Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. laisvės atėmimu 5 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra išteisintas S. J. , tačiau jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje ir susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis daryti sunkų nusikaltimą, pastarieji du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys 2004-07-26, apie 13 val., sporto klubo salėje, esančioje (duomenys neskelbtini), sugavo nukentėjusįjį A. B. bei pavartodami psichologinę bei fizinę prievartą, nuvedė į šalia esantį persirengimo kambarį. Apie tai pranešė telefonu V. T. ir laukė, kol jis atvyks. Apie 13 val. 44 min. atvykus V. T. , kuris neturėdamas teisėto pagrindo, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudojus jį, t.y. suduodamas rankos plaštaka du smūgius nukentėjusiajam A. B. į veidą, reikalavo perduoti turtą ir užvaldė nukentėjusiojo A. B. turtą: 3400 litų ir 20000 litų vertės automobilį ,,VW Polo“ v/n XXXXXXXX stovėjusį prie pastato Nr. 222, esančio Savanorių prospekte, Kauno m., ir naudodamas psichinę prievartą atvirai reikalavo iki 2004-08-02 sumokėti 10000 eurų, žadėdamas po to grąžinti A. B. automobilį.

Apelianto manymu, teisme išnagrinėti įrodymai nepatvirtina teismo išvados, jog V. T. dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 3 d. Teismas, V. T. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 181 str. 3 d., remdamasis tuo, kad V. T. neva prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Tačiau toks teismo teiginys negrįstas jokiais argumentais. Teismas nenustatė, kas buvo tokios grupės organizatorius. Nesant organizatoriaus negali būti ir organizuotos grupės, nes pati sąvoka reikalauja, jog būtų asmuo, suvienijęs bendrininkus į tokią grupę, parengęs nusikalstamą veiką, vadovavęs jos darymui, koordinavęs grupės narių veiksmus bei jiems vadovavęs. Teismas, pripažinęs, jog nėra įrodymų apie organizatorių, privalėjo abejones aiškintis kaltinamojo naudai. Kadangi kaltinime buvo nurodyta tik viena veiką kvalifikuojanti aplinkybė ir nebuvo pasinaudota BPK 255 str. ar 256 str. nuostatomis, teismas neturėjo įstatyminio pagrindo nuosprendyje minėti apie požymius nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 3 d.

Be to, teismas nenustatė ir nusikaltimo, numatyto BK 181 str., požymių. Nenustatyta, kad V.T. vertė A. B. perduoti turtą neturint tam pagrindo. Teismas savo išvadą, kad V. T. ir nukentėjusiojo nesiejo jokie turtiniai santykiai, grindžia nukentėjusiojo A. B. parodymais, kuriuos vertina kaip nuoseklius ir sutampančius su kitais ištirtais įrodymais. Apelianto manymu, tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei baudžiamosios bylos medžiagai. Nors nukentėjusysis neigė esąs skolingas V. T. , tačiau iš jo parodymų galima daryti priešingą išvadą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis protokole - pareiškime nurodė, kad V. T. jam priekaištavo, kad jį reikia gaudyti, kalbėjo, kad reikia sumokėti už Londoną, reikalavo 10000 eurų, taip pat parodė, kad V. T. prašymu į Londoną atvykusį vyrą aprūpino gyvenamuoju plotu, po ko iš jo buvo pradėta reikalauti pinigų. Apklaustas liudytoju A. B. patvirtino, kad V. T. prašė padėti apsigyventi į Londoną atvykstantiems vyrukams, tačiau atvykėliams jo pagalbos neprireikė, tačiau po trijų dienų pastarieji pareikalavo sumokėti už kažką pinigus bei pagrasino susidoroti su šeima. Sporto klube jam buvo priekaištaujama, kad Londone jis su atvykusiais elgėsi nedraugiškai, nesuteikė jiems pastogės, dėl ko jie patyrė nuostolių, buvo reikalaujama sumokėti 10000 eurų bei žadama po to atiduoti automobilį. Taip pat A. B. nurodė, kad paskutinius ketverius metus V. T. jam nuolat primindavo, jog reikėtų sumokėti už Londoną. Apklaustas papildomai apie galimus turtinius santykius su nuteistuoju, nukentėjusysis nurodė, kad apie tai, ar buvo skolinami pinigai turėtų pasakyti V. T. , bei pažymėjo, kad per paskutinius ketverius metus niekas jam nėra užsiminęs apie tai, jog jis privalo grąžinti V. T. skolą, ir kad tik atsitiktinai sutikęs V. T. pats teiravosi dėl skolos. Teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo parodymuose atsirado dar daugiau įvairių aplinkybių. Teisme jis pareiškė, kad V. T. iš pradžių įvardijo 5000 eurų, paskui 10000 eurų, o už kalbas nurodė sumokėti 15000 eurų. Taip pat pakartojo ir anksčiau minėtą aplinkybę apie susitikimą su V. T. autobusų stotyje 1999 metais, kai jis pats klausė apie įsiskolinimą.

Teisme A. B. pripažino, kad buvo susitikęs ligoninėje su V. T. ir dar dviem asmenimis, tačiau nepaaiškino to susitikimo priežasties bei tikslo. Be to, anot nukentėjusiojo, 10000 eurų buvo mokestis už automobilį bei skola už Londoną. Apelianto manymu, iš šių nukentėjusiojo parodymų negalima daryti kategoriškos išvados, kad nuteistojo ir nukentėjusiojo nesiejo ankstesni turtiniai santykiai, bei kad nukentėjusiojo parodymai nuoseklūs. Gi V. T. pozicija įtarimų atžvilgiu buvo nuosekli ir ją patvirtina įrodomoji bylos medžiaga. Jau pirmos apklausos metu jis tvirtino, kad nukentėjusysis jam buvo skolingas ir nurodė apytikslę pinigų sumą. Vėliau patikslino skolos dydį, kuris nekito viso proceso metu. Teismas išvadą, jog A. B. nebuvo skolingas V. T. , grindė loginiais išvedžiojimais ir pamąstymais, tuo faktiškai kaltinamajam perkėlė įrodinėjimo naštą.

Byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių V. T. versiją. Dar ikiteisminio tyrimo metu jis užsiminė, kad pinigų perdavimo nukentėjusiajam faktą gali patvirtinti du asmenys, ir nurodė priežastis, kodėl jis jų neįvardija. Teisme apklausti liudytojai K. K. ir A. J. paaiškino, jog buvo kartu su V. T. nuvykę į ligoninę ir matė, kaip V. T. perdavė A. B. 4000 JAV dolerių, skirtų bendram verslui. Teismas šiuos parodymus atmetė, pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas. Tai, kad A. B. buvo skolingas V. T. , teisme parodė ir liudytojas R. A. . Be to, apie nukentėjusiojo ir nuteistojo ankstesnius turtinius santykius galima spręsti ir iš telefoninių pokalbių, kurių metu A. B. nepaneigė savo skolinių įsipareigojimų.

Nukentėjusysis nesugebėjo įtikinančiai paaiškinti, kodėl iš jo buvo reikalaujama 10000 eurų, jis taip pat nenorėjo aiškinti kuo jis užsiiminėjo Anglijoje. Jo tariamai labdaringa veikla neduoda pagrindo galvoti apie ypatingai dideles pajamas. Automobilio paėmimas taip pat negali būti reikalavimo perduoti turtą motyvu, nes, anot nukentėjusiojo, iš pradžių buvo pareikalauta pinigų, o po to paimtas automobilis kaip garantas, kad A. B. atsiskaitys. Kadangi A. B. nenurodė, dėl kokių priežasčių ar motyvų buvo reikalaujama iš jo pinigų, lieka nepaneigta nuteistojo versija, kad nukentėjusysis turėjo grąžinti skolą.

Be to, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu vartotą smurtą. Byloje nėra medicinos specialistų išvados apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, liudytojas E. L. teisme nepatvirtino nukentėjusiojo pasakojimų. Teismas gi rėmėsi šio liudytojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šie parodymai pagal BPK 276 str. 4 d. neturi savarankiškos įrodomosios galios. Apeliantas mano, kad apie įvykius sporto salėje teismas turėjo spręsti ne tik iš nukentėjusiojo, bet ir iš nuteistojo bei liudytojo K. K. parodymų, nes jie sutapo tarpusavyje ir neprieštaravo liudytojo E. L. parodymams. Liudytojas K. K. teisme paaiškino, kad turtines pretenzijas nukentėjusiajam klube reiškė ir kiti asmenys. Nors A. B. neigė, kad įvykio metu salėje dalyvavo ir K. K. , tačiau tai patvirtina liudytojas E. L. bei mobilaus ryšio telefonų detaliosios ataskaitos. K. K. teisme paaiškino, kad A. B. kvietė jį atvykti į sporto klubą. V. T. parodė, kad šis žmogus turėjo garantuoti, kad nukentėjusysis atsiskaitys su kreditoriais. 2004-07-28 pokalbio metu A. B. net neužsiminė apie jo atžvilgiu naudotą smurtą ar grasinimus, bei apie tai, kokios sumos iš jo reikalaujama. Todėl nėra pagrindo netikėti V. T. parodymais, kada jis reikalavimo atiduoti tik tiek, kiek nukentėjusysis jam buvo skolingas.

Nepasitvirtino ir aplinkybė, kad automobilis iš nukentėjusiojo buvo atimtas prieš jo valią. Liudytojas K. K. teisme parodė, kad pats A. B. pažadėjo atsiskaityti su kreditoriais per dvi savaites, o automobilį kaip užstatą pasiūlė palikti aikštelėje. Tokių parodymų teisingumą patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės: automobilis buvo pastatytas saugojimo aikštelėje, kur dirba nukentėjusiojo brolis, liudytojas M. J. teisme parodė, kad automobilį į aikštelę atvarė A. B. . Tokie teiginiai sutapo ir su išteisintojo S. J. parodymais. Apelianto manymu, A. B. kreipdamasis į policiją galėjo bandyti išvengti skolų mokėjimo. Be to, iš liudytojo R. A. parodymų teisme galima daryti išvadą, kad nukentėjusysis siekė ne tik neatsiskaityti su nuteistuoju, bet ir pasipelnyti jo problemų sąskaita. Tokiai versijai neprieštarauja ir A.B. automobilio atsiradimo aplinkybės. Policijos darbuotojas A. R. savo pranešime nurodė, kad nukentėjusysis parodė, jog apie automobilio buvimo vietą jam pranešė nepažįstamas asmuo. Gi, A. B. pripažino, kad apie automobilį jam pranešė brolis, kuriam jis apie automobilio atėmimą nieko nesakė. Nukentėjusiojo brolis teisme apklaustas nebuvo, o ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai nebuvo vienodi. Apelianto manymu, byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti veiksmai, turintys nusikaltimų, numatytų BK 181 str. 3 d. ar BK 294 str., požymių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistojo gynėjas ir nuteistasis V. T. prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis siūlė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. T. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Kauno apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1, 3 p.p.).

Apelianto argumentai, ginčijantys pirmos instancijos teismo išvadų apie V. T. padarytą turto prievartavimą dalyvaujant organizuotoje grupėje ir susitarus su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis daryti sunkų nusikaltimą atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, pagrįsti.

Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., pagal kurią nuteistas V. T. , numato baudžiamąją atsakomybę už turto prievartavimą esant šią veiką kvalifikuojantiems požymiams – didelės vertės turto prievartavimui arba turto prievartavimas dalyvaujant organizuotoje grupėje. Veika kvalifikuojama kaip turto prievartavimas tuo atveju, jei kaltininkas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą.

Apygardos teismas šios nusikalstamos veikos požymių nenustatė. Teismo išvados kvalifikuojant V. T. veiksmus pagal BK 181 str. 3 d. neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas padarė išvadą ir pripažino, kad V. T. nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuotoje grupėje ir susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis daryti sunkų nusikaltimą. Tačiau tokia teismo išvada nepagrįsta jokiais įrodymais. V. T. neigia dalyvavimą organizuotoje grupėje ir susitarimą su kitais sporto salėje buvusiais asmenimis daryti sunkų nusikaltimą. Jis parodė, jog buvo sakęs An.B., kad šis jam praneštų, jei pamatys A. B. V. T. parodymai nepaneigti. Priešingai, nukentėjusysis A. B. patvirtino, kad sporto salėje An. B. ir kitas jam nepažįstamas asmuo jį sustabdė pasikalbėti, nusivedė į persirengimo kambarį ir telefonu pakvietė atvykti V. T. . Teismas nuosprendyje konstatavo, kad neįrodyta, jog V. T. veikė kaip organizuotos grupės organizatorius. Kuris iš bendrininkų, nesant kitų ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų parodymų, buvo organizatorius, teismas nenustatė. Nenustačius organizatoriaus, nenustatyti ir nuosprendyje neaptarti ir kiti organizuotos grupės požymiai. Teismas įvertinęs V. T. atliktus veiksmus konstatavo, kad jis buvo nusikaltimo vykdytojas. Todėl teismo išvada, kad V. T. veikė organizuotoje grupėje ir susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais dviem asmenimis daryti sunkų nusikaltimą, yra tik prielaida.

Kolegijos nuomone, apygardos teismo išvada, kad V. T. atlikti veiksmai atitinka nusikalstamos veikos – turto prievartavimo sudėtį, taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nepagrįsta surinktais įrodymais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 2 p. išaiškinta, kad reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais, ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Apygardos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir kvalifikuodamas V. T. veiksmus, šio išaiškinimo nesilaikė.

Nukentėjusiojo A. B. parodymais yra nustatyta, kad V. T. iš jo reikalavo pinigų. Tokią aplinkybę pripažįsta ir nuteistasis V. T. . Tačiau nukentėjusysis tvirtino, kad V. T. , neturėdamas jokio teisėto pagrindo, grasindamas pavartoti fizinį smurtą ir jį pavartojęs, reikalavo perduoti turtą ir užvaldė jo turtą – 3400 Lt ir 20 000 Lt vertės automobilį VW Polo“ bei panaudodamas psichinę prievartą atvirai reikalavo iki 2004-08-02 sumokėti 10 000 Eurų žadėdamas po to jam sugrąžinti automobilį. Remdamasis tokiais nukentėjusiojo parodymais teismas padarė išvadą, kad šiuos veiksmus padarė V. T. ir juos įvertino turto prievartavimu. Tačiau ši išvada padaryta iš esmės remiantis tik nukentėjusiojo žodžiais, jo parodymais.

Lietuvos Respublikos BPK 30 1str. 2 d. nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais ir kad šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Šioje byloje nukentėjusiojo A. B. parodymų apie jo neva reketavimą nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, arba pastarieji sukelia abejones dėl nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių objektyvumo.

Nuteistasis V. T. pripažindamas aplinkybę, kad iš A. B. reikalavo 4000 JAV dolerių, tvirtina, kad buvo reikalaujama grąžinti skolą. Jis parodė, kad 1999 m. rugsėjo mėnesį iš ligoninės jam skambino A. B. , kvietė atvažiuoti. Jis nuvyko ir su A. B. aptarė bendro biznio reikalus – žmonių įdarbinimo Anglijoje galimybes bei pastarajam paskolino 4000 JAV dolerių. Tokius nuteistojo parodymus patvirtino liudytojai K. K. ir A. J. , kurie su V. T. buvo nuvykę į ligoninę (t.3 b.l. 9-10, 11). Teismas nuosprendyje nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus tik dėl to, kad jie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad toks šių liudytojų parodymų atmetimo motyvas bei teismo teiginys, kad ,,šių liudytojų parodymai neatitinka tikrovės, nes taip nebuvo“ neatitinka BPK 305 str. 1 d. 2 d. nurodytai motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta įrodymus, sampratai. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytojai K. K. ir A. J. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausti ir parodymus jie davė teisme patenkinus nuteistojo V. T. prašymą iškviesti juos į teismo posėdį. V. T. pasinaudojo BPK 22 str. 3 d. jam – kaltinamajam suteiktomis teisėmis teikti prašymus apklausti naujus liudytojus. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu V. T. teigė, jog yra liudininkai, galintys paliudyti pinigų skolinimo faktą, tačiau tyrėjai šios aplinkybės netyrė. Todėl teismo motyvas minėtų liudytojų parodymus atmesti tik dėl to, kad šie nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, yra nepagrįstas, o teismo teiginys, kad ,,šie liudytojų parodymai neatitinka tikrovės, nes taip nebuvo“ tėra tik deklaratyvus samprotavimas. Nukentėjusysis A. B. pripažino aplinkybę, kad V. T. buvo atvykęs pas jį į ligoninę, tačiau nenurodė kokiu tikslu ir apie ką su juo kalbėjosi bei neigė, kad tąkart V. T. jam skolino 4000 JAV dolerių. Tuo tarpu iš nukentėjusiojo pirminio protokolo-pareiškimo, kuriuo jis kreipėsi į policiją, matyti, kad A. B. nurodė, kad V. T. reikalavo skolos už Londoną (t.1 b.l.3), apklausiamas liudytoju jis nurodė, kad V. T. buvo prašęs Londone apgyvendinti atvykusius vyrus, bet jo pagalba jie nepasinaudojo. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad V. T. pastaruosius keturis metus jam nuolat primindavo, kad reikia sumokėti už Londoną. Papildomos apklausos metu (t.1 b.l. 114-115) nukentėjusysis, kalbėdamas apie galimus turtinius santykius su nuteistuoju, pabrėžė, jog apie tai, ar buvo skolinami pinigai, turėtų pasakyti V. T. bei nurodyti, kada paskolino, kokią sumą, kokia valiuta ir kokiomis kupiūromis, bei teigė, kad per paskutinius ketverius metus niekas iš jo skolos nereikalavo, todėl pats atsitiktinai sutikęs V. T. teiravosi dėl skolos. Pastarieji parodymai rodo nenuoseklumą nukentėjusiojo parodymuose ir leidžia suabejoti jo parodymų dalimi neigiančia skolos V. T. buvimą.

Nukentėjusiojo parodymai, kad V. T. sporto salėje grasino pavartoti ir pavartojo fizinį smurtą bei užvaldė jo 3400 Lt ir naudodamas psichologinį smurtą atvirai reikalavo sumokėti 10 000 eurų, po to grąžinti saugojimo aikštelėje pastatytą nukentėjusiojo automobilį, taip pat nepatvirtinti nenuginčijamais įrodymais.

Sporto salėje buvęs liudytojas E. L. parodė, kad du vyrai paprašė atskiros patalpos pasikalbėti su A. B. , ir užsidarę kambaryje kalbėjosi, vėliau atvyko dar vyrų, smurto vartojimo nematė. Liudytojas K. K. parodė, kad į sporto salę jį telefonu pakvietė A. B. . Šie liudytojo parodymai patvirtinti telefoninių pokalbių suvestine, iš kurios matyti, kad A. B. buvimo sporto salėje laiku skambino K. K. . Liudytojas parodė, kad sporto klube rado kelis vyrus, kurie reikalavo skolų ir V. T. , kuris reikalavo iš A. B. grąžinti skolą. V. T. reikalavo 4000 JAV dolerių, kuriuos jam – liudytojui matant jis buvo paskolinęs A. B. gulint ligoninėje dar 1999 m. rudenį, niekas prieš A. B. smurto nevartojo. Pats nukentėjusysis į teismo medicinos ekspertus atsisakė kreiptis. Tokiu būdu apie fizinio smurto pavartojimą įrodymų nesurinkta.

Kelia abejones ir nukentėjusiojo parodymai apie 3400 Lt paėmimą. Duomenų, kad A. B. , būdamas sporto salėje tokią pinigų sumą turėjo, nėra. Liudytojas E. L. parodė, kad nukentėjusysis nesinaudojo sporto salėje nustatyta tvarka brangius daiktus ir pinigus perduoti saugoti trenerių kambaryje. V. T. neigia paėmęs iš A. B. minėtą sumą pinigų. Be to ir A. B. nurodė, kad pinigai buvo paimti kitų dviejų asmenų salėje iš jo reikalavusių pinigų už Londoną.

Kolegijos nuomone, kyla abejonės ir dėl nukentėjusiojo parodymų apie reikalautas pinigų sumas. Nuosprendyje nurodyta, kad V. T. reikalavo perduoti 10 000 eurų. Tačiau ši aplinkybė neįrodyta nenuginčijamais įrodymais. Nukentėjusysis A. B. dėl reikalaujamos perduoti sumos parodymus davė nevienodus. Ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog buvo reikalauta 10 000 eurų, teisiamajame posėdyje – kad 5000, po to 10000, o dar vėliau – 15000 eurų. Imant domėn, kad A. B. pripažįsta, jog sporto salėje iš jo pinigų reikalavo du ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, iš kurių vienas – Andrius, buvęs atvykęs pas nukentėjusįjį į Londoną, bei V. T. , darytina išvada, kad šie asmenys turėjo savarankiškus reikalavimus. V. T. pripažįsta reikalavęs 4000 JAV dolerių skolos grąžinimo ir šie jo parodymai nepaneigti. Tačiau jie paneigia A. B. parodymus, kad V. T. reikalavo 10 000 eurų, nes šie pastarojo parodymai nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais.

Kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendyje išvada, kad V. T. , reikalaudamas 10000 eurų, užvaldė nukentėjusiojo 20000 Lt vertės automobilį ir perdavus reikalaujamą sumą žadėjo automobilį grąžinti, taip pat nepagrįsta surinktais įrodymais.

Kolegijos manymu, esant tik išteisintojo S. J. ir nukentėjusiojo A. B. iš esmės prieštaringiems parodymams, automobilio užvaldymo aplinkybė nėra įrodyta. Be to, nukentėjusysis policijai pranešė, kad jo automobilis surastas automobilių saugojimo aikštelėje ir apie tai jam neva pranešė nepažįstamas asmuo. Tuo tarpu nukentėjusiojo brolis A. B. teismui paaiškino, jog tai jis broliui – A. B. paskambino ir paklausė, kodėl jis laiko savo automobilį aikštelėje. Apie automobilio atėmimą ar panašias aplinkybes jam brolis nieko nepasakojo. Šio liudytojo, kuris yra nukentėjusiojo brolis, parodymai taip pat verčia abejoti nukentėjusiojo parodymų objektyvumu.

Apygardos teismas nuosprendyje nepagrįstai pripažino, kad nukentėjusiojo A. B. parodymai yra nuoseklūs, sutampantys su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Kolegija vertindama nukentėjusiojo A. B. parodymus pripažįsta, jog jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžiuose nebuvo pilnai objektyvūs ir nėra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo parodymams negalima suteikti išskirtinės reikšmės, jie turi būti vertinami neatsiejamai nuo kitų byloje esančiai įrodymų – liudytojų, nuteistojo parodymų, rašytinių dokumentų. Kaip matyti iš nuteistojo V. T. ir anksčiau minėtų liudytojų parodymų, kurie byloje nėra paneigti, telefoninių pokalbių stenogramos, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad nukentėjusįjį ir nuteistąjį siejo ankstesni turtiniai santykiai – verslas, į kurį nuteistasis, skolindamas nukentėjusiajam pinigus, investavo savo lėšas. Todėl kolegija pripažįsta, kad nuteistojo V. T. veiksmai pagal BK 181 str. 3 d. kvalifikuoti netinkamai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato 1996-06-21 nutarimo Nr. 43 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ 2 p. teismams išaiškinta, kad reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais (paskolos davimu, investicijoms į bendrą verslą, materialinės žalos padarymu) su kitomis aplinkybėmis, kurios suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Baudžiamajame Kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamos kaip savavaldžiavimas.

Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus daro išvadą, kad tarp nuteistojo V. T. ir nukentėjusiojo A. B. buvo turtiniai santykiai ir V. T. spręsdamas šiuos santykius pasirinko neteisėtą būdą.

Neteisėtus V. T. veiksmus, t.y. kad jis nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą teisę – reikalavo skolos grąžinimo ir padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms – paėmė nukentėjusiojo automobilį kaip garantą skolai grąžinti, įrodo surinkti bylos duomenys ir teisme patikrinti įrodymai. Nors byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo automobilį, kaip garantą skolos grąžinimui, paėmė betarpiškai nuteistasis V. T. , tačiau iš telefoninių pokalbių stenogramos matyti, kad nuteistasis pritarė tam ir žinojo, jog automobilis yra jo reikalavimo grąžinti skolą bei kitų, sporto salėje buvusių ir ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų, pinigų reikalavimų, garantas. V. T. ir liudytojo K. K. parodymais įrodyta, kad A. B. pats reikalavimų įvykdymo garantu pasiūlė savo automobilį, tačiau tai padarė verčiamas sporto salėje buvusių asmenų. Kolegija V. T. nusikalstamą veiką iš BK 181 str. 3 d. perkvalifikuoja į BK 294 str. 1 d. Kolegija pripažįsta, kad V.T. savavaldžiavimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Tokia aplinkybė BK 60 str. 1 d. 1 p. numatyta sunkinančia atsakomybe aplinkybe. Tačiau nagrinėjant bylą pagal nuteistojo ar jo gynėjo apeliacinį skundą, sunkinti nuteistojo teisinę padėtį apeliacinės instancijos teismas negali. Todėl minėtoji aplinkybė nepripažįstama V. T. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

V. T. padarytas nusikaltimas nesunkus (BK 11 str. 3 d.), jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. V. T. buvo teistas 1984 m. ir jo teistumas išnykęs, šiuo metu charakterizuojamas teigiamai, yra II gr. invalidas, dirba. Kolegijos nuomone, jam taikytinas BK 55 str. nuostatos ir už nesunkų nusikaltimą skirtina jo padaryto nusikaltimo sankcijoje numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu – bauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 3 p.p.

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria V. T. nuteistas pagal BK 181 str. 3 d., pakeisti:

V. T. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 294 str. 1 d. ir paskirti bausmę – 70 MGL (8750 Lt) dydžio baudą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.