- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-19
- Bylos Nr.
- 2A-5/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Vincas Verseckas
- Ieškovas
- A. A.
- Atsakovas
- R. J.
- Advokatai
- Romualdas Pėstininkas, Indrė Panavaitė
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2⁴⁹-1027/2003 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovei R. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. J. dėl 168 474 Lt žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 1, 30). Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismui 2000 m. liepos 5 d. nutartimi patenkinus atsakovės ieškinį, jis bei jo šeimos nariai buvo pripažinti netekusiais teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir iš jo iškeldinti. Ši nutartis buvo įvykdyta 2000 m. rugsėjo 12 d. Kasacinės instancijos teismas 2000 m. gruodžio 20 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos teismo nutartį panaikino ir atstatė ieškovo bei jo šeimos narių teises į šį butą. Tačiau dėl atsakovės kaltės butas buvo apgadintas ir ieškovas dėl to patyrė žalą. Grįsdamas savo teiginius dėl turto sugadinimo, ieškovas nurodė, jog dėl atsakovės kaltės 2000 m. rugsėjo 25 d. bute kilo gaisras, be to, atsakovė buvo pradėjusi šį butą remontuoti, o dėl remonto bei gaisro buvo sunaikinta arba sugadinta autentiška XIX a. pradžios buto apdaila. Ieškovo teigimu, dėl to žymiai krito turto vertė. Ieškovas nurodė, kad atsakovė buto nesuremontavo, neatlygino remonto kainos. Minimam žalos dydžiui patvirtinti ieškovas pateikė VĮ ,,Geležinkelių projektavimas“ sudarytą sąmatą (t. 1, b. l. 9-13).
Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko (t. 1, b. l. 65). Ji neigė, kad gaisras kilo dėl jos kaltės. Nurodė, jog iškart po gaisro ėmėsi remonto darbų ir sumažino padarytą žalą. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovo nurodytu žalos dydžiu. Nurodė, kad ieškovo nustatyti atliktino remonto kaštai yra didesni nei viso buto vidutinė rinkos vertė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2003 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui 5 971 Lt žalai atlyginti, o kitą ieškinio dalį atmetė (t. 1, b. l. 198). Teismas nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovės neatsargumo ir po gaisro atsiradusių tiesioginių nuostolių dėl buto būklės pablogėjimo, tačiau laikė, kad ieškovas neįrodė tiesioginių 168 474 Lt nuostolių dydžio. Nustatydamas 5 971 Lt atlygintinos žalos dydį, teismas nesirėmė ieškovo pateikta VĮ ,,Geležinkelių projektavimas” sudaryta buto remonto sąmata, grindžiama 2001 m. sausio 1 d. kainomis, o rėmėsi 2000 m. gruodžio 18 d. statybinių darbų sąmata, sudaryta pagal kainas, buvusias žalos padarymo metu. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą taikyti kainas, buvusias teismo sprendimo priėmimo dieną, konstatavęs, kad pats ieškovas, nuo 2001 m. sausio 24 d. tapęs buto savininku, beveik du metus delsė kreiptis į teismą. Be to, teismas į žalos dydį įskaitė ieškovo gautą 12 500 Lt naudą, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovė po gaisro bute pakeitė langus (t. 1, b. l. 41, 72 - 74). Teismo nuomone, ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovė bute pakeitė išplanavimą, nudaužė gipso lipdinius, neduoda pagrindo didinti ieškovui atlygintinus nuostolius, nes atsakovė, tuo metu būdama buto savininke, turėjo teisę spręsti visus klausimus, susijusius su šio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. A. prašo teismo sprendimą pakeisti ir padidinti priteisiamos žalos atlyginimą iki 168 474 Lt. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstos teismo išvados, kad ieškovas neįrodė tiesioginių nuostolių 168 474 Lt sumai, bei kad VĮ ,,Geležinkelių projektavimas“ pagal 2001 m. sausio 1 d. kainas sudaryta remonto sąmata bendrai 168 474 Lt sumai neįrodo tikrųjų nuostolių. Iš bylos medžiagos matyti, kad žalą butui padarė ne tik gaisras, bet ir atsakovės po to vykdyti statybos darbai. Šią aplinkybę patvirtina 1998 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, ADB ,,Preventa“ surašyti ir atsakovės pasirašyti 2000 m. rugsėjo 25 d. Įvykio vietos apžiūros protokolas bei nuostolių dydžio apskaičiavimas, įkeldinimo aktas, KVAD Vilniaus teritorinio padalinio surašytas inspektavimo aktas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas bei pateiktos fotonuotraukos. Teismas, neištyręs sąmatų parengimo pagrįstumo būtinų buto atstatymo medžiagų ir darbų apimties bei jų kainų aspektu, pats nustatė nuostolių dydį, nepagrįstai remdamasis tik pateikta klaidingai ADB ,,Preventa“ užsakymu sudaryta sąmata. Be to, ši sąmata buvo sudaryta tik dėl gaisro pasekmių likvidavimo, bet ne dėl visos realios butui padarytos žalos likvidavimo. Todėl teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovės sudėti nauji langai bei balkono durys už 12 500 Lt yra ieškovo nauda. Taip pažeista įstatymais nustatyta principinė nuostata, kad nuostolių atlyginimu turi būti užtikrinamas realios prarasto turto vertės atstatymas. Teismas, atmesdamas ieškovo pateiktą sąmatą, sudarytą pagal 2001 m. sausio 1 d. (įkeldinimo metu) buvusias kainas, nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas į teismą kreipėsi tik 2003 m. kovo 10 d. Šių aplinkybių buvimas nėra pagrindas taikyti 2000 metų kainas. Be to, teismas net netyrė, ar šios kainos pasikeitė iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat – dėl kokių aplinkybių ieškovas į teismą kreipėsi tik 2003 m. kovo 10 d. Nepagrįsta teismo išvada, jog visa tai, kas buvo padaryta butui po gaisro, padaryta teisėtai ir nėra nuostoliai. Teismo išvada, kad atsakovė vykdė remonto darbus būdama buto savininke, prieštarauja įsiteisėjusiam teismo sprendimui bei materialinės teisės normoms. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas tapo ginčo buto savininku tik nuo 2001 m. sausio 24 d., tokia išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 3K-3-1372/2000. Minimoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovas niekada nebuvo pardavęs ginčo buto atsakovei, todėl nuo 1994 m. rugpjūčio 30 d. iki šio momento ieškovas buvo ir yra ginčo buto savininkas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė statybos darbams bute atlikti turėjo gauti Kultūros apsaugos departamento leidimą, tačiau tokio leidimo neturėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. J. prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovo apeliacinis skundas neatitinka apeliaciniam skundui taikomo CPK 306 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto reikalavimo. Teismas pagrįstai nesivadovavo ieškovo pateikta VĮ ,,Geležinkelių projektavimas“ sąmata, nes joje paskaičiuotos ne sąnaudos, reikalingos gaisro padariniams bute likviduoti bei atstatyti jo būklę iki gaisro, o sąnaudos, reikalingos atlikti modernų viso buto kapitalinį remontą. Šiame dokumente nurodyta buto atstatomojo remonto vertė viršija ne tik vidutinę buto vertę, nustatytą VĮ Registrų centro, bet ir rinkos vertę, nustatytą nepriklausomų nekilnojamojo turto vertintojų. Be to, prievolės turi būti vykdomos ekonomiškiausiu būdu, o tai reiškia, kad dėl žalos atsiradimo kaltas asmuo turto savininkui turėtų atlyginti tiesioginius nuostolius, kurie nagrinėjamu atveju yra 5 971 Lt. ADB ,,Preventa“ nustatyta turto atstatymo išlaidų suma yra pagrįsta, atsižvelgiant ir į tai, kad butas iki gaisro kilimo buvo neremontuotas bei apleistas. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad materialinė žala padaryta ir dėl atsakovės atliktų remonto darbų. Apelianto argumentai, kad ginčo butas ar jo tam tikri objektai turi išliekamąją istorinę, kultūrinę vertę, nėra patvirtinti civilinės bylos medžiagos. Teismas teisingai nurodė, kad po gaisro kilimo atsakovė, teisiškai ir faktiškai būdama ginčo buto savininke, turėjo teisę jį remontuoti savo nuožiūra. Remonto darbai nebuvo pabaigti, nes atsakovė turėjo išsikelti iš ginčo buto.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas A. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. J. dėl 168 474 Lt žalos atlyginimo, nurodydamas, jog dėl atsakovės kaltės buvo apgadintas ieškovui priklausantis butas. Grįsdamas savo teiginius dėl turto sugadinimo, ieškovas teigė, jog dėl atsakovės kaltės 2000 m. rugsėjo 25 d. bute kilo gaisras, be to, atsakovė buvo pradėjusi šį butą remontuoti, o dėl remonto bei gaisro buvo sunaikinta arba sugadinta autentiška XIX a. pradžios buto apdaila. Atsakovė, nesutikdama su pareikštu ieškiniu, teigė, jog žala atsirado ne dėl jos kaltės, nesutiko su ieškovo nurodytu žalos dydžiu. Skundžiamu sprendimu teismas ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui 5 971 Lt žalai atlyginti, o kitą ieškinio dalį atmetė. Dėl šio teismo sprendimo ieškovas padavė nagrinėjamą apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą pakeisti ir padidinti priteisiamos žalos atlyginimą iki 168 474 Lt.
Taigi, siekiant išnagrinėti ieškovo apeliacinį skundą bei patikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi būti sprendžiami du klausimai: pirma, kokie teisiniai santykiai buto atžvilgiu buvo susiklostę tarp šalių ir ar atsakovė privalo atlyginti žalą, kuri, ieškovo teigimu, padaryta dėl kilusio gaisro bei atsakovės vykdyto remonto; antra, kokio dydžio žala turi būti atlyginama.
Dėl atsakovės R. J. atsakomybės už turtui padarytą žalą
Sprendžiant klausimą dėl to, ar atsakovė privalo atlyginti turtui gaisro bei remontu padarytą žalą, pirmiausia turi būti nustatyta, kokie teisiniai santykiai siejo šalis ginčo buto atžvilgiu. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė ieškovas, šis klausimas jau yra išnagrinėtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1372/2000 pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovams A. A. ir Ž. J. A., E. M. dėl iškeldinimo iš buto ir atsakovų priešieškinį ieškovei dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog tarp šalių sudarytas ginčo buto pirkimo-pardavimo sandoris yra apsimestinis, o tikroji sandorio šalių valia buvo sudaryti buto įkeitimo sandorį, siekiant užtikrinti A. A. R. J. suteiktos paskolos grąžinimą. Kaip žinoma, apsimestinis sandoris yra toks sandoris, kuris sudarytas kitam sandoriui pridengti ir kuriame išreikštoji šalių valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (CK 1.87 str.). Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, jog sudarant šį sandorį tikroji šalių valia buvo ne perleisti ginčo buto nuosavybės teisę turtą parduodant, o tik įkeisti butą, užtikrinant ieškovui suteiktos paskolos grąžinimą. Iš to seka, jog, kaip teisingai nurodė ieškovas, butas niekada nebuvo perduotas atsakovės nuosavybėn, o priešinga teismo išvada prieštarauja minėtam kasacinės instancijos teismo pateiktam šalių teisinių santykių vertinimui. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui konstatavus, jog tikroji šalių valia buvo sudaryti buto įkeitimo sandorį, atmestini atsakovės teiginiai šioje byloje, jog ginčo butu ji galėjo disponuoti, naudotis ir jį valdyti tik pagal savo valią – esant apsimestiniam sandoriui abi jo šalys suvokia tikrąją sandorio esmę. Taigi atsakovė, perėmusi ginčo butą pagal apsimestinį sandorį, suprato, jog nors buvo įforminta turto pirkimo-pardavimo sutartis, realiai tai buvo įkeitimas siekiant užtikrinti paskolos grąžinimą, todėl ji suvokė ar turėjo suvokti, jog nėra ginčo buto savininke. Šios aplinkybės privalo būti įvertintos sprendžiant klausimą dėl atsakovės atsakomybės už žalą, atsiradusią tiek dėl gaisro, tiek dėl remonto darbų.
Dėl atsakovės pareigos atlyginti gaisro metu padarytą žalą
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovės neatsargumo ir po gaisro atsiradusių tiesioginių nuostolių dėl buto būklės pablogėjimo, todėl sprendė, jog atsakovė privalo atlyginti gaisro padarytą žalą. Ieškovas A. A. šios teismo sprendimo dalies neskundžia, atsakovės R. J. apeliacinio skundo nėra. Dėl to teisėjų kolegija šios teismo sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo netikrina ir dėl jos nepasisako (CPK 320 str.). Taigi laikytina, jog atsakovė turi atlyginti ieškovui dėl gaisro atsiradusią žalą.
Dėl atsakovės pareigos atlyginti remonto darbais padarytą žalą
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimus priteisti remontu padarytą žalą, nurodydamas, jog atsakovė, tuo metu būdama buto savininke, turėjo teisę spręsti visus klausimus, susijusius su šio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sprendžia, jog, kaip teisingai nurodė ieškovas apeliaciniame skunde, tokia teismo išvada prieštarauja minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 20 d. nutartyje nustatytoms aplinkybėms. Kaip minėta kasacinės instancijos teismas nustatė, jog tarp šalių buvo susiklostę įkeitimo bei paskolos teisiniai santykiai, todėl nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog atsakovė buvo ginčo buto savininke. Ieškovas teisingai nurodė, kad jis niekada neketino perduoti nuosavybės teisę atsakovei. Dėl to teisėjų kolegija atmeta atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, jog ji turėjo teisę remontuoti ginčo butą savo nuožiūra, nes, suvokdama ginčo buto pirkimo – pardavimo sandorio apsimestinį pobūdį, suvokė arba turėjo suvokti savo, kaip įkaito turėtojos, teisių apimtį ginčo turto atžvilgiu. Esant nurodytai išvadai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gruodžio 20 d. nutartyje, ta aplinkybė, kad nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota ieškovės nuosavybės teisė į šį turtą ir butas realiai buvo jai perduotas, neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusią situaciją. Teisėjų kolegija laiko, kad atsakovei vykdžius remonto darbus šiame bute ir dėl to atsiradus žalai, kyla atsakovės pareiga atlyginti šią žalą, padarytą neteisėtais veiksmais svetimam turtui (CPK 6.245, 6.246, 6.247, 6.263 str.).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria pasisakyta dėl atsakovės pareigos atlyginti ginčo turtui padarytą žalą, teisinga tik iš dalies ir nepagrįsta dalyje dėl atsakovės atsakomybės už remonto darbais padarytą žalą. Dėl to šioje dalyje teismo sprendimas keistinas, pripažįstant, jog atsakovė R. J. turi atlyginti ieškovui A. A. tiek gaisro, tiek remonto darbais padarytą žalą ieškovui priklausančiam ginčo turtui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškinį iš dalies, priteisė ieškovui 5 971 Lt žalos, padarytos gaisro, atlyginimo. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė pati atsakovė, dėl žalos atsiradimo kaltas asmuo turto savininkui turėtų kompensuoti tas išlaidas, kurios būtinos sugadinto turto ankstesnei būklei atkurti (CK 6.249 str.). Dėl to iš esmės sutinka iš ieškovas. Taigi nagrinėjamu atveju iš atsakovės priteistinas žalos atlyginimas turi būti lygus išlaidoms, kurios yra būtinos, siekiant atstatyti buto padėtį iki tokios, kokia ji buvo prieš kylant gaisrui bei iki tol, kai atsakovė pradėjo vykdyti buto remonto darbus.
Dėl ginčo buto apdailos kultūrinės vertės įtakos atsakovės atsakomybės apimčiai bei dydžiui
Ieškovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė statybos darbams bute atlikti turėjo gauti Kultūros apsaugos departamento leidimą, tačiau tokio leidimo neturėjo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie ieškovo argumentai nagrinėjamu atveju negali turėti įtakos atsakovės atsakomybės apimčiai ar dydžiui (CPK 185 str.).
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme į bylą dalyvauti buvo įtrauktas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (CPK 49 str. 2 p.). Šios valstybės institucijos atstovė apeliacinės instancijos teismo 2005 m. birželio 23 d. posėdyje nurodė, jog namas, kuriame yra ginčo butas, buvo įrašytas į saugotinų architektūrinių vertybių sąrašą 2001 m. lapkričio 14 d. ir yra saugomas jo fasadas, durys, šiaurės rytų fasadas, medžiagiškumas, dekoras, laiptų tvorelės, vartai. Aplinkybę, jog kaip nekilnojamoji kultūros vertybė dėl architektūrinės vertės yra saugomas tik namo fasadas, patvirtina ir byloje esantis 2000 m. rugsėjo 25 d. Kultūros paveldo centro protokolo išrašas, statinio aprašai, Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašo kopijos (t. 2, b. l. 146, 147, 148, 154). Nors viename iš statinio aprašų prie kitų duomenų yra paminėta, jog vertingi elementai yra ir autentiški dekoro elementai butuose, vien ši aplinkybė neduoda pagrindo teigti, kad ši apsauga buvo taikoma ieškovo butui gaisro bei remonto metu, nes pats aprašas užpildytas 2001 m. rugpjūčio 22 d. (t. 2, b. l. 148). Kultūros paveldo departamento atstovės teigimu, nors buto išplanavimas, parketas taip pat saugotini objektai, tačiau, kaip nurodė šios valstybinės įstaigos atstovė teismo posėdžio metu, nagrinėjamu atveju visi remonto darbai buvo atlikti iki objekto įrašymo į saugotinų objektų registrą. Be to, ginčo bute buvo ne autentiška secesinio stiliaus lipdyba, todėl rozečių ir lipdybos atstatyti nebūtina (t. 2, b. l. 125-128). Taip pat Kultūros paveldo departamento atstovė nurodė, kad ginčo buto apsaugos sutartis iki šiol nesudaryta dėl ieškovo buto savininko A. A. neveikimo, nors kai kuriuos veiksmus jis atliko. Aplinkybę, kad atsakovė R. J. remonto darbus atliko iki 2001 m. lapkričio 14 d., tai yra iki minimas namas įrašytas į kultūros paveldo registrą, patvirtino ir ekspertas K. Berteška 2008 m. sausio 15 d. teismo posėdyje (t. 3, b. l. 33-35).
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nors ieškovas iš esmės teisingai nurodo, kad ginčo bute gali būti saugotinų objektų, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, jog ginčo turtui būtų taikomi kokie nors paminėto pobūdžio apsauginiai apribojimai gaisro bei atsakovės vykdytų remonto darbų atlikimo metu. Ieškovas šių aplinkybių neįrodė (CPK 178, 185 str.). Be to, vertybių apsaugos sutarties sudarymu turėjo rūpintis turto savininkas, tai yra ieškovas. Pažymėtina ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, atsakovė privalo atlyginti ieškovui tas išlaidas, kurių reikės norint atstatyti ginčo buto padėtį, buvusią iki gaisro bei remonto darbų. Tokiu atveju sprendžiant iš atsakovės priteistinos žalos dydžio klausimą, nėra aktualu, ar jos vykdytiems darbams ji turėjo gauti leidimus, ar ne. Šis klausimas iš esmės yra susijęs su buto savininko ar remonto darbus vykdančio asmens bei valstybės institucijų, atsakingų už saugotinų objektų apsaugą, tarpusavio santykiais bei administracine atsakomybe už saugotinų objektų remontavimo apribojimų nepaisymą. Tai, jog atsakovė nesilaikė nustatytos tvarkos, niekaip neįtakos ieškovo teisių bei teisėtų interesų, nes, kaip minėta, jam atlygintinos išlaidos, būtinos atstatyti butą į buvusią padėtį.
Taigi įvertinusi tai, jog ginčo butas turi būti grąžintas į tokią padėtį, kokia buvo iki gaisro bei remonto, teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju nėra aktualu tai, kokią kultūrinę vertę turėjo buto interjeras, nes skaičiuojamas žalos dydis turi apimti šio interjero atkūrimo išlaidas, žinoma, įvertinant buvusį turto nusidėvėjimą.
Dėl atlygintinos žalos dydžio
Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys nesutaria dėl atlygintinos žalos dydžio. Teisėjų kolegija sprendžia, jog siekiant išspręsti šį klausimą, būtina įvertinti visus surinktus įrodymus, pagrindžiančius patirtos žalos dydį bei išlaidas, kurios turės būti padarytos norint atstatyti buto padėtį iki tokios, kokia ji buvo prieš gaisrą bei atsakovės vykdytus remonto darbus.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė tiesioginių 168 474 Lt nuostolių dydžio. Priteisdamas 5 971 Lt atlygintinos žalos dydį, teismas nesirėmė ieškovo pateikta VĮ ,,Geležinkelių projektavimas“ sudaryta buto remonto sąmata, grindžiama 2001 m. sausio 1 d. kainomis, o rėmėsi 2000 m. gruodžio 18 d. statybinių darbų sąmata, sudaryta pagal kainas, buvusias žalos padarymo metu. Ieškovas, nesutikdamas su minėtu teismo nustatytu žalos atlyginimo dydžiu, nurodė, jog gaisro bei remonto darbais padarytą žalą patvirtina 1998 m. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, ADB ,,Preventa“ surašyti ir atsakovės pasirašyti 2000 m. rugsėjo 25 d. įvykio vietos apžiūros protokolas bei nuostolių dydžio apskaičiavimas, įkeldinimo aktas, KVAD Vilniaus teritorinio padalinio surašytas inspektavimo aktas, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas bei pateiktos fotonuotraukos. Ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi tik pateikta klaidingai ADB ,,Preventa“ užsakymu sudaryta sąmata. Be to, ši sąmata buvo sudaryta tik dėl gaisro pasekmių likvidavimo, bet ne dėl visos realios butui padarytos žalos likvidavimo.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatavo, jog teismas nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovui iš atsakovės dėl remonto darbų atsiradusios žalos atlyginimo. Dėl to teisingi ir ieškovo teiginiai, kad ADB ,,Preventa“ užsakymu sudaryta sąmata, yra susijusi tik su gaisro pasekmių likvidavimu ir neįvertina žalos, padarytos turtui statybos darbais, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šis įrodymas nėra pakankamas ieškovo turėtos žalos dydžio patvirtinimas (CPK 187 str.). Esant tokioms aplinkybėms, yra būtina tirti visus kitus byloje esančius įrodymus, patvirtinančius išlaidas, kurios turės būti padarytos atkuriant buvusią buto padėtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje svarbiausi ir vertintini yra tokie šių išlaidų dydį patvirtinantys rašytiniai įrodymai: KVAD Vilniaus teritorinio padalinio 2001 m. balandžio 10 d. inspektavimo aktas, du ekspertizės aktai, UAB ,,Levalsta“ sudaryta ginčo buto lokalinė sąmata, fotonuotraukos. Teisėjų kolegija pasisako dėl kiekvieno iš šių įrodymų.
Dėl KVAD Vilniaus teritorinio padalinio 2001 m. balandžio 10 d. inspektavimo akto.
Teisėjų kolegijos nuomone, šis aktas apibūdina, kokia buvo ginčo buto būklė po gaisro bei remonto darbų. Nors jame nėra nurodytos buvusios buto būklės atkūrimo išlaidos, tačiau konstatuota turto būklė aktuali vertinant kitus įrodymus (t. 2, b. l. 83). Šiame KVAD Vilniaus teritorinio padalinio inspektavimo akte konstatuotos tokios aplinkybės: po buvusio gaisro bute aprūkusios sienos, kampiniame kambaryje apdegusios lentų grindys; kambarių lubos apkaltos gipso kartono plokštėmis; dviejose patalpose nudaužyti ornamentiniai sienų lipdiniai ir lubų rozetės; visi buto langai ir balkono durys pakeisti naujais mediniais su stiklo paketu; langokraščių tinkas nukaltas iki mūro, iškaltos antrųjų langų staktos; viena kapitalinė siena apšiltinta akmens vata; siena tarp vonios ir kambario išardyta, o naujai sumontuota siena iš gipso kartono plokščių patraukta apie 20 cm į kambario pusę; nukaltas skiedinys, buvęs ant skiriamosios sienos tarp dviejų kambarių balanų karkaso, likęs lentų karkasas apdegęs; kambaryje sudėtos buvusios filinginės buto durys, medinės sijos; sienų tinkas vietomis nudaužytas, virš židinio nukalus apie vieną kvadratinį metrą tinko atverta buvusios krosnies anga; skydinis parketas purvinas, apie 1,5 kv. m išardyta ir sukrauta vonios kambaryje; buvusi durų anga į prieškambarį išplatinta (nukalta sienos dalis); vienoje patalpoje skydinis parketas išlikęs, tačiau purvinas, po šiukšlių sluoksniu, buvusi durų anga susiaurinta; prieškambaryje išardyta buvusi sieninė rūbų spinta; vienvėrės durys į palėpę apdegusios; dvivėrės buto durys apdegusios.
Dėl dviejų ekspertizės aktų.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tiek ieškovas, tiek atsakovė laikė reikalingu skirti kompleksinę statybos – prekinę ekspertizę dėl skundo argumentų, susijusių su ginčo buto vertės, techninės būklės ištyrimu, remonto darbų bei medžiagų vertės ir žalos dydžio nustatymu. Kaip žinoma, apeliaciją – tai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas, skirtas patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo teisėtumui ir pagrįstumui neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Taigi apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami ne tik teisės, bet ir fakto klausimai. Pagal CPK 314 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Naujų įrodymų pateikimo ribojimai pirmiausia skirti nesąžiningiems proceso dalyviams, kai šalys žino egzistuojant svarbias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau delsia juos pateikti. Tačiau šis ribojimas nėra absoliutus, nes būtinybė pateikti naujus įrodymus gali atsirasti bylą nagrinėjant jau apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamoje byloje kaip tik ir yra vienas iš tokių atvejų, kai būtinybė rinkti naujus įrodymus – skirti ekspertizę – atsirado bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes svarstant apeliacinio skundo argumentus, apeliantas teigė, jog teismas be pagrindo sprendė, jog atsakovė turi atlyginti tik gaisro metu padarytą žalą, kurios dydį patvirtino byloje esantys duomenys. Tvirtino, jog atsakovė privalo atlyginti ir remonto darbais padarytą žalą, tai yra padengti išlaidas, kurių reikės butui atstatyti į prieš gaisra bei remontą buvusią padėtį. Teisėjų kolegija sprendė, jog yra būtina sudaryti galimybę pateikti teismui naujus įrodymus šios instancijos teisme.
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. birželio 15 d. nutartį minėtą kompleksinę statybos – prekinę ekspertizę atliko ekspertai K. Kojelis bei K. Tamkevičius (t. 2, b. l. 47, 51). Šalys bei jų atstovai šiems ekspertams pateikė klausimus dėl padarytų išvadų pagrįstumo, tačiau ekspertas K. Kojelis pateikė teismui prašymą dėl ligos nebelaikyti jo ekspertu nagrinėjamoje byloje ir pareiškė, jog negali atvykti į teismo posėdį bei atsakyti į šalių bei jų atstovų klausimus (t. 2, b. l. 71). Tuo tarpu ekspertas K. Tumkevičius teismo posėdžio metu 2005 m. balandžio 18 d. paaiškino, jog jis rengė ekspertizės akto dalį dėl turto įvertinimo ir gali atsakyti tik į su tuo susijusius klausimus. Dėl šio ieškovas pateikė teismui prašymą skirti pakartotinę ekspertizę minimam žalos dydžiui nustatyti ir pavesti ją atlikti UAB ,,Svertas“ ekspertui Kęstučiui Berteškai. Atsakovė neprieštaravo, kad tokia ekspertizė būtų paskirta. Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 14 d. nutartimi buvo paskirta pakartotinė ginčo buto statybos – prekinė ekspertizė (CPK 212, 219 str.). Eksperto K. Berteškos atliktos statybinės teismo ekspertizės aktas buvo gautas 2007 m. birželio 27 d. (t. 2, b. l. 196-208). Šalys teismo posėdyje išsakė savo nuomonę, jog eksperto išvados neaiškios ir prieštaringos, jog aktas neatitinka šiuos klausimus reglamentuojančių CKP normų bei Teismo ekspertizės įstatymo normų (t. 3, b. l. 35).
Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad nors byloje buvo skirtos net dvi ekspertizės, siekiant nustatyti ieškovo turtui padarytos žalos dydį, šalių nuomone, nė viena iš šių ekspertizių nėra tinkama ir pakankamai aiški. Teisėjų kolegija sutinka su šalių pozicija šiuo klausimu ir sprendžia, jog ekspertų aktai neatitinka CPK 216 straipsnyje bei Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnyje nestatytų reikalavimų: pirmoji ekspertizė nėra pakankamai aiški, o antrosios ekspertizės aktas, kaip teisingai teismo posėdyje nurodė atsakovės atstovė, neatitinka visų tokiam aktui keliamų reikalavimų: ekspertizės akte nėra aprašomosios, tiriamosios dalies, duomenys prieštaringi, kai kuriuose atsakymuose į klausimus, pavyzdžiui, į penktą klausimą, dėstomosios dalys neatitinka išvadų ir pan. Be to, atlikdamas šią ekspertizę ekspertas K. Berteška rėmėsi paminėtos ankstesnės ekspertizės nustatytomis aplinkybėmis bei skaičiavimais (t. 3, b. l. 33-35). Taigi šios bylos nagrinėjimas dėl būtinybės skirti kelias ekspertizės užsitęsė, o ekspertizių rezultatai nėra tokie, kurie leistų tiksliai atsakyti į tiriamą klausimą dėl patirtos žalos dydžio.
Teisėjų kolegija laiko, jog dar vienos ekspertizės skyrimas dar labiau pratęstų bylos nagrinėjimo laiką, pareikalautų iš šalių neproporcingai didelių išlaidų bylos nagrinėjimui, stabdytų ieškovui priklausančio buto remontą bei atitolintų galimybes naudotis šiuo turtu, todėl pažeistų civilinio proceso koncentracijos bei ekonomijos principus (CPK 7 str.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nors minėtos byloje atliktos dvi ekspertizės negali būti laikomos tokiu įrodymu, kaip ekspertizės aktas CPK septintojo skirsnio prasme, tačiau jos gali būti vertinamos kaip vienas iš rašytinių įrodymų, atitinkamos srities specialistų nuomonės konkrečiu klausimu, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visetą. Tai yra ekspertizių aktai turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais žalos dydį pagrindžiančiais įrodymais (CPK 185 str.).
Kaip matyti iš ekspertų K. Tumkevičiaus bei K. Kojelio atliktos ekspertizės išvadų, šie ekspertai nustatė, jog atstatomojo ginčo buto remonto užbaigiamųjų darbų kaina 2001 m. sausio mėnesio, tai yra šio turto perdavimo ieškovui metu, buvusiomis kainomis yra 41 559 Lt, o orientacinė remonto užbaigimo darbų kaina, skaičiuojant ją bylos nagrinėjimo, tai yra 2004 m. liepos mėnesio kainomis - 49 890 Lt (t. 2, b. l. 54). Ekspertai taip pat nurodė, kad atkurti buvusią buto apdailą nėra prasmės ir kažin ar įmanoma, nes tektų šalinti sienų, pertvarų, lubų aptaisymą gipso kartonu, ardyti pertvarą tarp patalpų, būtų daug tinkavimo ant balanų, reiktų atkurti sunaikintus lipdinius, trejas filingines (įsprūdines) dvivėres duris su mediniais apvadais tarp patalpų, perkloti autentišką parketą, papildant sunykusias vietas naujais parketo elementais, naujai pakloti medines lentų grindis vienoje patalpoje, atstatyti visas medines grindjuostes – tai būtų ,,specialios“ apdailos darbai, iš dalies atkuriantys ar saugantys kultūros paveldo elementus, kuriuos dar galima išsaugoti ar atkurti. Ekspertai laikė, kad be šių specialiosios apdailos darbų atlikimo, tam, kad butas tarptų tinkamu gyventi, dar būtina atkurti vidaus elektros tinklus, sanitarinį mazgą ir jo įrangą, atstatyti duris tarp patalpų ir į sanitarinį mazgą, nutinkuoti angokraščius, pagaminti ir įstatyti palanges, vietomis remontuoti tinką, įrengti gipso kartono lubas vienoje patalpoje, glaistyti įrengtus gipso kartono sienų ir lubų paviršius, atlikti visus dažymo darbus, renovuoti iš dalies suniokotą parketą ir naujai pakloti medines grindis, įrengti plytelių grindis, pakabinamas lubas, sienų apdailą sanitariniame mazge.
Taigi iš šio ekspertizės akto matyti, jog ekspertai iš esmės koncentravosi į klausimą, kiek kainuotų buto remonto baigimas ir kokius darbus reiktų atlikti, kad butas būtų tinkamas gyventi. Tuo tarpu, kaip minėta, teisėjų kolegija anksčiau šioje nutartyje konstatavo, jog aktualiausias klausimas turėtų būti – kiek kainuotų atstatyti buvusią buto būklę. Nepaisant to, iš šio akto matyti, kad ekspertai minėjo tuos pačius reikalingus atlikti darbus, kaip ir kituose byloje esančiuose įrodymuose: atkurti elektros tinklus, sanitarinį mazgą ir jo įrangą, atstatyti duris, nutinkuoti angokraščius, vietomis remontuoti tinką, renovuoti parketą, kai kur iš naujo pakloti grindis. Taip pat ekspertai nurodė, kokie darbai turėtų būti padaryti siekiant baigti remontą: įrengtos gipso kartono lubas vienoje patalpoje, glaistomas gipso kartono sienų ir lubų paviršius, atliekami dažymo darbai, įrengtos pakabinamos lubos, sienų apdaila sanitariniame mazge ir pan. Ekspertai nurodė ir darbus, kurie būtų reikalingi norint atkurti buvusį buto interjerą: atkurti lipdiniai, trejos filinginės durys, parketas, medinės grindys ir pan., nors, kaip minėta, ekspertų nuomone tai nėra tikslinga. Įvertinus šiuos nurodytus darbus, bei atsižvelgiant į tai, kad ekspertai išvadoje nurodė tik orientacinę remonto užbaigiamųjų remonto darbų kainą, o ne visą kainą, siekiant atkurti buvusią buto būklę bei pakeistas interjero detales, laikytina, jog ekspertų nurodyta darbų kaina turėtų būti didinama, atsižvelgiant į tai, kad siekiant atkurti buvusią padėtį, būtina išardyti jau padarytus darbus (CPK 185 str.).
Ekspertas K. Berteška savo atliktos techninės - statybinės teismo ekspertizės akte nurodė, kad įvertinus ginčo buto nusidėvėjimą ir dabartinę vidutinę rinkos vertę, taip pat atsižvelgiant į kultūros paveldo tvarkymo reikalavimus ir byloje esančius kainos skaičiavimus, atstatomojo remonto skaičiuojamoji kaina, kaip paaiškino ekspertas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, ją skaičiuojant 2001 m. balandžio 10 d., - yra 97 272 Lt (t. 2, b. l. 197). Ekspertas savo išvadose nurodė, jog gaisro metu nepataisomai sugadinta: keturios vidaus autentiškos durys su įsprūdomis, vieno kambario medžio lentų grindys, dviejų langų blokai su palangėmis, autentiška medinė sieninė spinta, 3,5 kv. m skydinio parketo, vietomis susilydinusi elektros instaliacijos laidų izoliacija, susilydę plastikinis kanalizacijos stovas, sanitarinių prietaisų plastikinės jungtys, sifonai, nuo karščio nubyrėjęs sienų ir lubų tinkas, aprūkę vidiniai patalpų paviršiai; iš dalies sugadintas autentiškas grindų parketas, aprūkusios sienos, lubos, grindys; o dėl netinkamai vykdyto remonto sunaikinti sienų lipdiniai bei lubų rozetės, lango kraštų tinkas, 2,5 kv. m skydinio parketo viename kambaryje, pertvara tarp kambario bei vonios, vonios patalpos sienų apdaila, grindys, hidriolizacija ir santechniniai prietaisai, dalis sienų tinko ant balanų.
Taigi, kaip matyti iš eksperto K. Berteškos nurodytų gaisro bei remonto darbais padarytų poveikių butui, iš esmės dauguma jų sutampa su remontuotinais ar sugadintais objektais, nurodytais anksčiau aptartoje pirmoje ekspertizėje bei inspektavimo akte. Pažymėtina, jog atlikdamas ekspertizę K. Berteška naudojosi eksperto K. Kojelio atliktais buto remonto darbų kainos skaičiavimais. Ekspertizės akte nurodyta, kad atsakovės pradėto remonto užbaigimas, neatstatant autentiškos vidaus apdailos elementų, grubiai pažeistų kultūros paveldo objekto tvarkymą, todėl turi būti pratęstas tik laikantis kultūros paveldo vertybių išsaugojimo reikalavimų, parengus tinkamą remonto projektą ir nustatyta tvarka suderinus taip pat ir su Kultūros paveldo departamentu prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Šis ekspertas teismo posėdyje taip pat nurodė, kad jei toks projektas bus įstatymo nustatyta tvarka suderintas, atsakovės nebaigti įstatyti mediniai langai bei durys gali būti aprobuoti. Taigi, nors turto būklės atstatymas gali mažiau kainuoti panaudojus jau atliktus darbus, tačiau papildomas išlaidas gali lemti projektavimo bei projekto derinimo su Kultūros paveldo departamentu darbai.
Dėl UAB ,,Levalsta“ sudarytos ginčo buto lokalinės sąmatos
Ieškovas, įrodinėdamas patirtos žalos dydį, apeliacinės instancijos teismui pateikė UAB ,,Levalsta“ sudarytą ginčo buto remonto lokalinę sąmatą, pagal kurią atstatomųjų darbų kaina, skaičiuojant pagal 2004 m. sausio 1 d. buvusias kainas, yra 77 035 Lt (t. 2, b. l. 85-103). O pagal ieškovo pateiktą tos pačios UAB ,,Levalsta“ lokalinę sąmatą, sudarytą pagal 2006 m. spalio 1 d. buvusias kainas, buto atstatomųjų darbų kaina yra 130 204 Lt (t. 3, b. l. 25-31). Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu 2008 m. sausio 15 d. ieškovas bei jo atstovas laikė, jog pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimas turėtų būti padidintas iki 130 204 Lt (t. 3, b. l. 35).
Dėl fotonuotraukų
Byloje pateiktos fotonuotraukos atspindi ginčo buto būklę prieš bei po gaisro ir remonto darbų (t. 1, b. l. 46, 105, 106, 183; t. 2, b. l. 137, 200-202). Nagrinėjamu atveju ypač aktualios yra nuotraukos, kuriose užfiksuota ginčo buto būklė, buvusi prieš gaisrą bei remonto darbus, nes būklę po šių įvykių apibūdina anksčiau minėti rašytiniai įrodymai (t. 1, b. l. 105; t. 2, b. l. 137). Iš šių nuotraukų matyti, jog sienų apdaila, durys, parketas yra akivaizdžiai nudėvėti. Be to, ir Kultūros paveldo departamento atstovė teismo posėdyje nurodė, jog byloje esančios nuotraukos patvirtina, kad ginčo bute buvęs parketas, lipdyba iki gaisro ir remonto pradžios buvo blogos būklės (t. 2, b. l. 126). Į šias aplinkybes būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl priteistinos žalos dydžio (CPK 185 str.).
Be išnagrinėtų rašytinių įrodymų, taip pat vertintina byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovės vykdyto ginčo buto remonto metu, kaip buvo paminėta anksčiau, buvo sudėti nauji mediniai langai bei balkono durys (t. 1, b. l. 41, 74). Šios aplinkybės šalys neginčija. Kultūros paveldo departamento atstovė teismo posėdyje išaiškino, jog nėra reikalavimo atstatyti buvusią langų padėtį, nes jų anga liko ta pati, išlaikytas medžiagiškumas pagal paminklosauginius reikalavimus (t. 2, b. l. 126). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovo turtui gaisro metu padarytos žalos dydį, rėmėsi byloje esančiais ADB ,,Preventa“ pateiktais dokumentais ir konstatavo, jog dėl minėtų veiksmų padaryta 5 971 Lt žala. Kartu sprendimo motyvuose teismas, teisingai nurodęs, jog į žalos dydį turi būti įskaityta 12 500 Lt, kaip ieškovo gauta nauda atsakovei pakeitus minimus langus bei balkono duris, priteisė iš atsakovės ieškovui paminėtą 5 971 Lt žalą. Taigi įskaitymas nebuvo padarytas, todėl ši aplinkybė turi būti įvertinta nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (CK 6.249 str. 6 d.).
Kaip minėta, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, pagal kokio laikotarpio kainas turėtų būti skaičiuojamos būsimos buto atstatymo išlaidos, nes, kaip žinia, remonto išlaidos didėja brangstant medžiagoms bei remonto darbams. Teismas, priteisdamas ieškovui 5 971 Lt žalos atlyginimą, nustatytą remiantis kainomis, buvusiomis žalos padarymo metu, laikė nepagrįstu ieškovo reikalavimą, jog žala - turto atstatymui reikalingos išlaidos - būtų nustatomos remiantis 2001 m. sausio 1 d., tai yra buto grąžinimo ieškovui momento, kainomis. Ieškovo reikalavimą taikyti kainas, buvusias teismo sprendimo priėmimo dieną, teismas atmetė konstatavęs, kad pats ieškovas, nuo 2001 m. sausio 24 d. tapęs buto savininku, beveik du metus delsė kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga, nes ieškovas nesirūpino operatyviu savo teisių gynimu: jis nepateikė jokių įrodymų, kurie liudytų negalėjimą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš karto po buto perėmimo iš atsakovės (CK 1.5 str., 6.263 str. 1 d.). Pažymėtina yra ir tai, jog nuo tos dienos, kai ieškovui buvo perduotas ginčo butas, jis galėjo pilnai disponuoti šiuo turtu, ir nėra pagrindo visą atsakomybę už pabrangusias statybines medžiagas bei remonto darbus perkelti tik ant atsakovės pečių (CPK 185 str., 178 str.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, žalos atlyginimo institutu siekiama kompensuoti nukentėjusiojo turtinius praradimus, o iš žalą padariusiojo asmens negalima išieškoti daugiau nei tiesioginiai tikrieji nuostoliai, nesudarant galimybės nukentėjusiajam nepagrįstai praturtėti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo teisė į žalos atlyginimą yra pripažinta teismų, o ginčas vyksta iš esmės dėl atlygintinos žalos dydžio, dalis išlaidų, susijusių su buto atstatomojo remonto kainų padidėjimu, turi tekti ir atsakovei. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad šios bylos nagrinėjimo trukmę įtakojo objektyvios aplinkybės: eksperto K. Kojelio liga ir su tuo susijęs pakartotinės ekspertizės skyrimas, klausimų, susijusių su apmokėjimu už pakartotinę ekspertizę, nagrinėjimas bei šios ekspertizės atlikimo laikas ir kt. Be to, kaip buvo nurodyta anksčiau šioje nutartyje, K. Kojelio atliktais buto remonto kainos skaičiavimais rėmėsi ir kitas specialistas K. Berteška (t. 2, b. l. 51, 197-199); pagal K. Kojelio skaičiavimus, pagrįstus 2001 m. sausio mėnesį buvusiomis kainomis, vien atsakovės pradėto remonto užbaigimo kaina buvo 41 559 Lt, tuo tarpu konstatuota, kad ieškovui turi būti atlyginama ne šio remonto pabaigimo, bet buto atstatymo į pradinę padėtį, tai yra buvusią iki gaisro ir remonto pradžios, kaina. Dėl to teismas, įvertinęs paminėtus argumentus bei visus anksčiau išnagrinėtus įrodymus apie buto atstatomųjų darbų kainas, atsižvelgdamas į byloje esančią medžiagą, patvirtinančią, kokia buvo ginčo buto būklė iki gaisro bei atsakovės vykdyto remonto, taip pat įvertindamas tai, kad atsakovė sukūrė ieškovui naudą, įdėdama tinkamus langus bei balkono duris (t. 1, b. l. 72-74), vadovaudamasis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais, sprendžia, jog ieškovui priteistina 84 500 Lt atlyginti žalai, atsiradusiai dėl gaisro bei atsakovės vykdytų remonto darbų atlikimo.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija patenkina iš dalies ieškovo A. A. apeliacinį skundą, pakeičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir padidina ieškovui priteistą žalos atlyginimą iki 84 500 Lt (CK 1.5, 6.249, 6.263 str., 6.245 str. 4 d., CPK 185 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bei ekspertizės atlikimu, atlyginimo (CPK 88 str.). Kaip matyti iš šios nutarties, teisėjų kolegija apeliacinį skundą patenkina iš dalies. Atsižvelgiant į tai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, šalims turi būti atlyginamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo reikalavimų suma buvo 168 474 Lt, o apeliacinės instancijos teismui reikalavimą patenkinus iš dalies bei priteisus ieškovui 84 500 Lt, buvo patenkinta apie 50 procentų ieškovo reikalavimo. Dėl to proporcingai turėtų būti paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos.
Dėl žyminio mokesčio: iš bylos medžiagos matyti, kad už ieškinį buvo sumokėtas 1092 Lt žyminis mokestis, o nuo 3277 Lt sumokėjimo ieškovas buvo atleistas (t. 1, b. l. 2, 3, 50). Taigi iš viso už ieškinį turėjo būti sumokėtas 4369 Lt žyminis mokestis, tai yra paskirstant pagal minėtą proporciją – kiekviena šalis turėtų sumokėti valstybei po 2184,5 Lt minėto mokesčio. Ieškovas nuo likusios dalies sumokėjimo buvo atleistas, tačiau iš atsakovės šis žyminis mokestis turi būti priteistas (CPK 96, 93 str.). Analogiškai paskirstytinas ir už apeliacinį skundą mokėtinas žyminis mokestis: ieškovas už šį skundą sumokėjo 200 Lt, o 3800 Lt mokėjimas buvo atidėtas (t. 2, b. l. 7, 9), todėl iš ieškovo priteistina valstybei 1800 Lt, o iš atsakovės – 2000 Lt dydžio žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).
Proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams tarp šalių taip pat yra paskirstomos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93, 88, 96 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės bei atsakovo valstybei priteista po 33 Lt minėtų išlaidų, teisėjų kolegija palieka nepakeistą. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad 68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, priteistina valstybei iš ieškovo ir atsakovės per pusę – tai yra po 34 Lt (CPK 93 str.)(t. 2, b. l. 23).
Taip pat turi būti paskirstomos ir šalių turėtos išlaidos, susijusios su ekspertizių atlikimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys pirmosios instancijos teisme už ekspertizę sumokėjo po 400 Lt (t. 1, b. l. 134, 135), tai yra po lygiai. Apeliacinės instancijos teisme šalys už ekspertizę sumokėjo po 600 Lt (t. 2, b. l. 40, 44). Taip pat ieškovas papildomai sumokėjo 6000 Lt (t. 2, b. l. 184). Taigi pastaroji ieškovo sumokėta suma ir turi būti paskirstyta proporcingai patenkintų reikalavimų sumai, todėl iš atsakovės priteistina ieškovui 3000 Lt už ekspertizę.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 2000 Lt atstovavimo išlaidų (t. 1, b. l. 181). Šios išlaidos taip pat turi būti paskirstytos anksčiau nurodytu principu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina ir padidinama iš ieškovo atsakovei priteisiama atstovavimo išlaidų suma iki 1000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Ieškovo A. A. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti.
Padidinti ieškovui A. A. iš atsakovės R. J. priteistą žalos atlyginimą iki 84 500 Lt (aštuoniasdešimt keturi tūkstančiai penki šimtai litų).
Priteisti iš atsakovės R. J. valstybei 2184,5 Lt (du tūkstančiai šimtas aštuoniasdešimt keturi litai 50 ct) žyminio mokesčio.
Padidinti iš ieškovo A. A. atsakovei R. J. priteistą atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme sumą iki 1000 Lt (tūkstantis litų).
Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovo A. A. 1800 Lt (tūkstantis aštuoni šimtai litų), o iš atsakovės R. J. - 2000 Lt (du tūkstančiai litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Priteisti valstybei iš ieškovo A. A. ir atsakovės R. J. po 34 Lt (trisdešimt keturi litai) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.
Priteisti ieškovui A. A. iš atsakovės R. J. 3000 Lt (trys tūkstančiai litų) išlaidoms, susijusioms su ekspertizės atlikimu, atlyginti.