Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistųjų B. ir G. B. gynėjas skunde tvirtina, kad jie buvo nepagrįstai nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, prašo juos išteisinti. Prokuroras skundžia teismo nuosprendį dėl nuteistiesiems paskirtos netinkamos bausmės. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, šiais kausimais toliau ir pasisako.

5. Apeliaciniame skunde nuteistųjų gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl nuteistųjų N. B. ir R. B. kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo S. A. sveikatą bei nuteistųjų N. B., R. B., R. B. ir G. B. kaltės nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo Ž. A. sveikatą. Skunde apeliantas nurodo tokius esminius argumentus: 1) apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiųjų Ž. A. ir S. A., liudytojų S. A., B. D. parodymais; 2) vertindamas byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas prioritetą suteikė išskirtinai nukentėjusiųjų ir minėtų liudytojų parodymams, nesivadovavo nuteistųjų N. B., R. B., R. B. ir G. B. neprieštaringais ir nuosekliais parodymais; 3) liudytojų J. B. ir R. B. parodymų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino nuteistųjų naudai; 4) pirmosios instancijos teismas nepaneigė gynybos iškeltų versijų, kad tai nukentėjusieji buvo puolančioji pusė, dėl ko nuteistieji buvo priversti gintis, kad nukentėjusysis Ž. A. galėjo susižaloti pats, kad nukentėjusiesiems turėjo būti nustatyti sunkesni ir gausesni sužalojimai. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

6. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistuosius N. B., R. B., R. B. ir G. B. kaltais, savo išvadas grindė ne tik nukentėjusiųjų Ž. A. ir S. A. parodymais bei kitais juos kaltinančiais įrodymais – teismas vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. ir pačių nuteistųjų parodymus, visų liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu šioje dalyje teisėjų kolegija neturi pagrindo. Todėl, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius gynėjo apeliacinio skundo argumentus.

7. Šioje byloje nustatyta, kad 2023 m. birželio 27 d. (duomenys neskelbtini) bendruomenės namuose buvo švenčiamas R. B. žmonos gimtadienis. Šios šventės metu R. B. dukra E. B. išgėrinėjo su nukentėjusiojo S. A. anūku M. M.. Pastarajam pasigėrus (jam buvo nustatytas 1,78 promilių girtumas) ir gulint prie bendruomenės rūmų kieme ant žemės bei nesikeliant, jo pasiimti atvažiavo jo dėdė Ž. A.. Tuomet tarp jo ir dalies šventės dalyvių N. bei R. B. kilo žodinis konfliktas – Ž. A. jiems papriekaištavo, kad M. M. nusigėrė dėl E. B. kaltės, o B. reiškė priekaištus Ž. A., kad jie neprižiūri M. M., dėl to šis voliojasi neblaivus viešoje vietoje. Tačiau, Ž. A. ketinimas buvo vienas – pasiimti ir pasivežti į namus neblaivų M. M., o R. B. bei prie jo prisijungęs R. B. neleido to padaryti – R. B. atsidaręs Ž. A. automobilio dureles jam reiškė pretenzijas ir moralizavo, o R. B. bandė atsidaryti automobilio keleivio pusės dureles, bet nespėjo to padaryti, nes Ž. A. staigiai išvažiavo iš įvykio vietos. Už tai Ž. A. vėliau buvo nubaustas administracine tvarka. Šias aplinkybes patvirtino tiek Ž. A., tiek R. bei R. B.. Kad išvažiuodamas nuo bendruomenės rūmų Ž. A. užkliudė ką nors iš kieme buvusių asmenų ar sukėlė jiems tikrą, realų pavojų, jokių patikimų duomenų byloje nėra. Ž. A. parvežus M. M. į S. A. namus ir jiems (S. A., Ž. A., S. A.) ketinant M. M. vežti į ligoninę, į jų kiemą atvažiavo N. B. su R. B. pasiaiškinti dėl Ž. A. vairavimo prie (duomenys neskelbtini) bendruomenės namų. Tarp šių asmenų (A. ir .) vėl pirmiausiai kilo žodinis konfliktas dėl M. M., Ž. A. pavojingo vairavimo, po ko šis konfliktas peraugo į smurtinius veiksmus iš abiejų pusių. Nukentėjusysis S. A., paėmęs N. B. automobilio raktelį ir imitavęs jų išmetimą tolyn, su savo automobiliu išvažiavo iš įvykio vietos ir iškvietė policijos pareigūnus bei greitąją pagalbą anūkui. Taip pat į įvykio vietą buvo atėję R. B. ir G. B., Ž. A. kvietimu kaimynai J. ir R. B.. Kiek vėliau Ž. A. į įvykio vietą grįžo kartu su draugu G. G. Įvykio vietoje jau buvo atvykę policijos pareigūnai bei kartu su jais S. A. Po šio įvykio Ž. A. ir S. A. buvo nustatyti sužalojimai, nurodyti šio nuosprendžio 1 punkte ir atitinkantys nežymų jų sveikatos sutrikdymą. Tokias aplinkybes patvirtina nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialisto išvados, vaizdo ir garso įrašai bei kiti rašytiniai bylos įrodymai. Šios faktinės aplinkybės byloje iš esmės nėra ginčijamos, todėl jos laikomos nustatytomis ir išsamiau nebeaptarinėjamos.

8. Apeliaciniame skunde gynėjas nesutinka su tuo, kad nuteistieji N. B. ir R. B. prieš nukentėjusįjį S. A. bei visi keturi nuteistieji prieš nukentėjusįjį Ž. A. naudojo fizinį smurtą. Nuteistieji viso proceso metu iš esmės tvirtino, kad fizinę jėga prieš nukentėjusiuosius panaudojo tik tiek, kad apsigintų nuo jų puolimo. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė visiškai teisingą priešingą išvadą – pripažino, jog N. B., R. B., R. B. ir G. B. prieš nukentėjusiuosius Ž. A. ir S. A. smurtavo jų nurodytomis aplinkybėmis ir jokia būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios aplinkybės byloje yra įrodytos ne tik nukentėjusiųjų S. A., Ž. A. parodymais, tačiau ir liudytojų S. A., J. B., R. B., B. D. parodymais, specialisto išvadomis bei kitais bylos įrodymais. Kolegija papildomai pažymi, kad šiuo atveju patys B. bei G. B. išprovokavo konfliktą su fiziniu smurtu A. kieme, todėl apie pagrįstą ir realią ginties situaciją šiuo atveju kalbėti nėra nė mažiausio pagrindo.

9. Apeliaciniame skunde nukentėjusiųjų Ž. A. ir S. A. parodymų nepatikimumas grindžiamas tuo, kad viso šio proceso metu jie įvairiu laiku duodami parodymus skirtingai nurodė įvykio aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šių asmenų parodymuose iš tikro esama neatitikimų (kur tiksliai nukentėjusiesiems buvo smūgiuojama, kiek kartų, kuris iš nuteistųjų tuos smūgius sudavė bei jų eiliškumas), tačiau jie nesudaro pakankamo pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu bei objektyvumu bendrai imant. Teisėjų kolegija su tuo sutinka. Kaip jau minėta, kilus žodiniam konfliktui tarp A. ir B. nukentėjusiųjų gyvenamojoje vietoje, prie Ž. A. automobilio buvo jis pats, S. A., S. A., N. B. ir R. B. (tikėtina, ir M. M.). Pagal nukentėjusiojo S. A. parodymus teisiamajame posėdyje, besitęsiant žodiniam konfliktui, pirmieji pradėjo smurtauti N. B. ir R. B. – jis matė, kaip jie spardė ant žemės suklupusį Ž. A., jam spyrė ne mažiau kaip tris kartus; matydamas tai bei siekdamas apginti sūnų, jis bandė juos išskirti ir balta plastikine dėže užsimojo R. B., bet jam nepataikė, tačiau to užteko atkreipti jo ir N. B. dėmesį; tada pastarieji puolė jį – jie jam sudavė kumščiais apie 4 smūgius, po to jam nukritus, spyrė apie 10 kartų, jis gindamasis palindo po namo laiptų niša; tada N. B. su R. B. vėl puolė mušti Ž. A., suplėšė jo marškinėlius; jis atsikėlęs atgavo kvapą, ištraukė N. B. automobilio raktelį, imitavo jų išmetimą tolyn ir iš įvykio vietos išvažiavo, iškvietė policiją; kai su policija grįžo į savo namų kiemą, jame buvo R. B., G. B., kiti žmonės (3 t., b. l. 141-143).

10. Nukentėjusysis Ž. A. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad pirmieji jam smūgius sudavė N. B. ir R. B. – apie 3 smūgius į veidą bei apie 4 smūgius į kūną, nuo suduotų smūgių jis susmuko; po kelių akimirkų atsigavęs pamatė, kad N. B. ir R. B. spardė jo tėvą S. A., kiek spėjo pastebėti, tėvui jie spyrė apie 8 kartus; pribėgęs jis bandė juos atstumti nuo S. A., po ko jie pradėjo smūgiuoti jam į veidą bei į kūną, o S. A. sėdo į automobilį ir išvažiavo; tada jis nuo smurtaujančių B. įbėgo į namus, o B. jį vydamiesi norėjo įsibrauti į namus; jis iššoko iš namų pro langą ir nubėgo pas kaimynus R. ir J. B. prašyti pagalbos; jam sugrįžus į tėvų namų kiemą, ten vis dar buvo N. B. ir R. B. bei buvo atėję R. B. ir G. B.; jį pamatęs R. B. jį puolė ir apie 4-5 smūgius sudavė į veidą, G. B. jam sugriebė už kaklo ir jį apglėbęs smaugė, visi kiti B. jam smūgiavo į įvairias kūno vietas – kiek pastebėjo, R. B. jam sudavė 3-4 smūgius į galvą, N. B. jam iš kumščio trankė į pakaušį; kai jį G. B. paleido, jis pargriuvo ant žemės ir jam B. bei G. B. smūgiavo iš kojų; atsikėlęs sugebėjo nuo jų pabėgti, po to su draugu G. G. grįžo į tėvų namus, kieme jau buvo policijos pareigūnai ir greitoji medicinos pagalba (3 t., b. l. 138-141).

11. Liudytoja S. A. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad konflikto metu N. B. ir R. B. smūgiavo Ž. A. į galvą ir kitas kūno vietas, nuo ko pastarasis susmuko; po to jie pradėjo mušti jos S. A., pastebėjo, kaip jos vyras gulėjo susirietęs, o užpuolikai jį spardė, kumščiavo; tada Ž. A. bandė ginti tėvą, užpuolikus atplėšė nuo tėvo, todėl jie vėl puolė Ž. A.; matė, kad S. A. iš atvykėlių automobilio ištraukė raktelį ir atsisėdęs į savo automobilį išvažinėjo iš kiemo, o Ž. A. bėgdamas nuo užpuolikų peršoko per tvorą, jis jau buvo be marškinėlių; po kažkiek laiko Ž. A. vėl pasirodė namų kieme ir tuomet jį vėl puolė – mušė, smaugė, tuo metu užpuolikų buvo jau keturi; ji grūsdamasi tarp užpuolikų bandė Ž. A. apginti; Ž. A. šiaip ne taip išsilaisvinęs įbėgo į namus, tačiau vėliau kažkur pabėgo; po to atvažiavo policijos pareigūnai bei kartu su jais S. A. (3 t., b. l. 173-175).

12. Priešingai nei teigiama nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde, aptarti nukentėjusiųjų Ž. A., S. A. ir liudytojos S. A. parodymai iš esmės yra nuoseklūs, logiški, pakankamai išsamūs ir dėl esminių įvykio aplinkybių nesiskyrė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dar kreipdamiesi į policijos pareigūnus nukentėjusieji S. A. ir Ž. A. 2023 m. birželio 28 d. protokoluose – pareiškimuose nurodė, kad 2023 m. birželio 27 d. apie 23.30 val. jie S. A. namų kieme buvo sumušti N. B., R. B., R. B. ir G. B. (nurodė, kad S. A. sumušė N. B. ir R. B., o Ž. A. – visi keturi nuteistieji) (1 t., b. l. 23, 102). Šias pareiškimuose nurodytas aplinkybes nukentėjusieji patvirtino ir jas detalizavo vėlesnių jų apklausų metu. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde dėstomų tam tikrų neatitikimų nukentėjusiųjų bei liudytojos S. A. parodymuose (dėl nukentėjusiesiems suduotų smūgių skaičiaus, vietos, smūgius sudavusio konkretaus asmens bei smūgių eiliškumo) aktualu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. A. buvo apklaustas 2 kartus (1 t., b. l. 57-60, 61-64), dalyvavo 2 akistatose su R. B. bei N. B., o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas dar 1 kartą (3 t., b. l. 141-143); ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis Ž. A. buvo apklaustas 2 kartus (1 t., b. l. 119-122, 123-126), dar 4 kartus dalyvavo akistatose su nuteistaisiais N. B., R. B., R. B. ir G. B. (1 t., b. l. 147-151, 154-158, 161-164, 167-171), o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas dar 1 kartą (3 t., b. l. 138-141); ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. A. buvo apklausta 1 kartą (1 t., b. l. 189-193), o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – 1 kartą (3 t., b. l. 173-175). Tačiau esminių prieštaravimų, dėl kurių būtų galima suabejoti nukentėjusiųjų ir šios liudytojos parodymais ar vertinti juos kaip nepatikimus teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neįžvelgė. Nuteistųjų N. B., R. B., R. B., G. B. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusiuosius Ž. A. ir S. A. vyko staiga ir truko ganėtinai trumpą laiką (iki pusvalandžio – pagal S. A. pateiktas ekranvaizdžio kopijas – 4 t., b. l. 19). Prieš nukentėjusiuosius smurtaujama buvo jiems bei liudytojai S. A. emociškai pakankamai sunkiu laiku – po, tikėtina, sunkaus nepilnamečio anūko M. M. (tuo metu jam buvo 15 metų) apsinuodijimo alkoholiu, kai jie ketino jį vežti į ligoninę (ten jis ir buvo išvežtas po įvykio), tačiau tam sutrukdė aiškintis nežinia ko atvažiavę N. B. bei R. B. bei vėliau atėję R. B. ir G. B., taip pat tamsiu paros metu (apie 23.30 val.), kai kiemas buvo silpnai apšviestas. Esant tokioms aplinkybėms, negalima iš nukentėjusiųjų Ž. A. ir S. A. bei liudytojos S. A. tikėtis, kad jie įvykio aplinkybes įvertintų, atsimintų bei atpasakotų vienodai bei preciziškai tiksliai visų savo apklausų metu. Todėl vien tai, kad tam tikras bylos aplinkybes skirtingose proceso stadijose nukentėjusieji ir liudytoja A. A. nurodė skirtingai, ar pamiršę jas paminėti vienoje apklausoje, jas nurodydavo kitų apklausų metu, įvertinus ir nemažą jų apklausų skaičių, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės jų parodymų visumos vertinimui, nes dėl visų esminių aplinkybių nukentėjusiųjų ir liudytojos parodymai sutapo ir buvo nuoseklūs. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusieji bei liudytoja apie nuteistųjų smurtinius veiksmus parodymus davė praėjus vis ilgesniam laikotarpiui nuo įvykio, todėl laikui bėgant jų parodymai dėl atskirų detalių galėjo kisti, tačiau jų parodymuose esantys neatitikimai dėl suduotų smūgių skaičiaus, vietos, smūgius sudavusio konkretaus asmens, smūgių eiliškumo ir pan. nemenkina jų svarbos ir patikimumo dėl esminių aplinkybių. Dėl to, kad nuteistieji N. B. ir R. B. naudojo fizinį smurtą prieš abu nukentėjusiuosius, o vėliau prie minėtų nuteistųjų prisijungę nuteistieji R. B. ir G. B. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Ž. A., nukentėjusiųjų ir liudytojos S. A. parodymai iš esmės buvo nuoseklūs viso proceso metu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais pripažinęs juos patikimais, atitinkančiais bylos įrodymų visetą.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad N. B. mobiliojo ryšio telefonu darytas vaizdo ir garso įrašas paneigia nukentėjusiojo S. A. parodymus. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Pastebėtina, kad šioje byloje yra du vaizdo ir garso įrašai, iš kurių vienas yra darytas nukentėjusiojo S. A. mobiliojo ryšio telefonu, kitas – nuteistojo N. B.. Sugretinus šiuos įrašus tarpusavyje, matyti, kad S. A. darytas įrašas baigiasi tomis pačiomis aplinkybėmis, kokiomis prasideda N. B. darytas įrašas, todėl jie vertinami kaip visuma. Nors šie įrašai yra labai trumpi (S. A. įrašo trukmė – 38 sek., N. B. – 22 sek.,) ir jie neatspindi visų įvykio aplinkybių bei juose iš esmės nėra užfiksuota jokių smurtinių veiksmų, tačiau įrašai leidžia nustatyti tam tikras šiai bylai svarbias aplinkybes bei padaryti atitinkamas išvadas. Visų pirma, iš įrašų matyti, kad A. kieme iš pradžių tarp S. A. ir N. B. bei R. B. vyko pokalbis apie tai, kas atsitiko šventėje, kur vyko šventė, kodėl buvo nugirdytas M. M., kai tuo metu, tikėtina, S. A., nuėjęs į namus, įjungė kiemo apšvietimą (tai atitinka jo parodymus), o Ž. A. sodino M. M. į savo automobilį (S. A. sakė: „vežkit jį pas daktarą“). Nors tuo metu tiek N. B., tiek R. B. žinojo apie M. M. būklę bei tai matė, tačiau konfliktą tęsė toliau – iš įrašų matyti, kad R. B. vis labiau pakeltu tonu nurodė iškviesiantis policiją dėl M. M. nepriežiūros (nors, kaip minėta, bylos duomenimis, M. M. alkoholį vartojo kartu su R. B. dukra E. B. toje pačioje šventėje), dėl Ž. A. vairavimo prie (duomenys neskelbtini) bendruomenės namų. Ž. A. paklausus R. B.: „kas tu toks esi iš viso?“, R. B. atsakė: „aš kas esu?“, ir jau agresyviau bandė prieiti prie Ž. A., tačiau alkūne jį sulaikė S. A.. Tuo metu S. A. nuėjo prie N. B. automobilio ir ištraukė užvedimo raktelį, dėl ko N. B., kaip galima suprasti, bandė raktelį atimti, sakė: „ką čia darai“. Sugretinus tokias įrašuose užfiksuotas aplinkybes su prieš tai jau aptartais nukentėjusiųjų Ž. A., S. A., liudytojos S. A. parodymais, darytina išvada, kad įrašuose užfiksuotos aplinkybės atitinka jų parodymus, jog tuo metu, kai jie ketino vežti M. M. į ligoninę, N. B. ir R. B. atvažiavo į A. kiemą, pradėjo jiems priekaištauti dėl M. M. nepriežiūros, Ž. A. vairavimo. Kolegijos vertinimu, aptariamuose vaizdo ir garso įrašuose užfiksuota tik pati žodinio konflikto pradžia, kai jokie smurtiniai veiksmai dar nebuvo naudojami. Dėl šių priežasčių įrašuose ir nėra matomi jokie smurtiniai veiksmai ar konflikto dalyviams – tame tarpe ir S. A., padaryti sužalojimai.

14. Kartu šiuose vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės leidžia atmesti nuteistojo N. B. parodymus, kad jam ir R. B. atvažiavus į A. kiemą bei išlipus iš automobilio, nukentėjusieji jau buvo agresyviai nusiteikę, vijo juos lauk, grasino ir keikėsi. Priešingai, iš visų asmenų, užfiksuotų įrašuose, labiausiai agresija matyti būtent iš R. B., o ne iš nukentėjusiųjų pusės. Kaip minėta, jis pirmasis ėmė kalbėti pakeltu tonu, agresyviai nusiteikęs artinosi prie Ž. A., bet buvo sustabdytas S. A.. O atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusiojo S. A. nurodytas laikas, kada jis iš N. B. automobilio ištraukė raktelį (po prieš jį N. B. ir R. B. panaudoto fizinio smurto, prieš jam išvažiuojant iš kiemo), nesutampa su vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotomis aplinkybėmis (žodinio konflikto metu), teisėjų kolegija pakartoja, kad dėl prieš tai šiame nuosprendyje jau išvardintų priežasčių nukentėjusysis S. A. galėjo sąžiningai klysti dėl įvykio aplinkybių eigos. Tačiau jis visada buvo nuoseklus dėl to, kad iš N. B. automobilio ištraukė užvedimo raktelį, jog pastarasis negalėtų išvažiuoti iš jo kiemo ir taip pasišalinti iš įvykio vietos. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo N. B. mobiliojo ryšio telefonu darytas vaizdo ir garso įrašas nelaikytinas nei nuteistuosius teisinančiu įrodymu, nei paneigiančiu nukentėjusiojo S. A. parodymų visumą.

15. Apeliaciniame skunde liudytojų J. ir R. B. parodymai vertinami kaip nepatvirtinantys nukentėjusiųjų parodymų apie prieš juos panaudotus smurtinius veiksmus. Su tokiu vertinimu teisėjų kolegija nesutinka, nes apeliaciniame skunde yra dėstomos minėtų liudytojų parodymų detalės, palankios nuteistiesiems, bet ne jų parodymų esmė. Tai neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų dėl įrodymų vertinimo visumos aspektu. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad liudytojų J. ir R. B., kurie tiesiogiai matė įvykį, parodymai patvirtina nuteistųjų atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad nėra pagrindo netikėti anksčiau aptartais nukentėjusiųjų ir liudytojos S. A. tarpusavyje sutampančiais parodymais, taip pat ir dėl to, kad jų parodymus patvirtina ir kitų proceso dalyvių – liudytojų J. ir R. B. parodymai, kurie, be kita ko, taip pat dėl esminių aplinkybių visiškai sutapo, buvo logiški ir pakankamai nuoseklūs. Liudytoja J. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje (kur pagarsinus jos tyrimo metu duotus parodymus, ji juos patvirtino) parodė, kad į jos kiemą per tvorą peršoko kaimynų sūnus Ž. A., kuris buvo be viršutinių drabužių, susinervinęs ir išsigandęs, prašė jos pagalbos, kad ji nueitų į jo tėvų kiemą ir ten nuramintų B., sakė, kad „jie išprotėjo“. Tai atitinka nukentėjusiųjų Ž. A. ir S. A. parodymus, kad Ž. A. bandant išsilaisvinti iš prieš jį smurtaujančių nuteistųjų N. B. ir R. B., jam buvo suplėšyti marškinėliai, ir be viršutinių drabužių jis peršokęs tvorą atbėgo iki B. kiemo. Po įvykio suplėšyti Ž. A. marškinėliai buvo rasti netoli jo automobilio, ką patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 43-47). Liudytoja J. B. parodė ir tai, kad A. kieme keturi vyrai, iš kurių ji pažino N. B. ir R. B., ieškojo raktų, rėkė „bailiai“, S. A. jiems vis sakė „baikit, baikit, vyrai“, „kodėl jūs mano vyrą mušėt?“. Liudytoja patvirtino, kad į A. kiemą atėjus jos vyrui R. B. su Ž. A., tie keturi vyrai puolė Ž. A., įvyko susistumdymas bei grumtynės, jos vyras R. B. ramino Ž. A. puolančius vyrus, jie rėkė daugiausiai, o ne Ž. A. (1 t., b. l. 196-199; 3 t., b. l. 170-172). Liudytojas R. B. patvirtino, kad jam su Ž. A. atėjus į A. kiemą, keturi vyrai – trys B. ir dar vienas, buvo pikti ir iškart ėjo prie Ž. A., o jis nuo jų traukėsi; kiek pastebėjo, tuomet prieš Ž. A. smurtavo trise – du B. ir dar vienas ne B., o N. B. tuomet lyg ir ieškojo automobilio raktelių; vienu metu matė, kad Ž. A. buvo pargriautas, o prieš jį parverčiant kažkuris vyras, tačiau ne iš B., jį smaugė, tai yra buvo suėmęs už kaklo (2 t., b. l. 3-6; 3 t., b. l. 172-173).

16. Vertinant liudytojų J. ir R. B. parodymus aktualu yra tai, kad jie neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, dalį įvykio (po to, kai S. A. išvažiavo iš savo namų kiemo) matė tiesiogiai, todėl jų parodymais pagrindo netikėti nėra. Tai iš esmės nurodoma ir apeliaciniame skunde. Liudytojai J. ir R. B. davė išsamius ir reikšmingus parodymus apie: Ž. A. prašymą padėti nuraminti B., nes dėl per didelio jėgų skirtumo nesugebėjo pats apsiginti nuo jų; nuteistųjų N. B., R. B., R. B. ir G. B. agresyvumą prieš nukentėjusįjį Ž. A.; S. A. prašymus smurtaujantiems nuteistiesiems nebesimušti, nebespardyti; pagaliau R. B., R. B. ir G. B. panaudotą fizinį smurtą prieš Ž. A. (jo smaugimą, parvertimą) ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios vientisoje įrodymų grandinėje leidžia spręsti dėl šių liudytojų parodymų įrodomosios reikšmės tiek vertinant nukentėjusiųjų ir liudytojos S. A. parodymų patikimumą, tiek ir sprendžiant dėl nuteistųjų kaltės. Todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai pagrįstai rėmėsi liudytojų J. B. ir R. B. parodymais kaip kaltinančiais nuteistuosius, nes jie atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus. Tai, kad liudytojas R. B. parodė nematęs, jog N. B. būtų smurtavęs prieš Ž. A., nesudaro pagrindo atmesti nukentėjusiojo Ž. A. ir liudytojos S. A. parodymus kaip nepatikimus. Liudytojas patvirtino, kad tiksliai įvardinti visų smurtinių veiksmų negalėjo, nes ne viską matė, tačiau matydamas puolimą kartu su S. A. bandė skirti Ž. A. nuo jį puolančių asmenų. Kad Ž. A., grįžusį į tėvų namų kiemą, puolė ir prieš jį smurtavo visi keturi nuteistieji Ž. A. ir S. A. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu. Kartu liudytojų J. ir R. B. parodymai, juos įvertinus su nukentėjusiųjų ir liudytojos S. A. parodymais, leidžia atmesti nuteistųjų parodymus, kad R. B. ir G. B. gynė N. B. nuo Ž. A., dėl to prieš jį panaudojo fizinį smurtą. Tokių aplinkybių minėti liudytojai neparodė.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos B. D. parodymais, kadangi ji neatpažino nuteistųjų teismo posėdžių salėje, įvykio tiesiogiai nematė ir atpasakojo tik tai, ką buvo išgirdusi iš S. A. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytojos B. D. parodymai patvirtina nukentėjusiųjų ir liudytojos S. A. parodymus, nes nors ji tiesiogiai ir nebuvo įvykio vietoje bei paties įvykio nematė, bet pro atvirą savo namų langą girdėjo, kad S. A. smurtaujančių asmenų prašė nustoti muštis, spardyti ir pan. Vien tai, kad liudytoja B. D. teismo posėdžių salėje painiojo proceso dalyvius iš gynybos pusės, nesudaro pagrindo jos parodymais netikėti. Liudytoja įvykio vietoje nebuvo, ji konfliktą tik girdėjo pro atvirą savo namų langą, su nuteistaisiais ji nėra kaimynė, byloje nėra duomenų, kad ji juos gerai pažinotų, todėl visiškai suprantama, kodėl ji negalėjo atpažinti dalies proceso dalyvių iš gynybos pusės. Taip pat tai, kad liudytoja B. D. dalį savo nurodytų aplinkybių sužinojo iš S. A. (kad jos anūkas prisigėrė, o po to atvykę asmenys užpuolė jos sūnų ir vyrą, juos stumdė ir spardė), nesudaro pagrindo atmesti jos duotus parodymus kaip nepatikimus. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl šios liudytojos parodymų vertinimo.

18. Kolegija nesutinka ir su apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusysis Ž. A. pats susižalojo, kai bėgdamas nuo nuteistųjų dėl neaiškių priežasčių šoko per tvorą. Taip pat nepagrįstu laiko skundo motyvą, kad specialisto išvada nepatvirtina ir nukentėjusiojo S. A. parodymų dėl jo sužalojimo aplinkybių. Visų pirma, iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad Ž. A. teismo medicinos eksperto G. S. buvo apžiūrėtas 2023 m. birželio 29 d. 10.50 val., t. y. nepraėjus 2 paroms po įvykio; jam buvo nustatyti pakaušio minkštųjų audinių sumušimas, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose ir paakyje bei dešinės ausies kaušelyje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimai dešinės ausies kaušelyje, alkūnėse, kairėje plaštakoje, keliuose ir kairėje pėdoje; joje nurodyta, kad sužalojimai Ž. A. buvo padaryti kietu buku daiktu, galimai 2023 m. birželio 27 d., t. y. įvykio metu (1 t., b. l. 127). Iškart po įvykio Ž. A. buvo nustatyti iš esmės tokie patys sužalojimai (1 t., b. l. 138-144). Tai atitinka nukentėjusiojo Ž. A. parodymus, kad nuteistieji jam smūgiavo į galvą bei kitas kūno vietas. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Ž. A., pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, ne šiaip sau šoko per tvorą, o taip bandė pabėgti nuo smurtaujančių asmenų grupės.