S. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo įsiteisėjusiu nutarimu yra nubaustas už administracinį teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. 3000 Lt bauda už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Bauda yra sumokėta.

Prokuroras, įtariamasis teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Teismo posėdžio metu įtariamojo gynėjas prašė skundą tenkinti.

Įtariamojo gynėjo skundas atmestinas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), pritaria ikiteisminio tyrimo teisėjo skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys suteikia pagrindą išvadai, jog R. S. veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, požymiai.

BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (pavojingų padarinių įrodinėjimo ir jų nustatymo nereikalaujama), t. y. kai asmuo, turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba kuris pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nepagelbėjo jam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo.

Ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu nustatyta, jog 2007-12-21 apie 17 val. (duomenys neskelbtini) ties pastatu Nr. 247 automobilis „Mitsubishi Galant”, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamas R. S., partrenkė kelio važiuojamąją dalį kirtusią I. O.. To neneigia ir R. S.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas bei tiesiogiai eismo įvykį matęs R. R. apklausų metu nurodė, jog automobilio priekine dešine dalimi partrenkęs moterį, Mitsubishi vairuotojas padidino greitį ir nesustodamas pasišalino iš įvykio vietos. Liudytojas automobilio žibintų ilgomis šviesomis rodė automobilio Mitsubishi vairuotojui, važiuodamas paskui jį, kad sustotų, tačiau vairuotojas nereagavo ir pabėgo. Jis spėjo užrašyti automobilio valstybinius numerius, (duomenys neskelbtini) Jis paskambino į policiją, kaip jau galėjo apsisukti, apsisuko ir grįžo į įvykio vietą. Po pėsčiosios partrenkimo jis pats neturėjo kur sustoti, nes pirmąja eismo juosta automobiliui Mitsubishi iš paskos važiavo automobilių kolona. Liudytoja apklausta R. L. nurodė, jog kai ji pastebėjo pėsčiąją, priešais ją važiavęs automobilis nestabdė ir priekine dešine dalimi ją partrenkė, nuo smūgio pėsčioji pakilo į orą, automobilis Mitsubishi nuvažiavo toliau, o pėsčioji nukrito ant asfalto pirmoje eismo juostoje tiesiai prieš jos automobilį. Sustabdyti automobilio prieš pėsčiąją ji jau neturėjo galimybės, tačiau spėjo staiga nusukti į dešinį kelkraštį ir kol stabdė, jos važiavimo greitis sumažėjo tiek, kad jau galėjo įsukti į dešinėje esančią aikštelę. Įvažiavus į aikštelę, ji dar nuvažiavo iki jos galo, kur jau turėjo galimybę saugiai sustoti, tuoj pat paskambino pagalbos telefonu. Eismo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 269.1., 269.3. punktuose nurodyta, jog įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs vairuotojas (eismo dalyvis) privalo, nesukeldamas papildomo pavojaus, iškart sustoti, įjungti avarinę šviesos signalizaciją, pastatyti avarinio sustojimo ženklą, o jeigu eismo įvykyje sužeidžiamas arba žūva žmogus, pranešti apie tai policijai, pasilikti eismo įvykio vietoje ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija jam leidžia palikti eismo įvykio vietą, jis turi suteikti pagalbą nukentėjusiam asmeniui arba jam pačiam turi būti suteikta pagalba. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina ikiteisminio tyrimo teisėjo skundžiamoje nutartyje padarytą išvadą, jog R. S. veiksmuose vis tik yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str. požymiai, bei paneigia įtariamojo gynėjo skundo argumentus, susijusius su pastarojo ginamojo veikimu būtinojo reikalingumo sąlygomis. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys rodo, jog R. S. nestabdė savo vairuojamo automobilio ne tik prieš partrenkiant pėsčiąją, bet ir po partrenkimo, priešingai, po partrenkimo iš įvykio vietos pasišalino net padidinęs greitį, grįžęs namo automobilį pastatė į garažą ir net nesiteikė apie įvykį pranešti policijos pareigūnams. Kad būtent R. S. vairuojamu automobiliu „Mitsubishi Galant”, v/n (duomenys neskelbtini) buvo partrenkta pėsčioji nustatyta tik tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų pastangomis. Teismas sprendžia, kad įtariamasis, pasak jo, jeigu ir įžvelgęs papildomą pavojų, neturėjo galimybės iš karto po partrenkimo sustoti bei imtis priemonių pasirūpinti nukentėjusiąja (po pėsčiosios partrenkimo iš karto už R. S. vairuojamo automobilio važiavusi liudytoja R. L., manevruodama savo automobilį, sugebėjo sustabdyti), tai jis galėjo padaryti vos tik atsiradus galimybei, juolab, kad kaip seka iš liudytojos R. L. parodymų, šalia įvykio vietos buvo įvažiavimas į aikštelę. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog I. O. galėjo mirti tiek eismo įvykio metu, tiek ir netrukus po eismo įvykio. Taip pat nustatyta, kad po partrenkimo pėsčioji buvo pervažiuota ir kitų R. S. vairuotam automobiliui iš paskos važiavusių automobilių. Teismas, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pritaria gynėjo skundo argumentui, jog pėsčiajai I. O. nebuvo įmanoma pagelbėti, ji žuvo, tačiau R. S. apie I. O. mirtį nieko nežinojo, jis nežinojo ir apie tai, kad nukentėjusiąją pervažiavo kiti automobiliai, kaip seka iš pastarojo parodymų, jis manė, kad pėsčioji nukrito į šalikelę. Taigi, R. S. žinojo, kad automobiliu partrenkė pėsčiąją, suvokė, kad tai negalėjo nesukelti nukentėjusiosios sveikatai jokių pasekmių, grėsė pavojus pastarosios gyvybei, tačiau iš įvykio vietos pasišalino. Be to, pažymėtina, kad nusikaltimas, numatytas BK 144 straipsnyje, laikomas baigtu nepagelbėjus nukentėjusiajam, turint galimybę suteikti pagalbą, neatsižvelgiant, sukėlė tai kokių nors padarinių nukentėjusiajam ar nesukėlė, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykio vietoje buvo kitų asmenų, kurie galėjo suteikti pagalbą, ar vairuotojas yra kaltas dėl eismo įvykio ir ar jis tikėjosi arba buvo įsitikinęs, kad pagalbą nukentėjusiajam suteiks kiti (baudžiamoji byla Nr. 2K-649/2004).

Nepagrįsti yra ir gynėjo skundo argumentai, susiję su Non bis in idem principo pažeidimu. Kaip matyti iš teismui skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-07-04 nutarimu R. S. buvo nubaustas už ATPK 130 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą, t.y. už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, tuo tarpu R. S. baudžiamasis persekiojimas atliekamas dėl to, kad jis po eismo įvykio nukentėjusiąją I. O. paliko be pagalbos, kai grėsė pavojus pastarosios gyvybei.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-15 nutartį gynėjos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti įtariamojo R. S. (R. S.) gynėjo adv. A. Abraičio skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-03-15 nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.