- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-09
- Bylos Nr.
- I-906-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04931-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- L. B., A. B., N. B., A. M., M. O., A. P., V. U., M. V.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui J. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. B., A. B., N. B., A. M., M. O., A. P., V. U., M. V. ir M. V. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai L. B., A. B., N. B., A. M., M. O., A. P., V. U., M. V. ir M. V. prašė kiekvienam pareiškėjui priteisti nuo 2009-08-01 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Skunde nurodoma, kad pareiškėja L. B. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-04-11 įsakymu Nr. P-304 nuo 2008-04-14 paskirta į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas; generalinio prokuroro 2010-06-04 įsakymu Nr. P-367 nuo 2010-06-07 perkelta į Vilniaus apygardos prokuratūrą ir paskirta į Antrojo skyriaus prokuroro pareigas; Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2012-05-04 įsakymu Nr. P-1 nustatyta tarnybos vieta Vilniaus apygardos prokuratūros Antrajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje skyriaus prokuroro pareigose.
Pareiškėja A. B. generalinio prokuroro 2001-11-14 įsakymu Nr. 828-K nuo 2001-11-16 perkelta į Vilniaus apygardos prokuratūros Prokurorinės veiklos kontrolės skyrių vyriausiojo prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2003-04-23 įsakymu Nr. P-233 paskirta į Antrojo (sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas; generalinio prokuroro pavaduotojo 2010-12-30 įsakymu Nr. P-829 nuo 2011-04-07 perkelta į Antrojo skyriaus prokuroro pareigas; Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2012-05-04 įsakymu Nr. P-1 nustatyta tarnybos vieta Vilniaus apygardos prokuratūros Antrajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje skyriaus prokuroro pareigose, kuriose dirba iki šiol. Laikotarpiai nuo 2011-06-02 iki 2011-06-30 (2011-06-01 generalinio prokuroro įsakymas Nr. P-407), nuo 2012-06-04 (2012-05-29 generalinio prokuroro įsakymas Nr. P-495), nuo 2012-08-06 iki 2012-08-16 (2012-08-03 generalinio prokuroro įsakymas Nr. P-689), nuo 2013-05-27 iki 2013-06-28 (generalinio prokuroro 2013-05-22 įsakymas Nr. P-296), nuo 2013-08-12 iki 2013-08-16 (2013-08-08 generalinio prokuroro įsakymas Nr. P-496), nuo 2013-09-16 iki 2013-09-20 (2013-09-06 generalinio prokuroro įsakymas Nr. P-553) buvo laikinai perkelta eiti skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas.
Pareiškėja N. B. generalinio prokuroro 2008-04-01 įsakymu Nr. P-277 nuo 2008-04-03 paskirta į Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro pareigas; Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2012-05-04 įsakymu Nr. P-1 nustatyta tarnybos vieta Vilniaus apygardos prokuratūros Antrajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje skyriaus prokuroro pareigose.
Pareiškėjas A. M. generalinio prokuroro 2004-09-27 įsakymu Nr. P-456 nuo 2004-10-04 paskirtas į Varėnos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2009-10-28 įsakymu Nr. P-452 nuo 2009-10-28 paskirtas penkeriems metams į Varėnos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2012-09-10 įsakymu Nr. P-839 nuo 2012-09-11 perkeltas į Vilniaus apygardos prokuratūrą specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.
Pareiškėja M. O. generalinio prokuroro 2003-08-29 įsakymu Nr. P-513 nuo 2003-09-01 paskirta į Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro pareigas; Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2012-05-04 įsakymu Nr. P-l nustatyta tarnybos vieta Vilniaus apygardos prokuratūros Antrajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje skyriaus prokuroro pareigose.
Pareiškėjas A. P. generalinio prokuroro 1998-07-10 įsakymu 275-k priimtas į tarnybą Vilniaus apygardos prokuratūros Nusikaltimų nuosavybei ir ekonomikai skyriaus prokuroru; generalinio prokuroro 2001-04-27 įsakymu Nr. 421-K perkeltas į Vilniaus apygardos prokuratūros Nusikaltimų tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2003-04-23 įsakymu Nr. P-233 perkeltas į Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus (sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2003-05-17 įsakymu Nr. P-234 perkeltas į Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus (labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2004-09-20 įsakymu Nr. P-446 perkeltas į Vilniaus apygardos prokuratūros Apeliacinio skyriaus prokuroro pareigas; Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2012-05-04 įsakymu Nr. P-1 nustatyta tarnybos vieta Vilniaus apygardos prokuratūros Antrajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje skyriaus prokuroro pareigose.
Pareiškėjas V. U. generalinio prokuroro 2007-06-27 įsakymu Nr. P-377 nuo 2007-07-02 paskirtas į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas; generalinio prokuroro 2010-12-30 įsakymu Nr. P-831 nuo 2011-04-07 perkeltas į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2011-06-04 įsakymu Nr. P-559 nuo 2011-08-02 iki 2011-08-26 imtinai pavesta eiti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2011-08-03 įsakymu Nr. P-564 nuo 2011-09-01 perkeltas į Vilniaus apygardos prokuratūrą ir paskirtas į prokuroro pareigas; Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2012-05-04 įsakymu Nr. P-l nustatyta tarnybos vieta Vilniaus apygardos prokuratūros Antrajame baudžiamojo persekiojimo skyriuje skyriaus prokuroro pareigose.
Pareiškėja M. V. generalinio prokuroro 1995-03-20 įsakymu 259-k priimta į tarnybą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Nusikaltimų sveikatai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai skyriaus prokurore; generalinio prokuroro 2003-04-23 įsakymu Nr. P-235 perkelta į Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo (labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo) skyriaus prokurorės pareigas; generalinio prokuroro 2004-09-20 įsakymu Nr. P-447 perkelta į Vilniaus apygardos prokuratūros Apeliacinio skyriaus prokurorės pareigas. Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 2012-05-08 įsakymu Nr. P-4 paskirta į Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės pareigas.
Pareiškėjas M. V. generalinio prokuroro 1990-08-07 įsakymu 200-K priimtas į tarnybą Vilniaus miesto prokuratūroje vyriausiojo prokuroro padėjėju. 2002-01-17 generalinio prokuroro įsakymu Nr. 39-K paskirtas į Vilniaus apygardos prokuratūros Nusikaltimų tyrimo kontrolės skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas; generalinio prokuroro 2012-05-03 įsakymu Nr. P-407 nuo 2012-05-04 perkeltas į Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas.
Motyvuojamoji dalis
Prokuratūros įstatymo 49 straipsnyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau - ir Įstatymas). Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedo už kvalifikacinį rangą. Įstatymo 4 straipsnyje reglamentuota, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio, kurį Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas. Nuo apskaičiuotos pareiginės algos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir kvalifikacinį rangą. Prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Įstatymo priedėlio III skirsnyje. Iki 2009-08-01 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo 8,4. 2009-07-17 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 pareiginės algos koeficientas nuo 2009-08-01 buvo sumažintas iki 8,11. Iki 2009-08-01 Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokuroro pareiginės algos koeficientas buvo 8,3. 2009-07-17 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 pareiginės algos koeficientas nuo 2009-08-01 buvo sumažintas iki 8,01. Iki 2009-08-01 kitų (ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio miestų) miesto ir rajono apylinkių prokuratūrų vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas buvo 9,3. 2009-07-17 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 pareiginės algos koeficientas nuo 2009-08-01 sumažintas iki 8,88. Nuo 2012-01-01 apylinkių prokuratūros tapo sudėtinėmis apygardų prokuratūrų dalimis, o apylinkių prokuratūrų prokurorai – apygardų prokuratūrų apylinkių prokuratūrų prokurorais. 2011-12-21 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834 apygardos prokuratūros apylinkės prokuratūros prokuroro pareiginės algos koeficientas nuo 2012-05-01 buvo padidintas iki 9,03.
Iki 2009-08-01 apygardos prokuratūros prokuroro pareiginės algos koeficientas buvo 9,5, 2009-07-17 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 pareiginės algos koeficientas nuo 2009-08-01 buvo sumažintas iki 9,03. 2011-12-21 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834 pareiginės algos koeficientas nuo 2012-05-01 buvo padidintas iki 9,45. Iki 2009-08-01 apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo 10,1. 2009-07-17 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 pareiginės algos koeficientas nuo 2009-08-01 buvo sumažintas iki 9,54. 2011-12-21 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834 pareiginės algos koeficientas liko 9,54. Iki 2009-08-01 apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pareiginės algos koeficientas buvo 10,4. 2009-07-17 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361 pareiginės algos koeficientas nuo 2009-08-01 buvo sumažintas iki 9,72. 2011-12-21 Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1834 pareiginės algos koeficientas liko 9,72.
Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-04-23 redakcija) 3 straipsnio 2 dalyje buvo (ir yra) numatyta vėl taikyti iki 2009-08-01 galiojusius apygardos prokuratūros prokurorų, skyrių vyriausiųjų prokurorų ir skyrių vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, tačiau Įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010-07-02 redakcija; 2011-11-22 redakcija; 2012-12-20 redakcija) nuostatos įsigaliojimas buvo tris kartus atidėtas. Teigia, kad atsakovė privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį nuo 2009-05-01 iki teismo sprendimo priėmimo dienos buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant pareiginės algos dydžio koeficientus, numatytus Įstatymo priedėlio redakcijoje, galiojusioje iki 2009-05-01.
Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nusprendus tenkinti skundą, prašė mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.
Pažymėjo, kad pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2000-08-29 VIII-1904 redakcija) pareiškėjų pareiginės algos koeficientai buvo nustatyti: apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiųjų prokurorų 10,4, jo pavaduotojų 10,1, prokurorų 9,5, miestų apylinkių prokuratūrų skyrių vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų 8,4, prokurorų 8,3, kt. rajonų apylinkių prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų 9,3, prokurorų 8,0. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-07-17 Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03 pareiškėjų pareiginių algų koeficientai buvo nustatyti: apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro 9,72, jų pavaduotojų 9,54, prokurorų 9,03, miestų apylinkių prokuratūrų skyrių vyriausiųjų prokurorų 8,2, jų pavaduotojų 8,11, prokurorų 8,01, kitų rajonų apylinkių prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų 8,88, prokurorų 7,76, t. y. sumažinti nuo 10,4 iki 9,72; nuo 10,1 iki 9,54; nuo 9,5 iki 9,03; nuo 8,4 iki 8,11; nuo 8,3 iki 8,01; nuo 9,3 iki 8,88; 8,0 iki 7,76. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo (2011-12-21 Nr. XI-1834 redakcija) nuo 2012-05-04 iki šiol apygardų specializuotų skyrių vyriausiųjų prokurorų pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 9,72 vietoje 10,4, prokurorų 9,45 vietoje 9,5. Per visą laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-08-30 arba iki 2013-09-30 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis pareiškėjams sudaro: L. B. – 8 808,49 Lt; A. B. – 11 402,83 Lt; N. B. – 11 213,96 Lt; A. M. – 12 021,5 Lt; M. O. – 9 740,74 Lt; A. P. – 9 365,954 Lt; V. U. – 7 246,12 Lt; M. V. – 9 853,53 Lt; M. V. – 20 399,55 Lt. Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką (2003-12-30, 2010-12-22, 2011-10-25 nutarimai), pagal kurią preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
Pareiškėjų darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo nuostatų, reglamentuojančių prokuroro pareiginės algos koeficiento dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjų teisės turi būti apgintos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-911-520/2016). Teismas pažymi, kad šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 9 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų L. B., A. B., N. B., A. M., M. O., A. P., V. U., M. V. ir M. V. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.