- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-04
- Bylos Nr.
- eI-1390-406/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02619-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Čekanauskas, Jolanta Medvedevienė, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- Č. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Medvedevienės ir Janinos Vitunskienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. B. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl termino atnaujinimo prašymui, giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismui pateiktame prašyme prašo teismo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į dėdės J. B. ir jo žmonos T. B. iki nacionalizacijos valdytą 4.22 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo tėvas A. B. ir dėdė J. B., yra broliai. Jo dėdė J. B. buvo vedęs T. Z., jie vaikų nesusilaukė. Archyviniai dokumentai patvirtina, kad dėdė J. B. su žmona T. B. valdė nuosavybės teise 4,20 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), rūpinosi minėtu žemės sklypu, jame turėjo pasistatę gyvenamąjį namą, tvartą. J. B. ir jo žmonos T. B. sveikatai pašlijus, jie persikėlė gyventi pas jį ir jis abiem rūpinosi iki pat mirties, dėdę ir jo žmoną palaidojo. Po dėdės ir tetos mirties kartu su savo tėvu A. B. jis rūpinosi J. B. ir jo žmonai T. B. priklausiusiu žemės sklypu. Nei jo tėvas A. B., nei jis nesuprato, jog reikia kreiptis į notarų biurą dėl paveldėjimo, tačiau pabrėžia, jog iki šiol rūpinasi žemės sklypu, jį prižiūri, valdo žemės sklypą kaip savo, dėl to mano, jog jis priėmė palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti.
Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto paveldėjimo santykiams turi būti taikomi palikimo atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galioję teisės aktai. J. B. žmona T. B. mirė (duomenys neskelbtini), J. B. po savo žmonos T. B. mirties palikimą priėmė, nes jis faktiškai valdė 4,22 ha žemės sklypo Jonavos rajono (duomenys neskelbtini). J. B. mirė 1981 m. vasario 8 d. Jo tėvas A. B. po savo brolio mirties nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, tačiau J. B. priklausiusį žemės sklypą priėmė po brolio mirties faktiškai jį pradėjęs valdyti, t. y. jį šienaudamas, prižiūrėdamas. Jo tėvas A. B. mirė (duomenys neskelbtini). Po tėvo A. B. mirties jis su savo motina M. B. taip pat nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo ir palikimą priėmė lygiomis dalimis faktiškai pradėję valdyti turtą - 4,22 ha žemės sklypą Jonavos rajono (duomenys neskelbtini). Jo mama M. B. mirė (duomenys neskelbtini), po kurios mirties jis vėlgi nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, tačiau po jos mirties visą jos turtą, t. y. 1/2 dalį 4,22 ha žemės sklypo Jonavos rajono (duomenys neskelbtini) valdė kaip savo ir valdo bei minėtu žemės sklypu rūpinasi iki šiol.
Nurodo, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Paaiškina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jonavos skyriaus 2017 m. spalio 20 d. rašte yra nurodyta, jog duomenų apie J. B. ir T. B. priklausančią žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nėra, todėl buvo patarta kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Teigia, kad šiuo konkrečiu atveju yra visos galimybės atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes jis negali įgyvendinti kitaip savo teisės dėl palikimo priėmimo. Akcentuoja, kad jis nežinojo, jog turi pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkreipia dėmesį, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Jonavos skyriaus 2017 m. spalio 20 d. rašte yra nurodyta, jog duomenų apie J. B. ir T. B. priklausančią žemę, esančią (duomenys neskelbtini), nėra, todėl buvo patarta kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, tačiau dėl to, kad reikia parašyti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pareiškėjui nenurodė. Todėl tik gavus Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimą civilinėje byloje dėl juridinių faktų nustatymo paaiškėjo, jog būtina atnaujinti terminą. Teigia, kad terminą prašymui pateikti praleido dėl svarbių priežasčių. Prašo tenkinti prašymą ir atnaujinti praleistą terminą giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė atsiliepime į prašymą nurodo, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka. Pabrėžia, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas negali pretenduoti į dėdės ir jo žmonos žemę, neatitinka pretendento sąvokos, todėl nėra tinkamas subjektas ir vien šiuo pagrindu jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat pabrėžia, kad piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios priežastys, sudarančios kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus ir realizuoti savo teises iki įstatymo nustatyto termino. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas, realizuodamas savo teises, neveikė pakankamai rūpestingai, pareiškėjo nurodyta priežastis, kad jis neva nežinojo, jog turi pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą nevertintina kaip svarbi priežastis. Prašo pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas nepagrįstas ir atmestinas.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybes teisės, ir visos visuomenes interesų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), kad pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas bei užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą). Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas ir tvarką (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimą).
Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (žr. 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (žr. 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) formuoja praktiką, kad sprendžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytų terminų pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei paduoti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimą, yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikė asmuo, kuris turi subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (žr. LVAT 2010 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1024/2010).
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktas baigtinis asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, sąrašas, t. y. asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą teisę atkurti nuosavybės teises turi asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šioje teisės normoje vartojama sąvoka „nuosavybės teisių perėmėjai“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo tikslus ir prasmę. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės teisės perėmėjo institutas skiriasi nuo Civiliniame kodekse įtvirtinto įpėdinių instituto. Nuosavybės teisių perėmėjai specialiojo įstatymo prasme suprantami tik kaip asmenys, nurodyti Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2007; LVAT 2010 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1024/2010).
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse yra nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Būtent to ir siekia pareiškėjas, nurodydamas, jo manymu svarbią termino praleidimo priežastį - nežinojimą, jog jis turįs pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.
Iš pareiškėjo prašymo teismui matyti, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į savo mirusio dėdės J. B. (tėvo A. B. brolio) ir jo žmonos T. B. nuosavybės teise turėtą 4.2200 ha žemę (duomenys neskelbtini). Byloje nekeliamas ginčas dėl pareiškėjo ir buvusio savininko giminystės ryšio, taip pat dėl faktinės aplinkybės, kad buvęs turto savininkas nėra palikęs savo turto testamentu. Pareiškėjas nurodo, kad jis po dėdės mirties priėmė valdytą žemės sklypą, faktiškai pradėjęs jį valdyti.
Pagal byloje taikytiną teisinį reguliavimą pareiškėjas į savo dėdės žemę teisės atkurti nuosavybės teises neturi, išskyrus tą atvejį, kai turtas buvo paliktas testamentu. Duomenų apie tai, kad miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą pareiškėjui, nėra. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 nurodė, kad nei 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme Nr. VIII-359, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Piliečių nuosavybės teisų į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nėra numatyta galimybė atkurti nuosavybės teises į dėdžių ar tetų turėtą žemę. Kadangi pareiškėjas Č. B. nepatenka į asmenų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, ratą, konstatuotina, jog jis neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į jo prašyme nurodytą dėdės J. B. ir jo žmonos T. B. žemę, todėl negali būti laikomas praleidęs terminą pateikti prašymą bei pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (žr., pvz. LVAT 2013 rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-904/2013; 2013 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-380/2013).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, nagrinėjimas nėra savitikslis, juo siekiama sudaryti prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintą piliečių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jei prašymą pateikęs asmuo apskritai neturi teisės atkurti nuosavybės teises, tokio prašymo nagrinėjimas ir tenkinimas apskritai nėra prasmingas, nes net ir šį prašymą patenkinus nebūtų sudaromos prielaidos pasikeisti asmens teisių apimčiai, asmuo neįgytų teisės atkurti nuosavybės teises, negalėtų jos realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka (LVAT 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2286/2013).
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-938/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-130/2008; 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-904/2013) nuosekliai laikomasi nuostatos, jog teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, visuma leidžia daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti, o nustačius, kad pareiškėjas vertinamu atveju neturi teisės atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, jo argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjui nesant byloje aptariamo teisinio santykio subjektu, negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Prašymą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.