Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių karjerai“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (iki reorganizacijos – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas) apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių karjerai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 4 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. vasario 9 d. patikrinimo akto Nr. 15810436 teisėtumas ir pagrįstumas.

25. Šiaulių RAAD 2017 m. vasario 9 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 15810436, kuriame nurodė, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, nes 2015 m. II ketvirtį nedeklaravo iš Trauleinių smėlio ir žvyro telkinio išgauto 33 067,8 kub. m kito smėlio ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, todėl, vadovaujantis įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, buvo apskaičiuotas 127 404 Eur mokestis didesniu tarifu, t. y. už 2015 m. II ketvirtį Trauleinių smėlio ir žvyro telkinyje išgautą ir nedeklaruotą kitą smėlį; taip pat pažeidė įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nes 2015 m. I ketvirtį deklaravo neišgauto 19 212,9 kub. m kito smėlio ir dėl to per daug deklaravo ir sumokėjo mokesčio už kitą smėlį 7 326 Eur, bei 2015 m. I–II ketvirčius deklaravo neišgauto 2 494,40 kub. m žvyro.

26. Šiaulių RAAD, neatsižvelgęs į pareiškėjo pastabas, 2017 m. kovo 30 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 4, šį aktą patvirtino.

27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino Šiaulių RAAD sprendimu patvirtintą mokestį iki 25 480,72 Eur (12 740,36 Eur x 2) ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 489,72 Eur teismo išlaidų.

28. Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

29. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

30. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; 2 dalyje – jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį; 4 dalyje – kad mokesčio mokėtojai, mokestiniam laikotarpiui pasibaigus, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos.

31. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1‑614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės; akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2016 m. vasario 5 d.) 5 punkte įtvirtinta, kad deklaracijas teikia mokesčio mokėtojai, išgaunantys (naudojantys) valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas; mokesčio mokėtojai, kurie mokestiniu laikotarpiu nevykdė veiklos ir neišgavo valstybinių gamtos išteklių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nedeklaruoja ir nemoka; 6 punkte – jog mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis; 7 punkte – kad mokesčio mokėtojai pildo deklaracijos KIT708 formą ir jos papildomo lapo KIT708P formą (jei reikia) pagal Taisykles; užpildyta deklaracija pateikiama ir mokestis sumokamas per Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nustatytus terminus, t. y. per kalendorinį mėnesį, einantį po mokestinio laikotarpio, kurio mokestis deklaruojamas, pabaigos. <...>; 12.10 punkte – jog už pavėluotą deklaracijos pateikimą, nepateikimą ar neteisingų duomenų į ją įrašymą taikoma Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta atsakomybė.

32. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Pareiškėjas tvirtina, kad deklaravo VMI mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, išgautus 2014 m. gruodžio 14–31 d., 2015 m. I ir II ketvirčius, atitinkamose deklaracijose ir sumokėjo apskaičiuotus mokesčius, t. y. atitinkamomis dalimis. Geologijos tarnybai buvo pateikta viena 2015 m. II ketvirčio ataskaita už visą laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 14 d. iki 2015 m. II ketvirčio pabaigos, todėl ji nereiškia, kad valstybinių gamtos išteklių gavyba vyko tik 2015 m. II ketvirtį, ir jis turėjo VMI pateikti vieną 2015 m. II ketvirčio deklaraciją bei joje nurodyti bendrą išgautų valstybinių gamtos išteklių kiekį ir sumokėti atitinkamą mokestį. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti visus laikotarpius kartu, apskaičiuoti bendrą išgautų valstybinių gamtos išteklių kiekį bei už juos sumokėtus mokesčius, o ne vertinti 2015 m. II ketvirtį atskirai. Iš to matyti, kad pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

34. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į aukščiau paminėtas taisykles, patikrino, kaip Šiaulių apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, pagrįstai nustačius, jog pareiškėjas Trauleinių žvyro ir smėlio telkinyje 2014 m. gruodžio 14–31 d. ir 2015 m. I ketvirtį kito smėlio gavybos nevykdė, 2015 m. II ketvirtį išgavo 56 625 kub. m kito smėlio, kurį turėjo deklaruoti ir už jį sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius, tačiau šį mokestį deklaravo ir jį sumokėjo tik už išgauto 23 557,2 kub. m kito smėlio, todėl liko nedeklaruota 33 067,8 kub. m kito smėlio ir nesumokėtas už jį mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės ir įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjas Trauleinių žvyro ir smėlio telkinyje 2014 m. gruodžio 14–31 d. ir 2015 m. I ketvirtį kito smėlio gavybos nevykdė, detaliai aprašyti ir įvertinti tiek patikrinimo akte, tiek atsakovo sprendime šį patikrinimo aktą patvirtinti, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimo, detaliai dėl jų nepasisako.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Geologijos tarnybai pateiktose 2-KN ataskaitose pats nurodė, jog Trauleinių žvyro ir smėlio telkinyje 2014 m. gruodžio 14–31 d. ir 2015 m. I ketvirtį kito smėlio gavybos nevykdė, nors vėliau savo pastabose ir skunduose šią aplinkybę neigė, prašydamas remtis VMI teiktomis deklaracijomis, kuriose, jo teigimu, už 2014 m. IV ketvirtį ir 2015 m. I ketvirtį buvo nurodytas deklaruotas išgautas kito smėlio kiekis bei už jį sumokėtas atitinkamas mokestis. Šiuo aspektu pasisakytina, kad nagrinėjamą aplinkybę (pareiškėjas Trauleinių žvyro ir smėlio telkinyje 2014 m. gruodžio 14–31 d. ir 2015 m. I ketvirtį kito smėlio gavybos nevykdė) patvirtina byloje esančių, išanalizuotų ir įvertintų duomenų visuma – pareiškėjo Geologijos tarnybai pateiktos 2-KN ataskaitos, makšreiderinių matavimų duomenys, pareiškėjo 2015 m. buhalterinės apskaitos registro „Apskaitos žiniaraštis“ duomenys, kurie savo ruožtu taip pat patvirtina, jog pareiškėjas VMI ginčo laikotarpiais deklaravo ne išgautus naudingųjų išteklių kiekius, o parduotus.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad žalos valstybės biudžetui nepadarė, nes dalis kito smėlio buvo deklaruota VMI ir už jį buvo sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius 2014 m. IV ketvirtį ir 2015 m. I ketvirtį, todėl atitinkamai šio smėlio buvo mažiau deklaruota bei už jį buvo sumokėta mažiau mokesčio už 2015 m. II ketvirtį; į tai turėjo atsižvelgti tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodami mokestį už valstybinius gamtos išteklius už 2015 m. II ketvirtį.

38. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka, nes įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; o įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas deklaravo mažesnį kiekį išgauto kito smėlio negu iš tiesų išgavo 2015 m. II ketvirtį. Aplinkybė, kad pareiškėjas ankstesniais laikotarpiais deklaravo neišgautus naudingųjų iškasenų kiekius, neturi jokios įtakos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies taikymui (pažeidimo konstatavimui), nes atsakovas mokėtino mokesčio sumą skaičiuoja pagal nedeklaruotą naudingųjų iškasenų kiekį, o ne pagal sumokėtas (permokėtas) ar nesumokėtas sumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520‑2042/2013), tačiau į šią aplinkybę atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, sumažindamas atsakovo pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio sumą.

39. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo buvo priteista 50 proc. pareiškėjo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

40. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

41. Šiuo atveju atsakovas priskaičiavo pareiškėjui papildomai mokėtiną 127 404 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sumažino šią sumą iki 25 480,72 Eur, t. y. penkis kartus.

42. Pagal bendrą taisyklę, teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, todėl, nesant kitų aplinkybių, šiuo atveju turėjo būti priteista pareiškėjui 80 proc. jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjo ginčijamas atsakovo priimtas sprendimas iš esmės buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl teisėtai sumažino iš atsakovo pareiškėjui priteistiną patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 50 proc. Jokių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis yra per mažas ar per didelis, nei pareiškėjas, nei atsakovas nenurodė, šių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl jis paliekamas nepakeistas.

43. Apibendrindama prieš tai nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

44. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš atsakovo nepriteisiamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių karjerai“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.