Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. . ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį 30 MGL (3750 Lt) bauda.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo V. S. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. S. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo A. J. J. atstovo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad jis 2001 m. lapkričio 9 d., apie 22.00 val., vairuodamas automobilį „Lancia Debra“ valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „Termesta“, Vilniuje, Kęstučio gatve nuo Narbuto gatvės pusės Liubarto gatvės link pirmąja eismo juosta arčiau pėsčiųjų perėjos, esančios Kęstučio gatvėje ties sankryža su Poškos gatve, buvo neatsargus, laiku nesustabdė vairuojamo automobilio, nepraleido į kelio važiuojamąją dalį įžengusio ir iš kairės į dešinę pėsčiųjų perėja ėjusio pėsčiojo A. J. J., jį partrenkė, taip padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais V. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste KET – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 883 red., galiojusi iki 2003 m. balandžio 1 d.) 2.4, 4.4, 13.4, 14.2 punktų reikalavimus.

Pirmąjį iš alternatyvių prašymų kasatoriai motyvuoja tuo, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, apeliantams ginčijant nustatytą autoįvykio mechanizmą, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje remiamasi ekspertės O. Lukoševičienės išvada, kurioje teigiama, kad V. S. važiavo didesniu nei leistinas greičiu, taip pažeisdamas KET 14.3 punkto reikalavimus, nors toks kaltinimas V. S. nebuvo pareikštas. Kasatorių nuomone, taip teismas išplėtė kaltinimo ribas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio pažeidimo nepasisakė, šio kaltinimo iš nuosprendžio nepašalino. Ginčydami nustatytą autoįvykio mechanizmą kasatoriai analizuoja byloje surinktus įrodymus ir teigia, kad kai kurių teismo išvadų byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Skunde pažymima, kad teismo išvada, jog pirminis smūgis automobilio priekinio bamperio dešiniuoju kampu buvo suduotas į nukentėjusiojo dešinės blauzdos išorinį paviršių, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skunde kasatoriai tvirtina, kad aplinkybės, kuo buvo suduotas pirminis smūgis nukentėjusiajam (priekiniu bamperiu ar statramsčiu) nustatymas turi įtakos nukentėjusiojo partrenkimo vietos bei jo kritimo trajektorijos nustatymui. Anot kasatorių, jei pirminis ir pats stipriausias smūgis nukentėjusiajam būtų buvęs suduotas priekiniu bamperiu į blauzdos dešinę pusę, tai būtų buvę aptikta ne kraujosruvos ant tos blauzdos, bet jos lūžis. Toliau analizuodami ekspertizės išvadas kasatoriai teigia, kad esant tokiam autoįvykio mechanizmui, kaip teigiama ekspertizės akte, nukentėjusiajam būtų lūžę dešinės kojos kaulai, jis būtų užblokštas ant automobilio gaubto ir atsitrenktų į priekinio lango stiklą pirmiausia galva, o ne dešiniuoju šonu, dešine ranka, krūtinės ląstos dešinės pusės sritimi. Kasatorių nuomone, kad po užmetimo ant automobilio gaubto pėsčiasis atsitrenktų taip, kaip aprašyta akte, jis kažkokiu būdu turėjo būti persuktas skersai automobilio, bei turėjo sulankstyti tą gaubtą. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas privalėjo imtis priemonių patikrinti nuteistojo paaiškinimus dėl autoįvykio mechanizmo, pašalinti prieštaravimus, įvertinti, ar nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai nebuvo sąlyga kilti šiam autoįvykiui.

Antrąjį iš alternatyvių prašymų kasatoriai motyvuoja tuo, kad, jų nuomone, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Anot kasatorių, net ir esant tokiam autoįvykio mechanizmui, koks aprašytas ekspertizių išvadose, techniniu požiūriu priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu buvo ne vairuotojo V. S., o pėsčiojo J. J. veiksmai. Kasatoriai skunde pažymi, kad byloje nustatyta, jog nukentėjusysis buvo neblaivus. Kasatorių nuomone, nukentėjusiojo parodymai, kad prieš jį per perėją ėjo moteris su vaiku nepagrįsti, nes ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad atstumas nuo jo iki kitų einančių per perėją asmenų buvo apie 4 metrus, o apklaustas teisme nurodė, kad tas atstumas buvo keli metrai. Kasatoriai tvirtina, kad iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog pereidamas kelią jis nežiūrėjo, ar nėra jam iš dešinės pusės atvažiuojančių automobilių. Kasatorių nuomone, nukentėjusysis pažeidė KET 5.10 punkto reikalavimus, o teismo išvada, kad V. S. pažeidė KET 2.4, 4.4, 13.4, 14.2 punktų reikalavimus nepagrįsta, nes teismas rėmėsi tik ekspertizės aktu. Anot kasatorių, spręsti, kurie KET reikalavimai buvo pažeisti turi teismas, o ne ekspertai, nes pagrindinis šių uždavinys yra nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir eigą, spręsti kitus saugaus eismo ir transporto priemonių eksploatavimo, o ne teisinio pobūdžio klausimus. Skunde teigiama, kad teismai, konstatuodami, jog V. S. pažeidė atitinkamus KET punktų reikalavimus, visiškai nesigilino į klausimą, koks buvo priežastinis ryšys tarp šių pažeidimų ir eismo įvykio. Kasatoriai skunde pažymi tokias aplinkybes. KET 2.4 punkte nustatytos bendro pobūdžio taisyklės. Anot kasatorių, pagal KET 4.4 punkto nuostatas esamoje situacijoje ne vairuotojas privalėjo praleisti į jo važiuojamosios dalies pusę įžengusį pėsčiąjį, nes tai padaryti vairuotojas neturėjo techninės galimybės, o pėsčiasis turėjo vykdyti KET 5.10 punkto reikalavimus. Kasatoriai teigia, jog nuteistasis nepažeidė ir KET 14.2 punkto nuostatų, nes nenustatyta, kad jis būtų viršijęs leistiną greitį ir kad, atsiradus kliūčiai, nesiėmė priemonių ją apvažiuoti ar visiškai sustabdyti automobilį. Anot kasatorių, KET 13.4 punkto reikalavimas, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nereiškia, jog vairuotojas turi važiuoti visiškai pagal dešinįjį kraštą, o sutinkamai su KET 13.10 punkto reikalavimais, vairuotojas privalo palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Kasatoriai skunde teigia, kad, lyjant lietui, tamsiu paros metu, esant tik gatvių apšvietimui, vengdamas aptaškyti praeivius bei siekdamas išvengti užvažiavimo ant pėsčiųjų, jei šie staiga išeitų į važiuojamąją kelio dalį, V. S. teisingai važiavo arčiau linijos, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, o ne arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Kasatorių nuomone, atsižvelgus į byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pėsčiasis vairuotojo matomumo zonoje buvo tik nuo linijos 1.1, skiriančios priešingų krypčių transporto srautus, ir vairuotojo matomumo zonoje šis nuėjo 1.8 - 2.0 m, t. y. mažiau nei 2,2 m, dėl to pagal ekspertizės akto išvadas pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui techniniu požiūriu buvo nukentėjusiojo veiksmai, prieštaravę tuo metu galiojusių KET 2.4, 5.10 punktų reikalavimams, kadangi tokiu atveju vairuotojas V. S. neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčydami pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigė, jog byloje tiriamo autoįvykio priežastis yra ne vairuotojo V. S., o pėsčiojo A. J. J. padaryti KET reikalavimų pažeidimai. Pagrįsdami šį teiginį apeliantai skunde rėmėsi teismo ekspertizių aktuose minimais duomenimis apie vairuotojo matomumo zoną prieš pat autoįvykį, apie tai, kaip kinta pagrindinė sąlyga autoįvykiui kilti priklausomai nuo to, kokį atstumą iki jo partrenkimo nuėjo pėsčiasis, būdamas vairuotojo matomumo zonoje. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šie apeliacinio skundo argumentai liko neišnagrinėti, nes apie nukentėjusiojo A. J. J. veiksmus prieš pat autoįvykį (pažeidė ar nepažeidė jis KET 5.10 punkto reikalavimus), apie vairuotojo matomumo zoną apeliacinės instancijos teismas apskritai nepasisakė. Tai vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų, nes juo apeliantai grindė savo teiginį, kad V. S. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties (tiek nusikalstamų veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp veiksmų ir atsiradusių pasekmių). Neišnagrinėjus dalies esminių argumentų, apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, padarytas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui bylą išnagrinėti išsamiai (BPK 369 straipsnio 3 dalis), įvertinus ir tai, kad didžioji dauguma apeliacinio skundo argumentų buvo aptarta. Todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis). Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi aptarti visus esminius nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir tik po to priimti atitinkamą procesinį sprendimą.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Skundas tenkintinas iš dalies dėl to, kad kasatoriai jame yra suformulavę ir antrąjį prašymą, kurį kasacinės instancijos teismas palieka nenagrinėtą. Prašymą panaikinti abu skundžiamus teismų sprendimus ir V. S. išteisinti kasatoriai grindžia tuo, kad, jų nuomone, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pateikdami savą įrodymų vertinimą kasatoriai tvirtina, kad V. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kad autoįvykis, kurio metu buvo sunkiai sužalotas A. J. J., kilo dėl paties nukentėjusiojo kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas negali ir negalės tikrinti baudžiamojo įstatymo pritaikymo tinkamumo tol, kol apeliacine tvarka nebus išspręstas ginčas dėl faktinių aplinkybių nustatymo teisingumo. Aplinkybę, kad tas ginčas tebesitęsia, patvirtina kasacinio skundo turinys. Tuo tarpu, kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinėje instancijoje įrodymų tyrimas neatliekamas, faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 17 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.